Karas Ukrainoje, regis, dar kartą pereina į kitą fazę: jei karo pradžioje Rusija tikėjosi žaibiško karo – blickrygo, kuriuo rusai norėjo pamokyti ukrainiečius, tai pastarieji dabar prie Charkivo moko pačią Rusiją – sparčiai bliūkšta ne tik mitas apie tanko mirtį, bet ir apie nenugalimą, milžiniškus rezervus turinčią Rusijos armiją. Jis jau nesyk buvo susvyravęs, o niūrių prognozių netrūko anksčiau.
Bet tai, kas vyksta pastarosiomis dienomis Ukrainos rytuose, jau primena esminį lūžį, matytą ne viename kare: izraeliečiai tai užčiuopė 1973-ųjų spalį Jom Kipuro kare, kai atsidūrę ant pralaimėjimo slenksčio susiėmė ir kontratakavo, kroatai, vykdydami kontrpuolimo operaciją „Audra“ – 1995-ųjų rugpjūtį, kai per kelias dienas atsikovojo 10 tūkst. kvadratinių km teritorijos. Dabar Ukrainos eilė.
Jai tokia sėkmė dar visai neseniai atrodė neįmanoma. Svarstyta, kad kontrpuolimas įmanomas tik Chersono fronte, kur rusų pozicijas nuolat talžė ukrainiečių artilerija, raketos, pasiekusios net Krymą.
Bet ukrainiečiai patys jau kurį laiką neslėpė optimizmo, pastaruoju metu ėmėsi seniai nematytų operacinio saugumo priemonių, o ir jų netikėta ukrainiečių blickrygo operacija prie Charkivo ne tik sujaukė visus Kremliaus planus, apnuogino Rusijos režimo negalią, bet ir verčia jį skubiai peržiūrėti jam likusias pasirinkimo galimybes. Jų ratas yra labai ribotas dėl kelių esminių priežasčių, todėl tai yra ypač pavojinga.
Jei tai būtų krepšinis – ką reiškia šis spurtas
Pirmiausiai, kas pastarosiomis dienomis krenta į akis, tai, žinoma, psichologinė ukrainiečių persvara: atlaikę tiek daug – nuo gebėjimo išvengti katastrofos karo pradžioje prie Kyjivo, iki atsilaikymo vasarą prieš skaitlingesnį priešą, Gyvačių salos, kitų nedidelių žemės lopinėlių atsiėmimo, nepaisant visų savo nuostolių jie sugebėjo ne šiaip kirsti atgal, bet dabar ir verčia rusų pajėgas masiškai trauktis.
Tai ne šiaip lokali kontrataka, tai, krepšinio terminais – spurtas lemiamomis akimirkomis, pataikant kelis tritaškius iš eilės ir kraunant į krepšį galingu dėjimu su varžovo pražanga. Emocijų daug, pergalės skonis burnoje. Priešas pasimetęs. O kare nėra galimybės imti minutės pertraukėlės.
Ypač spartus ukrainiečių puolimo tempas turi savo pavojų dėl ištampytų logistinių linijų, bet kol kas vyti priešą, vaduoti miestus, kuriuos rusai užėmė po sunkių, mėnesius trukusių kovų, sekasi.
Keli tūkstančiai išvaduotos teritorijos kvadratinių kilometrų prieš 2-ąja pasaulio armija save vadinusią jėgą yra svarbu ne tik savaime: atsikovotuose miestuose vėl kyla Ukrainos vėliavos, o po pusmečio okupacijos ukrainiečių karius civiliai pasitinka plojimais, ašaromis ir apkabinimais – Kremliaus mitai apie ukrainiečių nacių neva engtą Donbaso liaudį bliūkšta, o pačius rusus civiliai vadina fašistais.
Griūva ir fiziniai barjerai: kelis mėnesius beveik statiškomis buvusios, o dabar pralaužtos fronto linijos keičiasi valandomis. Jei savaitės pradžioje rusai skelbė apie neva nepavykusias, sustabdytas ukrainiečių kontratakas, tai jau ketvirtadienį prieš Ukrainos pajėgas esą metė viską, ką turėjo, netgi ilgai ruoštą rezervą – naujai suformuotą 3-ąjį korpusą.
Jo dalinių pasirodymas fronte ne tik nepadėjo stabilizuoti situacijos, bet ir nepadarė įspūdžio patiems rusams – vietoje naujausia ginkluote aprūpinto ir puikiai paremto smogiamojo kumščio prie Iziumo pasirodė tik senus pabūklus traukiančių sunkvežimių, šarvuočių kolonos.
Strateginį perdislokavimą neva vykdančios Rusijos pajėgos pastarosiomis dienomis šiame sektoriuje iš tikrųjų byra akyse – rusai bėga, mesdami techniką, ginklus, net Kremliaus propagandistai, iki šiol svaigę apie didvyrišką „Rosgvardijos“ dalinių ir „Luhansko liaudies respublikos“ pajėgų kovą, ukrainiečių atakų atmušimą ir aiškinę, kad rusai nepasiduoda, laikosi tvirtai ir aiškiai, esą jokios panikos nėra, liovėsi apsimetinėti, kad viskas vyksta pagal planą.
Jei vieną dieną rodomi sausuma ir sraigtasparniais permetami Rusijos pajėgų pastiprinimai, tai kitą dieną vienas garsiausių Kremliaus ruporų fronte – Semionas Pegovas, geriau žinomas WarGonzo slapyvardžiu sprunka iš Iziumo ir atvirai kritikuoja Kremlių. Tokia panika užkrečiama – „Telegram“ kanaluose karą palaikę rusai masiškai baisisi savo armijos pasirodymu, svarsto, kuo viskas baigsis.
Daužo ir silpnus, ir elitinius rusų dalinius
O viskas krypsta link katastrofos, mat nors fronto linija yra milžiniška – per 2,5 tūkst. km, o proveržis įvyko keliasdešimties km ruože, to užtenka kritinei psichologinei persvarai: Ukrainos kariuomenė įgavo pagreitį, kuris, regis, yra nesustabdomas.
Tokie puolančių ir tuo besidžiaugiančių ukrainiečių vaizdai iš fronto yra ne šiaip psichologinės persvaros įrodymas, bet ir nematomo, kruopštaus darbo rezultatas.
Tai, kad ukrainiečiai, padedami savo bei JAV žvalgybos, per vasarą aptiko skylę Rusijos gynyboje ir dabar atsiėmė Iziumą, Kupianską, kitus strategiškai svarbius logistinius rusų okupuotus mazgus, nėra atsitiktinumas.
Šiame sektoriuje ir taip pajėgų trūkumą jaučiantys rusai laikė silpniausias pajėgas – „Luhansko liaudies respublikos šauktiniai ir taip niekada negarsėjo gera morale, aprūpinimu, dabar masinis dezertyravimas jau yra kasdienybė, o buvę kariai staigiai velkasi civilių rūbus ir bando sprukti per sieną į Rusiją.
„Rosgvardijos“ smogikai gali būti drąsūs Rusijos miestų gatvėse, talžant protestuotojus, bet realiame kare jų patirtis, gebėjimai vykdyti puolamąsias ar net gynybines operacijas pasirodė besą riboti.
Nesugebėjimas koordinuoti veiksmų su separatistų daliniais, pačių rusų artilerija, ypač aviacija, kuri dėl ukrainiečių priešlėktuvinės gynybos veiksmų yra praktiškai nutildyta, lemia, kad Ukrainos šarvuotosios smogiamosios grupės veržiasi pro „Rosgvardiją“, lyg peilis pro sviestą.
O kai tokia panika tampa užkrečiama, mat traukiasi ir elitiniai daliniai – 4-osios Kantemirovo divizijos, kuri vadinta geriausiai aprūpinta, šarvuotoji galia Ukrainoje ypač sumenko: dalis jos sunaikinta, o dabar didelė dalis net naujausių tankų tiesiog metami pakėlėse.
Ukrainiečiai naudojasi pranašumais
Viena vertus, tai, kad ukrainiečių kariai pasirodo vis prie kito išvaduoto miesto ženklo yra ir spaudimas priešui, sėjantis paniką jų gretose.
Antra vertus, karo migla niekur nesisklaido – didžioji dalis Ukrainos pajėgų operacijas vykdo taip, kad jų judėjimo viešojoje erdvėje nematyti. Jei iki šiol daugiausiai vaizdų iš fronto sudarė ukrainiečių artileristų atakos, HIMARS šūviai, tai dabar šios mobilios sistemos skubiai juda į priekį, lydi šarvuotąsias pajėgas ir suduoda savalaikius smūgius rusų rezervams giliai jų užnugaryje.
Manevrinis karas tuo ir nenuspėjamas, kad pergalę ar pralaimėjimą gali lemti ne tiek pranašesni ginklai, kiek vienos ar kitos pusės psichologinė, kiekybinė bei kokybinė persvara, gebėjimai įvykdyti vadų sumanymą, greitai adaptuotis prie kintančios situacijos.
Paradoksalu, jog ukrainiečiai čia turi kone visus pranašumus: vakarietiški ginklai gali šaudyti toliau, taikliau, poilsiui rotuoti ir atsigavę, motyvuoti bei gerai parengti kariai žino bei vykdo sumanymą, puolimo pagreityje naudojama ir užgrobta technika naudojama pagal paskirtį, kitaip, nei rusų gretose, kai tenka trauktis ir mesti tiek savo kovos draugus, tiek techniką.
Paprastai kalbant Ukraina turi ir kokybinį, ir kiekybinį pranašumą – pulti jiems tenka siaurame ruože, kur galima sutelkti pajėgas, o didelių gyvosios jėgos ir technikos nuostolių pavasarį ir vasarą patyrę rusai neturi galimybės jų kompensuoti visoje fronto linijoje, permesti juos staigiai ten, kur reikia, kai ukrainiečiai ne tik iš didelio atstumo HIMARS ar artilerija taikosi į logistinius mazgus, bet ir žaibiškomis atakomis atsikovoja vis naujus atramos punktus. Jei nuo geležinkelių ypač priklausoma Rusijos armija negali permesti pastiprinimų daliniams į priekį, tėra viena išeitis – trauktis.
Bando spausti visus mygtukus
Šis atsitraukimas Kremliui yra ne šiaip lokali katastrofa, bet ir sukelia rimtų dilemų, ką galima daryti toliau. Kuriam laikui galima pamiršti apie Donbaso užkariavimą, kai ukrainiečiai patys jį, regis, tuoj atsikovos. Galima pamiršti ir apie greitą mobilizaciją – tektų neišvengiamai skelbti karą, nustojus apsimetinėti, jog tevyksta „speciali karinė operacija“, bet nuo to niekas nepasikeistų, kai rusams trūksta parengtų karių, instruktorių, modernios karinės technikos.
Niūrias nuotaikas jau dabar Rusijoje lydi mįslingi svarstymai apie tariamus nesutarimus Kremliaus viršūnėse, kariškių nepasitenkinimą, o tai istoriškai gali privesti ir prie karinio perversmo.
Kol kas Rusijai sekėsi tik viena – bandyti įbauginti, skaldyti Ukrainos sąjungininkus. Jei dėl karinės paramos Vakarų suskaldyti nepavyko – Ramšteine vykusiame pasitarime dešimtys valstybių įsipareigojo toliau tiekti ginkluotę, šaudmenis Ukrainai, rengti ukrainiečių karius, tai Kremliaus bauginimai Europai dėl šaltos žiemos, regis randa savo adresatus. Tai, kad Vladimiras Putinas drąsinasi, esą Vakarų sudaryta pasaulio sistema griūva, o viską esą galima išspręsti derybų keliu vis dar suvilioja Vakarų lyderius, regis, keistiems pasisakymams.
Nesutarimas dėl sankcijų Rusijai, ypač vizų klausimu labai aiškiai rodo, jog takoskyros, nepaisant kalbų apie Europos vienybę, aiškiai egzistuoja ir kartais vis prasiplečia. Kremlius žūt būt stengiasi pakirsti vienybę ir įvaryti pleištą – mažiausiai dvejose NATO šalyse Rusijai tai iš dalies jau pavyko.
Turkija, kuri nuolat žaidžia savo žaidimą santykiuose su Rusija ir Vakarais, pastaruoju metu ėmė vaidinti spektaklį, kad stoja į Rusijos pusę – Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas trečiadienį pareiškė, esą Vakarų šalys Rusijos atžvilgiu taiko „provokacinę politiką“, kuri ir privertė Maskvą nutraukti energetikos išteklių tiekimą Europai.
Jis taip pat pareiškė, kad Turkija gali atsigręžti į Rusija, jei JAV netesės pažado pristatyti naikintuvus F-16. Tokie pareiškimai R. T. Erdoganui iš esmės nieko nekainuoja ir nėra nauji, o realesne grėsme būtų Ankaros grasinimai blokuoti sutartą Suomijos ir Švedijos narystę NATO.
Kita vertus Turkija bent jau niekada neslepia siekianti savų paslėptų tikslų, kurie niekaip nesusiję su bičiulyste su Rusija. Tuo metu kitos NATO narės – Vengrijos pozicija Rusijos atžvilgiu jau senokai kelia ne šiaip galvos skausmą, bet ir nerimą dėl atvirai prokremliškų nuotaikų.
Užsitikrinusi rusiškų dujų tiekimą Vengrija netgi pagrasino blokuoti ES sankcijas, jei iš jų nebus išbrauktos trijų rusų oligarchų – su Kremliumi siejamų Piotro Aveno (kuris yra ir Latvijos pilietis), Viktoro Rašnikovo ir Ališero Usmanovo pavardės iš sankcionuotų asmenų sąrašo.
Ir nors vėliau tokio grasinimo Vengrija atsisakė, esą iki kito karto, vien pats reikalavimas išskirti oligarchus, kurie, kaip spėjama, prisidėjo prie Vengrijos valdančiųjų „Fidesz“ finansavimo, sukėlė nemažai klausimų bei šurmulio dėl to, kam gali ryžtis Maskva.
Juk tereikia vienos narės veto teisės ES ar NATO sprendimuose, o kritiniu atveju Kremlius gali mėginti visus jam likusius svertus, kai kalbama apie tolesnę nuoseklią Vakarų karinę paramą Ukrainai.
Turkija ir Vengrija kaip Kremliaus koziriai nėra jokia paslaptis. Kita vertus šių šalių bandymai švelninti sankcijas Rusijai, neužkrauti naujų arba trikdyti paramą Ukrainai tėra riboto poveikio priemonės, kurios negerina Kremliaus situacijos.
O ji tokia, kad karas krypsta nepalankia kryptimi tuo metu, kai išeikvota didelė dalis rezervų, kai ukrainiečiai yra ne tik nepalaužti, ne tik gali priešintis, bet ir kelia grėsmę Rusijos karinių pajėgų integralumui. Pereidami į kontrpuolimą ir triuškindami kautis dar galinčias rusų pajėgas ukrainiečiai geba naikinti Rusijos pajėgumus, o kartu ir valią kariauti.
Neatsitiktinai viena Kremliaus propagandos ruporų, kanalo RT vadovė Margarita Simonian jau užsiminė ir apie panašią situaciją praeityje. Tiesa, jeigu tai buvo saviguoda ir bandymas paguosti kitus panikuojančius Kremliaus rėmėjus, tai gavosi priešingai.
Priminusi apie Rusijos armijos pralaimėjimus Pirmojo pasaulinio karo metais, ypač 1915-siais, kai prasidėjo „Didysis atsitraukimas“, ji pamiršo pasakyti, kad atsitraukusi rusų armija galiausiai visiškai subyrėjo, buvo demoralizuota, o šalies kontrolę perėmė naujas režimas, sušaudęs buvusį. Vladimiras Putinas gal ir nėra didis istorijos žinovas, bet net ir jis supranta, ką reiškia Rusijos armijos pakrikimas.
Tai jau yra grėsmė pačiam režimui, kurio legitimumas laikosi ant jėgos struktūrų galimybės išlaikyti valdžią – jei šios struktūros yra nepajėgios atlaikyti ukrainiečių spaudimo, tai ko vertas visas režimas su vadovybe?
Todėl dabar V. Putino režimui atėjo išties dramatiškos ir labai pavojingos dienos: reikia saugotis ne šiaip kritikų ar sąmokslininkų, kai visas pasaulis mato, jog Rusijos armija tapo pajuokos objektu. Dabar reikia saugiai pasirinkti kelią, kuris leistų išgyventi pačiam režimui.
O tai gali būti tiek gėdingas pralaimėjimo pripažinimas, pasitraukiant užsitikrinus saugumą, tiek konflikto eskalacija. Apie pastarosios galimybę jau yra užsiminę ir amerikiečių tyrėjai, o ir pats V. Putinas yra siuntęs signalus dėl branduolinio ginklo panaudojimo.
Kol kas tokia tikimybė nebuvo rimtai svarstoma. Manyta, kad Kremlius tik blefuoja, baugina kiekvieną kartą išsitraukdamas branduolinio ginklo kortą.
Tačiau kai pergalinga kelių dienų specialioji operacija vasarį tapo daugiau nei pusmetį trunkančiu ir pralaimimu karu rugsėjį, į kampą save įsivaręs režimas gali realiai svarstyti būtent tokią bauginančią alternatyvą.
Tai būtų desperacija, kurią vargiai palaikytų netgi atokiai besilaikantys rusų sąjungininkai. O ir tokio ginklo panaudojimas iššaukia dideles rizikas dėl NATO įsikišimo. Jei rusai jau dabar talžomi NATO ginklais, bet ukrainiečių rankomis, tai ko jie gali tikėtis susidūrę su Aljanso kariuomenėmis?
Kita vertus, visos kitos alternatyvos rusams atrodo išeikvotos ir jau niekas nebebijo subliūškusios Kremliaus konvencinės karinės galios. Tad kas beliko?
