Visi jie nekalti. Į areštinę pateko per klaidą arba dėl kažkieno keršto. Tačiau daugeliui jų tik leidžiant dienas požemyje atbunda švelnūs jausmai laisvėje likusiems artimiesiems. Kai kurie jų gailisi, kad pasirinko tokį kelią. O kai kurie dėl to kaltina visą pasaulį, bet tik ne save.

Moterys rašo eilėraščius mylimiesiems ir mamoms. Vyrai taip pat ilgisi savo mylimųjų, tačiau daugelis jų dėl savo nesėkmių linkę kaltinti lengvabūdes moteris, išdavikus ir skundikus. Jei ne jie, tikrai nebūtų įkliuvę.

Tačiau moterys, tiksliau, jų kūnai, vienas geidžiamiausių areštinėje sėdinčių asmenų troškimų objektų.

Tokias išvadas galima padaryti pastudijavus ant buvusio Klaipėdos vyriausiojo komisariato laikinojo sulaikymo areštinės kamerų sienų išbraižytus užrašus.

Vaiduoklis vidury miesto

Dvejus metus nenaudojamas ir niekaip naujo šeimininko nesulaukiantis buvęs Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato ir areštinės pastatas netrukus gali būti visiškai nusiaubtas. Dar visai neseniai jame nebuvo nė vieno sudaužyto lango, buvo net elektra, veikė jungikliai ir lemputės. Tačiau šiuo metu į jį įsisuko benamiai, kurie niokoja nenaudojamas patalpas, gadina viduje likusį turtą.

Už šio objekto pardavimą atsakingas Turto bankas niekaip neranda pirkėjo šiems XIX d. viduryje pastatytiems teismo rūmams ir kalėjimui. 2016 metų lapkričio mėnesį statinių komplekso pradinė pardavimo kaina buvo 1,4 mln. eurų.

1857 m. dešiniajame Danės krante, naujai nutiestoje Malkų (dabartinėje Uosto) gatvėje buvo nupirktas sklypas teismui, išsikraustančiam iš griaunamų Klaipėdos pilies pastatų. Jono Tatorio knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“, rašoma, kad „1862 m. darbai buvo baigti. Naujasis teismo ir kalėjimo kompleksas buvo U raidės plano. Centrinėje dalyje (prie gatvės) įsikūrė prisiekusiųjų teismas, dešinėje- teismo įstaigos. kairiajame fligelyje buvo įrengtos kalėjimo kameros. 1898 m. kompleksas išplėstas: pristatytas priestatas su butais tarnautojams. Statinių apjuostame kieme buvo aikštelė kaliniams pasivaikščioti.“

Tarybiniais laikais jame iš pradžių veikė statybininkų bendrabutis, o paskui – Vidaus reikalų valdyba. Nepriklausomoje Lietuvoje – Klaipėdos Vyriausiasis policijos komisariatas, areštinė, sporto salė ir šaudykla.

Nuo piešinių iki eilėraščių

Pavaikščiojus po apleistas areštinės patalpas, patiri slegiantį jausmą. O ką turėjo patirti jos kamerų gyventojai? Pagal ant sienų paliktus įrašus, kai kurie jų čia gyveno ir teismo laukė ištisus mėnesius.

Nenuostabu, kad iš nuobodulio būdavo prisigalvojama įvairios veiklos. Vieni piešė ant sienų, kiti tiesiog žymėjo čia praleistas dienas, treti rašė eilėraščius, o ketvirti – dienoraštį.

„Delfi“ pateikia visą pluoštą kalinių „kūrybos“ (citatų kalba netaisyta).

„Juk netiesa, kad žmogų čia „pataiso“! – piktinosi vienas iš sulaikytųjų. „Čia daugiau jį sugadina! Jis grįžta pilnas nevilties ir skausmo – ant tų žmonių, kurie jį „pasodino“! – atsakomybę už savo poelgius kitiems vertė kažkoks kameros išminčius.

„Kas yra šventas šiame pasaulyje? Dėl manęs Tai esi tu“, – prisipažino ilgesio kamuojamas kameros gyventojas.

Tačiau šios citatos autoriaus sentimentai nė kiek nesugraudina kito sulaikytojo. „Gopalai tu esi ožys... Aniolo myro“, – teškia tas be skrupulų.

Štai kito melancholiško eilėraščio autorius ilgisi laisvėje likusio artimo žmogaus. Kaltę dėl savo dabartinės būsenos jis verčia likimui:

„Žmogus liūdi, kai viskas – kas jam brangiausia pasaulyje dingsta...
Kaip nuostabi aistros kupina tyla...
Kaip saulė kas vakarą miršta, palikdamas mylinčias širdis...
Kaip dingsta žvaigždės danguje, pamažu gęsta viena po kitos auštant rytui...
Kaip žiemos šaltukas – artėjant pavasariui...
Žmogus liūdi, kai iš jo atimama laimė...
Kaip tai daro tekanti saulė – atimdama danguje vietą iš mėnulio...
Taip pat, kaip ruduo negailestingai atima lapus medžiams – paklusdamas gamtos taisyklėm...
Aš taip pat liūdžiu... Kai beširdis likimas atima iš manęs
Galimybę mylėti ir turėti šalia savęs mylimą žmogų...
Tada nei saulės, nei žvaigždžių, nei mėnulio šviesa
Neparodys kelio pas naują meilę.
Tada mano geriausiais draugais tampa – ruduo ir tyla...“

Ir parašas G.

Kito eilėraščio autorė – moteris. Ji taip pat savo kūrinį dedikuoja laisvėje likusiam žmogui.

„Jei manęs, kada paklaustum
Kas svarbiau, gyvenimas?
Ar tu?
Aš atcakyčiau, kad gyvenimas!!
O Tu supyktum ir išeitum
Taip ir niekada nesužinojas
Kad mano gyvenimas tai Tu!!!“ – piktinasi tokiu mylimojo nesupratingumu autorė.

Kas yra gyvenimas?

„Gyvenimas tai laime o laimė priešakis, gyventi buvo gera kai aš buvau su tavimi“. Akivaizdu, kad autoriui kažkokios galingesnės jėgos neleido užbaigti eilėraščio.

„Gyvenime turi būti stiprus, silpnam neverta gyventi“, – prieštarauja pirmajam kažkoks fantastikos ir gražų moterų gerbėjas. O kad teiginys būtų išbaigtas, ją iliustruoja pripieštu Darto Veiderio iš „Žvaigždžių karų“, laikančio už pavadžio ožką, portretu.

„Reda – Norėčiau būti su tavim, dienas metus skaičiuot...
Pamiršt kas buvo praeity vėl ateity planuot...
Džiaugsmus ir nevilty perpus, vien su tavim dalintis,
Jai mano parama jauti atgyla j(ė)gos viltys!“ – prisipažįsta poetas. Tačiau visą gražų posmą sujaukia prirašytas pornografinio saito adresas. Tuomet skaitytojams kyla klausimas – o kas toji Reda?

Ta pačia ranka parašytas dar vienas dvieilis:
„Aš sėdžiu uždarytas o tu liūdi viena saulytę
Sugryšiu, pažadu mažyte tik nežinau kada!“

Akivaizdu, kad autorius nė kiek nesigaili čia patekęs ir visai neskuba iš čia ištrūkti, tačiau sveikintina nors tiek, kad rado savy jėgų prisipažinti, kad pasiilgo mylimosios.

Sausa statistika

Nesugebantys sukurti ar prisiminti laisvėje girdėtų eilėraščių, kamerų sienas teplioja rašydami straipsnių pavadinimus ir terminus, kiek gavo, ar tikisi gauti.

„KLP LEOGOSS
178 str. 2 d. 1 metai sroko
Myliu Aleksandra
Lauk mažute
Tu man vienintelė
2014-07-29 sėdau
I Šiaulius etapas 2014-08-05 2015-07 į laisvė.
Linkėjimai Salkonui“, – informuoja kažkoks vagišius.

Nuo vagies neatsilieka kitas recidyvistas: „Klaipėda! 2015-09-04 sėdau 2018-09-04 išeinu“. O po šiuo įrašu kita ranka rašytas: „Klaipėda! 2015-07-08 sėdau 2016-08-09 turiu išeit“.

Kažkas turi drąsos pasidalinti ir patirtimi bendraujant su žudikais: „Visi žinokit, kad tyrėja Rasa Bružiene yra žudike. Ji kankina žmones kaleimose, ir po biškį kankinimų budu jas žudo. Ji yra Gestapopolicė. Jos svajone dirbti konclageriuose. Tai kai mižat į paraša, isivaizduokit kad čia jai ant galvos šikat irmižat. Ji žertva – žudike“.

Po šiuo užrašu papildymas rusiškai. Nors prierašas buvo eiliuotas, pateikiame jo pažodinį vertimą: „Jei pašikai zaraza truktelk rankenėlę unitazo jei nėra tokios tai pastumk šūdą ranka“.

Garsenybių raštai

Niekam nežinomus bevardžius nusikaltėlius keičia ir už savo pažiūras nukentėjusios garsenybės. Vienoje kameroje skaitome net ir politikos ragavusios moters informaciją, kad ji čia kalėjo neteisėtai: „Čia neteisėtai kalėjo Tatjana Žgunova 2013-02-13 Lietuvos teisėtvarkos auka, Lietuvos Žmogaus teisių Stebėtojų sąjungos Politinės partijos „Drąsos kelias“ kandidatė į LP Seimą“. Ši moteris savo šlovės viršūnėje mielai pozuodavo su ne prastesnės reputacijos estrados atlikėju Eugenijumi Ostapenka.

Tačiau tokie užrašai – retenybė. „Nesveikai sunku kai aplinkibes išskiria su žmogum kuri myli, tai patiriau savo kailiu, norisi acistoti nuo lovos, pavirsti mažu paukšteliu ir išskristi pas ją! Autorius“, – rašo anoniminis, su paukšteliu susitapatinęs, sulaikytasis, į areštinę patekęs tikrai ne dėl savo kaltės, o tik dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių.

Tačiau jį skuba raminti Euras ir Rulis: „Svarbu nenusiminti visiems“, – ragino Euras, o Rulis pridėjo: „Klaipėckai laikom kardana“.

Viskas per moteris

Kitoje kameroje savo skausmą ant sienos išliejo atstumtas pagyvenęs įsimylėjėlis:

„Pats žiauriausias žmogus – moteris. Nes ji ieško, tik turtingo vyro! O jei vyras yra metuose ir neturtingas, tai moteriai, nesvarbu, kad jis ją myli, yra jai švelnus, meilus, skiria jai, daug dėmesio. Ji juom, pasinaudos kiek jai reikės, sudaužys jo šyrdį ir mes jį. Žinau ai labai gerai, iš savo gyvenimo patirties“.

Tiesa, šis širdies šauksmas kažkam nepriimtinas iš esmės, kadangi visas užrašas ryžtingai perbrauktas. O gal ir pats autorius persigalvojo ir atsižadėjo savo žodžių?

Tačiau ne visi tokie pesimistai. Kai kurie nė kiek nesigaili pasirinkto kelio:

„Gyvenimas, tai, laimė,
O laimė prieš akis
Gyventi buvo gera,
Kai aš buvau vagis“, – vinimi įrašė kažkoks nevaržomos laisvės pasiilgęs vagis. O greta tušinuku kažkoks cinikas pridėjo: „Pavogęs butelį degtinės ir tris dešras pas pensininką kaimyną“.

Priverčia mąstyti

Žinoma, ne visi tokie cinikai. Čia kalėta ir mąstančių asmenų, kurie įvertino tą patirtį, kurią gavo patekę į areštinę: „Pajusti gyvenimo prasmę neužtenka vien gyventi! Reikia šiek tiek pagyventi tokiomis sąlygomis kaip dabar ir tik tuomet supranti ko yra vertas tavo gyvenimas ir tavoji Laisvė! Aš čia esu jau 2 mėn ir 13 dienų ir jau supratau, kas yra tikras gyvenimas, supratau, kad būdamas laisvėje turėjau viską ir tik čia patekęs supratau, ko netekau! O ar tu jau supratai? Tikiuosi supratai ir neketini daugiau čia sugrįžti, nes aš tai tikrai neketinu!“ – širdgėlą liejo gyvenimo prasmę atradęs ir atgal areštinėn grįžti nebeketinąs sulaikytasis.

Tačiau jo entuziazmą iškart atvėsina kažkoks beraštis kalėjimų vilkas: „Suprasi tada kada gausi 12 metu ir tada busi suprates“, – atvirkščiai, lyg 4–5 metų vaikas rašydamas „S“, parašė kalėjimo išminčius.

Užtat recidyvistui prieštarauti išdrįso kitas į tiesos kelią atsivertęs sulaikytasis: „Mes čia sėdim ne todėl, kad esame blogi žmonės, tik dėl blogo pasirinkimo gyvenime“.

Apačioje šio šūkio mažytėmis raidėmis dailia moteriška rašysena suraitytas širdgėlos kupinas eilėraštis:

„Tamsi naktis visi jau miega,
Ir žiba tūkstantis žvaigždžių,
Tik aš vienintelė nemiegu,
Rašau tau laišką ir liūdžiu...
Ilgai tavęs aš nematysiu,
Ir gal pamirši tu mane,
Bet aš tave vis tiek mylėsiu...
Ir apkabinsiu nors sapne...
J.“ – lieja širdgėlą autorė, susitaikiusi su likimu, kuris ją nubloškė į belangę ilgiems metams.
„Myliu savo saulytę! Visa širdim! Tik čia supranti, kad prarandi taip lengvai mylimus žmones. ERA“. Po šių žodžių net ir skaitytojai sutrinka – jie nebesupranta, dėl ko sielojasi Era, ar dėl to, kad prarado lengvai mylimus žmones, ar kad per lengvai juos prarado? Čia ir slypi poezijos jėga.

Poligloto kamera

Neteisūs tie, kurie įsivaizduoja, kad laisvės netenka tik asocialūs ir beraščiai asmenys. Tarp jų yra ir išsilavinusių, net lotynų kalbą mokančių: „Numerus stuitorum infinitus est! Kvailių skaičius yra begalinis!“, – rašo vienas jų. Tik neaišku, kas tie kvailiai?

„Erare humanum est! Klysti yra žmogiška!“ – savo padarytas klaidas teisina tas pats klasikinės literatūros žinovas.

„Aš sėdžiu uždaryta, o tu liūdi viena. Sugrįšiu – pažadu, mamyte, bet nežinau kada!“ – moteriška ranka rašė ilgesio kupiną posmą, adresuotą mamai.

„Kartą pasėdėjas, negali sustoti... 2012.01.05“ – konstatuoja kitos belangės gyventojas, pasiryžęs čia sugrįžti vėl ir vėl.

„Sakyki išminčiau, ką dienos mums neša, gi didelę viltį, o Laimės tik lašą!
Ir kas gi ta laimė, gal žino tik vaikas, vos gautąjį žaislą rankutėj belaikas...“ – su ašara balse parašė kitas autorius. O gal – autorė?

„Elkis kaip namie, bet nepamiršk kad esi svečiuose“, – primena užrašas virš veidrodėlio.

„Nuskinsiu rože deimantine
Uždėsiu Ja Tau ant krutinės
Ir ištarsiu Ta brangu žodį
Kad myliu Tave Oksana“, – prisipažįsta požemyje iš meilės vystąs gėlininkas.

Netrūksta pašaipūnų

Kemerų sienos – labai nepatikima laikmena. Ant jų perkeltą kūrybą bet kas gali sunaikinti ar net pasišaipyti iš nuoširdžiai išreikštų jausmų.

„Mažyte kalbėk nes tyla mane žudo“, – ragino tyloje besikankinantis kalinys. O šalia šio užrašo kažkoks juokdarys prirašė: „Arba rašyk SMS“.

Visagalė meilė

„Žinau ne grožis laimę neša
Ne gražios akys ar plaukai,
Gyvenime vien grožio maža
Svarbu žmogus ir jo jausmai“, – tik atsidūręs už grotų suprato šio ketureilio autorius.

„Juk tikra meilė – tau žadėjau:
Tačiau už grotų patekau..!
Suteikti laimė, džiaugsmą tau turėjau...
Tačiau tik skausmą palikau..!“ – prisipažino neįskaitomą parašą suraitęs autorius.

„Šypsokimės – tada būsime geri,
Juokimės – pavydės, kad laimingi
Nesvarbu – kas dar laukia kely
Nesvarbu – kad rauda slegia širdį
Šypsokimės – negalime verkti
Mes jau dideli.
Vat,“ – ragino optimistas.

Užtat Kazys ne toks sentimentalus. „Čia sėdėjau ir kentėjau. B...į dėjau ir išėjau. Kazys“, – rėžė autorius.

Tik šią savaitę pastatas bus galutinai perduotas Turto bankui, kuris ir toliau rūpinsis, kad istorinis pastatų kompleksas rastų naujus šeimininkus.