Atrodo, paprastų ir dramatiškų atsakymų netrūksta, juk viskas esą ir taip aišku. Jei Ukraina pralaimės šį karą, tai bus Vakarų, demokratijos pralaimėjimas, autoritarinės Rusijos pergalė, teigia politinės poezijos virtuozai. Juk ne veltui Vladimiras Putinas jau lygina save su imperatoriumi Petru Didžiuoju ir svajoja apie „istorinių Rusijos žemių susigrąžinimą“. Todėl jis nesustos ir eis iki galo.
Dar daugiau, jei Ukraina patirs vienokį ar kitokį pralaimėjimą – nuo Donbaso praradimo ir žeminančių paliaubų ar taikos sąlygų, t.y. to, ko oficialiai „demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą“ trokšta Rusija iki dabar sunkiai tikėtinos, bet, galimai, galutiniu Kremliaus tikslu laikomo Ukrainos kaip valstybės sunaikinimo, V. Putinas nesustos. Todėl ukrainiečiams reikia kautis, o Vakarams – remti Ukrainą.
Perspėjimus, kad po Ukrainos ateis Baltijos šalių eilė, irgi netrūksta. Anksčiau apie tai yra užsiminęs pats Volodymyras Zelenskis, dabar įspėja ir buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas.
Tiesa, tokiose prognozėse neretai atrodo, kad peršokama keliais žingsniais į priekį. O ką patiems ukrainiečiams reikštų jau artimiausiu metu visai įmanomas – tikrai dar ne garantuotas, bet realus pralaimėjimo scenarijus?
Šimtmečių senumo tradicija
Nusileidus iš dramatiškų vizijų padebesių ant žemės ir pažvelgus į plika akimi matomą paveikslą viskas taip pat atrodo niūru: ten, kur Ukrainoje teritorijas užima rusų kariai, prasideda žudynės, prievartavimai, vagystės, masinės deportacijos.
Rusiškasis pasaulis, kurį patiria ukrainiečiai, atneša sugriovimus, skurdą – tokia šimtmečių senumo tradicija. Tad ne veltui ukrainiečiai desperatiškai priešinasi nuo pirmųjų karo minučių.
Bet vien ryžto, valios ir kitų žmogiškųjų savybių neužtenka: kariauja ne tik žmonės, šiame kare, ypač šiame jo etape svarbi tampa aritmetika – kuri pusė turi daugiau, taikliau, iš toliau šaudančių, didesnę, nepriimtiną žalą priešininkui darančių ginklų ir kaip gali efektyviau juos panaudoti.
Ir Ukraina, ir ją remiantys Vakarai, ir Rusija tai puikiai žino ir supranta, todėl jokia paslaptis, kad rusų turimas kiekybinis pranašumas verčia svarstyti visus įmanomus ir, regis, neįsivaizduojamus scenarijus.
Nesyk kalbėta, kad Rusija jau patyrė strateginę nesėkmę – nesugebėjo nuversti V. Zelenskio, greitai įveikti ukrainiečių, juos ir Vakarus sutelkė kaip niekada anksčiau ir tai turės pasekmių.
Tačiau Ukrainos taktinis pralaimėjimas mūšio lauke – nepaisant visų pastangų ir supratimo apie to kainą vis dar įmanomas. Bet kur yra toji riba, kai pralaimėjimas taptų realybe? Ar Ukraina net ir plikomis rankomis pasiryžusi nenusileisti, kovoti iki galutinės pergalės?
Kieno viltys labiau pagrįstos?
Būtent šis ryžtas sukūrė vilčių dėl ukrainiečių sėkmės. Jei vasario 24-ąją atrodė, kad keliomis kryptimis puolimą pradėjusi, Kyjivo priemiesčiuose jau pirmosiomis karo dienomis atsidūrusi Rusijos armija gali pasiekti pergalę, apie ką prieš tai įspėjo Vakarai, tai Ukraina visus nustebino.
Ji atsilaikė pirmas dienas, pirmas savaites, mėnesį, iki šiol, artėjant ketvirtam karo mėnesiui ne tik laikosi, kaunasi už kiekvieną kaimą, bet ir geba atsiimti prarastas teritorijas, toliau pridaro milžiniškų nuostolių Rusijos pajėgoms.
Pastarųjų ambicingi tikslai – nuo karinio parado Kyjive iki Ukrainos karinės grupuotės apsupimo ir atkirtimo Donbase iki Dniepro upės, nuo visos Ukrainos pakrantės, įskaitant Odesą kontrolės sumenko iki pavienių tokių pergalių, kaip pavienių kaimų Luhansko srityje užėmimas po intensyvių mūšių.
Tad neatsitiktinai pasirodė vilčių, jog Ukraina išties gali nugalėti – esą kokios dar gali būti kalbos apie tai, kad Rusijos armija įveiks ukrainiečius, o ką jau kalbėti apie invazijas į Baltijos šalis, NATO nares.
Karas Ukrainoje dar išties gali pakrypti skirtingomis kryptimis – nuo sėkmingų ukrainiečių kontratakų, išvaduojant Chersoną iki dar kruvinesnės, iki metų pabaigos užtruksiančios aklavietės iki platesnės eskalacijos, gal net Rusijos ir Vakarų susidūrimo. Kare visada galioja nenuspėjamumo, strateginių ir taktinių staigmenų veiksniai, kurie gali lemti proveržį, sėkmę arba priversti vėl keisti planus.
Bet yra ir kitas, banalesnis scenarijus: rusai laimi tai, ką patys vadina „antruoju specialios operacijos etapu“ – užkariauja dalį Donbaso, daro operacinę pauzę, laižosi žaizdas, ilsina ir kaupia pajėgas iki kito puolimo.
Kiek tai yra realu – ar sankcijų spaudžiama Rusija ir jos ekonomika gali toliau kariauti, ar iš viso verta dėl sugriautų Donbaso teritorijų toliau lieti tiek ukrainiečių, tiek pačių rusų kraują, ar Rusijoje dar yra kam kariauti ir ar galiausiai susikaups kritinė masė žmonių, kurie ryšis sustabdyti šią beprotybę – vis tai kol kas yra spekuliacijos be aiškių atsakymų.
Tačiau pastarųjų savaičių Rusijos kariuomenės vykdomas puolimas Donbase demonstruoja, kad bent jau kol kas rusai laikosi savo plano ir prisitaiko prie pasikeitusios situacijos.
Jie vis dar patiria didelių nuostolių, ukrainiečiai toliau sumaniai naudoja savo pajėgas ir turimas atsargas, bet Rusijos kariuomenė slenkasi tolyn. Atrodo, kas tame naujo? Bet problemų yra kelios.
Laikas tapo esminiu veiksniu
Pirmoji gali būti šių laikų visuomenės dėmesio koncentracijos stokos problema: karą iš šalies stebintiems žmonėms greitai pabosta nuolat besiklostantys įvykiai fronte, ypač, kai nėra dramatiškų sukrėtimų, pergalių ar pralaimėjimų, tik viena į kitą panašios žinios bei nuostolių suvestinės iš lėtai judančio fronto. Ukrainiečiai kasdien viešina naikinamos rusų technikos vaizdus, bet ir patys neišvengia bent jau Vakarų žiniasklaidoje mažiau pastebimų ar aptariamų karinių netekčių.
Tai, kad Ukraina patiria didelius nuostolius – po sunaikintą batalioną, t.y. 100-200 nukautų ir iki 800 sužeistų karių per dieną gali pasirodyti tik sausi skaičiai, beveidė statistika. Lietuvos mastais tai dešimt dienų ir visos sausumos pajėgos jau būtų išvestos iš rikiuotės. Ukraina priešinasi 111 dienų.
Bet kiekvienas skaičius brangus ne tik žuvusiųjų ar sužeistųjų artimiesiems, tai ne tik Ukrainos vėliava ant žuvusio ukrainiečio kapo ar ūpą keliantys sužeistųjų lankymai ligoninėse, tai ir patirties, įgūdžių netektis. Tai ir sunaikinti pajėgumai – ginkluotė, technika, kurią pakeisti vis sunkiau. Ukraina išnaudoja apie 5-6 tūkst. artilerijos sviedinių per dieną, rusai gali sau leisti bent kelis kartus daugiau.
Ukrainoje smarkiai nukraujavusiai Rusijos kariuomenei, ypač elitiniais laikytiems daliniams gal ir baigiasi rezervai – tiek aukštos motyvacijos, gerai parengtų karių, tiek technikos.
Iš atsargos sandėlių traukiami senutėliai tankai T-62, iš Tolimųjų Rytų geležinkeliais gabenamos dešimtmečius nenaudotos sovietinės salvinės ugnies sistemos neatstos prarastų kelių tūkstančių sunaikintų, nepataisomai pažeistų arba užgrobtų tankų, šarvuočių, artilerijos sistemų.
Bent jau efektyvumas kris: senesnė ginkluotė vis dar gali būti mirtina, tačiau prieš Vakarų karinę pagalbą – modernias haubicas, bepiločius orlaivius, salvinės ugnies sistemas, šarvuočius, išmaniuosius šaudmenis seni rusų tankai ir pabūklai nebus lygiaverčiai. Tačiau visa tai bus perniek, jei Ukrainos visa reikalinga ginkluotė nepasieks laiku. Kas yra tas „laiku“?
Vokietijos žadamų savaeigių haubicų nepilnas batalionas frontą turėtų pasiekti birželio pabaigoje. Kiek gyvybių bus prarasta, technikos ir ginkluotės sunaikinta, o teritorijų užimta iki tol? Kelios toliašaudės salvinės ugnies sistemų HIMARS baterijos taikinius galės naikinti geriausiu atveju kitą mėnesį, o realiai – dar vėliau.
O Ukrainai reikia ne kelių ar keliolikos haubicų bei salvinės ugnies sistemų. Ukrainos prezidento patarėjo Mychailo Podoliako nuomone, norint užbaigti karą, ukrainiečiams reikia 1tūkst. haubicų, 300 salvinių ugnies sistemų ir 500 tankų – ne už kelių mėnesių, o greičiau.
Per tą laiką rusų šarvuotosios pajėgos gali pasiekti ir apsupti Kramatorską, Slovjanską – du pagrindinius ukrainiečių miestus Donbase, kuriuos atkovojo iš rusų dar 2014-aisiais.
Bet tai – tik galimi pralaimėjimai ribotoje erdvėje, jeigu viskas klostysis taip, kaip įvykiai krypsta dabar: ukrainiečiai kaunasi narsiai, naudoja visas pajėgas, kokias tik gali leisti, nuleidinėja kraują rusų pajėgoms, verčia kautis už kiekvieną kaimą, atsitraukia tik tada, kai kyla visiško apsupimo grėsmė.
Kitaip nei karo pradžioje, kai į prieštankinių dalinių pasalas šalia Kyjivo patekdavusios rusų šarvuotosios ir logistikos konvojų kolonos buvo naikinamos iš artimo nuotolio, kai Rusijos elektroninės kovos priemonės buvo stebėtinai neefektyvios dėl prasto planavimo, nesėkmingo vadovavimo, prastos dalinių parengties ir prastos įrangos būklės, menko taikinių pasirinkimo ypač plačioje karo veiksmų zonoje, tai dabar Rusija gali sukoncentruoti pajėgas.
Rusų artilerija gali šaudyti į žinomas ukrainiečių pozicijas, elektroninės kovos priemonės gali trikdyti Ukrainos kariuomenės ryšius, medžioti ukrainiečių dalinius taip, kaip tai daro priešininkai.
Ne tik ukrainiečiai gauna artilerijos radarus, kuriais galima susekti priešininkų pozicijas ir į jas smogti ugnimi iš didelio atstumo. Rusų turimi artilerijos radarai taip pat gali medžioti Ukrainos haubicas – net ir sparčiai keisdami pozicijas, net ir sumaniai naudodami savo ribotus išteklius ukrainiečiai ne visada spėja – rusų turima kiekybinė persvara kartais yra dešimteriopai didesnė.
Ukrainiečiai gauna prieš bepiločius orlaivius naudojamus slopintuvus – lietuvių sukurti antidroniai ginklai EDM4S Sky Wiper naudoti dar iki atviros Rusijos agresijos, dabar yra ypač geidžiami Ukrainos ginkluotose pajėgose. Per 110 jų turėtų pasiekti Ukrainą nupirkus iš „Bayraktar“ surinktų lėšų.
Bet ir rusai naudoja ukrainiečių bepiločius slopinančias priemones – gausiai ir efektyviai. Specifiniais taikiniais tampantys ukrainiečių žvalgybos mazgai negali būti naudojami taip efektyviai, kaip karo pradžioje.
„Rusai slopina viską, ką gali pasiekti jų sistemos. Negalime sakyti, kad jie dominuoja, bet stipriai trukdo“, – teigė garsios ukrainiečių bepiločių orlaivių grupės „Aerorozvidka“ atstovas.
Rusai netenka savų bepiločių, jų kokybė neprilygsta vakarietiškiems, tačiau Ukrainai netektys šiomis kritinėmis dienomis yra svarbesnės: jei ukrainiečių bepiločiai negali aptikti priešininkų pozicijų, negali jų laiku sunaikinti, kiekybinę persvarą turintys rusai gali prasiveržti viename ar kitame sektoriuje. Visa tai sukuria lokalias situacijas, kuriose ukrainiečiai turi menką pasirinkimą: žūti arba trauktis.
„Šiame kare pergalę pasieks ta pusė, kurio turės daugiau ir geresnių ginklų. Jei Ukraina jų negaus laiku, ji nukraujuos“, – tikino Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Geraščenko. Visa tai, žinoma, ne kartą girdėta, bet ką reiškia tokia perspektyva?
Pavojinga suomių patirtis
Pats rusų puolimas – kad ir koks lėtas, varginantis, sunkus bebūtų, kad ir kokius nuostolius patirtų jau, regis, išsekinta Rusijos kariuomenė tėra siekis pralaužti ukrainiečių pozicijas.
Tai pavykus Donbase gali būti sunku laiku suspėti suformuoti naujas gynybos linijas, o rusų manevriniai daliniai, kurių Rusijos kariuomenė tiesiog fiziškai turi daugiau, gali išnaudoti spragas gynyboje ir veržtis gilyn.
Tai yra antroji problema, susijusi su karo nuovargiu: birželio pabaigoje neišlaikius pakankamai dėmesio karui, Ukrainos poreikiams bei jų patenkinimui, laiko perspektyva gali atrodyti visai kitaip – karas trunka ne JAU keturis, o TIKTAI keturis.
Kai statinis frontas yra pralaužtas ir nebėra rezervų stabdyti šviežias priešininko pajėgas, išlaikyti vientisą savų pajėgų struktūrą yra ypač sunku. Tokio dar nuo sovietų laikų karinės doktrinos puolimo Rusijos karinė vadovybė, regis, tikėjosi dar balandį, pradėjusi didelę operaciją Donbase.
Nepavykus to padaryti per du mėnesius, rusams tai gali pavykti padaryti trečiąjį ar ketvirtąjį kovų mėnesį – kai ukrainiečių pajėgos yra maksimaliai išsekintos, reikalinga ginkluotė ir technika reikiamais kiekiais dar nepasiekusi Ukrainos kariuomenės fronte, o net lokalus persilaužimo momentas viename ar kitame mūšių sektoriuje gali sukelti grandininę reakciją. Būtent tokia gali būti pralaimėjimo kaina.
Anot buvusio JAV pajėgų vado Europoje generolo Beno Hodgeso, su turimais ginklais ukrainiečiai galėtų nustumti rusų pajėgas į šių metų vasario 23-osios išeities pozicijas, bet be pakankamos Vakarų karinės paramos karas įstrigs – tikėtina, ne vieneriems metams. O iki tol rusai rugsėjį jau gali kontroliuoti didžiąją dalį Donbaso.
Teritorijos praradimas nebūtinai reiškia pralaimėjimą, ypač žiūrint iš ilgesnės perspektyvos: 1939-1940 m. karą suomiai priešinosi pirmus kelis mėnesius šaltuoju metų laiku, todėl neatsitiktinai šiam konfliktui prigijo Žiemos pavadinimas.
Tačiau galiausiai suomiams pritrūko išteklių – žmogiškųjų, technikos, fizinių, o sovietai metė papildomas pajėgas, pralaužė Mannerheimo liniją ir suomiai pralaimėjo.
Taip, jų didvyriškas pasipriešinimas pranašesnei Sovietų Sąjungai istorinėje atmintyje išliko kaip moralinė pergalė, bet suomiai šį karą pralaimėjo – prarado dalį teritorijų, turėjo susitaikyti su sovietų karinėmis bazėmis ir gyveno laikinų paliaubų nuotaikomis.
Jei ne vėlesnės aplinkybės – tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1941-ųjų birželį kilęs karas, per kurį suomiai perėjo į kontrpuolimą, atsiėmė, o vėliau vėl prarado minėtas teritorijas – be šio susidūrimo suomiai būtų kentę Maskvos taikos sąlygas ir, tikėtina, naują puolimo bangą. Ukrainiečiai neturi prabangos tikėtis sėkmingų aplinkybių pasikartojimo iš tokių istorinių paralelių. Jeigu jie bus priversti pripažinti pralaimėjimus šalies Rytuose, tikėtina, kad norinčiųjų kalbėtis apie paliaubas tik daugės.
Pastaruoju metu jau, regis, netrūksta norinčiųjų vienokia ar kitokia forma atgaivinti Minsko taikos susitarimus – jei Ukraina patirtų pralaimėjimą Donbase, tikėtina, kad ukrainiečius tik dar labiau spaustų priimti jiems nepalankias paliaubų sąlygas.
Tokiu būdu gal ir būtų sustabdytas kraujo praliejimas, Rusija ir net Ukraina esą išsaugotų veidą, bet netrūksta įspėjimų, kad tokiu politinis susitarimas su jų nesilaikančiu Kremliumi tik atitolintų neišvengiamai naują Rusijos puolimą, kuris gali būti tik stipresnis.
Tačiau kartais tokios nemalonios situacijos tiesiog pasitaiko ir retorikoje narsiai skambančios alternatyvos realybėje būna nieko vertos.
Ar įmanomas Trečiasis Minsko susitarimas?
Ukraina žino, ką reiškia tokia nepavydėtina padėtis: dar 2014-siais, po Ilovaisko tragedijos, kai rusai apsupo ir sunaikino šimtus ukrainiečių karių, šalis buvo atsidūrusi ant bedugnės krašto – tada ukrainiečiai neturėjo tiek rezervų, tiek pajėgų, tokios Vakarų paramos, kaip dabar ir privalėjo siekti paliaubų. Gavo Minską I. Po Debalcevės tragedijos 2015-siais norom nenorom teko pasirašyti antrąjį susitarimą – Minską II, dar griežtesnėmis sąlygomis.
„Jie eis toliau tol, kol juos kas nors sustabdys. Kai kurie žmonės mano, kad rusus galima sustabdyti kalbomis, nuolaidomis. Ne, jie gali būti sustabdyti tik ginklais, kurių mes daug negauname“, – tikino V. Zelenskio patarėjas Andrijus Zagorodniukas.
Ir realybė ta, kad taip gali būti – ukrainiečiai laiku negaus reikalingų ginklų, nespės jų panaudoti. O tada iš pradžių bus ne Baltijos šalių eilė, bet kitų Ukrainos miestų ir kaimų, kol rusus vėl pavyks sustabdyti mūšio lauke. Bet tam jau reikės dar daugiau ryžto ir pajėgų, ko vienu momentu, nepaisant visų dabartinių pažadų priešintis iki paskutiniųjų, tiesiog pritrūks.
Pavyzdžiui, Mariupolio gynėjai po kelių mėnesių didvyriškos kovos galiausiai turėjo sudėti ginklus – nebuvo galimybės rengti filmuose ar kituose fikciniuose kūriniuose matytų didvyriškų prasiveržimų, mirtininkų atakų. Išsekę, sužeisti, be amunicijos, maisto, vandens jie nutuokė, kas jų gali laukti nelaisvėje, bet ginklus teko sudėti, nes kartais tolesnė kova būna beprasmiška.
Iki tokio niūraus ir masinio 8 metų senumo įvykių scenarijaus pasikartojimo Donbase Ukrainai dar toli – ukrainiečiai dar gali sustabdyti rusus, priversti juos labiau nukraujuoti, nei patys, kritiniu momentu sulaukti pakankamo kiekio Vakarų karinės pagalbos ir ją sumaniai panaudoti, sugriauti visus Kremliaus planus. Bet nereikėtų apsigauti – ir ukrainiečiams niūrus scenarijus nėra neįmanomas.
