Masonų ritualai: kalbos apie religiją ar politiką – tabu
Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojo, vyr. fondų saugotojo Žyginto Būčio, laisvieji mūrininkai – viena seniausių pasaulietinių brolijų, kurių simbolika ir ritualai perimti iš katedrų statytojų, cechų brolijų: „Statyba šiuo atveju – perkeltine, simboline prasme. Tai – daugiau kalba apie dvasinį tobulėjimą, žmogaus dvasinę, dorovinę statybą.“
Masonus, sako Ž. Būčys, galima vadinti apšvietos epochos projektu, kuriuo siekta vienyti visuomenę, vadovaujantis tolerancijos ir laisvės principais, net jei skiriasi religija, rasė ar socialinis statusas: „Ložių kūrimo, mūrininkijos mintis buvo vienyti. Bet kokios diskusijos religijos, politikos temos - griežtai draudžiamos ložėse.“
Kaip atrodė laisvųjų mūrininkų ritualai ir apie ką, jei ne apie politiką, jie kalbėjo? „Susirinkimo metu buvo atliekamas tam tikras ritualas. Išlikę visi Vilniuje veikusių ložių archyvai, posėdžių protokolai. Po ritualo būdavo aptariami vidaus ložės reikalai, labdaringos veiklos dalykai“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugotojas.
Tradicinę mūrininkiją arba ložę, sako Ž. Būčys, sudarė trys laipsniai: mokinys, pameistrys ir meistras, o kiekviena pakopa turėjo savus ritualus: „Įprastai, kaip galima matyti paveiksliukuose, grafikos kūriniuose, ant žemės patiestas kilimas su išbraižyta simbolika, išstatytos kolonos, aplink žmonės kažką aiškina ir rodo.“
Ložių nariai: anuomet tai buvo Vilniaus „grietinėlės“ vieta
Lietuvoje masonai aktyviausiai veikė 18 a. pabaigoje, o mūrininkijos kartu su kitų Rusijos imperijoje veikusių organizacijų veikla uždrausta 1822 m. Vėliau, 20 a. pradžioje, judėjimas atsikuria, Vilniuje tuo metu veikė trys ložės: „Kai kurie žymūs Vasario 16 – osios signatarai buvo įsitraukę į organizaciją. Kadangi Vilnius tuo metu buvo daugiatautis – baltarusių, lenkų, žydų žymūs veikėjai taip pat dalyvavo ložės darbuose.“
Anot Ž. Būčio, tai, kad ložių nariai buvo tik įtakingi žmonės – mitas: „Tai – daugiau aktyvūs visuomenės nariai, kažkuria prasme galbūt įtakingi, bet kraštas yra okupuotas ir didžiausią įtaką daro Rusų administracija.“ Visgi, to meto Vilniaus „grietinėlė“, kalba pašnekovas, priklausė ložėms, o tokia narystė, pasak amžininko raštų, buvo mados reikalas.
Reguliariose ložėse galėjo būti tik vyrai, nors 18 a. Lietuvoje veikė ir moterų ložė: „Vilniuje veikusiai moterų ložei priklausė iškilios Radvilų, kitų aukštų diduomenės vyrų žmonos, tačiau ložė veikė gan trumpai.“
Kas buvo ložių nariais, anot pašnekovo – vieša paslaptis: „Kasmet buvo sudaromi ložių narių sąrašai, kuriuos vienos ložės kitoms siuntė susipažinimui. Išlikę daug šių sąrašų, praktiškai visų ložių.“
Šiandieninėje Lietuvoje – bent kelios masonų ložės
Ir šiandien Lietuvoje yra atsikūrusių masonų ložių: „Kelios ložės veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, man atrodo Šiauliuose. Atsikūrė ir visas ložes vienijanti didžioji Lietuvos ložė.“ Visgi, Ž. Būčys saugo paslaptį ir dabartinių musonų pavardžių neatskleidžia.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje skirtas atskiras kampelis daiktams, likusiems iš anuometinės masonų veiklos, čia kabo ir vieno žymiausių laisvųjų mūrininkų – Mykolo Romerio – paveikslas, nutapytas konkrečioje ložėje – jo namuose, dabartinėje Bokšto gatvėje Vilniuje. Didelė dalis Lietuvos masonų atributikos buvo sudeginta.
Galiausiai, Ž. Būčys sugriauna bene populiariausią mitą, susijusį su masonais ir apvaizdos akimi: „Tai paimta iš krikščioniškos simbolikos, nes Dievo akis yra kaip simbolis pas krikščionis. Mūrininkijoje tai – apvaizdos, didžiojo visatos architekto ar pasaulio sutvėrėjo akis. Įvairiais vardais vadinamas, bet niekur nėra įvardytas kaip konkretus Dievas. Šis simbolis ant pastato nebūtinai reiškia, kad čia veikė masonų ložė. Apšvietos epochos kūryboje ta simbolika – kampainiai, skriestuvai - buvo populiarūs.“
