– Holokausto tema, kalbėjimas apie žmones, pakėlusius ranką prieš kitą žmogų – tai kraujuojanti žaizda. Ši knyga taip pat yra kraujuojanti. Ant žaizdos gali užsidėti šašas, bet randas, primenantis, kas įvyko, visuomet liks. Taip, tai įvyko. Ir tame įvykyje dalyvavo mūsų tautos žmonės, mūsų visuomenės nariai: mūsų proseneliai, seneliai, kaimynai, dėdės. Tai tiesa. Turėti drąsos pažvelgti šitai tiesai į akis yra labai stiprus gijimo, susitaikymo, vilties į ateitį žingsnis. Ši knyga turi mus paskatinti įvertinant praeitį, konstatuojant faktus eiti pirmyn. Mes, paveldėtojų kartos, turime išsikalbėti, išsirypuoti, išsidūsauti ir eiti pirmyn.

Holokaustas yra ne kas kita kaip piktnaudžiavimo valios laisve pasekmė. Piktnaudžiavimas Dievo mums suteikta valios laisve yra priežastis visų sopulių, kuriuos patyrėme: nesutarimų, karų, civilizacijų žlugimo, taip pat ir didžiojo Holokausto skaudulio.

– Tie žmonės, kuriuos siuntė šaudyti kitų žmonių – juk jie dažniausiai tai darė ne savo valia, jie buvo įstumti į tą situaciją ir tiesiog pakluso įsakymams?

– Blogio atsiradimo šaltinis yra piktnaudžiaujančio laisve žmogaus valia. Jis, siekdamas savo tikslų, prisiimdamas sau Dievo vaidmenį, manipuliuoja kitais žmonėms, paversdamas juos savo aukomis. Noriu dar kartą priminti, kad Dievas iš žmogaus neatėmė laisvės. Bet kada žmogus atmeta Dievą, kada jis pasirenka: aš pats tvarkysiuosi kaip Dievas – Dievas jam duoda laiko tvarkytis be jo vadovavimo.

Įtikėję, kad savo rankose laiko galią nuspręsti, dėliodami savo žaidimus, budeliai į juos įtraukė visiškai nekaltus žmones. Jie surado aukas ir pavertė jas budeliais, kad sunaikintų kitą, visai nekaltą žmogų, net ir vaiką. Žmonės buvo pastatyti prieš paprastą faktą: pasaulėžiūros, ideologijos, kurioms jie pakluso, baigiasi gaiduko paspaudimu. Tas, kuris turi paspausti gaiduką, pats nesupranta, kaip čia atsidūrė. Vienas stovi beginklis duobėje, kitas stovi su ginklu ant duobės krašto. O už to su ginklu stovi dar keli su ginklais. Ir tada lieka vienas klausimas: ar aš tave, ar tas, kur stovi už manęs – mus abu?

– Bet juk buvo galima atsisakyti šaudyti, pasitraukti iš tarnybos. Sunku, bet įmanoma. O gal tai, kad šaudžiusieji buvo tikintys žmonės, jiems palengvino gaiduko paspaudimą: kaip sakė jie patys, jeigu Dievas leidžia tokias baisybes, tai ką aš galiu?

– Kiekvienas iš mūsų turime prigimtinį žinojimą: nedaryk kitam to, ko nenori, kad padarytų tau. Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už kitą atiduoti. Didysis moralinis klausimas: kiek aš turiu drąsos paaukoti save, kad gyventų kitas? Ir tai buvo egzaminas, kurį laikė kiekvienas žmogus. Vieni tą egzaminą išlaikė, kiti manė, kad aš esu tik sraigtelis ir ar aš tai padarysiu, ar nepadarysiu, niekas nuo to nepasikeis. Nešausiu aš, šaus kitas, stovintis šalia manęs. Treti viską atidavė į Dievo rankas. Bet mes pamirštame: ne Dievas kaltas, kad žmogus kažką darė ne taip. Vis dėlto tuomet žmonės buvo įstatyti į tokius rėmus, tokias aplinkybes, kad sprendė nebe žmonės, o ir žmonėms būdingas gyvuliškas išlikimo instinktas.

Buvo tokie, kurie rūsiuose slėpė žydus, rizikuodami savo ir savo šeimos gyvybe. Slėpė bijodami savo kaimyno, kuris galėjo juos įskųsti, kad išspręstų kokius nors savo reikalus, įsiteiktų valdžiai ar ką nors iš jos gautų. Jie suprato, kad nepajėgs gyventi su kaltės našta, ir verčiau rizikavo gelbėdami kitus žmones, kad vaikai ir anūkai kada nors aplankytų jo kapą ir pasakytų: čia yra teisiojo žmogaus kapas. Tie, kurie pasirinko išlikimą nužudant kitą, paskui gyveno košmarišką gyvenimą. Jų laukė sąžinės priekaištai, gyvenimo prasmės nebuvimas, savižudybės, ligos, ankstyvos mirtys, taip pat ilgi nelaisvės metai ar mirties bausmė.

– Ar jūs manote, kad Dievas nubaudė tuos budelius?

– Aš manau, kad Dievas labai kentėjo dėl tų budelių, nes ir auka, ir budelis yra jo vaikai. Abu jie yra blogio aukos. Kaip jautėsi Dievo širdis, kai vienas jo vaikas šovė į kitą? Kaip jaučiasi tėtis ar mama, kai mato vieną savo vaiką keliant ranką prieš kitą, brolis prieš brolį?

– Tai kur buvo Dievas per Holokaustą?

– Žinote, kur buvo Dievas? Aš turiu atsakymą. Holokausto aukos jį tikrai žinojo. Dievas buvo šalia jų. Jis buvo tų žmonių orume. Dievas lygiai taip pat kentėjo, kaip ir jie.

– Tai labai netikėtas atsakymas. Juk jūs turbūt nežinojote, kad žudynių liudininkai ir patys žudikai stebėjosi, kodėl žydai, vedami šaudyti, nesipriešino, ėjo tylūs, tarsi suparalyžiuoti, romūs kaip avelės. Klusniai lipdavo į duobę, apkabindavo savo vaikus ir guldavosi ant kitų lavonų. Iš Kauno geto į IX fortą 400–500 žydų kelis kilometrus vedė aštuoni lietuvių bataliono kariai. Jie galėjo pulti tuos sargybinius, galėjo bėgti, gelbėtis... Nė vienas iš 10 000 aukų to nedarė. Kas tai buvo – priešmirtinis Dievo avinėlių orumas?

– Apie žydą kaip apie asmenį negalime kalbėti be religinio aspekto. Dar atminkime, kokie tai buvo laikai – religija buvo labai svarbi tų žmonių kasdienybės dalis. Mes nesužinosim, ką žmogus išgyvena vedamas šaudyti, guldamas į duobę laukti šūvio, kai žino esąs teisus ir nekaltas. Esu tikras, kad žydų susitaikymas, jų romumas buvo iš tikrųjų labai aiškus anapusinės tikrovės paliudijimas. Tai buvo egzistencinis, tiesioginis Dievo artumo išgyvenimas.

Mes, krikščionys, žinome: yra Dievo duotas pažadas atitaisyti padarytą žalą. Jis atitaisys ir Holokausto padarytą žalą pasirūpindamas, kad išgyvenusieji Holokaustą išsivaduotų iš skausmingų prisiminimų.

– Ar jūs būtumėt galėjęs tarnauti kapelionu žudikų batalione? 450 jaunų A. Impulevičiaus bataliono vyrų kone kasdien žudė Baltarusijos žydus, o sekmadieniais eidavo į pamaldas ir išpažinties, gaudavo išrišimą...

– Nebūčiau galėjęs, nebent man būtų praplautos smegenys ir aš būčiau tarnavęs kokiai nors ideologijai. Nebent būčiau tapęs tos ideologijos auka ir man būtų reikėję verbuoti kitas aukas. Taip, ir Katalikų bažnyčioje buvo kunigų, kurie buvo susižavėję ta ideologija, bet buvo daug tokių, kurie klebonijose slėpė žydus ir rizikavo savo gyvybe.

Visa tai aktualu ne vien kalbant apie Holokaustą: ir dabar yra žudančių ideologijų. Štai mes piktinamės, kad kas nors išmetė šuniuką ar kačiuką per langą, tačiau jei nutraukiama prasidėjusi gyvybė, tai jau ne žiaurumas, o mūsų teisė į savo kūną. Taigi vėl tampame žudančios ideologijos aukomis. O kas gi vyksta dabar, kai islamo valstybėse šautuvus nešiojasi penkiolikmečiai? Ar dabar ideologijos nepanaudoja jauno žmogaus ambicijų, norų kuo nors tapti, ką nors turėti, kartu paversdamos jį auka?

Turime gyventi vis klausdami: kodėl tai įvyko? Kodėl mūsų tautos žmonės tai padarė? Jeigu aš turėsiu drąsos pažvelgti tiesai į akis, kaip aš gyvensiu toliau? Tikriausiai gyvensiu kitaip. Aš nebegalėsiu nieko smerkti, nes galbūt mano giminėje buvo žmonių, dalyvavusių Holokauste. Nebeturėsiu to labai gero varianto apsigaubti aukos apsiaustu. Apsiaustai dings, ištirps. O tie apsiaustai labai malonūs! O dar man prieš nosį bus gerai patrankytos durys, ne šiaip privertos, o gerai patrankytos. Ir vis dėlto aš noriu pasidomėti savo gimine, gal tarp jų galėjo būti tokių, kurie slėpė žmones arba pasmerkė juos mirčiai... Aš norėčiau žinoti, nes tiesa mane išlaisvintų.

Mes visi turime pasakyti sau: tai mūsų tautos praeitis. Pažvelgę tiesai į akis pasieksime brandą ir kursime ateitį toliau. Tai liečia ne tik Holokaustą, bet ir mūsų sovietinę praeitį. Esu mokykloje stovėjęs prie lentos viešai gėdinamas, kad vaikštau į bažnyčią. Tas mokytojas ar mokytoja, kuris mane tuomet pažemino visos klasės akivaizdoje, paskui, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, o aš tapau kunigu, neteko savo tėvo ar mamos. Paskambino man ir paprašė laidotuvių patarnavimo. Kaip man reikėjo elgtis? Priminti anuomet patirtą pažeminimą ir pasakyti: tegu jūsų tėvą ar mamą laidoja kas kitas?

– Kaip jūs pasielgėte?

– Aš paklausiau, kurią valandą šarvoja ir kada laidotuvės. Tai buvo mano atsakymas. Tas mokytojas buvo tos ideologijos auka. Ar dėl darbo, ar dėl pajamų, ar dėl ramybės – jis vienas težino.

– Kaip jums atrodo, ar tai, kas įvyko prieš 75 metus Lietuvoje, gali pasikartoti?

– Yra ir dabar Lietuvoje nacionalistinių pažiūrų judėjimų. Jie jau ruošiasi į Lietuvą atvyksiančių emigrantų „sutikimui“. Jeigu Lietuvoje kada nors bus pastatyta mečetė atvykusiems musulmonams, gal bus daužomi jos langai... Aš vis klausiu savęs, ar mes šiame krašte turime pilietinę visuomenę, ar tautinę valstybę? Ar mes subręsime tiek, kad atsisakytume ambicijų būti tautine valstybe ir kalbėtume apie pilietinę visuomenę, gyvenančią krašte, kuriame nuo amžių gyveno daug tautų, kultūrų ir rasių žmonių?

Kas atsitiko, kad mes tapome naujos, tautinės valstybės ideologijos aukomis? Turime būti atsargesni šlovindami save ir smerkdami kitus – kad ir rusų tautą, nesugebėdami atskirti Rusijos žmonių nuo Kremliaus ideologijos.

– Kai jūs kalbėjote apie durų trankymą, pagalvojau: aš tai jau patyriau. Mano giminės ir kai kurie draugai sužinoję, apie ką bus ši knyga, pasakė: esi savo giminės, savo tautos išdavikė. Ką jūs jiems atsakytumėte?

– Ar jums svarbesnis giminės pasmerkimas, ar amžinybėje esančių žmonių tikras atodūsis, kad kas nors išdrįso juos apginti pasakydamas tiesą, jog jie irgi buvo aukos. Mes privalome įvardyti, kad mūsiškiai šaudė žydus, paskui miškuose šaudė vieni kitus, įskundinėjo vieni kitus ir į Sibirą trėmė...

Ką šiame XXI a. darom: peržiūrim savo sąžinę ar ne? Pagaliau išmokstam šitas pamokas, ar vėl laukiam, kad istorijos ratas apsisuktų ir vėl pasikartotų panašūs įvykiai? Kad vėl mūsų nosytės būtų pabadytos į tą pačią balą? Ar mano sąžinės peržiūra leis man žengti žingsnį pirmyn link supratimo, link susitaikymo, paduodant ranką tam žmogui, kurio artimąjį gal kas nors iš mano giminės yra pasmerkęs mirti? Bet šiandien aš jo vaikaičiui tiesiu ranką ir sakau: man skauda ir tau skauda, man liūdna ir tau liūdna, aš nesuprantu ir tu nesupranti. Gal mes galim pagaliau išsivaduoti iš tų visų ideologijų ir sąmoningai prisiimti atsakomybę? Juk nuo manęs priklauso – ateis žudanti ideologija ar ne. Nuo manęs – šiandien. Ar aš prastas žmogus, ar politikas, išsilavinęs ar ne – nesvarbu.

Budeliui reikalingos visos aukos. Kuo bukesnė auka, tuo agresyviau ji puola. Nubukintas žmogus visada yra tik sraigtelis. Kiek yra sistemų, kurios mėgsta tokius sraigtelius! Tai ar aš galiu ramiai miegoti, jeigu matau, kad mano aplinkoje pradeda formuotis tie sraigteliai ir atsiranda žmogus, kuris ima juos kaupti į vieną vietą?

– Tai kokia svarbiausia pamoka, kurią turime išmokti?

– Mes esame paveldėtojai ir turime priimti palikimą. Mūsų proseneliai, kiti giminės ar jų kaimynai dalyvavo Holokauste. Kažkas sudarinėjo sąrašus, kažkas šovė, kažkas gelbėjo, kažkas pasisavino nužudytojo daiktus. Mes didžiuojamės, kad iš savo senelių paveldėjom garsią pavardę, žemę ar titulus. Priimam tą palikimą. Tačiau jei mano giminėje buvo kas pasmerkė kito gyvenimą kančiai – aš esu tos tiesos paveldėtojas. Aš galiu šią tiesą atmesti, paslėpti, vengti akistatos su ja, bet nuo to ši tiesa nepasikeis. Kaip gerai vis dėlto, kad tiesa nepavaldi mums ir nepriklauso nuo mūsų valios. Mes tik arba ją priimam, arba ne. Kas laimi daugiau: ar tas, kuris priima tiesą ir padaro išvadas, atlieka atgailą, peržiūri sąžinę ir bando vėl tiesti draugystės ir santykių tiltus? Ar tas, kuris atmeta tiesą ir įkliūva į tokį saviapgaulės liūną, į kurį klimpsta kiekvieną dieną vis giliau, paskui save gramzdindamas daugelį ateities kartų?

Greičiausiai jis kaltins tą, kuris priėmė tiesą: kam tu kapstaisi, žiūrėk, kaip mes smagiai šitoj iliuzijoje susitvarkėm, taigi ir toliau būkim aukos ir nekrapštykim tiesos.

Taip, mūsų tautą kankino kiti. Draudė kalbą, tikėjimą, neleido keliauti po pasaulį. Bet jei mūsų tautoje buvo ir budelių, kodėl turėtume bijoti šios tiesos? Ar ji sugriauna mūsų likimus? Galbūt mums perštės, kai galvosim apie savo prosenelius, apie kuriuos kai ką sužinojom, nebus taip malonu žiūrėti į paveldėtus antikvarinius daiktus, kurie nežinia kaip atsirado jų namuose. Tegu peršti. Bet žinosim, kad tas perštėjimas yra mūsų atsiprašymas ir atgaila.

Žinosim, kad tiems, kurie gyvens po mūsų, neperštės dėl mūsų gyvenimo ir mūsų sprendimų. Mes neprikelsim nė vieno iš kapo, nesutaikysim budelio su auka, bet galbūt išmoksime pamokas, kad tai, kas įvyko, nebepasikartotų.

R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ – ne kiekvienam. Tai šiurpi knyga. Ji pasakoja apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Pasakoja remdamasi tikrais faktais ir autentiškais šaltiniais.

Knygoje naudojama tik lietuviška medžiaga - Lietuvos ypatingajame archyve ir Centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai ir bylos, žudynių dalyvių tardymo protokolai, žudikų akistatos, liudininkų pasakojimai, archyvinės nuotraukos, o taip pat nepriklausomos Lietuvos istorikų atlikti tyrimai.