Klaidingas stereotipas, kad LDK laikais moterys buvo užguitos viešame gyvenime

Moterų dalyvavimas viešajame šalies gyvenime šiais laikais suvokiamas kaip savaime suprantamas reiškinys. Tačiau vyrauja nuomonė, esą praeityje silpnosios lyties atstovės buvo išstumtos iš viešumos, o moters pasaulis apsiribojo tik nedidele namų sfera. Vis dėlto atidesnis žvilgsnis į istoriją verčia koreguoti įsisenėjusius stereotipus.

„Moterys po istorijos dulkėmis“

Ši laki išeivijos istoriko Sauliaus Sužiedėlio prieš pusę šimto metų užrašyta frazė atspindi požiūrį į moterį istorijoje. Ilgą laiką manyta, kad laiko tėkmė ir politinių įvykių srautas paliko moteris istorijos nuošalėje, tačiau toks įspūdis klaidingas. Jį gali labai pakoreguoti pažintis su pokyčiais istorijos moksle ir naujais tyrimų duomenimis.

Moterį istorijoje „surado“ pati istorija. XIX a. pradžioje susiformavusi istorizmo kryptis buvo pirmoji mokslinė istorijos paradigma – iki tol pasakojimas apie praeitį laikytas tik literatūros žanru. Tačiau šios srovės pradininko Leopoldo von Ranke siekiu objektyviai ištirti istorinius šaltinius ir papasakoti, kaip viskas iš tikrųjų buvo, netrukus ėmė abejoti kiti istorikai. Daugiausia kritikos sulaukė tyrimo prioritetai. Manyta, kad dėmesio sutelkimas tik į politinius įvykius arba į laikraštinę istoriją neatskleidžia istorinio vyksmo visumos – istorijoje nebelieka konkretaus žmogaus. Todėl prancūzų Analų mokyklos atstovai susidomėjo ilgos tvermės struktūromis (šeimos, giminės, santuokos, mentaliteto istorija). Italams ir britams parūpo mikroistorija. Vokiečiai išplėtojo socialinės istorijos tyrimus. Istorikus ėmė dominti ne tik pliki istorijos faktai, bet ir jų funkcionavimas visuomenės istorinėje savimonėje bei istorijos filosofijos reiškiniai.

Šiame kontekste susidomėta ir moters istorija. Ją mokslininkai dabar atskleidžia ne tik tyrinėdami garsių moterų biografijas ar moterų vaidmenį garsių vyrų gyvenime – per moters istorinės padėties lyginamąją prizmę atveriamos didesnės visõs šalies raidos atodangos. Ir atvirkščiai – bendresnis istorinis kontekstas padeda paaiškinti moters istorijos pokyčius ir ypatumus.

Dabar neabejojama, kad Lietuvos raidą civilizacine prasme labai pakeitė 1387 m. krikštas ir su juo atsiradusių vakarietiškų reiškinių sklaida mūsų šalyje.

Moterys Vytauto aplinkoje: kelio į viešumą pradžia

Moterį į valstybės viešojo gyvenimo erdvę įtraukė Vytautas Didysis. Jo valdymo laikais Europos pavyzdžiu Lietuvoje pradėtas formuoti vakarietiško tipo monarcho dvaras, buvo kuriamas politinis ir diplomatinis rūmų ceremonialas, išryškėjo ir reprezentacinės valdovo sutuoktinės funkcijos. Kitaip nei Rytų kraštuose, Lietuvos didžioji kunigaikštienė privalėjo dalyvauti užsienio diplomatų priėmimuose ir iškilmingose vaišėse Trakų salos bei Vilniaus pilyse. Tai buvo gero tono ir pagarbos užsienio svečiui bei tos šalies valdovui ženklas. Svarbia tarptautinio diplomatinio etiketo dalimi laikytas keitimasis dovanomis, kuris rodė šalies ekonominę galią ir kultūros lygį. Šie reprezentaciniai mainai taip pat buvo neįsivaizduojami be valdovo sutuoktinės.

Vokiečių ordino magistras siųsdavo Onai papuošalų ir prabangių aksesuarų (minimos perlais siuvinėtos pirštinaitės, kurių vertė prilygo veislinio žirgo kainai), muzikos instrumentų, prieskonių ir vyno. Vytautienė lydėdavo vyrą užsienio kelionėse, kuriose Lietuvos didžiajai kunigaikštienei rodyta derama pagarba. Štai į į Vokiečių ordino valstybę ji vyko su 400 žirgų palyda, o Marienburge buvo sutikta mišiomis, puotomis ir dovanomis.

Yra duomenų ir apie Onos Vytautienės dalyvavimą politiniame gyvenime. Jogailai ir Vytautui sudarant Astravo sutartį (1392), pastarojo sutuoktinė raštu laidavo, kad jos vyras tesės pažadus. Prie šio dokumento prikabintas Vytautienės antspaudas liudija, kad moteris buvo nuolatinė politinės komunikacijos dalyvė. Onai dalyvaujant, su Vokiečių ordinu sudaryta Salyno sutartis (1398). Ordino magistras per didžiąją kunigaikštienę dėkojo už jos vyro pagalbą žygyje į Žemaitiją (1405).

Lietuvos visuomenė nuo seno buvo individualių (mažųjų) šeimų visuomenė. Tokia europietiško tipo sankloda, iš esmės skyrusi Lietuvą nuo bendruomeninio tipo rytų slavų visuomenių, sudarė prielaidas dar vienam reiškiniui, kuris iš esmės keitė moters padėtį, atsirasti. Moteris buvo įtraukta ir į teisinių santykių sferą. Antai po Žalgirio mūšio dar tebevykstant ginčams dėl Žemaitijos priklausomybės, į viešą diskursą profesionalūs juristai metė naują argumentą: esą Vytautas dar iki pergalingo mūšio ne kartą užrašė žemaičius Vokiečių ordinui neteisėtai, nes tai darė be savo sutuoktinės žinios ir pritarimo. Tokie ženklai rodė, kad į Lietuvą kelią skynėsi teisinė rašto kultūra.

Politinė kultūra Lietuvos didžiosios kunigaikštienės dvare

Valdovo dvaro modelis ilgainiui buvo perkeltas ir į Lietuvos didžiosios kunigaikštienės aplinką, moters dalyvavimui viešajame gyvenime buvo atvertos didesnės galimybės. Aleksandrui vedus Maskvos didžiojo kunigaikščio dukterį Eleną, Vilniuje buvo tikslingai suformuotas lietuviškasis valdovės dvaras. Jį sudarė dvaro maršalka, kancleris, raštininkas, raktininkas ir kiti pareigūnai. Jie užtikrindavo sklandų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės rūmų ir jo ceremonialo funkcionavimą. Iš viso Aleksandrienės dvarą aptarnavo apie 100 žmonių (valdovo dvare tarnavo dešimt kartų daugiau asmenų). Lietuvos valdovų rezidencijoje Vilniuje net būta specialaus korpuso, vadinto moterų dalimi.

Atskiroje audiencijų menėje didžioji kunigaikštienė priimdavo pasiuntinius, savo kanceliarijoje tvarkydavo politinę ir ūkinę dokumentaciją. Jos atsiradimą nulėmė dar vienas reiškinys. Aleksandras materialiai aprūpino sutuoktinę nekilnojamuoju turtu, užrašė jai daugiau kaip 20 valdų, kurių administravimas buvo pačios valdovės ir jos pareigūnų darbas. Todėl Elena tapo pirmąja rašančia moterimi Lietuvos istorijoje: išliko septyni jos laiškai, žinoma buvus apie 40 šios valdovės duotų oficialių raštų. Vėlesniais laikais kitų valdovių raštvedybos mastas išaugo keleriopai. Štai Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos rašytinis palikimas viršija 300 vienetų.

Elenos aplinkoje užfiksuotos ir moterų politinio patronato užuomazgos. Tokia neformalių valdžios struktūrų ir politinių santykių forma ikimoderniaisiais laikais buvo būdinga visai Europai. Valdovių dvaruose namų patronatas peraugdavo į politinį. Aleksandrienė rūpinosi jai tarnavusiais dvariškiais: suteikdavo žemės valdų, skirdavo pareigas, siekė, kad jos tarnybininkai pereitų į valdovo dvarą ir jame darytų politinę karjerą.

Tokį moters dalyvavimo viešajame gyvenime modelį išplėtojo ir kitos Lietuvos valdovės, o savo dvaruose pritaikė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikės.

Suprantama, labai stiprios asmenybės palikdavo ir žymesnių pėdsakų istorijoje. Veiklios valdovės tipą reprezentavo žymioji italė Bona Sforca. Išsilavinusi Milano herzogo dukra, ištekėjusi už Žygimanto Senojo, iš Italijos į mūsų šalį atnešė daug europinių reiškinių. Jos aplinkoje nuolat būdavo apie 200 italų: menininkų, intelektualų, muzikų, gydytojų. Per šios valdovės dvarą Lietuvoje plito renesanso architektūra (jos iniciatyva Valdovų rūmai Vilniuje tapo ištaiginga reprezentacine rezidencija), literatūra, šokis, mada. Bona išsiskyrė gebėjimu racionaliai tvarkyti ūkį ir finansus. Supirkdama dvarus ir kitais būdais ši moteris didino jai vyro užrašytas valdas, jose taikė modernius žemėtvarkos ir žemėnaudos principus. Vėliau jie buvo pritaikyti ir valstybės lygmeniu – LDK įvykdyta Valakų reforma.

Vyriškos teisės Lietuvos didikėms ir bajorėms?

Du Lietuvos istorijos fenomenai – mažąja šeima paremta visuomenės struktūra ir labai sparti rašto bei teisinės kultūros sklaida – nulėmė moters subjekto iškilimą ir LDK bajorijos bei diduomenės terpėje. Kitaip nei to meto kitų šalių įstatymai, XVI a. Lietuvos statutai reglamentavo moters teisinę padėtį, gynė jos turto teises. Antai Pirmojo Lietuvos Statuto (1529) vienas skyrių tiesiog taip ir buvo pavadintas: „Apie moterų lytį ir merginų ištekinimą“. Svarbiausias bajorių ir didikių teisių šaltinis buvo nekvestionuojama teisė paveldėti tėvų turtą, praktiškai įgyvendinama merginoms skiriant kraitį. Tai buvo privaloma tėvų priedermė, nuotakai priklausantį turtą buvo galima išsireikalauti net teisme. Tačiau dažniausiai to neprireikdavo – Lietuvoje jau anuomet būdavo sudaromos vedybų sutartys. Jose būdavo apibrėžiama ir žmonos turtinė padėtis (jos įneštas kraitis garantuojamas dvigubai didesniu vyro turtu). Tai tapdavo moters padėties saugikliu, jai likus našle. Tai ir sudarė prielaidas moterų raiškai viešajame gyvenime.

Todėl neatsitiktinai LDK intelektualas Mykolas Lietuvis apie 1550 m. rašė: „totoriai visuomet laiko savo žmonas uždarytas, o mūsiškės, nieko neveikdamos, vaikščioja iš namų į namus, dalyvauja vyrų sueigose ir dėvi vyriškus drabužius <...>. Maskvėnų moterys neturi vyriškų teisių, o mūsiškės viešpatauja daugeliui vyrų: vienos – valdydamos valsčius, miestus, dvarus, kitos – gaudamos pelną, trečios – paveldėjimą.“ Dažnai moterys pačios gindavo savo interesus teismuose, disponuodavo turtu, surašydavo testamentus ir tvirtindavo juos antspaudais, tvarkydavo šeimos ūkio reikalus, aprūpindavo vaikus ir pan.

Antai istorikė Nelė Asadauskienė atskleidė Onos Radvilaitės-Kiškienės – vienos veikliausių XVI a. vidurio LDK moterų – portretą. Gavusi įspūdingą kraitį, ši didikė turėjo didelę įtaką ir šeimoje. Po vyro mirties ji tapo viena turtingiausių našlių. Veiklumu galėjo rungtis su bet kuriuo vyru. Imli naujovėms, ryžtinga ir apsukri, ji tvarkė savo valdas, teismais ir net prievarta didino giminės turtus, rūpinosi namiškiais ir vaikais. Kurdama asmeninę laimę nepabūgo pasmerkimo ir apkalbų – antrą kartą ištekėjo už smulkaus bajoro, kuris buvo jos klientas ir tarnavo jos dvare. 

Kaip ir visoje to meto Europoje, LDK moterys negalėjo dalyvauti politikoje. Jų nebuvo seimuose ir seimeliuose, o valstybės pareigybes galėdavo gauti tik vyrai. Tačiau netiesioginės moterų įtakos viešajame politiniame gyvenime būta su kaupu. Kadangi turėjo valdų, našlės privalėdavo atlikti karinę tarnybą (anuomet tai laikyta bajoriška privilegija ir pilietine teise). Tiesa, jos pačios į karą nejodavo, tačiau privalėdavo nustatytą raitelių skaičių laiku išrengti į kariuomenę. Štai Ona Kiškienė, 1565 m. kariuomenės surašymo duomenimis, turėjo išsiųsti 328 raitelius ir 150 pėstininkų su ginkluote, o dar po kelerių metų jos išrengtų raitelių skaičius viršijo 400. Anuomet tai buvo vienos didžiausių karinių pajėgų tarp LDK didikų.

Panašiai kaip šalies valdovės, LDK didikės taip pat formavo savo sociopolitinę aplinką. Istorikės Raimondos Ragauskienės skaičiavimu, Radvilienių, Chodkevičienių ir Sapiegienių dvaruose tarnaudavo per pusšimtį asmenų. Ši struktūra veikė kaip visuma, tačiau ją sudarė kelios dalys: pareigūnai (kancleriai, iždininkai, raštininkai), vyrų (dvariškiai ir pasiuntiniai) bei moterų (ponios, panelės, tarnaitės) dalys, specialistai (medikai, dvasininkai, muzikantai) ir tarnyba (tarnai, amatininkai, vežikai). Dvaras buvo svarbus didikės aukšto socialinio statuso rodiklis, tapdavo moters patronato plėtros įrankiu. Ji parinkdavo pareigūnus, rūpindavosi jų karjera, formuodavo lojalių klientų tinklą. Didikei užtarus, buvo galima patekti į valstybės tarnautojų vyrų ar net šalies valdovo dvarus. Taip didikės namų patronatas peraugdavo į politinį. Štai Katarzynos Tęczyńskos tarnybininkas Janas Kochanowskis ir raštininkas Sava perėjo į jos sutuoktinio, LDK etmono ir Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos Perkūno dvarą. Gausu pavyzdžių, kaip patronei tarpininkaujant karjerą padarydavo ir jai tarnavę specialistai. Pavyzdžiui, Elzbietą Szydlowiecką prižiūrėjęs vokiečių gydytojas Rupertas Finkas perėjo į LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvarą. Jo užtartas vėliau tapo valdovo Žygimanto Augusto gydytoju, gavo Rokantiškių valdą. Taip iš LDK didikių privačios sferos klientai išeidavo į valstybės gyvenimą, o moterys įsitraukdavo į viešąjį gyvenimą.