„Man karys – žmogus, kuris turi vidinį pojūtį, kad jis atsakingas už savo šalį, reiškia – už savo šeimą. Jis turi gerbti vėliavą, elgtis su kitais taip, kaip nori, kad su juo elgtųsi. Man karys yra žmogus–kovotojas“, – šiandien sako atsargos karė Viktorija Vytytė.
© DELFI / Domantas Pipas

Kad kalbinant atsargos karius tarp jų pavyks atrasti ir moterį, vilties turėjau nedaug, mat tuo metu, kai dabartiniai atsargos kariai davė priesaikas ir pradėjo tarnauti, moterų jų gretose arba nebuvo, arba buvo labai mažai. Ir iš tiesų – Viktorija sako, kad jos kursas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje buvo tik antrasis, kur būta moterų.

V. Vytytė susitikti pokalbiui laiko atrado tik likus pusdieniui iki atostogų skrydžio. Tuo metu, kai kalbėjome, ji buvo ką tik grįžusi iš kitapus Atlanto – ten lankėsi darbo reikalais. Paprastai su kariais susitikdavome jų aplinkoje – namuose – tačiau šįkart planus teko keisti, pašnekovė buvo atvira: kviesti į svečius mūsų nenorėjo, mat namų tvarkymasis būtų suvalgęs papildomas valandas, kurios Viktorijos dienotvarkėje jau buvo suplanuotos.

Susitikome Bernardinų sode įnirtingai plieskiant saulei. Viktoriją pamačiau iš toli – ryškūs, tvarkingai susegti plaukai ir balta elegantiška nėriniuota suknelė. Ir nors, ko gero, dažnas atsargos karininkę įsivaizduotų kiek kitaip, stebėtis dėl tokio įvaizdžio, matyt, neverta – dabar pašnekovė dirba grožio industrijos srityje, yra visame pasaulyje gerai žinomos kosmetikos kompanijos „Mary Kay“ filialo Lietuvoje vedančioji pardavimų direktorė. O dar prieš kelerius metus Viktoriją būtume galėję išvysti kitokią – griežtą, pasitempusią, su uniforma ir, kaip pati sako, gerokai labiau kategorišką.

Su Viktorija kalbėjomės kiek daugiau nei valandą – apie kariuomenę, karą, šeimą, meilę, tikslų siekimą, emigraciją, grožį ir dar begalę kitų temų. Dešimt metų kariuomenėje tarnavusi moteris po išėjimo į atsargą gyvenimą pradėjo nuo pradžių – kaip pati sako, nusižemino iki pirmo laiptelio ir tapo grožio konsultante. Šiandien ji tikina dirbanti savo mylimą darbą ir teigia esanti tikra, kad moterims kariuomenėje tikrai ne vieta. Nors, pabrėžia ji, dėl šios patirties visai nesigaili, mat karės kelias ją išmokė svarbių pamokų.

Aukšta skausmo ir ištvermės riba

Lietuvos karo akademiją Viktorija baigė būdama 22–jų. Paklausta, kodėl pasirinko karės kelią, pašnekovė sako jau išėjusi iš kariuomenės ilgai apie tai galvojo ir priėjo išvados, kad vaikai renkasi tokį kelią, kuriuo ėjo jo autoritetai.

„Mano teta dirbo kariuomenėje, užėmė aukštas pareigas ir gavo labai gerą atlyginimą. Ji man buvo autoritetas. Aš labai norėjau įstoti į finansus, bet įstojau į matematiką Pedagoginiame universitete. Kadangi mano teta buvo finansininkė kariuomenėje, liko nueiti į Karo akademiją. Be to, tuo metu Karo akademijoje mokslas buvo nemokamas, o aš žinojau, kad jeigu rinksiuosi mokamą vietą, mano tėvams bus sunku“, – sprendimą prisimena ji.

Man karys – žmogus, kuris turi vidinį pojūtį, kad jis atsakingas už savo šalį, reiškia – už savo šeimą. Jis turi gerbti vėliavą, elgtis su kitais taip, kaip nori, kad su juo elgtųsi. Man karys yra žmogus–kovotojas.

Fiziniai krūviai, sako pašnekovė, jos visai negąsdino, mat dar mokydamasi mokykloje ji aktyviai sportavo. Vis dėlto, Viktorija pripažįsta, psichologiškai pritapti kariūnų kolektyve lengva nebuvo. Paklausta, ką rado nuėjusi į Karo akademiją, Viktorija nusijuokia ir sako nežinanti, ar gali tai pasakoti. Anot jos, po pirmųjų dviejų laidų, kuriose buvo moterų karių, merginoms jau buvo lengviau. O kadangi ji pateko tik į antrą laidą, kurioje buvo dailiosios lyties atstovių, bendrakursiai esą į koleges dar nežiūrėjo kaip į lygiavertes. „Buvo priimtina, kad moteris gali būti štabe, bet ne miegoti vienam lauke ir daryti tą patį, ir būti vienoda“, – sako ji.

Nors V. Vytytė save laiko kovotoja ir sako, kad užsibrėžtų tikslų siekia iki galo, moteris pripažįsta – pirmieji metai Karo akademijoje buvo sunkūs, ne kartą buvo apnikusios mintys viską mesti.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Po 10 metų kariuomenėje viską pradėjo nuo pradžių: moterims ten tikrai ne vieta
© DELFI / Domantas Pipas

„Mano aukšta skausmo ir ištvermės riba. Buvo mintis – kam man viso to reikia, bet, kaip ir sakiau, norėjau baigti finansus. Kitas dalykas, kai tu praeini karantiną (laikotarpį, kai kariūnai neišleidžiami iš Karo akademijos teritorijos – DELFI), sau sakai – Viktorija, taigi jau praėjai 10 savaičių, tiek sugaišai. Jeigu tu viską mesi, tai kam tiek praradai? Po to praeina metai, vėl galvoji – gal reikia mesti. Bet tada tas pats – Viktorija, taigi gaila, metai būtų išmesti iš tavo gyvenimo. Bet kad dar tris turėsi mokytis, nemąstai“, – šiandien juokiasi moteris.

Nepamirš 85 kilometrų žygio

Nepaisant kartais šmėžavusių minčių pasirinkti kitokį kelią, šiandien Viktorija savo sprendimo tapti kare sako nė kiek nesigailinti. Patirtys Karo akademijoje, tikina ji, davė puikius darbo komandoje ir vadovavimo pamatus, kuriuos ji naudoja iki šiol.

„Amerikoje kariūnus, baigusius karo akademiją, graibsto. Ypač verslas. Kodėl? Tai yra tie žmonės, kurie per tarnavimo laiką yra priversti visapusiškai subręsti. Pirmiausia, atskirti du gyvenimus – vieną, kai vartai užsidaro, kitą – namuose. Antra, suprasti, ką reiškia būti komandos dalimi ir ką reiškia, kai esi atsakingas už tą komandą. Trečia – jie žino, kas yra strategija, kuo skiriasi taktinis, strateginis ir operacinis lygiai, ir tai galima taikyti visur. Kas yra subordinacija, atsakomybė – jeigu tu pasimuliuosi, reiškia tavo daiktus neš kažkas kitas, reiškia kažkam bus dvigubai sunkiau“, – išmoktas pamokas vardija pašnekovė.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Po 10 metų kariuomenėje viską pradėjo nuo pradžių: moterims ten tikrai ne vieta
© DELFI / Domantas Pipas

Be to, teigia moteris, patarnavusi kariuomenėje ji suprato, kad žmogaus tiek fizinės, tiek psichologinės galimybės yra gerokai didesnės, nei dažnas mano.

„Vienas mano įsimintiniausių gyvenimo įvykių, kuriuo aš visada dalinuosi, yra 82 kilometrų žygis. Praėjus 25 kilometrus pasiekiau tokią ribą, kai visus mintyse siunčiau toli toli. Ir buvo 5 kilometrų proskyna, kur tu eini smėliu, neši kuprinę, ginklą ir, atrodo, kad jau nebegali. Po tų 5 kilometrų įsijungia antras kvėpavimas ir tu supranti, kad realiai žmogaus galimybės yra neribotos. Kai tu tai pergyveni savyje, tai tampa ne teorija, tai tampa tavimi. Ir tai tampa tikra. Tu supranti, kad tu bet kur gali padaryti bet ką, jei norėsi.

Mano aukšta skausmo ir ištvermės riba. Buvo mintis – kam man viso to reikia, bet, kaip ir sakiau, norėjau baigti finansus. Kitas dalykas, kai tu praeini karantiną, sau sakai – Viktorija, taigi jau praėjai 10 savaičių, tiek sugaišai. Jeigu tu viską mesi, tai kam tiek praradai? Po to praeina metai, vėl galvoji – gal reikia mesti. Bet tada tas pats – Viktorija, taigi gaila, metai būtų išmesti iš tavo gyvenimo. Bet kad dar tris turėsi mokytis, nemąstai.

Karo akademijoj tu pabūni visose rolėse. Kaip įdomiai keičiasi psichologija, kai eini tą patį žygį ir esi karys, tu neturi jėgų, gali ginčytis, atsikalbinėt, bet jei tave pastato į vado pareigas – jėgų atsiranda, nes tu supranti, kad visi žiūri į tave, ir nuo to, ar tu turėsi jėgų, ar ne, priklauso dar 20-ties žmonių motyvacija. Tai yra nerealūs suvokimai, patirtys“, – aistringai kalba atsargos karė.

Buvo pasiekusi kritinę ribą

Tiesa, suvokimas apie pamokas ir patirtis, atvirauja pašnekovė, atėjo ne iš karto. Per pirmus metus, sako ji, Karo akademijoje esi tiek nuvarginamas, kad iš tavęs tiesiog atimama tavo asmenybė. To reikia tam, aiškina moteris, kad būtų galima sukurti asmenį, kokio reikia sistemai.

„Yra tokia strategija „Win win“. Tai yra keturios stadijos, kurias žmogus turi praeiti iki tikros lyderystės. Yra paauglio arba vaiko stadija – noriu ir man nesvarbu kiti. Tada jį sociumas priverčia pasikeisti ir svarbu tampa „mes“. Šioje stadijoje labai dažnai užstringa suaugę žmonės – jie gyvena galvodami, ką pasakys kiti, vietoj to, kad kažką darytų. Dar kita stadija, kuri turi būti suaugus, kai sugrįžtama prie „aš“ – tada tave visi pradeda vadinti savanaudžiu, nes tu kažką darai dėl savęs. Ir tada ateina laikas, kai supranti, kad ne viskas apie tave, kad tikslas yra laimėti abiems. Tada ateina tikroji „Win win“ – aš darau tai, ką noriu, nepažeisdama savo vertybių, bet duodu tai, ko tau norisi.

Į kariuomenę tu ateini toj „aš“ stadijoj ir joje principai turi būti paminti, kad suprastum, ką reiškia siekti savo tikslų, bet nepažeisti visuomenės“, – aiškina V. Vytytė.

Vienas mano įsimintiniausių gyvenimo įvykių, kuriuo aš visada dalinuosi, yra 82 kilometrų žygis. Praėjus 25 kilometrus pasiekiau tokią ribą, kai visus mintyse siunčiau toli toli. Ir buvo 5 kilometrų proskyna, kur tu eini smėliu, neši kuprinę, ginklą ir, atrodo, kad jau nebegali. Po tų 5 kilometrų įsijungia antras kvėpavimas ir tu supranti, kad realiai žmogaus galimybės yra neribotos. Kai tu tai pergyveni savyje, tai tampa ne teorija, tai tampa tavimi. Ir tai tampa tikra. Tu supranti, kad tu bet kur gali padaryti bet ką, jei norėsi.

„Kokius sovo principus atėjusi į kariuomenę pamynėte pati?“ – klausiu ir netrukus Viktorija patikslina – paminti teko ne principus, kurie jai asocijuojasi su pozityviomis reikšmėmis, o, kaip pati sako, savo ego.

„Kadangi aš esu tiesos ieškotoja, man Karo akademijoj pirmi du metai buvo labai sunkūs. Mano rekordas yra 108 dienos neišėjimo iš teritorijos (už nuobaudas kariūnai iš teritorijos nėra išleidžiami – DELFI). Aš žinau, ką reiškia riba, kai tave priveda iki... – minties nepabaigia pašnekovė ir netrukus paaiškina, – negalima keiktis, aš gražiai atrodau. – Vis dėlto šyptelėjusi, pašnibždomis ištaria rusišką keiksmažodį. – Negalima žmogaus privesti iki tokios ribos, kai jam visiškai niekas neberūpi, nes jis gali padaryt bet ką“, – rimtu tonu sako Viktorija.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Po 10 metų kariuomenėje viską pradėjo nuo pradžių: moterims ten tikrai ne vieta
© DELFI / Domantas Pipas

Tačiau pasiekus tokią ribą, pasakoja ji, pereini į kitas stadijas, kurios, kaip anksčiau aiškino, veda į abipusį laimėjimą.

„Toje pirmoje stadijoje, kai yra „aš“, kyla didelis pasipriešinimas – kodėl aš turiu valyt tualetą, kodėl aš turiu valyt batus ir t.t. Bet kai tu tai praeini, supranti kodėl. Ypač kai pradedi dirbti. Kai kada tu gauni įsakymą, supranti, kad jis yra nelogiškas, bet tu esi tik tarpinėje grandy (turi savo pavaldinių, bet yra ir aukštesnis vadas – DELFI), ir galvoji „O Dieve“, bet nuėjęs pas seržantą tu negali kritikuoti aukštesnių vadų, tu turi pasakyti taip normaliai, kad ta apačia vykdytų. Reiškia, tu turi paminti savo ego. Tau atrodo, kad tai yra nesąmonė, bet gal jie mano, kad tai yra sąmonė, nes galbūt tai yra apgaulingas veiksmas, kuriuo reikia privesti iki tam tikros situacijos“, – svarsto Viktorija ir po trumpos pauzės pratęsia mintį. „Mums tik atrodo, kad pasaulis, kurį mes matom, yra tikras. O kitas mato kitaip ir tu ginčijiesi, kad taip yra tikriau, nei kaip mato jis. Tai nėra tiesa.“

Nesupranta besiskundžiančių šauktinių

Viktorija sutinka, kad griežtos taisyklės ir uniforma, suvienodinanti visus karius, šiek tiek įrėmina juos kaip asmenybes, tačiau, mano ji, tai nėra blogai. Priešingai – dažnu atveju sulaiko nuo nederamų veiksmų, pavyzdžiui, šiukšlinimo, keiksmų ir panašiai.

„Prezidentė irgi įrėminta, bet kurios firmos vadovas įrėmintas. Reikia atskirti – darbe dirbi, namie verki, jeigu blogai“, – juokiasi pašnekovė. Anot Viktorijos, emocijas dažnam lietuviui, ypač vyrui, sunku reikšti tiek dėl mūsų temperamento, tiek dėl auklėjimo ir kariuomenė, tikra ji, tam įtakos neturi.

„Mūsų vyrai iš viso emocijų nereiškia ir mes tą turim mokyti nuo vaikystės – tada neužspazmuosim to ir neturėsim tiek ligų, tiek liūdesio. Nes kai tu eini kieme ir girdi kaip mama savo penkių metų vaikui sako – neverk, tu vyras... “ – stebisi atsargos karė.

Nors Karo akademijoje liaudiškai sakant pašnekovei teko skaudžiai aplaužyti savo ragus, ji pateko į geriausiai baigusių kariūnų 6-tuką ir pasirinko vadovauti šauktinių būriui. „Norėjau pajausti, ką reiškia dirbti su nemotyvuotais žmonėmis“, – sako ji.

Mums tik atrodo, kad pasaulis, kurį mes matom, yra tikras. O kitas mato kitaip ir tu ginčijiesi, kad taip yra tikriau, nei kaip mato jis. Tai nėra tiesa.

„Ir kaip sekėsi?“ – teiraujuosi. „Turėjau be proto gerus pavaldinius. Gal pradžioj jie ir keistai pažiūrėjo, bet man niekados to neparodė. O po to kaip ir kiekvienam normaliam darbe – pavaldiniai žiūri į viršininką ir jį vertina pagal jo darbus. Ir jeigu tu užsitarnauji pagarbą, tave gerbia“, – lakoniškai atsako moteris.

Paklausta, kaip vertina šauktinius, kurie viešojoje erdvėje gavo „verktinių“ vardą dėl nuolatinių skundų sąlygomis ir noro išsisukti nuo tarnybos, Viktorija atsidūsta. „Ką aš manau? – retoriškai klausia. – Palapinė, sunku... Blemba, taigi čia vyrai“, – su ironijos prieskoniu sako ji ir nusijuokia.

Anot pašnekovės, jauni žmonės nesupranta ir neįvertina, kokią progą gauna. Maždaug prieš metus, pamena, ji sulaukė pakvietimo į lyderystės kursus, kuriuose buvo kuriamos kariuomenės sąlygos ir imituojamos lauko pratybos.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Po 10 metų kariuomenėje viską pradėjo nuo pradžių: moterims ten tikrai ne vieta
© DELFI / Domantas Pipas

„Žmonės moka tūkstančius, kad savaitę pabūtų tokiame kailyje ir pajaustų, ką reiškia būti komandos dalimi, ką reiškia komandai vadovaut.

Jei jie pabūtų šauktiniais, manau, jie pradėtų gerbti savo žmonas ir motinas, nes, iš tikrųjų, šiais laikais vaikai negerbia savo tėvų. Antras dalykas – tai būtų gera psichologinė bazė. Trečia – galbūt išsiugdytų didesnis patriotiškumas ir suvokimas, kad jeigu neturi laiko grįžti ginti tėvynės, tai kaip ginsi savo mamą, žmoną ir vaikus. Tada reikia sakyti, kad neturi laiko išmokt apginti savo šeimos. O kas liečia argumentus, kad jie nebus namie, tai yra labai daug šeimų, kur žmonės dirba ir nesimato pusė metų, metus ir dar niekas nesužlugo. Jeigu atstumas gali išskirti šeimą, tai ji ne šeima“, – griežtai sako pašnekovė.

Mūsų vyrai iš viso emocijų nereiškia ir mes tą turim mokyti nuo vaikystės – tada neužspazmuosim to ir neturėsim tiek ligų, tiek liūdesio. Nes kai tu eini kieme ir girdi kaip mama savo penkių metų vaikui sako – neverk, tu vyras...

Prieš mokslus Karo akademijoje Viktorija sako maniusi, kad tarnauti kariuomenėje ar ne – kiekvieno laisva valia. Tačiau dabar ji sako esanti įsitikinusi, kad tokia patirtis pravarti kiekvienam vyrui. „Metų gal per daug, bet pusę metų turėtų visi“, – sako ji.

Ir Lietuvoje galima gerai uždirbti

Pati Viktorija save laiko patriote. Galbūt, svarsto, tai šeimos nuopelnas, o gal tiesiog įgimtas jausmas. „Man patinka mūsų vėliava. Mūsų šalis. Ir nors daug kas išvažiuoja, aš žinau, kad jeigu tu turi ambicijų, esi darbštus ir nori, tu bet kurioj šaly nori. Aš norėčiau gyvent tik Lietuvoj, tiesiog reikia tiek uždirbti, kad galėtum keliauti po visą pasaulį“, – ryžtingai sako atsargos karė.

Pasiteiravus, kaip ji vertina vis neslūgstančią emigracijos iš Lietuvos bangą, Viktorija sako, kad reikėtų išvažiuojančių žmonių paklausti, nuo ko jie bėga. „Jeigu finansai – Lietuvoj galima dirbti ir gerai uždirbti. Aš uždirbu tiek, kad aš galiu labai gerai gyventi. Ir tai gali bet kuris žmogus. Bet aš negaliu rasti darbui asistento, nes niekas gerai nedirba. Visi nori gauti pinigus, bet nenori gerai dirbti. Jeigu jie bėga, ir taip daro didžioji dalis, nuo savo problemų arba nuo savęs – nuo savęs nepabėgsi, kur tu bebūsi“, – samprotauja pašnekovė.

Jei jie pabūtų šauktiniais, manau, jie pradėtų gerbti savo žmonas ir motinas, nes, iš tikrųjų, šiais laikais vaikai negerbia savo tėvų. Antras dalykas – tai būtų gera psichologinė bazė. Trečia – galbūt išsiugdytų didesnis patriotiškumas ir suvokimas, kad jeigu neturi laiko grįžti ginti tėvynės, tai kaip ginsi savo mamą, žmoną ir vaikus. Tada reikia sakyti, kad neturi laiko išmokt apginti savo šeimos. O kas liečia argumentus, kad jie nebus namie, tai yra labai daug šeimų, kur žmonės dirba ir nesimato pusė metų, metus ir dar niekas nesužlugo. Jeigu atstumas gali išskirti šeimą, tai ji ne šeima.

Apskritai ji sako pastebinti, kad dabar jauni žmonės nori be didelių pastangų pasiekti labai gerų rezultatų: „Man atrodo, kad visi dabar tampa tokie „pabandykim“, bet niekas nieko nepadaro iki galo. Tai kariuomenės patirtis gali duoti labai gerą impulsą, jei jie vėliau nori kažko labai daug siekti – ar būti gerais specialistais, ar kurti savo verslą“.

Paklausta, ar užsibrėžtų tikslų ji pati taip siekianti kariuomenės dėka, Viktorija susimąsto. „Čia kažkas viduj, – po trumpos pauzės sako ji ir vėl akimirkai nutyla. – Jeigu kalbėtume taip labai giliai ir neatrodys, kad nusišneku, – atsargiai šypteli ji, – čia kažkoks ryšys su Dievu. Kai jauti, kad svajonė, kurią tau davė, ne tu sugalvojai, ji yra pasiųsta iš viršaus. Ir jeigu tau ji pasiųsta iš viršaus, tau duota energija ją įgyvendinti. Ir tu suvoki, kad jei tu to nepadarysi, nutrauksi ryšį, šansą, kurį tau davė. Pas mane toks suvokimas, kad jeigu tau yra duodama, reiškia – ne be reikalo. Labai dažnai gyvenime mes gaunam dovanas, kurių vertę sužinom tik po kurio laiko. Reiškia – tu turi naudotis tomis dovanomis iš anksto, nes gal tik vėliau suprasi kam.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Po 10 metų kariuomenėje viską pradėjo nuo pradžių: moterims ten tikrai ne vieta
© DELFI / Domantas Pipas

Man tas padarymas iki galo, tikėjimas tuo, ką darau, tai yra tikėjimas, kad tavo svajonės yra Dievo pokalbis su tavim. Todėl, kad vienintelis įrankis, kaip jis gali keisti pasaulį, esi tu. Žmogus yra jo rankos. Aš tikiu, kad svajones ir išbandymus duoda tik tokius, kuriuos mes galime įgyvendinti ir išgyventi. Pavyzdžiui, kariuomenės išbandymas. Kai man būdavo sunku, aš visada sakydavau – Viktorija, tu nuėjai tik pusė kelio, kurį gali nueiti. Man kariuomenė sudėjo taškus.“

Namuose būna retai

Šiandien Viktorija – dviejų vaikų mama. Su savo vyru ji susipažino kariuomenėje ir sako, kad tokie atvejai dažni, mat karys karį supranta, nepyksta dėl išvykimų į pratybas, komandiruočių ir fakto, kad kariuomenei reikia atiduoti nemažai laiko. Į atsargą Viktorija jau išėjusi apie 10 metų, o jos vyras tebetarnauja, todėl visai natūraliai kyla klausimas – ar vyro išvykimai ir nebuvimas namie neerzina ir po dešimtmečio, kai kariuomenės rutina jau liko praeityje.

„Ta prasme jums atrodo, kad jis namie būna mažiau negu aš?“ – nuoširdžiai nustebusi klausia pašnekovė. Šiek tiek sutrinku. „Taip nėra?“ – teiraujuosi. „Ne, aš mažiau būnu namie. Mano vyras dirba Vilniuj nuo 8 iki 17 val. Manęs nebūna niekados“, – šypteli ji. „Tai turit mažiau laiko nei kariuomenėje?“ – domiuosi. „Jei jūs kalbat apie laiką šeimai arba nieko neveikimui – taip“, – lakoniškai atsako.

Man patinka mūsų vėliava. Mūsų šalis. Ir nors daug kas išvažiuoja, aš žinau, kad jeigu tu turi ambicijų, esi darbštus ir nori, tu bet kurioj šaly nori. Aš norėčiau gyvent tik Lietuvoj, tiesiog reikia tiek uždirbti, kad galėtum keliauti po visą pasaulį.

Pasiteiravus, ar neliūdna, kad su šeima pavyksta praleisti nedaug laiko, Viktorija sako, kad laiko visi turime vienodai, tik skirtingai jį leidžiame ir kaip tai daryti esą kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

„Kai kalbu su savo konsultantais, aš dažnai sakau, kad vienintelė galimybė, kurią mums visiems gyvenime davė vienodai – tai yra laikas. Galėjo sveikatos neduot, pinigų neduot, laiką visiems davė vienodai. Ir reikia kalbėti ne apie laiko planavimą, o apie prioritetų susidėstymą.

Aš manau, kad yra žmonės, kurie nori po savęs palikti pėdsaką ir tie, kurie ne. Žmonės, kuriems yra gerai po 17 val. baigti darbą, šašlykas savaitgalį ir atostogos, žiūrėdami į mano gyvenimą sakys – tu visai neturi laisvo laiko. Bet aš tas žmogus, kuris nori būdamas 50-ties, 60-ties, 70-ties jausti, kad padarė daug daugiau negu valgė, miegojo ir užaugino vaikus.

<span style="color: #ff0000;"><strong>Karys be uniformos</strong>.</span> Po 10 metų kariuomenėje viską pradėjo nuo pradžių: moterims ten tikrai ne vieta
© DELFI / Domantas Pipas

Kol mano vaikai buvo maži, aš grįždavau po savaitės kelionės, jie ateidavo ir būdavo su manim po valandą, dvi. Dabar grįžau iš Dalaso namuose nebuvusi 10 dienų, jie pribėgo, apkabino – mama, ką parvežei – pasiėmė ir išėjo pas savo draugus. Jiems tik 7 ir 8 metai ir jiems aš jau esu nereikalinga. Jiems reikalingas sociumas“, – savo požiūrį dėsto V. Vytytė.

Čia kažkas viduj. Jeigu kalbėtume taip labai giliai ir neatrodys, kad nusišneku, čia kažkoks ryšys su Dievu. Kai jauti, kad svajonė, kurią tau davė, ne tu sugalvojai, ji yra pasiųsta iš viršaus. Ir jeigu tau ji pasiųsta iš viršaus, tau duota energija ją įgyvendinti. Ir tu suvoki, kad jei tu to nepadarysi, nutrauksi ryšį, šansą, kurį tau davė. Pas mane toks suvokimas, kad jeigu tau yra duodama, reiškia – ne be reikalo. Labai dažnai gyvenime mes gaunam dovanas, kurių vertę sužinom tik po kurio laiko. Reiškia – tu turi naudotis tomis dovanomis iš anksto, nes gal tik vėliau suprasi kam.

„Tie, kurie vadovaujasi požiūriu, kad moteris turi baigti mokslus, susirasti vyrą ir pagimdyti vaikus, su jumis, ko gero pasiginčytų“, – tęsiu pokalbį.

„Aš turiu labai kitokį požiūrį, tai jeigu jį labai pareikšiu, prieš mane bus daug nusistatymų, – nusijuokia pašnekovė prajuokindama ir mane. – Aš manau, kad žmogus turi daryti taip, kaip liepia jo širdis. Ir jeigu tavo širdis nelinksta gaminti valgyti ir tvarkyti namus – kodėl tu tai turi daryti? Namų tvarkymui pasamdyti moterį dienai kainuoja 30 eurų. Kodėl to nepadarius? Ir tą laiką gali prabūti su vaikais.

Yra labai daug žmonių, kurie sako – aš esu su vaikais ir tuo metu gamina valgyti. Tai jie nėra su vaikais, jie yra su virtuve“, – teigia pašnekovė.

Santykiuose kitaip nei kariuomenėje

Tiesa, Viktorija pripažįsta – santykiuose ir šeimoje kariams nelengva. Kariuomenė, sako ji, į žmogaus asmenybę įneša gana daug kategoriškumo ir tai, mano ji, greičiausiai tampa priežastimi, dėl kurios kariams sunku išsaugoti savo šeimas.

„Kad išsaugotum santuoką, šeimą, turi būti lankstus. Yra labai gera knyga „Penkios meilės kalbos“. Mes visi kalbame lietuviškai, bet nenustembame, kai anglas nesusikalba su lietuviu. Tai va – kiekvienas iš mūsų myli skirtingai ir meilės kalbą supranta skirtingai, nes yra penkios meilės kalbos. Ir jeigu tu kalbi ne ta kalba, kurią žmogus supranta, tai tu nesusišneki.

Pavyzdžiui, viena meilės kalba yra darbai, ir toks žmogus sako – aš sutvarkiau namus. O kitas sako – mano meilės kalba yra laikas kartu arba kalbėjimas. Jis sako – bet tu su manim nekalbi. O partneris sako – aš gi namus sutvarkiau. Ir, suprantat, vienas ir kitas jaučiasi nemylimi, nors abudu rodo meilę, bet savais būdais.

Žmonės, kurie dirba su klientais, supranta, kad reikia kalbėti ne ta kalba, kokia jiems patogu, o ta, kurią supranta klientas. Tokie žmonės ir šeimoje yra lankstesni. Čia kariuomenė prisideda prie to, kad esi kategoriškesnis – taigi aš sakau taip, kaip man atrodo, ir tu turi suprast. O santykiuose viskas kitaip“, – mano moteris.

Aš manau, kad žmogus turi daryti taip, kaip liepia jo širdis. Ir jeigu tavo širdis nelinksta gaminti valgyti ir tvarkyti namus – kodėl tu tai turi daryti? Namų tvarkymui pasamdyti moterį dienai kainuoja 30 eurų. Kodėl to nepadarius? Ir tą laiką gali prabūti su vaikais. Yra labai daug žmonių, kurie sako – aš esu su vaikais ir tuo metu gamina valgyti. Tai jie nėra su vaikais, jie yra su virtuve.

Ji ir pati sako baigusi aktyvią tarnybą kariuomenėje turėjo iš naujo mokytis bendrauti su žmonėmis, mat jau buvo įpratusi, kad jai įėjus į patalpą visi pavaldiniai atsistoja, kad klauso jos nurodymų.

„Užaugo puikybė. Užtarnauta po keturių metų Karo akademijoje, – šypsosi V. Vytytė. – Pradėjusi dirbti organizacijoje, kurioje esu dabar, aš turėjau nuimti labai daug puikybės ir ego. Aš manau, kad pas mus valstybės tarnyboje specialistai truputėlį per daug save sureikšmina, – atsargiai sako pašnekovė, paaiškindama, kad taip kalbėti nelabai gerai. – Jie atėjo tarnauti žmonėms, o ne žmonės jiems. Tą požiūrį man reikėjo keisti, suprasti, kad jei nori gauti, turi duoti. Ego labai reikėjo tvarkyti.“

Ginklą pakeitė lūpdažis

Į atsargą Viktorija pasakoja išėjusi iš karto po antrojo vaiko priežiūros atostogų. Išeiti, sako ji, sunku nebuvo, mat moteris jau žinojo, ką nori veikti ir tai buvo kardinaliai kita sritis – grožio industrija.

Su „Mary Kay“ komapnija Viktorija sako turėjusi reikalų dar tarnaudama kariuomenėje. Baigusi Karo akademiją, pamena ji, uždirbdavo neblogą atlyginimą, todėl galėjo sau leisti pirkti daug kosmetikos, o jos itin reikėjo, mat po lauko pratybų ir maskuojamų dažų moters oda, kaip pati sako, tapo problematiška.

„Atėjau susitvarkyti veido odos ir kažkaip nuvažiavau į vieną renginį, į antrą renginį, plius turėjau laiko, kadangi buvau vaiko priežiūroje. Mane tos moterys užkabino, jos atrodė kažkokios pasitikinčios savimi, laisvos, turėjo vardinių daiktų – reiškia, gerai uždirbo. Jos ir kalbėjo kitaip. Taip po truputėlį su kiekvienais mokymais aš supratau, kad pasaulis, kurį mačiau, iš tikro yra šiek tiek kitoks, kad jame yra daug daugiau“, – jausmą prisimena atsargos karė.

Be to, ryžtis pokyčiams, tikina ji, paskatino ir finansinės galimybės. Viktorija šypsosi, kad jei būtų likusi kariuomenėje, būtų siekusi aukščiausio posto, mat toks jau jos būdas. Todėl, sako ji, pažiūrėjo, kiek uždirba Lietuvos kariuomenės vadas, tuomet kiek „Mary Kay“ aukščiausi vadovai ir nutarė išeiti į atsargą.

Aš manau, kad yra žmonės, kurie nori po savęs palikti pėdsaką ir tie, kurie ne. Žmonės, kuriems yra gerai po 17 val. baigti darbą, šašlykas savaitgalį ir atostogos, žiūrėdami į mano gyvenimą sakys – tu visai neturi laisvo laiko. Bet aš tas žmogus, kuris nori būdamas 50-ties, 60-ties, 70-ties jausti, kad padarė daug daugiau negu valgė, miegojo ir užaugino vaikus.

Nors interneto platybėse galima rasti įvairių taip vadinamų grožio konsultančių sėkmės ir nesėkmės istorijų, viešai skelbiami kosmetikos kompanijos darbuotojų uždarbiai iš tiesų kelia žavesį. Britų portalas indeed.com skelbia, kad vidutiniškai šios kosmetikos kompanijos pardavimų vadovai Britanijoje per metus uždirba kiek daugiau nei 50 tūkst. dolerių, tai yra apie 42 tūkst. eurų. Šie skaičiai gauti atsižvelgiant į 31 esančių ar per paskutinius 12 mėnesių buvusių pardavimų vadovų atlyginimus. Portalas skelbia, kad paskutinį kartą šie duomenys atnaujinti šių metų rugsėjo mėnesį. Taigi Britanijoje pasaulinio lygio kosmetikos kompanijos pardavimų vadovai uždirba daugiau nei 3,5 tūkst. eurų.

„Aš ėjau į kariuomenę, kad tik nedirbčiau su moterim, – šiandien juokiasi V. Vytytė ir prispažįsta, kad išėjus iš kariuomenės jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. – Yra šiek tiek ir bendrų dalykų. Aš dirbu su klientais, bet kartu ir su konsultantais, kuriuos mokau lyderystės, tikslų įgyvendinimo, vidinio požiūrio keitimo. Karininkas, kuris dirba su seržantais ar kitais, irgi yra mokytojas. Ir aš labai gerai atsimenu, kai manęs paklausdavo, koks tavo tikslas, aš sakydavau, kad jeigu kariai gyvendami tolimesnį gyvenimą bent kartą priims sprendimą ir padarys kažką gero dėl patirties, kurią gavo kariuomenėje, mano kaip karininko darbas bus padarytas. Dabar aš darau tą patį – tam tikrų technikų dėka, tarkim kosmetikos, padedu moterims keisti savo gyvenimą ir įgyvendinti savo svajones. Jeigu taip žiūrint, tai aš darau tą patį, tik ginklą pakeitė lūpdažis. Ir jeigu moterys bus gražios ir protingos, jos bus pakantesnės vyrams ir nereikės skirtis dėl to, kad jie ilgai tarnauja“, – juokauja Viktorija.

Žmonės, kurie dirba su klientais, supranta, kad reikia kalbėti ne ta kalba, kokia jiems patogu, o ta, kurią supranta klientas. Tokie žmonės ir šeimoje yra lankstesni. Čia kariuomenė prisideda prie to, kad esi kategoriškesnis – taigi aš sakau taip, kaip man atrodo, ir tu turi suprast. O santykiuose viskas kitaip.

Mano, kad moterims kariuomenėje ne vieta

Paklausta, ar kariuomenė nebuvo prislopinusi moteriškumo, kuris Viktoriją taip sužavėjo pamačius kosmetikos kompanijos konsultantes, pašnekovė tiesmuka. „Pirmiausiai, jeigu aš būčiau moteriška, būčiau nėjusi į kariuomenę. Moteriai kariuomenėj tikrai ne vieta. Vien fiziniu požiūriu. Nenoriu labai plėstis, bet tikrai dėl visų moteriškų dalykų kariuomenė nėra gerai“, – užtikrintai sako ji.

„O kas jums pačiai yra moteriškumas?“ – klausiu. Viktorija ilgai galvoja ir švelniai, kiek svajingai pradeda vardinti: „Moteriškumas – ramybė. Žinojimas, ko nori. Jaukumas. Pasitikėjimas savimi. Vidinė laisvė emocijoms reikšti. Kažkoks harmonijos pajutimas tarp viršaus, apačios ir to, kad viskas bus taip, kaip gali būt geriausia. Seksualumas – kai tu mėgaujiesi tuo, kokia esi, savo kūnu ir nereikia jo tobulinti. Švelnumas, rūpestingumas ir be proto didelė ištvermė, kantrybė – tai, ką turi turėt mamos“.

Šiandien, sako Viktorija, ji gali vadinti save gera mama. Tik, juokiasi, ne visada namuose valgyti padaryta. Tačiau, jei ne darbas grožio kompanijoje, atvirai sako V. Vytytė, jos vaikams būtų gerokai sunkiau.

„Aš jums pasakysiu sąžiningai – jeigu ne profesija, kurią turiu dabar, aš su siaubu galvoju, kokia aš būčiau mama ir žmona. Realiai. Mano nauja profesija, žmonių auginimas, darbas su psichologija mane privertė fokusuotis į žmonių vidų, o ne į išorę.

Pirmiausiai, jeigu aš būčiau moteriška, būčiau nėjusi į kariuomenę. Moteriai kariuomenėj tikrai ne vieta. Vien fiziniu požiūriu. Nenoriu labai plėstis, bet tikrai dėl visų moteriškų dalykų kariuomenė nėra gerai.

Aš manau, kad kai suaugę žmonės nusprendžia turėti vaikų, jie bėgte turi bėgti augti vidumi ir tapt laimingomis asmenybėmis. Todėl, kad vaikams nereikia sakyti – jie žiūri. Tu turi siekti tikslų, tada jie irgi sieks. Buvo daromi tyrimai, kur buvo nustatyta, kad narkomanai, alkoholikai, nusikaltėliai užaugo šeimose, kuriose mamos sėdėjo namie. Nes jos nieko nenori. Jie mato, kad žmogus gali nieko nenorėti.

Kadangi aš dirbu mylimą darbą, aš niekada neburnoju ant valdžios, ant viršininko. Supraskit, kas vyksta – jeigu tėvai grįžta ir visą šūdą parneša namo, tas mažutis žmogutis žiūri ir galvoja – mano mama ir tėtis yra dievai ir tie dievai skundžiasi, kad juos kažkas skriaudžia, kad pasaulis yra blogas. Pas vaiką automatiškai pasąmonėje susiformuoja požiūris, kad jeigu mano tėtis – toks milžinas, stiprus – negali sutvarkyt pasaulio, kaip aš, mažiukas, sutvarkysiu“, – sako V. Vytytė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išsvajotas atostogas pakeitė košmaras: neaišku, kur nuvežė, ir liepė išlipti (43)

Kas gali būti geriau už jaukias šeimos atostogas, kai nereikia galvoti, kuo užimti vaikus, o dvi...

54 val. trukusi drama Vokietijoje – sunkiai protu suvokiama: jautėmės tarsi skerdžiami gyvuliai (15)

Į laisvę po 29 kalėjime praleistų metų paleidžiamas Dieteris Degowskis – gangsteris, nuteistas...

Orai vis labiau primins žiemą (1)

Orai kuo toliau, tuo labiau primins žiemą, LRT RADIJUI sako sinoptikė Edita Gečaitė ir įspėja,...

Plastikos chirurgas susiduria su keisčiausiais pageidavimais: vyrus išklauso, tačiau pildo moterų norus (37)

Kai kurios plastikos chirurgo Dariaus Jauniškio pacientės po krūtų didinimo ar mažinimo...

Sunku patikėti, kaip gerai dabar gyvename (536)

Europa jau nebėra pasaulio ekonomikos ligonė ir čia prasideda auksinis euro ekonomikos laikotarpis.

Lietuvių restorane Amerikoje klientai cepelinus valgo su kečupu (152)

Keliaudamas po Čikagos priemiesčius DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas rado...

„Mamos iškrypėlės“ ieškojęs vilnietis įkliuvo policijai: namuose – šokiruojantys įkalčiai (102)

Slapti pomėgiai įklampino teisėsaugai gerai žinomą vilnietį – anksčiau dėl įvairių...

Nokdaunu pagardintame KOK GP finale – Vikšraičio triumfas, superdvikovoje – Kuvaldos „pasivaikščiojimas“ (36)

Tradiciniame „Bushido Hero‘s“ turnyre šeštadienį Vilniuje kovinių sporto menų gerbėjai...

Įspūdingi lėktuvų prototipai: tikras monstras ir nė vieno keleivio salone nepasveikinęs orlaivis (26)

Lėktuvų gamintojai per visą aviacijos istoriją sukūrė įspūdingų orlaivių, ir nors daugelis...

Atsakymai į 9 dažniausiai užduodamus klausimus apie seksą „tomis dienomis" (19)

Ar saugu? Ar mergina gali pastoti? Ir kiti rūpimi, dažnai užduodami klausimai apie seksą...