Laidoje – gydytojas prof. Vytautas Kasiulevičius, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, Vilniaus oro uosto direktorius Dainius Čiuplys, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir savivaldybių asociacijos vadovas bei Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius.

E. Jakilaitis: Profesoriau, gaunate daug informacijos iš Lietuvos, iš medikų pirmiausia. Galėtumėte nupiešti vaizdą, kaip medicinos įstaigos Lietuvoje šiuo metu yra pasiruošusios koronavirusui?

V. Kasiulevičius: Įvairiai.

E. Jakilaitis: Ko trūksta?

V. Kasiulevičius: Priklausomai nuo įstaigos dydžio, didžiosios penkios ligoninės pasiruošusios geriau, jos orientuojasi sutikti pirmą susirgusių pacientų bangą. Kalbant apie pirminę sveikatos priežiūrą, vaizdas – gana įvairus. Kai kurios – geriau pasiruošusios, nupirkusios reikalingą įrangą, apsaugos priemones, turi net respiratorius. Tuo metu kitos įstaigos tokių dalykų neturi ar turi mažiau.

E. Jakilaitis: Ko labiausiai trūksta?

V. Kasiulevičius: Žinojimo, ką daryti. Tam tikros rekomendacijos yra, bet situacija, kaip ne sykį esu sakęs, yra kartą į šimtą metų. Esame tokioje situacijoje, kurioje turbūt nebuvo mūsų kartos. Ir mums reikia priimti sprendimus gana greitai, todėl pasakyti, kad galima absoliučiai pasiruošti, jog nieko neatsitiktų – turbūt neįmanoma. Pasiruošimą vertinčiau vidutiniškai, turbūt šešetui.

D. Žeimytė: Ministre, galbūt pakomentuotumėte? Profesorius kalba, kad trūksta elementarių priemonių – respiratorių, su kuriais gydytojai kasdien turi dirbti ir pan.

A. Veryga: Na, jie dar neturi kiekvieną dieną su jais dirbti, nes pirminei sveikatos priežiūrai ta rizika kol kas yra labiau menama nei tikra. Ką turime – tam tikrą šių priemonių rezervą. Esame jį atsinaujinę. Visiškai neseniai dalį priemonių išdalinome gydymo įstaigoms, pasipildėme, ir toliau jas perkame. Toliau vyksta pildymas.

E. Jakilaitis: Ar galėtumėte įvardyti skaičius?

A. Veryga: Negaliu, nes rezervas yra neatskleidžiamas. Bet tikrai gana sėkmingai nusipirkome, dar prieš prasidedant didžiajai bangai. Jei tikrai bus tokia situacija, kad kažkas neturi, realiai reikės šių priemonių, mes jų duosime. Kitas valstybės rezervas – priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos. Ten yra tų priemonių šiek tiek padalinta. Bet, kaip ir sakėme, net nėra įmanoma suprognozuoti realaus poreikio, prognozuoti, kiek bus pacientų, yra sudėtinga. Dabar perkamasi avansu. Kai kurios įstaigos, jų skaičiavimu, yra net trims mėnesiams sukaupę tų priemonių. Bet tai – santykiniai skaičiai, priklausys nuo daugelio aplinkybių.

E. Jakilaitis: Kur šiuo metu yra pati didžiausia problema?

V. Kasiulevičius: Kur yra didžiausios problemos, pamatysime per ateinančias kelias savaites. Bet spėti grėsmes, vertinti tam tikras rizikas galima. Ko norėtume – platesnio testavimo, didinti testavimo apimtis. Dabar esame ištestavę daugiau nei 300 pacientų, būtų idealu, kad turėtume daugiau, kad greitis būtų kokius du ar tris kartus didesnis. Jei lygintume su Didžiąja Britanija ar Danija, turėtume intensyviau testuoti.

Aišku, nuo pirmadienio turime papildytą atvejo apibrėžimą, su kuriuo aš sutinku, jis atitinka Europos rekomendacijas. Šis sprendimas šiek tiek vėlavo, bet vis tiek buvo padarytas, kai kurios kitos šalys vėluoja taip pat.

Bet mums reikėtų galimybės gydytojui nuspręsti, kada testuoti. Papildomai, pacientui mokant. Nes yra bent trys laboratorijos Lietuvoje – Santaros klinikose, Kauno klinikose, Klaipėdos ligoninėse – kurios galėtų testuoti didesnius kiekius. Pvz., per Lietuvą atlikti dar apie 300 testų, ir tie testai galėtų būti atliekami pacientui mokant. Nes, pvz., yra situacijų, kai yra karščiavimas, kuris lyg nesusijęs su buvimu endeminėse zonose, bet yra tokių šalių, kur augimas yra gana didelis – pvz., Belgija, Šveicarija.

D. Žeimytė: Profesoriau, bet tai turėtų atlikti šeimos gydytojai?

V. Kasiulevičius: Manau, kad mes turime procesą padalinti į dvi dalis. Tai, ką ministerija ir komitetas yra nusprendę vykdyti – viskas gerai, tai yra privaloma, nediskutuojama, ir tų grupių testavimas, patvirtinus atvejo apibrėžimą, yra privalomas ir nediskutuotinas. Tačiau kalba eina apie neaiškius atvejus, kur gydytojas gali priimti savo sprendimą. Nes ir gripo mėginį, molekulinę diagnostiką, paimame esant ne visai aiškiai situacijai.

Šiandien turėjau pacientą, kurio žmona grįžo iš Italijos, bet jis turi gydymą dėl lėtinės reumatologinės ligos, ir jis dabar karščiuoja. Gripo mėginys – neigiamas. Kitų virusų – neigiamas. Dėl koronaviruso tirti negalime, nes atvejis nepatenka į apibrėžimą. Tad galėtų būti galimybė paimti tokius mėginius gydytojo sprendimu, ir galbūt pacientui mokant už šią procedūrą.

A. Veryga: Iš dalies sutinku, bet yra ir tam tikrų su tuo susijusių problemų. Nuo pat pradžių pradėjome svarstyti įvairius variantus, kaip būtų galima tuos testus imti net ir namuose, žmonėms neatvykus į gydymo įstaigą. Matote, kur yra didžioji rizika – jis tikrai turi būti paimtas saugiai. Tai nėra taip paprasta. Iš pradžių net galvojome įpareigoti savivaldybes, kad jos paskirtų kažkokią pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, kuri paruoštų žmogų, kuris ten keliautų. Bet pasirodė, kad mechanizmas yra labai sudėtingas.

Kitas siūlymas buvo dėl greitosios pagalbos, bet ten vėlgi kyla kažkokių keblumų. Pirmiausia norime apsaugoti medicinos personalą, kad jei būtų imami mėginiai, kad žmogus neateitų į įstaigą, į kurią neturi ateiti – pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, neapkrėstų kitų... Radus tokį optimalų sprendimą, kaip tokius mėginius paimti saugiai, būtų galima tai daryti. Nes čia – ne pinigų klausimas. Laboratorija ir dabar yra neapkrauta, ji ženkliai daugiau galėtų padaryti, bet yra daugiau klausimai, susiję su saugumu – tiek paties personalo, tiek kitų pacientų.

D. Žeimytė: Ministre, ar nemanote, kad mes realios situacijos nežinome dėl to, kad gali būti, jog kai kurie žmonės, nejausdami simptomų, tiesiog vaikšto, gyvena įprastą gyvenimą, ar junta minimalius simptomus ir gali manyti, kad jiems – koks virusas ar peršalimas. Ar gali būti, kad net nežinome tikrųjų skaičių?

A. Veryga: Realios situacijos nežino nė viena šalis. Žinome ištirtų skaičių, žinome stebimų skaičių – galime pasakyti, kiek žmonių yra parvykę, užsiregistravę ar užregistruoti, ir kiek būtų logika juos tirti. Dalis yra nepatekę ir į stebimų skaičių, nes, pvz., parvyko automobiliu. Tad iš tiesų to nežino nė viena šalis. Bet, kaip sako profesorius, kuo daugiau ištiri, tuo tiksliau gali žinoti skaičių.

E. Jakilaitis: Profesoriau, kaip tai organizuoti kitose įstaigose, laboratorijose?

V. Kasiulevičius: Noriu patikslinti – tikrai nekalbu apie pacientus, kurie patenka į atvejo apibrėžimą. Ta schema Lietuvoje yra gera, sveikatos apsaugos ministerija ją patvirtino – nediskutuojame ir sutinkame. Klausimas yra neaiškūs atvejai, kur gali būti koronavirusas, gali ir nebūti.

Kodėl mums reikia neaiškių atvejų testavimų? Todėl, kad mes neatmetame galimybės, kad nedidelė dalis pacientų gali sirgti, ir galbūt galimas plitimas. Norime apsaugoti Lietuvą nuo protrūkio. Tikrai nereikia kalbėti, kad Lietuva dabar yra aukšto protrūkio zonoje. Tikrai nesame Italija ar kitos šalys. Galbūt esame panašūs į Lenkiją pagal situaciją, bet jau Lenkijoje turime pirmąją mirtį. Matome, kokia pavojinga ir grėsminga infekcija. Tai įvertinus tai, gydytojai turėtų turėti galimybę papildomai, išeinant už atvejo apibrėžimo ribų, tiesiog pirminės sveikatos priežiūros centre, galbūt poliklinikoje, galbūt specializuotoje įstaigoje, galbūt net kokią privačią įstaigą dedikavus mieste – nežinau, kokį sprendimą priims ministerija – bet turėti kažkokią galimybę paimti tuos mėginius būtų gerai.

Suprantu, kad šiek tiek baiminamasi dėl bereikalingų ėminių, ir su tuo sutinku. Pvz., žmogus, kuris atvyko, sako, kad slidinėjo, grįžo, ir darosi testą. Jo rezultatas – neigiamas. Gali būti, kad po keturių dienų jis jau bus teigiamas. Ir tiesiog nekreipsi dėmesio, nes sakysi, kad testo rezultatas buvo neigiamas. Toks pavojus yra.

Bet kalbu apie tuos, kurie yra prabuvę jau ilgiau ir karščiuoja, kad ir nedaug pakilusi temperatūra, pvz., 37,3 laipsniai, mes galėtume gydytojo sprendimu, esant reikalui, padaryti tai.

E. Jakilaitis: Ministre, matote prasmę tame?

A. Veryga: Matau prasmę, tik, kaip ir sakiau, reikia rasti sprendimą tokį, kad tuos tyrimus būtų galima saugiai paimti. Tai yra svarbiausias klausimas – ne pinigų klausimas.

E. Jakilaitis: Kauno klinikos ar Klaipėdos universitetinė ligoninė turbūt tikrai galėtų sukurti tokią erdvę, ar ne?

A. Veryga: Čia yra truputį kitas klausimas. Jos turi laboratorijas, gaus reagentus. Reagentai jau yra užsakyti, turi atkeliauti šią savaitę.

E. Jakilaitis: Kokiam kiekiui tyrimui? Bent apytiksliai?

A. Veryga: Sunku pasakyti. Tūkstančiams. Bet problema yra ne tų įstaigų galėjimas ar negalėjimas paimti, bet pačių žmonių keliavimas, kokiu būdu jie atvažiuotų, kaip suvaldyti tą procesą – tai yra labai svarbu. Jie dabar turėtų būti saviizoliavęsi ir niekur nelakstyti, nevažinėti. Svarstėme variantus, kuriuos darė kai kurios šalys – kad žmogus atvyksta savo automobiliu prie gydymo įstaigos, jam pro langą paimamas mėginys. Svarstėme variantus, kad atvažiavęs žmogus su dokumentu laiptinėje prie durų prieitų, prisistatytų. Galvojome visokius variantus, bet kol kas nė vienas epidemiologams netinka, nes neatrodo pakankamai saugus. Toks, kad tikrai nekeltų grėsmės pirmiausia tiems žmonėms, kurie ima. Nes jei pradės mums kristi medikai, tada nebebus prasmės ir mėginių imti.

V. Kasiulevičius: Šiandien, konsultuodamas tą pacientą, turėjau tik kaukę, kadangi respiratorių nėra. Tad būčiau paėmęs tą tepinėlį, kaip imu ir gripui – iš nosiaryklės. Kaip gydytojas praktikas galiu pasakyti, kad tai nėra sudėtingas veiksmas padaryti pacientui, kurį diferencijuoji. Tikrai nekalbu apie tuos, kurie iš Italijos ir pan. – tai yra procesas, kuris ministerijos gerai sutvarkytas. Kalbu apie neaiškius karščiavimus tam, kad nebūtų praleisti atvejai, kurie gali pakliūti. Tiesiog norisi pastatyti didesnę sieną, nei dabar yra.

D. Žeimytė: Užsiminėte apie variantus – kiek teko girdėti, Kinija ir JAV turi ekstratestus, greituosius testus. Ar tai būtų variantas?

A. Veryga: Kol kas šis variantas yra diskutuotinas. Jei jis yra abejotino patikimumo, ką tai reikš – paimame mėginį, turime izoliuoti žmogų, testą kartoti laboratorijoje, nes pirmasis mėginys nebuvo patikimas. Tam tikromis aplinkybėmis...

V. Kasiulevičius: Kai didelis paplitimas, jie pasiteisina. Šiuo atveju sutikčiau su ministru, kad greitieji testai dabartinėje Lietuvos situacijoje... Visgi turime pakankamą kiekį laboratorijų, kur galima tai daryti.

E. Jakilaitis: Šiandien Vyriausybė patvirtino savo priemones. Dabar siūlote vaikams visoje Lietuvoje neiti į mokymo įstaigas, nuo pirmadienio jie jau neina griežtai iki pat Velykinių atostogų. Renginiai ne visi uždrausti. Kodėl pasirinktas toks modelis – apie šimtą žmonių, atviros erdvės, kitos išimtys?

A. Veryga: Dėl šio mūsų sprendimo – neradau nieko panašaus, kad tokio griežtumo būtų. Didžioji dalis šalių atviriems renginiams nusimato 500 žmonių limitą ar net didesnius. Nusimatėme praktiškai patį griežčiausią variantą. Be to, sudėjome papildomus reikalavimus – atstumai, higiena ir t.t. Vargiai įsivaizduoju tokį renginį – galbūt tai labiau psichologinis dalykas.

Nenorime, kad tai išvirstų į kažkokį absoliutų izoliavimą, kai keli žmonės bijos išeiti į aikštę. Tad renginiai atvirose erdvėse, iki šimto žmonių – tai jau nebebus masiniai renginiai. Kažkas minimalaus gali vykti. Bet greičiausiai niekas jų tiesiog nebeorganizuos.

E. Jakilaitis: Hipotetiškai, profesoriau, jei kas nors padarys kokią nors sriubos šventę miesto aikštėje, kur dalyvaus 100 žmonių. Jūsų nuomone, galėtų tai vykti?

V. Kasiulevičius: Kadangi nesu politikas ir neplanuoju juo būti, galiu pasakyti atvirai. Visiškai netoleruotinas renginių organizavimas. Suprantu, kad politikai nori sušvelninti smūgį, nes žino žmonių nepasitenkinimą ir tokius sprendimus priima. Greičiausiai ir kiti politikai, būdami šių politikų vietoje, darytų tą patį. Bet aš, kaip specialistas, kalbu tai, ką žinau, ir ką turiu kalbėti.

Siūlau grįžti į istoriją. 1918 m., du miestai Amerikoje – Sent Luisas ir Pitsburgas. Pitsburge pirmas ispaniškojo pandeminio gripo atvejis atsiranda rugsėjo 17 d. Bet jie sugalvojo, kad dar reikia padaryti miesto šventę 28 d. Visi žmonės susirinkę džiaugiasi, nes miesto šventė – svarbu.

Pažiūrėkime, ką daro kitas miestas – Sent Luisas – kuris pirmą pandeminio gripo atvejį registruoja spalio 3 d. Jie iškart, per dvi paras, uždaro visus renginius, visas eitynes, visas mokyklas, bet kokį judėjimą to Amerikos miesto teritorijoje. Skirtumas labai akivaizdus, pateikiamas klasikiniuose epidemiologijos vadovėliuose – mirtingumas skyrėsi daugiau kaip 4 kartus tuose dviejuose miestuose. Pitsburge žmonės mirė masiškai, o Sent Luisas išsaugojo didžiąją gyventojų dalį.

D. Žeimytė: Ministre, tikriausiai yra ir teisinis momentas, kodėl negalima visiškai uždrausti renginių? Turbūt turi būti pagrindas, nes kitaip, tikėtina, būtų galima sulaukti ieškinių iš kažkokių renginių organizatorių, kurie dėl to patirtų nuostolių?

A. Veryga: Manau, kad tai – labiau teorinis dalykas. Nes valstybė pasiskelbė ekstremalią situaciją. Ir manau, kad tik laiko klausimas, kada valstybės lygiu paskelbsime karantiną. Supraskime, tie mūsų trys atvejai karantinui būtų toks labai pritemptas sprendimas, bet ir tai siūlysime. Tada įsijungia daugiau teisinių mechanizmų dėl atsakomybės ir pan. Tad šitą tikrai padarysime.

Bet dėl renginių organizatorių, aš beveik neabejoju, kad jie prisitaikys force majeure. Ir tai, kas yra išparduota, žmonėms greičiausiai nebus grąžinta – bilietai ar pan. Įmonės didelių žalų realiai nepatirs, žmonės patirs tam tikrus nuostolius, jei jiems negrąžins už bilietus pinigų. Bet kažkokio labai didelio bylinėjimosi iš to, nemanau, kad būtų.

E. Jakilaitis: Profesoriau, kokios priemonės pasigendate? Įvažiuojant į Lietuvą atsiranda kontrolė jau ir sausumos keliuose, apie kalbėjome jau prieš gerą savaitę. Kas dar?

V. Kasiulevičius: Kalba apie judėjimą su kitomis šalimis – lėktuvų skrydžiai.

E. Jakilaitis: Vis dar skrenda iš Milano. Vakar, kiek žinau, buvo įtartinų atvejų – žmonės jau su kosuliu nusileido, jie tiriami, turbūt rezultatų dar nėra.

V. Kasiulevičius: Jei galėtume visus atskrendančius sugaudyti, kurie susirgo, tai būtų idealu. Bet realiai galime kokių 40 proc. tokių pagauti. Ir visame pasaulyje tas pats. Darome maksimalias pastangas, sistema dirba gerai, tikrai galiu pagirti, ypač – Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą. Bet vis tiek visų negalime sugaudyti.

O tie skrydžiai yra netoleruotini, jie turi būti atšaukti kuo greičiau. Jau turėjo būti atšaukti. Bet, žinoma, tai – verslo interesai. Ką darysi. Vadinasi, rizikuojame. Žaidžiame rusišką ruletę.

E. Jakilaitis: Ministre, visiems kyla klausimas – kodėl lėktuvai iš Milano skrenda ir dar kelias dienas skris į Lietuvą?

A. Veryga: Nuo rytojaus lėktuvai nebeišskris. Dėl grįžimo – žinau, kad užsienio reikalų ministerija bendravo su ambasada. Vis tik mūsų piliečiai turėtų turėti galimybę grįžti, nes italai iš ten jau nebeišleidžia išskristi savų piliečių. Tad savo piliečius turime susigrąžinti. Tai ar juos taip susigrąžinsime, ar vis samdysime lėktuvą – vis tiek juos turėsime susigrąžinti, jei jiems nebus, kur dėtis. Bet noriu, kad žmonės suprastų, kiek ta situacija yra dinamiška, kaip greitai ji pasikeičia.

Kai pirmą kartą buvau sveikatos ministrų taryboje dėl koronaviruso, vokiečiai norėjo pasiūlyti formą, kurią mes jau kelias savaites darėme lėktuvuose – žmones registravome. Jie norėjo pasiūlyti šią priemonę visai Europai, o belgai užprotestavo kategoriškai, sakė, kad tai – duomenų rinkimas, žmonės yra laisvi keliauti ir pan. Šiandien šalyse skrydžiai jau realiai stabdomi. Tad reikia suprasti, kad yra prisibijoma ir Europos sankcijų ar reakcijų, bet dabar, kai tas sniego kamuolys įsivažiuoja, viskas darosi greičiau, paprasčiau, šalys dalijasi praktikomis, ir neliks tų skrydžių, manau, ne tik su Italija. Matyt, visos Europos šalys pradės maksimaliai izoliuotis, nes tie židiniai auga labai greitai. Ir kompanijos net ir be draudimo nustos skraidyti, nes joms nebelabai yra ką skraidinti – lėktuvai skraido beveik tušti.

E. Jakilaitis: Natūralu, kad neliks paklausos. Bet, profesoriau, dar neatsakėte dėl tos priemonės.

V. Kasiulevičius: Aišku, kad politikai Europoje taip pat žiūri ne visai atsakingai, nes neklauso epidemiologų. Bando subalansuoti dalykus, kuriuos valstybėms reikia subalansuoti – ekonomiką. Ekonomika yra visko pagrindas. Be abejo, kad lėktuvų kompanijos ir verslas yra didelis faktorius. Tai yra milžiniški pinigai. Be to, lėktuvai perveža ir paštą, ir pan. Be abejo, politikai visada nepasiduoda tam spaudimui, kada medikai sukyla ir sako, kad jau reikia daryti. Tiesiog mokėmės to, žinome, kaip bus, ir tai prognozavome pakankamai seniai.

D. Žeimytė: Vokietijos kanclerė Angela Merkel sako, kad koronavirusu greičiausiai gali užsikrėsti apie 70 proc. Vokietijos piliečių. Kokios jūsų prognozės?

V. Kasiulevičius: Pandemijos atveju – taip. Dabar jau pripažinta, kad tai – pandemija, ir tokia rizika egzistuoja.

Dėl Lietuvos – negalime šiai minutei atsakyti, kad būtinai užsikrės 70 proc. piliečių. Net Angela Merkel negali atsakyti, kiek Vokietijoje užsikrės realiai šį sezoną.

Gali būti, kad dabar bus pikas. Įsivaizduoju, kad kilimas, kuris dabar vyksta, pasieks piką balandžio mėnesį. Anglai prognozuoja 9 savaičių trukmę visos šios pavasarinės pandemijos. Po mėnesio, pasiekus piką, situacija pradės stabilizuotis. Manau, 90 proc. atvejų per tas devynias savaites turėtų „išdegti".

E. Jakilaitis: Ministre, kokios būtų jūsų prognozės? Sutinkate, kad pikas bus pasiektas po dviejų ar trijų savaičių? Pats esate pusiau epidemiologas, nemažai kalbate su tos srities profesionalais.

A. Veryga: Tikrai daug kalbame. Europos ligų kontrolės centras aiškiai sako, kad kelias artimiausias savaites reikia tikėtis labai didelio atvejų skaičiaus augimo. Kada bus pikas, yra tikrai įvairūs svarstymai, susiję su oro temperatūra, žmonių judėjimo ir pan. Yra labai daug dedamųjų, todėl prognozuoti yra sudėtinga. Priklausys nuo judėjimo, kiek žmonės laikysis režimo. Prognozuoti kol kas – sunku.

D. Žeimytė: Ministre Monkevičiau, uždaromos ugdymo įstaigos. Nuo rytojaus yra rekomenduojama, o nuo kovo 16 iki kovo 27-osios – privalomai stabdomas ugdymo ir mokymo procesas visose švietimo įstaigose – universitetuose, kolegijose, dienos užimtumo centruose, neveiks darželiai, neformaliojo švietimo įstaigos. Kokie yra svarbiausi dalykai, kuriuos turi žinoti tėvai po tokio sprendimo?

A. Monkevičius: Turbūt svarbiausias dalykas, kad pirmiausia šios dvi paskutinės kovo savaitės yra mokinių atostogos. Šiandien, ekstremalių situacijų komisijai priėmus šį sprendimą ir pritarus Vyriausybei, vakare pasirašiau įsakymų pakeitimą – ugdymo planų ir atostogų grafikus pakeičiau numatydamas, kad šias dvi savaites visi labai ramiai galėtų būti tam tikroje izoliacijoje. Žinoma, viena atostogų savaitė jau buvo numatyta ir taip, tad tiesiog pridėjome dar vieną.

Mokytojai galėtų dirbti nuotolinį darbą, nuo to nenukentėtų jų atlyginimas. Kalba eina ir apie kitus darbuotojus, ne tik apie mokytojus. Kaip reikėtų elgtis tėvams, pateiksime kompleksines rekomendacijas. Manau, per tą laiką mokyklos pasiruoš ir, jei reikės, galės po kovo 27 d. tęsti ugdymą jau nuotoliniu būdu.

Į pagalbą ateina KTU ir nuotolinio mokymo centras. Pačios mokyklos daug ką daro kūrybiškai. Manau, kad susitelkę nestabdytume ugdymo proceso, bet jį vykdytumėme kitais būdais.

E. Jakilaitis: O Vilniaus savivaldybė nutarė, kad jau nuo rytojaus nevyks ugdymo procesas. Žinau, kad daugelis mokyklų į tai jau sureagavo – vaikų tėvai jau gavo instrukcijas, kaip vyks ugdymas nuotoliniu būdu jau nuo rytojaus, kai kurios mokyklos yra pasiruošusios. Ar tai kažkaip prieštarauja tam, ką nutarėte? Turiu omeny ne dėl datų ir terminų, bet dėl to, ar dabar mokslas, o atostogos – po to, ar pirmiau atostogos, o po to – mokslas? Ar čia – esminis skirtumas?

A. Monkevičius: Nemanau, kad tai labai prieštarautų. Tiesą sakant, tą patį jau iki šiol rekomendavome. Turbūt daugiau kaip dvi savaites renkame labai tikslią informaciją iš kiekvienos mokyklos, per 90 proc. visų mokyklų, universitetų, neformaliojo švietimo įstaigų ir kt. pateikė labai tikslią informaciją. Tarkime, tarp rizikos veiksnių turinčių įstaigų universitetai užima daugiausiai – 40 proc. universitetų ir kolegijų, kurie turi rizikos veiksnius. Darželiai – mažiau, apie 9 proc., bendrojo ugdymo įstaigos – 22 proc.

Jau anksčiau tiems, kurie negali, patarėme ir nelankyti mokyklos, kad jie galėtų mokytis nuotoliniu būdu. Ar mokytojai, kiti darbuotojai galėtų dirbti nuotoliniu būdu. Tai jau vyko. Norime visa tai išplėtoti šalies mastu. Ir, jei reikės, jau po kovo 27 d. mes visi tai galėtume daryti. O jei savivaldybė rekomendavo jau rytoj – mes tą patį irgi rekomenduojame. O nuo pirmadienio tai yra privalu.

E. Jakilaitis: Situacija keičiasi labai dinamiškai. Turbūt prieš kelias dienas dar nesitikėjote, kad reikės stabdyti ugdymo procesą visoje Lietuvoje? Bet turbūt didelė tikimybė, kad kovo 27 d. niekas nesibaigs, ar ne?

A. Monkevičius: Taip, todėl turime būti pasiruošę. Manau, kad daug ką turėtų padaryti ir pačios mokyklos, ir tai puikiai daro. Nemažai mokyklų gali būti pavyzdžiu. Galime džiaugtis, kad tai – geras sąmoningumo ir profesionalumo lygis. Tačiau galbūt kai kuriose mokyklose trūksta tų patyrimų ir priemonių, ir mes turime padėti, kad tai vyktų kiek galima sklandžiau, išvengiant nereikalingos panikos ir nerimo.

Turime ir planą B, ir C. Ką daryti, jei reikės ir egzaminus koreguoti, kaip elgtis, jei užsitęs dar ilgiau ir pan. – visa tai jau apgalvota. Bet norime, kad į tai įsitrauktų visa bendruomenė.

Tikėkimės, kad tų planų neprireiks, bet turime būti viskam pasirengę.

D. Žeimytė: Kai kurie tėvai sako, kad šis sprendimas paleis vaikus į gatves, prekybos centrus – paauglius ir vyresnius vaikus turbūt bus pakankamai sudėtinga sulaikyti namuose. Tėveliai dėl to turės iš esmės peržiūrėti savo gyvenimą, dirbantys tėveliai turės priimti kažkokius sprendimus, kaip daryti su darbais. Kaip elgtis tėvams?

A. Monkevičius: Manau, jokia Vyriausybė negali kiekvieno atvejo išnagrinėti ir išspręsti, tačiau yra bendri sprendimai, kokiomis galimybėmis tėvai galėtų pasinaudoti.

Pirmiausia šiame ekstremalių situacijų komisijos sprendime, nurodymuose yra kreipiamasi į darbdavius, kad jie sudarytų galimybes pirmiausiai dirbti nuotolinį darbą. Tai kai kuriais atvejais jau ir įstatymai numato. Pvz., nėščioms moterims, mamoms, tėvams šie dalykai jau yra taikomi. Bet tai mes norime išplėsti ir pasiūlyti, kad jei mokyklos nedirba ir mažamečiai vaikai yra namie, kad pritaikytume tą patį, ką taikome situacijose, kai galimai yra kontaktas su galimai viruso nešiotoju.

D. Žeimytė: Bet ugniagesiams, medikams, policininkams nepritaikysite tokių priemonių?

A. Monkevičius: Be abejonės. Ten yra kitos priemonės. Jie turi apsisaugojimo priemones. Tėvai, kurie išskirtinais atvejais negali patys to padaryti, mes siūlome savivaldybėms tuos išskirtinius atvejus matyti ir padėti vaikus prižiūrėti įstaigose. Tai yra išskirtiniai atvejai, jų nėra daug.

E. Jakilaitis: Kito sprendimo turbūt čia ir nesugalvosi.

A. Monkevičius: Taip. Turime galvoti, kaip išvengti kontakto. Bet norime atkreipti dėmesį, kad čia būtinas sąmoningumas ir tėvų, ir mokyklų. Turime matyti, kokiais būdais galime minimizuoti neigiamus padarinius.

Tėvams yra pasiūlyta keletas variantų, kuriais jie galėtų pasinaudoti greta kitų. Tai – ir laikinas nedarbingumas, kai du trečdalius atlyginimo jie gali gauti tam tikrą laiką.

E. Jakilaitis: Pone Čiuply, kaip šios sritries profesionalas, apibūdinkite situaciją aviacijoje šiuo metu.

D. Čiuplys: Globaliai situacija vienu žodžiu yra įtempta. Oro uostus vienijanti tarptautinė agentūra skelbia, kad, palyginus su praėjusių metų planu, prognozuojamas maždaug 7 proc. visų metų keleivių skaičiaus kritimas. Tie skaičiai kasdien keičiasi.

Tačiau, jei žiūrėsime Kinijos atvejį, kuri, tikėkimės, viruso piką jau pergyveno – bent jau vidiniai skrydžiai kažkiek atsigauna. Vadinasi, imantis tam tikrų priemonių, panašu, kad tai pačiai aviacijai teikia tam tikro optimizmo, kad tai galbūt bus pakankamai trumpalaikis efektas. Norėčiau tuo tikėti.

E. Jakilaitis: O Vilniuje?

D. Čiuplys: Vilnius patiria sunkumus, susijusius pirmiausia su sugriežtinta kontrole. Turime mintyje Italiją. Kaip žinote, skrydžiai su Italija jau rytoj nutrūks. Tad atskiros valstybės imasi konkrečių priemonių. Noriu paminėti net ne valstybes, o aviakompanijas, kurios skaičiuojasi savo pelnus, pajamas – jos tuščios, nekeliauja, neskraido – ir taip vertina savo rizikas. Nes tokios krizės atveju bankrotas yra įmanoma opcija. Yra aviakompanijų, kurios žaidžia su maža marža, realiai visada laviruoja ties mažu pelningumu. Tad čia situacija tikrai pakankamai įtempta.

D. Žeimytė: Turbūt spaudoje matėte aprašytą atvejį, kuomet Baltarusijos pilietė parskrido iš Milano per Vilnių. Vilniuje nieko nenustatė, o jos šalyje jai buvo nustatytas koronavirusas. Tai skylėta patikra, reikėtų suprasti?

D. Čiuplys: Manau, visi supranta, kad yra kažkoks inkubacinis laikotarpis, kol virusas pasireiškia. Jei žmogus tuo momentu nejautė jokių simptomų, negalima užfiksuoti jo temperatūros pakilimo, mes negalėjome identifikuoti, kad tas žmogus yra sergantis arba nešiotojas. Tokiu atveju bet ką, atskrendantį iš šalies, kurioje virusas įsisiautėje, turėtume visus karantinuoti kaip potencialius koronaviruso nešiotojus.

Šiuo atveju sistema suveikė – suveikė atsekamumas, per kur moteris vyko, ji užsiregistravo. Dabar žinoma, kokie žmonės su ja keliavo, ir tada sistema automatiškai gali tuos žmones valdyti, kontroliuoti situaciją. Kontroliuoti numanomą židinį, kuris manomai prasidėjo nuo Vilniaus oro uosto, jei per jį vyko judėjimas.

Kadangi Vilniaus oro uostas į prevencinius veiksmus įsitraukęs labai anksti – dar atsimenu, kad klausimą, kaip elgtis, kėlėme dar sausio pradžioje, kai Kinijoje ėjo pirmosios viruso bangos. Tad vienas iš būdų buvo pradėti registraciją, kad turėtume kažkokį atsekamumą ir iš principo valdytume situaciją.

E. Jakilaitis: Papasakokite mechanizmą, kaip tai vyksta

D. Čiuplys: Pirmiausia noriu pasakyti, kad ką turėtume fiksuoti, tai yra ne oro uosto, o valstybės sprendimas.

Yra atribotas labai konkretus koridorius. Tiems, kurie atvyksta iš Italijos, yra skirtas sektorius, kuris atitolęs nuo kitų sektorių. Žmonės eina tik į tą vietą, yra sudaromas tam tikras fizinis barjeras. Žmonės dar orlaivyje užpildo formą – iš kur jis keliauja, kur buvo, kokiu tikslu keliauja į Lietuvą, su kuo keliauja, ar jaučia kažkokius simptomus – tai yra oficiali standartinė forma, skirta būtent tokiems atvejams. Kai išleidžiame tam tikrą tarptautinį pranešimą, visos aviakompanijos turi jį vykdyti. Šiuo atveju buvo išleistas pranešimas būtent atvykstantiems iš Italijos skrydžiams, kad orlaivių keleiviai turi užpildyti šią formą.

E. Jakilaitis: O kitos šalys?

D. Čiuplys: Kitos šalys kol kas – ne. Laukiame signalo, kada turėsime tai daryti ir iš Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos skrydžiams. Oro uostas yra visiškai pasiruošęs, numatęs ir antrą, ir trečią zoną – kiek jų tik reikia, kad atskirtų keleivių srautus, jų nemaišytų.

Žmogus, užpildęs formą, pasikalba su NVSC (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro) specialistu, kuris pamatuoja jam temperatūrą, įeina į tą zoną, papasakoja apie savo savijautą ir pan., prieš išeidamas atiduoda pilnai užpildytą formą. Prieš išeinant dar patikrinami termovizoriumi.

D. Žeimytė: O jei skrydžiai yra jungiamieji? Jei žmogus iš tos pačios Italijos grįžta per kitur?

D. Čiuplys: NVSC pecialistų centras veikia nuolatos, yra pateikiama daug informacijos. Taip pat yra ir garsinė informacija, kad reikia kreiptis į tam tikrą vietą. Yra informacija kinų kalba, anglų kalba. Informacijos yra daug prie kiekvieno išėjimo. Jei žmogus sąmoningas, jis kreipiasi į NVSC specialistą, užpildo formą. Pats dažnai nueinu, pasižiūriu, kaip tai vyksta. Anksčiau galbūt žmonės buvo ne tiek sąmoningi, bet dabar – tikrai sąmoningi ir patys identifikuoja, pasisako, iš kur atvyko, nes supranta, kad patenka į tam tikrą rizikos grupę.

E. Jakilaitis: Jei pradžioje žmonės žiūrėjo kaip į panikos kėlimą, dabar jau supratimas keičiasi, ar ne?

D. Čiuplys: Taip. Žmonės patys geranoriškai pildo formas pilnai, yra kantresni procedūroms – juk reikia sulaukti bagažo ir pan. Žmonės pajuto, kad tai nėra kažkokios perteklinės priemonės. Anksčiau sakė, kad Vilniaus oro uostas imasi perteklinių priemonių, lyginant su kitais oro uostais, o dabar klausia, jei, jų manymu, kažko nepadarome.

D. Žeimytė: Pone Šimašiau, pradėkime nuo jūsų šiandieninio sprendimo. Daugelis pasakytų, kad Vilniuje buvo imtasi drakoniškų priemonių, nelaukiant netgi Vyriausybės pasitarimo pabaigos. Gana daug kritikos iš Vyriausybės sulaukėte dėl savo sprendimo sustabdyti ugdymo procesą ilgiau, nei siūlo Vyriausybė, taip pat – visus renginius uždrausti ir pan. Pakomentuokite, kodėl taip nusprendėte.

R. Šimašius: Yra tokių situacijų, kai geriau dvi dienas per anksti padaryti, nei dvi valandas per vėlai. Šiuo atveju anksčiau, dar prieš porą savaičių, kai priiminėjome sprendimus, ir kai sakiau, kad galime konstatuoti, jog virusas yra Lietuvoje, irgi buvau kritikuojamas. Bet akivaizdu, kad kai virusas atsirado Italijoje, turėjome elgtis taip, tarsi jis yra Lietuvoje, Vilniuje.

Šiandien situacija – vėl kita. Nors turime tik tris infekuotus, pagal kitų šalių pavyzdį, kur virusas atėjo anksčiau, galima drąsiai konstatuoti, kad realiai užsikrėtusių asmenų yra gerokai daugiau. Tai – ne tik sienų užkardymo klausimas. Tai yra, kaip užtikrinti, kad virusas neplistų čia. Aišku, kad tų priemonių reikia imtis. Į Vyriausybės posėdį nesiderinome, tiesiog suplanavome iš ryto visus veiksmus ir juos paskelbėme. Ar drakoniškus – kaip pažiūrėsi. Viena vertus, sakyčiau, kad nedrakoniški dėl to, kad reikia padaryti sprendimus šiandien tam, kad, pasakysiu tiesmukai, mažiau laidoti dėl koronaviruso reikėtų po savaitės ar kelių. Nes tai – žmogaus gyvybių gelbėjimas.

Jei žiūrėsime į šalis, kurios ėmėsi priemonių ir nesiėmė, mirčių skaičius skiriasi apie dešimt kartų. Tad natūralu, kad veiksmų imtis reikia ir gelbėti gyvybes dabar, o ne imtis veiksmų po kelių dienų.

Manome, kad renginiai iki šimto žmonių vidaus patalpose kai kuriais atvejais gali vykti. Pvz., kino teatrai ar pan. Vyriausybė uždraudė griežčiau, natūralu, kad tą patį priimame.

O dėl moksleivių atostogų, manęs irgi sūnus klausė, kiek reikės neiti – dvi ar penkias savaites į mokyklą. Tiesą sakant, iš esmės tai yra tas pats sprendimas, nes pasakėme, kad iki velykinių atostogų pabaigos nereikės eiti į mokyklą, t.y., 4 savaitės plius atostogos. Vyriausybė pasakė, kad dvi savaites ir pratęs terminą, jei reikės. Mes vertiname, kad greičiausiai reikės. Jei netyčia atsitiktų stebuklas ir nereikėtų, aišku, kad tai sutrumpintume. Bet iš esmės čia konflikto nėra. Tiesiog reikia neiti į mokyklą į darželius.

D. Žeimytė: Jūsų sprendimas iš Vyriausybės buvo vertinamas kaip saviveikla.

R. Šimašius: Nesureikšminčiau to, nes krizės akivaizdoje svarbu, kad visi darytų viską, kas priklauso ir ne mažiau. Jei kas ne taip, jau po krizės tai reikia aiškintis. Manau, kad sprendimai, kuriuos reikėjo ir reikia padaryti, yra priimti savalaikiai.

Žmonėms, matyt, natūraliai kyla klausimas, kas rytoj veiks, kas neveiks. O ir Vyriausybės išplatintame ekstremalių situacijų komisijos sprendime yra kai kurių klaustukų. Ir mūsų sprendime turbūt galima rasti įvairių klaustukų. Aišku, kad bus visokių niuansų, reikės ir tikslinti, reaguoti ir vėl žiūrėti. Bet svarbu, kad būtų laiku, ir geriau anksčiau nei vėliau.

E. Jakilaitis: Pone Matijošaiti, trumpai apibūdinkite situaciją Kaune. Ar bus imtasi papildomų priemonių nei tų, kurias šiandien numatė Vyriausybė?

V. Matijošaitis: Tai priklausys nuo to, kaip keisis situacija. Esame pasiruošę. Nesu medikas, dėl to Kaune veikia tiek greitosios pagalbos stoties vadovo komisija, tiek poliklinikų, ligoninių komisija. Turime specialistus ir remiamės jais.

Šiandien esame pasiruošę. Nenoriu dėstyti viso plano, bet mūsų komisija renkasi kiekvieną dieną ir ryte dalinamės darbus, kas ką turime padaryti. Svarbiausia būti pasiruošus priimti sergančių žmonių antplūdį. Duok Dieve, kad to antplūdžio nebūtų, nes lietuviai vis tik nėra italai, kurie be trijų kartų pasibučiavę nemoka pasisveikinti. Net ir Kauno savivaldybėje bendraujame per ištiestą ranką vienas nuo kito, kėdės atstumtos toliau, kad nekvėpuotume vienas į kitą.

E. Jakilaitis: Mere, apibūdinkite Kauno sveikatos įstaigų pasiruošimą. Kiek numatyta lovų, jei būtų daug ligonių, kokia situacija yra bendrai? Turbūt tuos duomenis valdote?

V. Matijošaitis: Taip, pilnai valdome, bet skaičių nenoriu čia dėlioti, nes gautųsi gal kaip gąsdinimas. Bet ir sunkiems ligoniams turime lovas, ir patikrintiems, kurie neturės kur grįžti – inkubaciniam laikotarpiui turime paruošę.

E. Jakilaitis: Kokia nuotaika savivaldybėje, administracijoje, kituose padaliniuose?

V. Matijošaitis: Nuotaika tokia, kad visa tai gal reikėjo daryti šiek tiek anksčiau, tačiau aš į praeitį nelįsiu. Reikia būti viskam pasiruošus. Tai labai skaudžiai atsilieps verslui. Galime galvoti, kad tai bus sunkesnė krizė nei 2008 m.

E. Jakilaitis: Kodėl taip manote?

V. Matijošaitis: Nes žmonės labiau užsidarys. Jei pažiūrėsime į Kinijos situaciją, nors ne visi duomenys yra tikslūs, tuščios gatvės milijoniniuose miestuose... Norėtųsi, kad žmonės judėtų. Pas mus net ir kavinės visos suženklino stalus šachmatų principu, kur galima sėsti, o kur turi būti paliktas tarpas. Reikia paskatinti gyvenimą, kad žmonės judėtų, tik nesibučiuotų susitikę ir nekvėpuotų vienas į kitą.

D. Žeimytė: Pone Sinkevičiau, kaip, jūsų nuomone, savivalda apskritai pasiruošusi virusui, ką dar reikėtų padaryti artimiausioje perspektyvoje?

M. Sinkevičius: Matome, kad situacija dinamiška, keičiasi į nepalankią pusę, todėl tikrai visi vis labiau ir daugiau darbo laiko skiriame įvairių situacijų modeliavimui. Net ir savo rajone šiandien turėjome aptarimą nuo visiškai buitiškų klausimų. Pvz., šiuo metu yra keičiami karšto ir šalto vandens skaitikliai mieste, ir nutarėme, kad reikia stabdyti šį procesą, kad nebūtų vaikštoma pas žmones ir galimai neplatinamas ne tik koronavirusas, bet ir kitos ligos. Aptarinėjame įvairius scenarijus, kas galėtų būti hipotetiškai, kaip pačius blogiausius scenarijus...

Dabar didžiąją dalį laiko užima informacijos sekimas iš valstybės lygio Ekstremalių situacijų operacijų valdymo centro, jų nurodymų vykdymas laiku. Kiek man žinoma, visos savivaldos jau priėmė atitinkamus sprendimus – nuo rytojaus ar nuo pirmadienio stabdomas ugdymo procesas, dėl renginių yra priimti atitinkami sprendimai. Bet, aišku, kalba eina ir apie mažesnes priemones, kurias minėjau. Nagrinėjame situaciją, kas būtų, jei Kaunas ir Vilnius nebūtų pajėgus priimti sergančiųjų ar potencialiai infekuotų, ką reikėtų daryti regioninėse, rajoninėse ligoninėse. Manau, visi ne tik laukia, ką pasakys iš Vilniaus centro, bet ir patys individualiai ruošiasi galvodami, kaip galėtų prisidėti individualiais veiksmais prie grėsmės sumažinimo.

D. Žeimytė: Užsiminėte apie problematiką regionų ligoninėse. Didmiesčiuose situacija, pradedant aparatūra, baigiant žmogiškaisiais ištekliais ir pasirengimu turbūt yra vienokia, o rajonų ir regionų gydymo įstaigose turbūt yra kiek kitaip. Kokias problemas matote? Ko gali pritrūkti?

M. Sinkevičius: Manau, kritiniu atveju gali visko pritrūkti, negalime prognozuoti, kaip vystysis viruso sklaida ir eiga. Gali ir eksponentiškai kilti susirgusiųjų skaičiai, ir net turimi priemonių kiekiai gali nepadėti. Šiandien kalbėjau su Jonavos greitosios medicinos pagalbos vadovu, klausiau, kaip esame pasiruošę, kiek turime specialių kostiumų, jei įtariant koronaviruso atvejį ligonį reikėtų vežti tirti į Kauną. Šiai dienai turime keturiasdešimt kostiumų, šiandien dar vieną panaudojome, nes išvežėme tirti dar vieną atvejį į Kauną.

Reiškia, jei rytoj reikėtų, galėtume bent dešimt potencialiai infekuotų žmonių išvežti ir galėtume užtikrinti darbuotojų, vežančių pacientus išsitirti, apsaugą. Kita vertus, nuolat galvojame, kaip papildyti tas atsargas, jas perkame. Kreipėmės į sveikatos apsaugos ministeriją. Bet niekada negali žinoti. Jei staiga rytoj atsirastų šimtas atvejų, turimi rezervai galėtų būti per maži. Kita vertus, daroma viskas, kad taip neatsitiktų.

R. Šimašius: Visi merai sprendžia problemas, ir natūralu, kad susiduriame su panašiais niuansais. Tik atkreipsiu dėmesį, kaip sakė meras Sinkevičius, dėl kostiumų ir vežimų. Buvau susitikęs su visų sveikatos įstaigų vadovais, daug dalykų iškelta buvo, kai kurias perdaviau ministrui.

Ką sakiau prieš kelias dienas, tas algoritmas, jei žmogus paskambina į 112 ir jį reikia ištirti, pasakysiu tai, ką sako ir specialistai – nereikia žmogaus niekur vežioti, reikia paimti mėginį ir jį parvežti, neeikvoti resursų ir priemonių. Nes priemonių gali prireikti.

E. Jakilaitis: Jūsų nuomone, dabartinė sistema, kai žmogus su greitąja nuvežamas, paimamas mėginys, tuomet parai izoliuojamas – ji per sudėtinga?

R. Šimašius: Taip, per sudėtinga. Galima mėginius imti pas žmogų, mūsų poliklinikos pasirengusios tai daryti. Nežinau, kodėl viskas per daug centralizuojama.

E. Jakilaitis: Aurelijus Veryga šioje studijoje šiandien kalbėjo, kad jie svarstė visokius variantus, bet epidemiologai nerado to saugaus varianto.

R. Šimašius: Turėtume daugiau laiko, galėčiau apie tai papasakoti. Ne dėl to, kad aš didelis specialistas, o dėl to, kad su specialistais konsultavomės, jie pasiruošę daugiau padaryti. Dėl to visose šalyse buvo daugiau užkrėstų nei ištirtų atvejų.

Grįžtant prie resursų, reikia nepamiršti, kad gydytojams tai bus labai didelė našta, ir mes juos turime palaikyti. Priemonių klausimas labai aktualus. Jei išnaudosime priemones netinkamai, jų neliks, kai ateis metas išnaudoti tinkamai.

Kalbant apie karantinavimą, darome kitus žingsnius. Reikia suprasti, kad nereikės visų užsikrėtusių būtinai uždaryti ir kažkur laikyti. Nes gydytojai bus labiau trūkstamas išteklius. Jų darbas yra labai svarbus. Ir svarbu, kad žmonės, kurie bus karantinuoti namuose, jaustųsi patogiai ir saugiau.

Šiandien su maistą pristatančių įstaigų vadovais tai aptarėme. Atsiranda nauji algoritmai. Jei žmogus užsisako maistą į namus, kaip jam jį perduoti – galbūt palikti prie durų, mažinti atsiskaitymą grynaisiais. Sudėliojome visus šiuos dalykus. Galų gale, jei žmogus karantinuojamas, laiptinės dezinfekcija – bent jau turėklų, rankenų – turi įvykti iš karto, kad visi jaustųsi saugiai.

Fatalizmo, ar pas mus virusas ateis, ar neateis, yra mažai. Tikrai ateis, jei nieko nedarysime, ir mažiau ateis, jei labai sistemiškai būsime pasiruošę, taikysime šias priemones.

D. Žeimytė: Mere, kas Vilniaus mieste nuo rytojaus veiks, ir kas – ne?

R. Šimašius: Visoje Lietuvoje tikrai veiks maisto parduotuvės, kitos parduotuvės ir maitinimo įstaigos. Išsiuntėme rekomendacijas, kad, kiek įmanoma, būtų dezinfekuojami dalykai, prie kurių dažnai liečiamasi, ir kad būtų išvengiama didelio būriavimosi, kur vienas į kitą kvėpuoja. Neveiks įvairios pasilinksminimo įstaigos, renginiai ir švietimo įstaigos.

Tik patikslinsiu, kad bent jau Vilniuje nepriėmėme sprendimo stabdyti ugdymo proceso – jis tiesiog pakeis formą. Šiandien išplatintos dalinės rekomendacijos, rytoj bus dar detalesnės. Daug ką paliekame mokytojų žiniai, bet yra elektroninis dienynas, paštas, knygos ir pan. – visa informacija moksleivius gali pasiekti. Priklauso nuo kiekvieno mokytojo kūrybingumo, bet nuo rytojaus ir pirmadienio mokymo procesas vyks, tik gal kiek kitaip.

E. Jakilaitis: Bet, nepaisant to, mere, kad nutarėte vienaip, švietimo ministerija – kitaip, mokyklos administracija gali pati nuspręsti perkelti atostogas.

R. Šimašius: Noriu patikslinti dar vieną dalyką. Kauno meras kalbėjo apie ištuštėjusias gatves. Net jei reikia save karantinuoti dėl įtarimo, bet nėra sirgimo, tikrai kviečiame eiti pasivaikščioti į lauką, nes tai yra sveika ir reikalinga. Tikrai nepavojinga. Tikrai nereikia, kad miestas ištuštėtų. Taip, dėl viešojo transporto ėmėmės priemonių, kad nebebūtų pardavinėjami vienkartiniai bilietai, bet iš principo gyvenimas gali vykti, tik protingai. Reikia neužmiršti galvoti.