Ne vienas „Delfi“ pašnekovas liudijo, kad pirmą kartą apie tai, kad kažkas gali atnešti į laidotuves vokelį, susimastė tik tada, kai patiems teko atsisveikinti su artimu žmogumi.

„Per abiejų tėvelių laidotuves iš kelių artimų žmonių gavom vokelius, nors tikrai nieko neprašėm. Buvo netikėta, bet labai pagelbėjo“, – pasakojo ponia Milda.

Panašiai pasakojo ir jauna moteris iš Vilniaus, Rima.

„Kai laidojau tėtį, tai nieko iš svečių neprašėme – nei gėlių, nei vokelių, patys atnešė. Aš, iš tiesų, nežinojau, kad vokeliai nešami į laidotuves, kol savu kailiu nesupratau, kam ir kodėl to reikia. Laidotuvės yra toks brangus dalykas, kad jei neturi atsidėjęs tam pinigų, tai sėkmės tau sukantis“, – pasakojo Rima.

Pasak pašnekovės, tos sumos, kurias žmonės aukojo artimiesiems buvo skirtingos.

„Aš nežiūrėjau ir neskaičiavau, bet manau, kad po 50-100 eurų. Jei dabar tektų ką nors laidoti, pati dėčiau mažiausiai 100 eurų“, – sakė Rima.

Galvojo apie šeimos finansinę padėtį

Julija pasakojo, kad laidotuvėms vokelį nešė prieš kelerius metus, kai mirė kaimynės tėtis.

„ Šeima niekad nebuvo labai pasiturinti, turėjo 7 vaikus. Dalis jau pilnamečiai, dalis ne. O jų mama beveik pensijinio amžiaus. Tai tiesiog su šeima įvertinome jų finansinę situaciją ir nunešėme 100 eurų. Šiaip kitu atveju nebūčiau nešusi vokelio, bet šeimos galvos mirtis jiems buvo ne tik emociškai, psichologiškai sunki, bet jis ir daugiausiai dirbo ir uždirbo.

Norėjosi, kad bent kurį laiką galėtų gedėti ir nereikėtų iškart galvoti apie finansus, iš kur maisto gauti. mes tikrai buvome ne vieninteliai, kurie nešė vokelius, bet mes su niekuo nesitarėme, kad nešime“, – pasakojo Julija.

Simona pasakojo, kad su su vokeliais laidotuvėse susidūrė kelis sykius.

„Kai buvau 12-oje klasėje, žuvo mano bendramokslis. Jo šeima gyveno nepasiturinčiai, vaikinas iš vienintelių santaupų vos išsilaikęs teises nusipirko automobilį. Su juo ir užsimušė. Prieš renkantis į laidotuves auklėtoja labai taktiškai pasakė, kad nuo klasės nešime ne vainiką, o vokelį. Sudėjome, kas po kiek galėjome. Toks buvo žuvusio abituriento mamos noras – be finansinės pagalbos jai buvo sunku atsiskaityti už laidotuves.

Antrasis kartas buvo, kai mirė mano pačios tėvelis. Prašyti nieko neprašėme, tačiau kone visi nešė vokelius. Gėlių nebuvo labai daug, simboliškai, vietoje to žmonės prisidėjo pinigais. Tai buvo labai didelė pagalba: laidotuvių kaina yra vienas dalykas, tačiau kur dar iki tol buvę finansiniai reikalai, vaistai, slaugos namai“, – pasakojo Simona.

Ji pati sakė labai palaikanti žmonių pasirinkimą padėti mirusiojo artimiesiems finansiškai.

„Vienareikšmiškai esu tik už vokelius. Jeigu žuvusiojo artimieji jų ir neprašo, turėkite omenyje, kad tikrai padėtumėte voku. Gėlės – gražu tam kartui, tačiau jos nuvys. O artimiesiems su visomis jų finansinėmis naštomis ir paminklo užsakymais reikės gyventi toliau. Kartais ir 5 eurai gali būti didelė pagalba“, – sakė Simona.

Dar viena „Delfi“ pašnekovė, Lina, sakė, kad per draugo mamos laidotuves nešė voką su 50 eurų.

„Nors man labai bandė atgal sugrūsti, bet nepasidaviau“, – sakė Lina.

Moteris sakė, kad sumą, kiek dėti į vokelį, jai padiktavo nuojauta.

„20 eurų kažkaip atrodė mažai, 100 eurų – per skaudžiai pačiai“, – sakė Lina.

Auką atstumti nėra mandagu

Etiketo specialistas Arminas Lydeka komentavo, kad etiketo požiūriu yra priimtinas noras prisidėti prie mirusiojo artimųjų išlaidų kompensavimo.

„Visi puikiai suprantame, kad tokiose išskirtinėse situacijose tam tikra šeima turi papildomų išlaidų. Jeigu mes suprantame, kad, pavyzdžiui, jeigu žmogus organizuoja jubiliejų, vestuves, jis turi daug išlaidų, ir jam geriausia dovana būtų vokelis su tam tikra suma, tuo labiau – kalbant apie laidotuves, kai netikėtai, nelauktai atsitinka nelaimė, ir reikia organizuoti garbingą žmogaus palaidojimą. Tai yra susiję su išlaidomis, dažnai nenumatytomis ir pakankamai nemažomis“, – sakė A. Lydeka.

Etiketo specialistas kartu ragino ateinančių pagerbti velionio, palaikyti artimųjų, nenešti daug gėlių, didelių vainikų ir krepšelių.

„Tas taip pat kainuoja pinigus, o kartu laidotuvių organizatoriams padaro papildomą išlaidą – organizuoti transporto priemonę, visų krepšelių ir vainikų nuvežimą į kapines ir sutvarkymą“, – atkreipė dėmesį A. Lydeka.

Kartu etiketo specialistas pastebėjo, kad kartais tas klausimas dėl to, kaip priimti aukas, išsprendžiamas pastatant aukų dėžutę. Jeigu to nėra, pasak A. Lydekos, galima auką perduoti artimiesiems. Jos dydis, etiketo specialisto teigimu, nėra svarbus.

„Suma nėra svarbi. Tiek vienas euras, tiek ir šimtas ar keli šimtai eurų yra auka. Kiekvienas gali pagal savo galimybes nors truputį prisidėti prie išlaidų, susijusių su laidotuvėmis, dengimu“, – sakė A. Lydeka.

Etiketo specialistas akcentavo, kad svarbu suprasti ir mirusiojo artimiesiems, kad auką dera pagarbiai priimti.

„Atstūmimas – tiek dovanos, tiek aukos atveju yra žmogaus įžeidimas. (…) Be abejo, tai nėra teisingas elgesys iš artimųjų, organizuojančių laidotuves, pusės“, – teigė A. Lydeka.

Kartais paprašo pastatyti aukų dėžutę

Laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės „Sielų upė“ rinkodaros vadovė Inga Galdikienė sakė, kad negalinti pasakyti, kiek dažnai artimiesiems yra atnešami vokeliai, nes jie nebūna pačioje šarvojimo salėje, tačiau pastebėjo, kad maždaug kartą į du mėnesius sulaukia klientų prašymo salėje pastatyti aukų dėžutę.

„Tada pastatome dėžutę, į kurią, kas nori, įmeta pinigus, kas nori paduoda į rankas. Tai labai priklauso nuo žmonių. (…)

Suprantama, kad žmonės aukoja pinigų artimiesiems, mes visada irgi siūlome, kad gal geriau finansiškai prisidėti, negu pirkti didelę puokštę, bet tai jau yra žmonių reikalas“, – sakė I. Galdikienė.