Kariuomenės vadas: Lietuvos sprendimas nesiginti 1940 m. - gėdingas

Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius gėdingu vadina Lietuvos valdžios 1940 m. priimtą sprendimą nesiginti ir paklusti Stalino ultimatumui. Jis primena, kad 1918 m. nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą sėkmingai gynė studentai ir vyžuoti kaimo bernai. Partizanines kovas A. Pocius vertina kaip garbingą, tik, deja, nesėkmingą laikotarpį.

„Mano vertinimu, 1940 m. birželio 15-oji – mūsų valstybės, sakyčiau, gėdinga ir tragiška data, kai kitos valstybės, tarkime, suomiai, 1939 m. vis dėlto nusprendė, kad turi priešintis Sovietų Sąjungai – tą jie ir padarė“, - antradienio vakarą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitytoje paskaitoje kalbėjo A. Pocius.

Pasak A. Pociaus, Suomija prarado apie 25 tūkst. žmonių, tačiau privertė Sovietų Sąjungą derėtis.

„Derybos įvyko, nors ir prarasta dalis teritorijos - Karelija - vis dėlto kaip valstybė Suomija egzistavo ir toliau, o trys ultimatumą priėmusios Baltijos valstybės, kaip žinome, išnyko iš Europos žemėlapio“, - sakė kariuomenės vadas.

A. Pocius apgailestavo, kad 1940 m. mūsų politinė vadovybė priėmė sprendimą nesiginti ir pakluso Stalino ultimatumui.

DELFI primena, kad 1940 m. birželio 14 d. 23 val. 50 min. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui Sovietų Sąjunga įteikė ultimatumą. Jau birželio 15 d. naktį SSRS pradėjo agresiją prieš Lietuvą. Į paskutinį posėdį Prezidentūroje susirinkusi Lietuvos Vyriausybė priėmė sovietų ultimatumą, o birželio 15 d. sovietų kariuomenė užėmė visą kraštą. Prasidėjo Lietuvos okupacija.

Vieni į koloborantus, kiti – į disidentus

Pasak A. Pociaus, politinė valia nesipriešinti kainavo labai daug - sekė 50 metų okupacijos laikotarpis. Generolo teigimu, nors okupacijos metais valstybės nebuvo, tauta pati ėmėsi atsakomybės – jauni žmonės, patriotai ėmė ginklą į rankas ir kovėsi su okupantu.

A. Pocius prisiminė didžiules šalies netektis - žuvo apie 20 tūkst. Lietuvos partizanų, šimtai tūkstančių žmonių ištremta.

„Aišku, kai kam toks laikotarpis patiko – buvo dalis tautos, susitaikiusi su tuo, ji tapo koloborantais ir apie nepriklausomybės siekius buvo pamiršta. Tačiau buvo dalis tautos, kuri prisiėmė drąsos, buvo disidentais. Kaip žinote, paskutinis Lietuvos partizanas su ginklu rankose žuvo 1965 m. Taip kad valia priešintis buvo – manau, tai garbingas laikotarpis, tik, deja, nesėkmingas“, - kalbėjo generolas.

Pasak A. Pociaus, vėliau sekė kitas Lietuvos kariuomenės etapas. 1990-aisiais atkūrus nepriklausomybę, šalyje veikė okupacinė kariuomenė, KGB struktūros. A. Pociaus teigimu, šįkart buvo politinė valia gintis – 1991 m. sausio įvykius lėmė Aukščiausiosios tarybos sprendimas gintis.

Kariuomenės vado teigimu, Lietuva apsigynė, o tada gimė kolektyvinės gynybos mentalitetas – taip pasiekta narystė NATO ir Europos Sąjungoje.

Laisvę apgynė ir 1918-ais

Apžvelgdamas Lietuvos kariuomenės raidą, A. Pocius priminė, kad Lietuva apsigynė ir nepriklausomybę atkūrusi 1918 m. Pasak jo, tuomet bolševikai norėjo susigrąžinti buvusios carinės Rusijos teritorijas, savų ambicijų turėjo bermontininkai, lenkai, besitraukiantys vokiečiai.

„Jaunai valstybei apsaugoti savo teritoriją, savo trapų valstybingumą, besikuriančios valstybės lopšį tikrai nebuvo lengva. Teko kurti kariuomenę, ir studentai, ūkininkai, vyžuoti kaimo bernai, pašaukti rinkosi, ėmė ginklą į rankas ir stojo ginti, nors praktiškai beveik neturėjo jokio karinio parengimo“, - sakė A. Pocius, priminęs, kad gynėjams ėmėsi vadovauti iš carinės Rusijos kariuomenės grįžę kariai.

„Kaip mes žinome, Lietuva apsigynė pati, aišku, kažkiek buvo sulaukusi pagalbos iš Vokietijos“, - aiškino kariuomenės vadas.

Minėtos Lietuvos nepriklausomybės kovos vyko 1918–1920 m. Lietuvos kariuomenė sukurta 1918 m.