Graži moteris – kenčianti moteris
Anot literatūrologės Solveigos Daugirdaitės, šio kūrinio siužetas iki banalumo paprastas. Ištekėjusią moterį nuobodus santuokinis gyvenimas varžo. Atsiranda meilužis, tačiau galiausiai viskas baigiasi blogai. Ir jau tik nuo rašytojo požiūrio priklauso – moteris smerkiama ar užjaučiama. Apie tą patį kalba dar dvi puikios tuometinės visuomenės požiūrio į santuoką iliustracijos – prancūzo Gustave’o Flaubert’o „Ponia Bovari“, Theodoro Fontanės „Efė Brist“.
„19-to amžiaus rašytojai, kurie visi yra vyrai, kalbėjo apie tą patį – kas bus, jei moteris užsigeis nesantuokinių ryšių, kuriuos vyrai turėjo visada, tačiau pasaulis dėl to negriūdavo. Variantų tokiai moteriai iš tiesų buvo ne daug. Skyrybos daugelyje šalių buvo neįmanomos. Jeigu jos ir įvykdavo, vaikai likdavo pas tėvą, kadangi šeimos ardytoja yra moteris. Visuomenė nuo jos, be abejo, nusigręždavo. Įdomu, kad šie kūriniai atsirado tuo laikotarpiu, kai moterų judėjimas jau tapo organizuotas. Ko gera, tai aiški reakcija į visuomenėje sklandžiusias moterų išsilaisvinimo idėjas“, - svarstė pašnekovė.
Anot S. Daugirdaitės, tais laikais niekas nevertino literatūros kaip meninio kūrinio. Tai buvo tam tikras idėjų skleidimo būdas. Štai kodėl kalbama, kad dabartinė žiniasklaida išstumia literatūrą. Žmonės idėjų dabar semiasi iš laikraščių, žurnalų, interneto, o ne iš knygų.
Tikrovėje greičiausiai buvo ir sėkmingesnių pavyzdžių, bet niekas jų neaprašė. Tiek literatūroje, tiek mene, kaip turbūt ir gyvenime, daug maloniau grožėtis kenčiančia moterimi nei laiminga ir patenkinta. „Kultūra turi tokį mazochistinį požiūrį stebėti kančias – ypač gražių moterų. Mirštančios senutės kančios į operą juk neperkelsi“, - sakė literatūrologė.
Tai pastebėjo ir sociologas Vytautas Kavolis. Jis mėgo prisiminti pavyzdį, kad anglų kolonistai, stebėdami jų kolonizuotoje Indijoje našlių deginimo paprotį, šiurpdavo, jei būdavo deginama jauna moteris, tačiau visiškai nereaguodavo į vyresnio amžiaus našles. Tiesiog jie negalėdavo susitaikyti su mintimi, kad žūsta nepanaudotas grožis.
Jo didenybė formalumas
Po truputį žmonės nusimetinėjo visus jų santykius saistančius formalumus. Dabar turime tai, ką turime – net ir konservatyvioje Lietuvoje apie 30 proc. kūdikių gimsta nesusituokusiose šeimose. Žinia, tokias šeimas pastaruoju metu linkstama šeimomis nevadinti.
„Dabartinis valdžios idealas – visiškai formali šeima, santuokos išsaugojimas bet kokia kaina. Bet juk tai bandymas žmogaus gyvenimą pritempti prie statistinio vidurkio. Tarkime, mes turime duomenis, kad vaikui geriau augti pilnoje šeimoje. Vidutiniškai – taip, tačiau nebūtinai tai galioja kiekvieno vaiko atveju. Kai neatsižvelgiama į išimtis, žmonės tampa tik vidutiniais statistiniais vienetais“, - įsitikinusi S. Daugirdaitė.
Anot pašnekovės, valstybės siekis kištis į privatų žmonių gyvenimą gali visiškai sujaukti jau ir dabar neaiškią šeimos struktūrą. Šiuo metu daug žmonių neregistruoja santuokų, t. y. nesituokia. Ateityje, jeigu bus patvirtintos lengvatos susituokusiems tėvams, žmonės gyvens visai kitose šeimose, tačiau pirmosios santuokos tiesiog neišregistruos. Jei tėvams, vienoje santuokoje išauginusiems vaiką iki 18 metų, nusimato, pavyzdžiui, didesnė pensija, žmonės netvarkys skyrybų formalumų, kol jų vaikai nesulauks pilnametystės.
Moterų gyvenimo pokyčiais besidominti literatūrologė pastebi, kad šiuo metu galiojantis 2 metų vaiko priežiūros atostogų modelis nei Lietuvoje, nei kur nors kitur niekada neegzistavo.
„Netgi kaimo bendruomenėje, kuri visiems dabar yra šeimos idealas, moterys dirbdavo visada. Vaikus žiūrėdavo seneliai arba, kas kur kas blogiau, vyresni broliai ir seserys. Pagimdyti rugių lauke ir eiti toliau jų pjauti – gal ir pernelyg ekstramalus atvejis, tačiau kai jau moterys atsistodavo ant kojų, jos iš tiesų eidavo dirbti visų lauko darbų. Valstietės niekada nesėdėjo namuose.
Esu radusi tyrimus apie kūdikių mirštamumą 19-to amžiaus Rusijoje. Pasirodo, geriausiai išgyvendavo tie, kurie gimdavo šaltuoju metų laiku. Viena iš priežasčių – moterys daugiau būdavo namuose“, - pasakojo S. Daugirdaitė.
Anot jos, šiandieninės mamos taip pat ne tiek jau daug laiko praleidžia su vaiku. Mat jų pečius prislegia namų ūkio darbai. Jeigu moteris vis tiek namuose sėdi, negi pietų negali išvirti ar grindų išplauti? O ir sąžinė graužia – pareis vyras iš darbo, o namai apvelti, ką valgyti – nėra. „Dirbančiai moteriai šeimos lūkesčiai jau visai kiti. Jei ji nespėja grindų išplauti, visi supranta, kad moteris neturėjo laiko, - svarstė pašnekovė.
Daugelyje klestinčių Europos šalių motinystės atostogos trunka tik pusę metų ir nėra jokių mokslinių įrodymų, kad belgai ar kurie nors kiti europiečiai būtų psichiškai nestabilesni už mus. Beje, anot S. Daugirdaitės, mes dar nepasiekėme vaiko priežiūros atostogų rekordo. Jis buvo M. Gorbačiovo laikais, kai mamos galėdavo nedirbti iki trejų metų, tiesa, su nedidele pašalpa, o darbo vieta turėdavo būti išsaugota iki septynerių.
„Specialistai tai vertina kaip griūvančios ekonomikos gelbėjimą. Žinant, kad mažės darbo vietų, buvo sugalvota, kaip dalį visuomenės saugiai palikti namuose. Gal ir mūsų valdžios protai buvo tokie įžvalgūs – žinodami, kad atūžia didelė krizė, priėmė įstatymą, kuris garantavo daliai moterų saugumą uždarant jas namuose. Tiesa, moteris, kuri nori dirbti, iš karto nubaudžiama, nes ji iš karto netenka valstybės paramos“, – teigė pašnekovė.
Todėl nevalingai ir kyla sąsajos su Anos Kareninos laikais, kai turtingų vyrų žmonos, uždarytos namuose, tiesiog nuobodžiaudavo.