Praėjusį savaitgalį „The Sunday Times“ publikacijoje, kurioje cituojami Ukrainos žvalgybos šaltiniai, esą Rusija bandys atidaryti naują frontą prieš Ukrainą iš Moldovos įpilta žibalo į spekuliacijų ugnį, kuri įsižiebė dar balandžio paskutinėmis savaitėmis.
Vienas iš šaltinių teigė, kad yra „nemažai požymių“, kurie rodo, kad netolimoje ateityje bus užpulta Moldova, turinti vos kelių tūkstančių karių kariuomenę. „Manome, kad Kremlius jau priėmė sprendimą pulti Moldovą. Moldovos likimas yra labai svarbus“, – „The Sunday Times“ sakė šaltinis.
Tokie įspėjimai Moldovoje neatsitiktinai kursto baimes: po to, kai vasario 24-ąją pasitvirtino niūriausios prognozės dėl Rusijos planų atvirai ir visa jėga užpulti Ukrainą, daugiau niekas atsainiai nežiūrį net į teorines galimybes, ko gali griebtis Kremlius.
Jau labiau, kad po sprogimų serijos Padniestrėje ir įspėjimų, kad atsinaujins 1992 m. vykusios karo veiksmai Moldovos separatistiniame regione Moldovoje jau netgi buvo pasigirdę pranešimai apie užminuotas mokyklas.
O juk dėl mažytės Moldovos, kitaip, nei Ukrainos, Vakaruose niekas pernelyg nenori rizikuoti – nei remia ginklais, nei siūlo saugumo garantijas. Tačiau yra ir ramesnių, blaiviai situaciją vertinti raginančių balsų: esą kam Ukrainoje įklimpusiam Kremliui ir ar iš viso prireikė Moldovos? Paradoksalu, kad atsakymai gali būti susiję būtent su pastarųjų savaičių pasikeitusiais Rusijos veiksmais Ukrainoje – Moldova gali būti neatsitiktinis, net jei ir šalutinis taikinys.
Pernelyg akivaizdu, kad būtų tikra?
Iš pirmo žvilgsnio tarsi patvirtindamas tokio scenarijaus realumą, Kremlius dar labiau sustiprino įspūdį, jog būtent čia galima tikėtis antrojo fronto: pirmadienį Rusija smogė strateginę reikšmę turinčiam tiltui per Dniestro limaną į vakarus nuo Odesos, kur Dniestro upė įteka į Juodąją jūrą. Šis tiltas, kuris jau buvo smarkiai apgadintas per du ankstesnius Rusijos raketinius smūgius, užtikrina vienintelę geležinkelio jungtį ir svarbią kelių transporto jungtį su teritorijomis į vakarus nuo Odesos.
O sunaikinus tiltą būtų apsunkintos galimybės siųsti ginklus ir kitus krovinius iš kaimyninės Rumunijos. Karas Ukrainoje jau parodė, kad rusams nėra nepasiekiamų taikinių.
Tiltas buvo atakuojamas po to, kai Rusijos generolas Rustamas Minekajevas pareiškė, kad antrajame karo etape vienas iš Rusijos kariuomenės tikslų yra visiškai perimti Rytų ir Pietų Ukrainos kontrolę. Jis pažymėjo, kad, užėmus Ukrainos pietus, būtų galima pasiekti nuo Moldovos atskilusią Padniestrę (Uždniestrę), kur tariamai pažeidinėjamos rusakalbių teisės ir jau pasipylė provokacijos.
Galiausiai netgi karo Ukrainoje pradžioje – antrąją aršių kovų savaitę, kai rusai stūmėsi į priekį, bet jau pradėjo rimtai klimpti į šiaurę nuo Kyjivo, sustojo prie Charkivo, Černihovo ir kitų miestų, Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka „netyčia“ parodė invazijos žemėlapį, kuriame buvo iškalbingos detalės.
Žemėlapyje taip pat pažymėtos kelios kol kas neįvykdytos atakos. Viena turėtų prasidėti Ukrainos uostamiestyje Odesoje ir būti nukreipta būtent į Moldovą.
Po tokių žingsnių ir pareiškimų esą nesunku suvesti galus: jei rusai siekia kontroliuoti visą Pietų Ukrainą ir sukurti sausumos koridorių į Moldovos separatistinį regioną, tai jie daro viską pagal planą ir kitas logiškas žingsnis bus puolimas link ir iš pačios Uždniestrės.
Čia rusai turi „taikdariškas“ pajėgas, kurias neva sustiprins iš Juodosios jūros išlaipintu desantu ir tada smogs Odesai iš Vakarų, o Moldovai – iš Rytų. Tokiais žingsniais Kremlius ne tik pagaliau pasieks savo tikslus Ukrainoje, bet ir pagaliau „išspręs Moldovos problemą“ – šioje ES ir NATO narystės atsargiai siekiančioje valstybėje įtaisys marionetinę vyriausybę, o bejėgiai Vakarai galės tik nusigraužti nagus.
Suprantama, kad tokie optimistiniai pasvarstymai primena Rusijos originaliuosius planus Ukrainoje: per kelias dienas įvykdyti „sėkmingą specialiąją operaciją“ – išblaškyti Ukrainos kariuomenę, sunaikinti arba palaužti, priversti kapituliuoti ukrainiečių politinę ir karinę vadovybę.
Ir net jei didžiausi optimistai Kremliuje ir jį aptarnaujančiame propagandistų chore tada dar vylėsi, kad viskas baigsis artimiausiu metu, praėjus daugiau nei dviems mėnesiams nuo karo pradžios tokios viltys subyrėjo į šipulius: Rusija turėjo atitraukti savo pajėgas nuo Kyjivo, Černihovo, gintis nuo ukrainiečių kontratakų prie Chersono, Charkivo ir kol kas nesėkmingai bando pralaužti frontą Donbase.
Tad ar gali būti nors kruopelytės realumo dėl tokių ambicingų planų prieš dar vieną valstybę ar netgi antrąjį frontą, kai Rusija Ukrainoje patyrė milžiniškų gyvosios jėgos ir technikos nuostolių, kurių neįmanoma greitai kompensuoti? Nejaugi Rusija pajėgi laipinti desantininkus iš dangaus Moldovoje, kai tie patys desantininkai Ukrainoje buvo gerokai aptalžyti – elitiniais laikyti rusų desantininkų daliniai patyrė ypač didelius nuostolius?
Ar Rusija išties dar gali surengti desantinę operaciją iš Juodosios jūros, kur buvo sutelkusi keliolika įvairių desantinių laivų, tačiau vieną jų nuskandino, o dar du apgadino ukrainiečiai, apšaudę Berdiansko uostą, kai Ukraina nuskandino Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmaną – kreiserį „Moskva“, vykdžiusį svarbią priešlėktuvinės gynybos misiją, o dabar ukrainiečių bepiločiai orlaiviai gali skraidyti netrukdomi ir naikinti rusų pozicijas garsiojoje Gyvačių saloje bei atakuoti rusų patrulinius katerius?
Tokie ir panašūs klausimai, regis, visą šią galimą Rusijos invaziją į Moldovą verčia optimistiniu planu, kuris net rusams turi skambėti pernelyg gerai, kad būtų tikras. Tad koks viso to tikslas?
Užduotis – trikdyti, atitraukti dėmesį ir pajėgas
Svarstymų, suprantama, esama įvairių: nuo versijos, kad tokiu būdu Rusija stengiasi mėtyti pėdas, prikaustyti ukrainiečių dėmesį pietvakarinėje savo šalies dalyje, išlaikyti tą dėmesį bei rezervines pajėgas netoli Uždniestrės, kad jų nebūtų galima panaudoti kitur.
Nepaisant kreiserio „Moskva“ sunaikinimo, atakų prieš desantinius ir patrulinius laivus, Rusija vis dar dominuoja Ukrainos pakrantėse ir turi pakankamai laivų bent jau trikdyti ukrainiečių prekybinę bei karinę laivybą – neatsitiktinai Vakarų karinė pagalba plūsta į Ukrainą ne logistiškai patogesniais jūrų keliais, o saugesniu, bet ilgesniu ir ne tokiu efektyviu sausumos keliu.
Tai nebūtinai truks amžinybę – ukrainiečiai vis drąsiau jaučiasi Juodosios jūros pakrantėje, o bepiločių orlaivių skrydžiai bei priešlaivinių raketų panaudojimas, net jei yra įrodyti ir veiksmingi pajėgumai, turi savų rizikų: Rusija neatsitiktinai vis dažniau taikosi į patį Odesos uostą, strateginę jo infrastruktūrą. Taip provokuojamas atsakas, taip tarsi kviečiama į mūšį – tiesioginėms kautynėms jūroje ar virš jos ukrainiečiai vis dar turi ribotus išteklius ir negali palikti Odesos be apsaugos.
Tad vien galimybė, kad rusai dar gali vykdyti įvairias desantines operacijas Ukrainos pietvakariuose – vien tam, kad trikdytų, atitrauktų dėmesį bei apsunkintų galimai būsimus karinės pagalbos tiekimus, ištąsytų ukrainiečių gynybai skirtus dalinius, o Moldovą įbaugintų nuo bet kokių minčių apie narystes euroatlantinėse organizacijose, negali būti nevertinama savaime.
Galiausiai pačios Uždniestrės vaidmuo yra klasikinis Rusijos įšaldyt konflikto pavyzdys: tai yra niekieno nepripažįstamas separatistinis Moldovos regionas, rytuose besiribojantis su Ukraina.
Prorusiški separatistai šį regioną, kuriame gyvena maždaug 470 tūkst. žmonių, kontroliuoja nuo 1992 metų karo su Moldova. Maskva Uždniestrėje laiko nedaug – vos tris batalionus motošaulių, t.y. maždaug 1,5 tūkst. karių, kurių vaidmuo net gynybinėse operacijose yra ribotas. Ukraina jau įrodė gebanti sumušti kur kas pajėgesnius rusų dalinius.
Tačiau vien jų buvimas užnugaryje gali būti kaip rakštis, turint omeny, kad pačios Uždniestrės separatistų pajėgos, jei pilnai mobilizuotos, yra gerokai didesnės už Moldovos ir net su pasenusia sovietine ginkluote bei technika yra pajėgios atitraukti dėmesį.
Ne invazija, o ataka prieš svarbų uostą
Kita vertus rimtesnė Rusijos ataka prieš Moldovą šiuo metu vis tiek prieštarauja sveikai logikai: bet kokia invazija iš Rusijos atitrauktų ir taip trūkstamus žmogiškuosius bei technikos išteklius, o kokia nauda būtų iš Moldovos užpuolimo ar juo labiau okupacijos, kai rusai nesugeba kontroliuoti užimtų Ukrainos teritorijų? Viena yra įklimpti į šiaurę nuo Kyjivo ar prie Charkivo ir per kelis šimtus km atsitraukti po nepavykusio puolimo, visai kas kita yra strigti nuo jūrų ir oro logistikos kelių priklausomoje tolimoje teritorijoje, kurioje niekas nelaukia rusų išvaduotojų.
Net jei planas būtų atverti antrąjį frontą prieš Odesą, jį taip pat reikėtų gausiai ir nuolat aprūpinti karinėms operacijoms būtinais ištekliais – to svarba ir ypač logistinių trūkumų pasekmėmis Rusija jau galėjo įsitikinti Ukrainos šiaurėje bei rytuose.
Be to, Juodosios jūros regione dar iki karo pradžios veikė ir iki šiol ypač aktyviai veikia NATO žvalgybos pajėgumai bei juos saugantys naikintuvai, o šį NATO sparną saugo ir Aljanso permesti sausumos pajėgų pastiprinimai į Bulgariją ir Rumuniją.
Pastaroji šalis, pasak Jonathano Eualo iš Karališkojo jungtinio gynybos tyrimų instituto (angl. Royal United Services Institute, RUSI), nėra tik stebėtoja.
„Mintis, kad Moldovoje vyks kovos, o Rumunija nieko nedarys yra nesuvokiama“, – pažymėjo jis. Tai, kad Moldova beveik neturi kariuomenės, o istoriniais ir kultūriniais bei kalbiniais ryšiais artima Rumunija padeda vystyti kad ir mažą, bet pagaliau vakarietiškais pagrindais mokomą Moldovos kariuomenę ir karo atveju padėtų ginklais yra beveik neabejotinas privalumas.
Tačiau tokiuose svarstymuose kiek pasimeta pati Moldovos užpuolimo ar antrojo fronto atvėrimo prie Odesą mintis: atakuoti nereiškia užimti, o užimti dar nereiškia okupuoti.
Nuo pat karo pradžios Odesa tik ir ruošėsi galimai rusų desantinei operacijai – esą rusų jūrų pėstininkai turėjo išsilaipinti į pietvakarius nuo uostamiesčio ir jį užimti veržlia ataka, kurią remtų nuo Chersono ir Mykolajivo judantys tankai.
Tačiau ar tokia desantinė operacija iš viso buvo planuota prieš Odesą – Ukrainos rusakalbių dominuojamą miestą, kuris patiria nuolatinius bombardavimus, taip ir liko neatsakytas klausimas.
Bet daug svarbesnis yra pats atakų faktas bei jų pobūdis: sistemiškai naikinama visa svarbiausia karinė bei dvigubos paskirties ir kritinė infrastruktūra visoje Ukrainoje – taikomasi į oro uostus, geležinkelio stotis, elektrines, t.y. tuos strategiškai svarbius objektus, kurie svarbūs tiek karo eigai, tiek Ukrainos ekonomikai. Jei Rusijoje tęsiasi paslaptingų sprogimų strateginiuose objektuose virtinė, tai, pagal Kremliaus sumanymą, ir Ukrainoje negali būti saugu – jei rusai kentės dėl sankcijų ir liepsnojančių gamyklų, tai ir ukrainiečiai nebus pajėgūs toliau kariauti. Kitaip sakant, senas, kaip pasaulio karybos būdas palaužti priešininką badu ir šiandien bandomas taikytis Ukrainoje.
Odesa po Mariupolio sugriovimo iš esmės yra vieninteliai jūrų vartai Ukrainai į pasaulį. Tai, kad Odesa nėra saugi Ukrainos grūdų ir kitų išteklių eksportui, verčia ieškoti naujų kelių bei uostų. Vienas jų – Džurdžulešti uostas.
Šis, galbūt ne itin didelis ir mažai kam girdėtas uostas yra tik 2005-siais patvirtino sandėrio tarp Ukrainos ir Moldovos dalis: iki tol be išėjimo į jūrą buvusi Moldova gavo 430 metrų ruožą tarp Dunojaus ir Pruto upių. Iš čia tarptautinė laivyba gali pasiekti Juodąją jūrą.
Kaip tik balandžio pabaigoje Rumunijos susisiekimo ministerija paskelbė konkursą dėl geležinkelio linijos tarp Džurdžulešti ir Galacio uosto – antro didžiausio Rumunijoje ir didžiausio Dunojuje – sutvarkymo. Tikimasi, kad per kelis mėnesius geležinkelio atšaka bus sutvarkyta ir ja bus galima gabenti krovinius iš Ukrainos, kuriai šis kelias į Šiaurės Afrikos uostus būtų patogesnis, nei per Lenkijos Gdanską ar Lietuvos Klaipėdą – tokie variantai jau buvo pasiūlyti.
Pastaruoju metu Konstanca Rumunijoje buvo tapusi viena tarpinių Ukrainos grūdų stotelę – vis dėlto tai yra svarbi NATO bazė Rumunijoje ir Rusija negali į ją taikytis, bet gali apsunkinti krovinių patekimą ten. O Džurdžulešti nėra NATO bazė, tai formaliai Ukrainos perduotas uostas Moldovai, į kurį galima taikytis tiek diversinėmis operacijomis, tiek sparnuotosiomis raketomis, kurias Rusija iki šiol naudoja prieš įvairius objektus Ukrainoje.
Dar viena strateginė Ukrainos jungtis su Vakarais ar išoriniu pasauliu gali tapti taikiniu ne todėl, kad Kremliui reikia jos kontrolės, o tam, kad niekas negalėtų pasinaudoti šiuo transporto mazgu. Smūgiui pateisinti užtenka provokacijos virtinių, pavyzdžiui, Uždniestrės separatistų inscenizuotų atakų.
