Tačiau į visa tai jis žvelgė su šypsena ir dėkoja sovietams, kad buvo išsiųstas iš Lietuvos, nes, anot jo, kaip tik ten, kur kentėjo tūkstančiai lietuvių, kunigas buvo labiau reikalingas.
Siūlome paskutinį monsinjoro interviu DELFI.
Labiausiai trūko galingų garsiakalbių
„Palyginti su kitais, lageryje praleidau nedaug laiko – tik 22 metus. Bet viskas, kas gera, greitai praeina. Nesiskundžiu – sunku nebuvo“, - neslėpdamas sarkazmo kalba 88-erių kunigas. Jis kovoje su okupantais išbandė kone viską, kas tuomet buvo įmanoma: buvo partizanų ryšininku, bendradarbiavo leidžiant „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“, kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, kunigaudamas patriotiškai ugdė jaunimą.
Visa tai drebino okupacinio režimo pamatus. Kaip tik todėl A. Svarinskas KGB buvo nuolat stebimas. O kai galiausiai pasirodydavo, kad kunigas perlenkė lazdą, jis buvo išsiunčiamas į Sibiro lagerius. Iš viso į taip vadinamą amžinojo įšalo žemę rezistentas buvo išvežtas tris kartus ir ten jis praleido net 22 metus.
Vis dėlto sovietmečiu religines šventes švęsti raginęs ir eisenas organizavęs kunigas atskleidžia, kad labiausiai jam širdį skauda dėl to, jog tuomet nebuvo gerų garsiakalbių. „Kokie tada buvo garsiakalbiai... Visi buvo labai negalingi – tik vieno vato. Dabar būtų daug lengviau“, - šypteli A. Svarinskas.
Iki šiol dėkoja R. Reaganui
Tačiau kaip tik dėl lietuvybės kurstymo ir tikėjimo skatinimo kunigas užsitraukdavo sovietų nemalonę. Sarkazmo nestokojantis rezistentas, paprašytas prisiminti lageryje praleistus gyvenimo metus, nejučia nubraukia ašarą. Svetimoje žemėje prabėgę metai patys sunkiausi kunigo gyvenime. Būtent todėl jis iki šiol prisimena ir nuoširdžiai dėkoja Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Ronaldui Reiganui, kuris 1988 m. lankydamasis Maskvoje paprašė SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo paleisti A. Svarinską.
SSRS lyderis išgirdo JAV prezidento žodžius ir tais pačiais metais kunigas grįžo į Viduklę, kurioje iki išvežimo į Sibirą kunigavo. Tačiau visai netrukus be teisės grįžti į Lietuvą jis buvo ištremtas į Vokietiją.
„Dabar mano lageryje dėvėta uniforma yra Reiganui skirtame muziejuje, esančiame Amerikoje. Buvau nuvykęs jam padėkoti. Tiesa, vėliau sužinojau, kad ant jo darbo stalo buvo padėta įrėminta mano nuotrauka. Nežinau, iš kur jis ją gavo“, - susijaudinęs kalba pašnekovas.
Žinojo, kad laisvėje ilgai neliks
Kunigas, nenorėjęs prisitaikyti prie okupacinio režimo, drąsiai stojo į kovą skelbdamas prieš Sovietų Sąjungą nukreiptus pamokslus, kurie į Raseinių rajone esančią Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčią pritraukdavo šimtus tikinčiųjų iš visos Lietuvos. Senieji vidukliškiai dar ir šiandien prisimena aštrias A. Svarinsko tezes.
Monsinjoras sako, kad labai gerai sutarė su parapijiečiais ir jautė jų palaikymą, bet visada žinojo, kad anksčiau ar vėliau sulauks atpildo. Kur slypi tikinčiųjų pasitikėjimo priežastys? Disidentas svarsto, kad žmonės nujautė jo meilę Lietuvai, todėl visuomet jo klausydavo.
„Mes, tuometiniai kunigai, neturėjom iškalbingumo dovanos, bet karštai tikėjom. Nebuvo jokių ypatingų skelbimų, bet mums vis tiek savo tikėjimu pavykdavo žmones uždegti ir sukviesti. Aš stengiausi gerai dirbti, todėl nujaučiau, kad reiks kentėti. Bet kančių aš nebijojau. Kunigus įspėjau, kad greitai būsiu įkištas į kalėjimą. Tačiau tiems, kurie liks, prisakiau, kad eitų pirmyn. Be to, pastoviai meldžiau Dievo, kad iki sulaikymo dar spėčiau sovietams iškrėsti kiek galima daugiau „šposų“. Aš mylėjau Lietuvą, todėl užsiėmiau provokacijomis, nukreiptomis prieš okupantus. Atrodo, kad man drąsos nestigo. Pasakydavau viską, ką norėjau“, - pripažįsta pašnekovas.
Kovojo su tikėjimui priešiškais mokytojais
Vien tik lietuvybe dvelkdavusiais pamokslais A. Svarinskas neapsiribodavo. Jis organizuodavo eisenas ir religines šventes, per kurias jaunos merginos pasipuošdavo tautiniais rūbais. Monsinjoras sako, kad šventės būdavo itin gražios, o svarbiausia – pritraukdavo labai daug jaunimo.
„Jaunimo susirinkdavo labai daug. Tikrai tuo džiaugiuosi. Gaila, kad dabar padėtis visai kita. Kunigas man kartą sako: žinai, į arkikatedrą šiandien atėjo daug jaunų žmonių – gal 5 – 6. Čia tikrai nedaug“, - sako disidentas.
Tiesa, kai kada jam tekdavo susiimti ir su mokytojais, kurie stengdavosi savo mokinius iškrapštyti iš bažnyčios. Kunigas pasakoja, kad pedagogai kreivai žiūrėdavo netgi į tai, kad vaikai per bendraklasių tėvų laidotuves nutardavo dalyvauti Šv. Mišiose.
„Į bažnyčia ateidavo daug mokinukų, norinčių dalyvauti bendraklasių tėvelių laidotuvėse. O mokytojai juos bandydavo išprašyti. Aš pasakydavau: mokytojai, šventorius yra mano teritorija, todėl nekiškit nagų. Nenorit melstis – neikit. Eikit prie karčiamos ir ten praleiskit laiką. Išmesiu – bus labai negera. O vaikus įspėjau, kad visi, kas ateina į bažnyčią, turi likti iki galo. Nereikia leistis vedžiojamam už nosies“, - kovą su sovietų bandymu išstumti bažnyčią iš visuomeninio gyvenimo prisimena rezistentas.
Išpažintys lageryje klausytos net per klozeto skylę
Įdomu tai, kad daugybę metų už antisovietinę veiklą lageryje praleidęs kunigas apie sunkumus kalbėti nėra linkęs. Negana to, jis sako, kad Sibire buvo labiau reikalingas nei Lietuvoje: „Man nebuvo sunku. Jeigu žinai už ką sėdi, nėra sunku. Dėkoju Dievui, kad kunigavau Sibire, kur manęs reikėjo. Visada komunistams sakiau taip: padarėt vienintelį gerą darbą, kad areštavot kunigus. Kitaip kunigai sėdėtų tuščiose klebonijose, o žmonės kentėtų lagery be kunigų. O dabar ir kunigai, ir tauta sėdi.“
Žiaurius tardymus patyręs kunigas teigia lageryje nuolat padėdavęs žmonėms. Nemažai metų jis dirbo felčeriu, taip pat klausydavo lietuvių išpažinčių. Galiausiai politinių kalinių daktaru vadintas vyras pripažįsta, kad felčerio duona nebuvo lengva. Maža to, A. Svarinskas prasitaria, kad nemažai rūpesčių jam kėlė į medicinos punktą nuolat spirito prašyti ateidavę lagerio viršininkai. Tiesa, sunkus buvo ir kunigo kelias – išpažintis tekdavo klausyti net per klozeto skylę.
„Visada per Velykas ir Kalėdas lietuviai atlikdavo išpažintį. Kartą per vieną šventę sėdėjau izoliatoriuje. Gerai bent tiek, kad kiekvienoje patalpoje prie durų buvo po išvietę. Ir kaip tik per klozetą išklausiau išpažintis. Garsas sklisdavo sujungtais vamzdžiais“, - prisiminimais dalijasi kunigas.
Popiežiui – rožančius iš duonos
1988 m. laisvę atgavęs A. Svarinskas ėmė bendrauti su Lietuvai neabejingais žmonėmis, gyvenusiais užsienyje. Jis net 11 kartų buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Apie ką su Kalikų bažnyčios vadovu susitikimų metu kalbėta? Disidentas sako, kad popiežius jo klausinėdavęs apie gyvenimą lageryje ir išreikšdavęs padėką už kovą prieš tikėjimo teisės suvaržymą.
Kai kurių susitikimų akimirkų kunigas teigia neužmiršiantis niekada. Rezistentas tikina, kad popiežius visuomet jam skirdavęs labai daug dėmesio: „Kai aš dar nebuvau monsinjoras, aukšto rango dvasininkai Vatikane į mane taip kreipėsi. Su popiežiumi visuomet labai ilgai kalbėdavome. Jis žinojo, kad labai daug iškentėjau. Kartą visų akivaizdoje jis mane apsikabino ir pabučiavo. Bendraudamas su popiežiumi jaučiausi Lietuvos atstovu. Bet iš visų susitikimų labiausiai, manau, jam atmintin įstrigo vienas. Kartą esant ypatingai progai visi jam teikė dovanas. Visi nešė auksą, o man, lagerininkui, būtų nepatogu jį dovanot. Todėl aš atvežiau rožančių iš duonos ir medinį kryželį. Tai reiškia, kad kai Sibire buvo maža duonos, buvo didelis tikėjimas.“
Emigraciją vadina tautos išdavyste
Vis dėlto Lietuvai atgavus nepriklausomybę kunigui širdį drasko tai, kad laisvoje šalyje įsitvirtino nemaža dalis žmonių, kurie buvo lojalūs sovietų režimui. Be to, A. Svarinskas iki šiol niekaip negali užmiršti 1987-ais metais apie jį sukurto dokumentinio filmo „Kas jūs, kunige Svarinskai?“. Labiausiai jam širdį skauda dėl to, kad filmo režisierius Ferdinandas Kauzonas lengvai įsitvirtino nepriklausomoje spaudoje.
„Nežinau, kaip komunistų įsakymus vykdę žurnalistai gali dirbti Lietuvos spaudoje. Juk jie įrodė, kad yra labai lengvai paveikiami. Bet aš pykčio nejaučiu ir nenoriu jų teisti“, - tikina kunigas.
Tiesa, šiuo metu jis įžvelgia ir daugiau problemų. Viena esminių – nevaldoma emigracija. A. Svarinskas jaunimo norą didesnio uždarbio ieškoti ekonomiškai stipresnėse šalyse vadina tautos išdavyste ir mano, kad sprendžiant šią problemą aktyvesnė turėtų būti ir Bažnyčia.
Be to, kunigą piktina tai, kad visuomenėje mažėja nuoširdumo, o jį pakeičia materialių vertybių išaukštinimas. „Vis dėlto sovietmetis pražudė lietuvių dvasią. Nežinau, ar mes ją atgausime. Dabar nebeliko dvasinių vertybių – vien materializmas“, - apgailestauja A. Svarinskas.