aA
Ar gali būti, kad siekdami geresnių darbo rezultatų ir norėdami demaskuoti nesąžiningus kalėjimo darbuotojus kriminalinės žvalgybos pareigūnai į pagalbą pasitelkia kalinius, kuriems už bendradarbiavimą pažadama laisvė? Arba – geresnis gyvenimas už grotų.
© DELFI montažas

Vienas nuteistųjų, atliekantis bausmę paskutinius gyvavimo mėnesius skaičiuojančiame Lukiškių kalėjime, sako, kad taip ir yra – esą net šešiolika kartų teistas kalinys bendradarbiavo su Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnais ir, norėdamas padėti demaskuoti du galimai neteisėta veikla užsiimančius prižiūrėtojus, jį įvėlė į nusikalstamą schemą.

„Dabar esu kaltas tik dėl to, kad turėjau pinigų“, – sakė Lukiškių kalėjime kalintis 33 metų marijampolietis Evaldas Jasiliūnas. Iki bausmės pabaigos jam teliko vos pusmetis, dėl prieš keliolika metų įvykdyto nusikaltimo vyras negali anksčiau laiko būti išleistas į laisvę, todėl skaičiuoja kiekvieną dieną iki išėjimo.

Bet naujai iškelta baudžiamoji byla vyrui gali užkirsti galimybę išeiti į laisvę net ir atlikus bausmę – Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnų atliktą ikiteisminį tyrimą kontroliavusi Vilniaus apygardos prokuratūra nusprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, jog E. Jasiliūnas galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas – siekdamas asmeninės gerovės papirko Lukiškių kalėjimo pareigūnus.

Po E. Jasiliūnui pateiktų kaltinimų papirkimu į jo pusę stojo būrys nuteistųjų, kalėjusių ir iki šiol kalinčių Lukiškių kalėjime – Kriminalinės žvalgybos skyriui surašė pareiškimus apie daugybę metų čia skriaudžiamus kalinius ir net vykdomą prekybą narkotinėmis medžiagomis. Visų jų akys buvo nukreiptos į gerai pareigūnams pažįstamą daugybę kartų teistą 36 metų vilnietį Aleksandrą Zacharovą, kurį Lukiškėse visi vadindavo tiesiog Zacharu.

Anot kalinių, pareigūnų užnugarį turėjęs A. Zacharovas kalėjime galėjo daryti ką tik nori, o po to, kai padėjo demaskuoti du prižiūrėtojus, buvo paleistas į laisvę – jam kartą per savaitę buvo nurodyta registruotis Kalėjimų departamente. Bet šias sąlygas jis pažeidė daugybę kartų, dėl to vėl buvo įkalintas, bet ir dar kartą išleistas. Nuo narkotikų priklausomas vyras žadėjo lankyti narkomanų reabilitacijos centrą, bet šio darbuotojai nurodė, jog jame A. Zacharovas teišbuvo vos dvi dienas. Kur šiuo metu yra garsusis kalinys, nežino nei prokurorai, nei jo motina – jeigu vyras neatvyks į teismą, kuris nagrinės Lukiškių bylą, gali būti, kad vėl turės atsisveikinti su laisve.

Nors savo veiklą Lukiškių kalėjimas turėtų nutraukti iki metų pabaigos, gyvenimas jame iki šiol verda kaip reikiant – šiuo metu čia įkalinta apie 500 asmenų. Jais rūpinasi ne tik prižiūrėtojai, bet ir Ūkio aptarnavimo dalies skyriuje įdarbinti nuteistieji. Šiame skyriuje dirba ir E. Jasiliūnas, anksčiau čia kalėjo ir A. Zacharovas.

Šiandien A. Zacharovas bus teisiamas jau septynioliktą kartą – Kalėjimų departamento pareigūnų atliktą ikiteisminį tyrimą kontroliavusi Vilniaus apygardos prokuratūra teigia, kad kalinys padėjo papirkti Lukiškių kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnįjį specialistą Vladislovą Pilnikovą (39 m.). Jis kaltinamas ne tik dėl kyšio priėmimo, bet neteisėto disponavimo ir platinimo narkotinėmis medžiagomis – pareigūnas į kalėjimą įnešė beveik 4 g kanapių, kurias ketino parduoti už tūkstantį eurų.

Aleksandras Zacharovas
Aleksandras Zacharovas
© DELFI montažas

Tokie patys kaltinimai šioje baudžiamojoje byloje pateikti ir V. Pilnikovo kolegai Augiui Zamarai (24 m.). Tiesa, tiek dabar jau buvę pareigūnai, tiek jų papirkimu kaltinami kaliniai dar nenuteisti, todėl oficialiai laikomi nekaltais.

Man buvo pasakyta, kad jeigu nesusimokėsiu, kentėsiu – patirsiu spaudimą, man bus surašomi išgalvoti tarnybiniai pranešimai dėl tariamai padarytų pažeidimų.
Aleksandras Zacharovas

Su Lukiškių prižiūrėtojais „draugavęs“ A. Zacharovas šiandien irgi turi savų nuoskaudų – kadangi į kalėjimą įneštus narkotikus aptiko čia dirbantys pareigūnai, esą juos išplatinti prašęs prižiūrėtojas pareikalavo susimokėti.

„Man buvo aiškiai pasakyta: jeigu nesusimokėsiu, kentėsiu – patirsiu spaudimą, man bus surašomi išgalvoti tarnybiniai pranešimai dėl tariamai padarytų pažeidimų“, – aiškino A. Zacharovas.

Kas iš tikrųjų vyko Lukiškėse, geriausiai žino tik šios istorijos dalyviai, o visas jų nurodytas aplinkybes rudenį ketina pradėti aiškintis Vilniaus apygardos teismas. Prokurorai teigia, kad surinko pakankamai įrodymų, jog narkotikus į kalėjimą įnešė čia dirbę prižiūrėtojai, o juos paslėpė A. Zacharovas. Be to, jų teigimu, pareigūnai taip pat buvo papirkti, kai į kalėjimo teritoriją įnešė vieną ir ketino įnešti dar vieną mobiliojo ryšio telefoną, o šio nusikaltimo užsakovas – E. Jasiliūnas. Tačiau šis kategoriškai kratosi jam pateiktų kaltinimų ir sako, kad pateko į spąstus, kuriuos jam paspendė A. Zacharovas – esą jis bendradarbiavo su Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnais, kuriems bet kokia kaina reikėjo sulaikyti galimai neteisėta veikla kalėjime užsiimančius pareigūnus.

„Žinau, kad esu nekaltas, nepadariau jokio nusikaltimo ir tapau aplinkybių auka“, – sakė E. Jasiliūnas.

Neturėdamas kitos išeities nuteistasis nutarė prabilti viešai – esą į jo ir kitų kalinių pasakojimus Kalėjimų departamentas net nereaguoja. „Nuteistieji skundėsi ne tik smurtu, bet ir narkotikų prekyba, bet visi tyrimai yra nutraukiami, lyg nieko nebūtų įvykę“, – sakė jis.

Draugystė „iš apskaičiavimo“

Istorija, į kurią pateko E. Jasiliūnas, gana paini – 2017 m. pavasarį po daugiau kaip dešimt metų trukusios tarptautinės paieškos jis buvo sulaikytas besislapstantis užsienyje ir grąžintas atgal į Lietuvą atlikti dar neatliktos pustrečių metų laisvės atėmimo bausmės. Lukiškėse įkalintas vyras pasiprašė leisti bausmę atlikti Ūkio aptarnavimo dalyje – čia nuteistieji aprūpinami darbu.

Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai teigia, kad į laisvės atėmimo įstaigą atvykęs E. Jasiliūnas su čia dirbančiais prižiūrėtojais V. Pilnikovu ir A. Zamara sutarė, kad jie į zoną jam įneš mobiliojo ryšio telefoną. Už tai pareigūnams E. Jasiliūno draugas perdavė 300 eurų, kuriuos pareigūnai per pusę pasidalino.

Dar vienas mobiliojo ryšio telefonas, skirtas E. Jasiliūnui, esą turėjo būti perduotas 2017 m. lapkričio viduryje, tačiau nesėkmingai – pinigų už telefono įnešimą atvykęs pasiimti kalėjimo prižiūrėtojas V. Pilnikovas buvo sulaikytas, kai iš E. Jasiliūno draugo paėmė dar 300 Eur. Tačiau, bylos duomenimis, šįkart dėl telefono įnešimo su pareigūnais tarėsi jau ne E. Jasiliūnas, o tvarką Ūkio aptarnavimo būryje prižiūrėjęs A. Zacharovas – esą į jį kreipėsi prižiūrėtojas V. Pilnikovas, pats pasiūlęs paieškoti nuteistųjų, kuriems reikalingi draudžiami daiktai.

Evaldas Jasiliūnas
Evaldas Jasiliūnas
© DELFI / Karolina Pansevič

Telefonas E. Jasiliūnui taip ir nebuvo perduotas – su žmona prie prekybos centro atvykęs paimti pinigų už nelegaliai į kalėjimą įnešamą telefoną buvo sulaikytas V. Pilnikovas. Tą pačią dieną į apklausas buvo iškviestas jo kolega A. Zamara, taip pat ir E. Jasiliūnas. Tačiau šis kategoriškai kratosi įtarimų – teigia, kad nei pirmuoju, nei antruoju atveju telefonas neturėjo jo pasiekti ir nepasiekė, o visa tai, kas įvyko, esą yra gerai paspęsti A. Zacharovo ir pareigūnų spąstai.

Apklausų metu E. Jasiliūnas tvirtino, kad yra kaltas tik dėl to, jog A. Zacharovui, kuris kalėjime demonstravo viršenybę, sutiko paskolinti pinigų.

„Jis mane spausdavo, reikalaudavo, žinojo, kad laisvėje jų turiu, todėl sutikdavau paskolinti – vėliau jis man juos grąžindavo kalėjimo parduotuvėje nupirkdamas maisto produktų“, – sakė nuteistasis.

Pinigų reikėjo pareigūnams „pašildyti“

Vyras kategoriškai neigė, kad dar 2017 m. rugsėjį jam į kalėjimą prižiūrėtojai įnešė mobiliojo ryšio telefoną – kadangi to nebuvo, jis negalėjo nieko apie tai ir papasakoti. Tačiau kalbėdamas apie antrąjį atvejį, kai buvo sulaikyti Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojai, E. Jasiliūnas pasakojo, kad vieną dieną prie jo priėjo A. Zacharovas ir paprašė paskolinti 350 Eur.

„Jis sakė, kad būtent tokios sumos reikia dėl to, jog nori įsigyti mobiliojo ryšio telefoną, – kalbėjo E. Jasiliūnas. – Aš pasakiau, kad laisvėje turiu telefoną, kurį mano žmona galėtų perduoti – jis sutiko paimti šį telefoną, įkroviklį ir laisvų rankų įrangą, bet dar prašė 300 Eur. Supratau, kad šie pinigai bus skirti pareigūnui, kuris į kalėjimą įneš telefoną.“

Nuteistasis iš kalėjimo taksofono susisiekė su žmona ir paprašė telefoną su įranga ir pinigais atsiųsti į Vilnių – perduoti jo draugui. Paskambino ir jam – paprašė telefoną ir pinigus perduoti žmonėms, kurie su juo susisieks. Šis prašymą įvykdė – esą skolinamus pinigus draugo prašymu nepažįstamiems žmonėms perduodavo ir anksčiau.

<span style="color: #ff0000;">Kalėjimas, virtęs pragaru.</span> Nutylėtos tamsiosios Lukiškių paslaptys
© DELFI / Valdas Kopūstas

„Kai draugas perdavė telefoną ir pinigus, dar kartą su juo susisiekiau telefonu, jis buvo labai nustebęs, sakė, kad greičiausiai pinigus paėmė pareigūnai – prašiau juos apibūdinti, bet tada atėjo kalėjimo pareigūnai ir mane izoliavo“, – sakė E. Jasiliūnas.

Jis tikino, kad telefonas buvo skirtas A. Zacharovui, o mobiliojo ryšio aparatą ir pinigus jam skolino tik dėl to, jog šio bijojo.

„Bijojau, nes jis galėjo man pakišti nuteistiesiems turėti draudžiamus daiktus, dėl ko būčiau pervežtas į pataisos namus – skolindamas pinigų A. Zacharovui buvau įsitikinęs, kad jis man nieko nedarys, nes esu jam reikalingas, – sakė E. Jasiliūnas. – Zacharas kalėjime labai gerai sutardavo su pareigūnais iš budinčios dalies, tai visi žinojo, jis ne kartą man buvo sakęs, kad nori kalėjime turėti grynųjų pinigų, kurie reikalingi pareigūnams „pašildyti“. Per visą kalinimo laiką A. Zacharovui pinigų esu skolinęs tris ar keturis kartus“.

E. Jasiliūnas tikino, kad planavo Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams pranešti, jog A. Zacharovo prašymu pareigūnai įnešė telefoną, tačiau esą nesuspėjo – pats buvo sulaikytas.

„Dabar iškeltoje byloje remiamasi melagingais A. Zacharovo parodymais, kad telefonas buvo skirtas man, nors tai yra netiesa“, – aiškino nuteistasis.

– Kodėl taip teigiate? – DELFI paklausė Lukiškių kalėjime kalinčio E. Jasiliūno.

– A. Zacharovas viską kalėjime valdė, viskas per jį eidavo – visiems kliūdavo, jeigu nesutikdavo susimokėti, pas tokius žmones atsirasdavo draudžiamų daiktų, kuriuos surasdavo pareigūnai. Visi žinojo, kad jis dirba Kriminalinės žvalgybos skyriaus informatoriumi, todėl taip ir su manimi atsitiko – nuolat manęs prašydavo paskolinti pinigų, būdavo, kad atsisakau, o jis tada imdavo grasinti, kad pas mane pareigūnai suras draudžiamų daiktų. Bet kurioj vietoj – po lova, darbo vietoje ar net asmeniniuose daiktuose. Taip ir buvo vieną kartą nutikę – rado man nepriklausantį modemą. Dirbome brigadoje keturiese, visą laiką tą vietą tvarkydavomės, prieš kelias dienas buvome sutvarkę ir štai – pakišo. Tai buvo jo darbas.

Dabar mane įtaria, kad papirkau pareigūnus, nors man nieko nereikėjo, būryje buvo ne vienas atvejis, kad pareigūnai rasdavo draudžiamų daiktų – visur figūravo Zacharas. Čia net ne paslaptis būdavo, kad jis viską tiekdavo į kalėjimą – tiek telefonus, tiek narkotikus.
Evaldas Jasiliūnas

Dabar mane įtaria, kad papirkau pareigūnus, nors man nieko nereikėjo, būryje buvo ne vienas atvejis, kad pareigūnai rasdavo draudžiamų daiktų – visur figūravo Zacharas. Čia net ne paslaptis būdavo, kad jis viską tiekdavo į kalėjimą – tiek telefonus, tiek narkotikus. Vienas žmogus sėdėjo Ūkio aptarnavimo būryje, net nebuvo narkomanas, o čia jį padarė narkomanu, jis sunkia liga susirgo, iš jo, kaip ir mano atveju, reikalavo pinigų.


A. Zacharovui daviau kartą 300, kitą kartą – 400 Eur. Jis vis prašydavo, kad paskolinčiau, bet paskui atiduodavo: parduotuvėje galime apsipirkti ne už didesnę kaip 152 Eur sumą, todėl jis iš savo sąskaitos nupirkdavo rūkyti, maisto prekių. O kai paskutinį kartą atsisakiau paskolinti pinigų, jis primygtinai reikalavo, net grasino: pas mane ras draudžiamų daiktų, dėl to turėsiu išvažiuoti į kitus pataisos namus, su manim bus susidorota... Išsigandau – jis visur turi pažinčių.

– Kodėl nepasakėte pareigūnams?

– Niekas nesiskųsdavo, nes jei kokie nors žmonės dėl ko nors pasiskųsdavo, iš karto ateidavo Zacharas ir duodavo į kaulus. Žmonės bijodavo skųstis. O kodėl skųstis, jeigu dar labiau nukentėsi?

– O kodėl jo visi bijojo?

– Nežinau, čia jis daug kartų yra kalėjęs, gal prieš pareigūnus turi kokio nors kompromato ar dar kažką, nežinau, kodėl taip yra. Kalėjime net buvo atliekami tyrimai dėl sužalotų asmenų – nuteistieji sakė, kad juos skriausdavo, bet visus skundus atmetė, esą čia pliatkų lygyje, nėra jokių įrodymų. O iš tikrųjų visi viską žinojo.

– O jus irgi skriausdavo?

– Ne, manęs neskriausdavo, bet kai matai, kas dedasi aplinkui... Iš tikrųjų man nesinorėjo pakeisti įkalinimo įstaigos ir išvykti į pataisos namus, nežinia, koks ten manęs lauktų likimas, o Lukiškėse geros sąlygos, be to, turiu darbą, laikas greitai eina.

– Sakote, kad esate niekaip nesusijęs su į kalėjimą įneštais draudžiamais daiktais, tačiau kaip tai gali būti – juk pareigūnai negalėtų išsigalvoti?

– Nei pirmo, nei antro karto nebuvo su telefonais, be to, pas mane niekada nerado jokių telefonų. Kai bylą perdavė teismui, skaičiau pareigūno parodymus, aš jų net nebuvau matęs – tik pirmą kartą pamačiau teismo salėje. Tyrimo metu jie atsisakė dalyvauti akistatose, jiems rodė mano nuotraukas, bet manęs neatpažino, sakė, kad Evaldas, kuriam nešė telefonus, yra rusakalbis, o aš iš viso rusų kalba nekalbu.

Zacharas man sakė: „Nepyk, kiekviename sroke visko būna, taip išėjo“. Suprask, viskas čia normalu, kad būna visokių tokių pakišimų. Bet man tai nėra normalu.
Evaldas Jasiliūnas

Pagal bylos medžiagą išeina, kad vos atvykau atlikti bausmės ir jau tą patį mėnesį buvau perkeltas į Ūkio būrį, pareigūnai ėjo per kiemą ir aš jų rusiškai pasakiau, kad man reikia telefono, o jie man jį atnešė. Tai – visiškas absurdas. Ir kai byloje rašo, kad spalio pradžioje į kalėjimą buvo atnešti narkotikai, tada prasidėjo prižiūrėtojų sekimas, tad automatiškai gaunasi provokacija – kodėl jie pareigūnų neužkardė, jeigu žinojo apie jų neteisėtus veiksmus? Juk A. Zacharovas Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams buvo pranešęs, bet jie, matyt, ieškojo dar kažko... Ir išprovokavo, privertė mane, kad Zacharui skolinčiau pinigų, kad jie būtų paduoti laisvėje. Bet nei man reikėjo, nei ką.

O po to Zacharas man sakė: „Nepyk, kiekviename sroke visko būna, taip išėjo“. Suprask, viskas čia normalu, kad būna visokių tokių pakišimų. Bet man tai nėra normalu.

– Tačiau A. Zacharovas taip pat yra teisiamas dėl papirkimo – jeigu jis būtų toks svarbus žvalgybininkų bendradarbis, jam, kaip padėjusiam atskleisti nusikalstamas veikas, įtarimai galėjo būti panaikinti...

– Nežinau, kodėl jį teisia. Vietoj manęs turėjo būti kitas žmogus, jis šioje byloje yra liudytojas – iš pradžių A. Zacharovas būtent iš jo reikalavo pinigų, bet nepavyko, ir tada pristojo prie manęs – reikia ir viskas. Kalėjime labai gerai matosi, kas geriau gyvena, laisvėje dirbau normalų darbą, turiu iš ko pragyventi, nereikia man kažko galvoti, kad gaučiau pinigų. Aš turiu, kas man padeda, išlaiko, tikrai man nėra aktualu turėti ar telefoną, ar dar kažką draudžiamo. Kiek administracijos prašydavau papildomų skambučių, man visą laiką jų suteikdavo. Dabar esu lengvojoje grupėje, per tuos dvejus metus, kai sėdžiu, nesu praleidęs nė vieno skambučio ir pasimatymo.

Žinoma, gal ir patogiau būtų turint mobiliojo ryšio telefoną, bet nesinori nusižengti galiojančiai tvarkai – nors man liko kalėti dar pusę metų, tačiau vis tiek dar tikiuosi, kad būsiu išleistas trims dienoms atostogų kurį nors savaitgalį. Bet kol kas manęs dar neišleido, nors jokių skundų nerašau – jeigu taip nusprendė administracija, vadinasi, negali manęs išleisti. Aš manau, kad administracija manimi pasitiki, nes kas antrą dieną be sargybos išeinu į laisvę tvarkytis aplink kalėjimą.

O per A. Zacharovą Ūkio aptarnavimo dalyje daug žmonių nukentėjo, jis pats parduodavo telefonus į kamerą, o paskui nueidavo ir pareigūnams pranešdavo, kad ten ir ten yra, tada pareigūnai atlikdavo kratą ir rasdavo. Kažkas užsidėdavo pliusiuką.

Visi jo bijojo. Ir aš bijojau. Bet tik dėl to, kad pas mane nerastų kokių nors draudžiamų daiktų, kurie man nepriklausytų.
Evaldas Jasiliūnas

Jau po to, kai buvo iškelta baudžiamoji byla, A. Zacharovas sakė, kad reikia mane sukompromituoti – kitiems nuteistiesiems jis liepdavo ką nors man pakišti – ar pornografinių filmų ar dar ko nors, svarbu, kad tik būčiau sukompromituotas, apjuodintas.

– Kam jam to reikia?

– Manau, kad dėl bylos – jog galėtų save geručiu parodyti. Tai, ką sakau, tikrai nėra iš piršto ištraukta, nes jeigu kas nors jam atsakydavo, iš karto turėdavo problemų. Suprantate, žmogus dirbdavo su publika, mūsų būryje dauguma yra silpnoji grandis, visi be poniatkių gyvena, nėra pas mus nuskriaustųjų, nes Ūkio aptarnavimo būryje dirbantys nuteistieji kitiems kaliniams ir maistą gamina, ir dalina.

Visi jo bijojo. Ir aš bijojau. Bet tik dėl to, kad pas mane nerastų kokių nors draudžiamų daiktų, kurie man nepriklausytų. Įsivaizduokite, suras ir bus sunku įrodyti – gali rasti nebūtinai šalia, bet ir tau priklausančiuose daiktuose, drabužiuose, nieko nežinodmas gali juos ir apsirengti.

– Na, bet jeigu ant pakištų narkotikų maišelio pirštų atspaudų nėra, įrodyti nebus lengva...

– Taip, bet prasideda tyrimai, ant tavęs krenta įtarimų šešėlis – po tokių įkalčių labai sunku būti išteisintam. Tarkime, jeigu kišenėje rastų, sakytum, tikrai ne mano – nors ir charakteristika gera, bet automatiškai kristų įtarimų šešėlis, kaip galėjo įdėti, gal meluodamas nori kitą apjuodinti... Taip ir su telefonais, dėl kurių mane kaltina – tai gryna provokacija. Jeigu žinojo, kad pareigūnai nesąžiningi, reikėjo juos ir sulaikyti, o ne ieškoti būdų, kaip kitus asmenis „pakišti“ – likau kaltas tik dėl to, kad sutikau paskolinti pinigų.

<span style="color: #ff0000;">Kalėjimas, virtęs pragaru.</span> Nutylėtos tamsiosios Lukiškių paslaptys
© DELFI / Domantas Pipas

– Norite pasakyti, kad Lukiškėse, kurios laikomos labiausiai apsaugota įkalinimo įstaiga, taip pat yra blogai kaip ir pataisos namuose – patenka ir narkotikai, ir telefonai?

– Žinote, jeigu būtų saugoma, o žmonių viduje nebūtų, aišku, būtų galima sakyti, kad saugiausia vieta, bet – visur žmonės dirba. Todėl ir visokių kelių yra. Bet man tai – neaktualu. Aišku, jeigu draudžiami daiktai čia patenka, reikia klausti darbuotojų, kaip jie čia atkeliauja. Aš tuo nesidomiu – man liko pusė metų iki išėjimo į laisvę, šiandien aš tikrai noriu įrodyti savo nekaltumą – ir tikrai esu nekaltas.

– Bet kaip įrodysite, jeigu A. Zacharovas teigia priešingai?

– Pareigūnai meluoja, kaip jie gali sakyti, kad nešė telefonus man, jeigu nėra net su manimi bendravę. Nežinau, ką reikės daryti – prasidės teismo procesas, daug neaiškumų yra šioje byloje. Aš su pareigūnais nesu bendravęs, jie sako, kad bendravo, tai jau yra melavimas, jiems irgi reikės įrodyti, o įrodyti tą dalyką, kurio tikrai nebuvo, nežinau, ar įmanoma.

Gal apie tuos pareigūnus dar ką nors žino A. Zacharovas, tai ir bando sukti uodegą. Aš turiu žmones, kurie manimi tiki – šeima, draugai, mane net kalėjimo administracija charakterizuoja teigiamai – nesu iš tų, kurie kažką blogo veiktų. Nes jeigu čia kažką veiksi, anksčiau ar vėliau įkliųsi.

Be to, turi būti ir motyvas prieš kažką nelegalaus veikiant – tokiu atveju pagrindinis motyvas turėtų būti pinigai, o šiuo atveju administracija mato, kad man ir šeima padeda išgyventi, nebuvo ir laisvėje taip, kad pakampėmis vaikščiojau ir nosį krapščiau – dirbau normalų darbą. Aišku, kalėjime mažai tokių, daugiausiai – silpnoji grandis.

– Ką reiškia silpnoji grandis?

– Tai tokie žmonės, kurie nesugeba pasipriešinti – kai kalėjime dar buvo kalinamas A. Zacharovas, niekas jam nedrįso pasipriešinti, o jeigu jo nurodymų nevykdydavo, iš karto juos bausdavo. O tada šie jau bėgdavo pas mane guostis, prašydavo – padėk. Bet ką gali padėti, jeigu kalėjime nėra jokios lygybės, jis skaldydavo visą mūsų būrį. Ir, svarbiausia, pats viską darydavo, o paskui pasakydavo ir kažkas pasiimdavo laurus.

Visas būrys žinojo, kad A. Zacharovas bendradarbiavo su Kriminalinės žvalgybos skyriumi. Žinau, kad buvo atvejų, kai jį girtą sulaikė, bet tai niekur nebuvo fiksuota – visokių pliusų už bendradarbiavimą turėdavo, pareigūnai kažko gal ir specialiai nematydavo. Aišku, nesakau, kad čia visi blogi pareigūnai, tikrai yra ir pareigingų, sąžiningai savo darbą dirbančių, bet yra ir tokių, kurie stato tokius spektaklius.

Ūkio aptarnavimo būryje kali nuo 50 iki 70, žmonių, kartą net apie 70 proc. nuteistųjų rašė prašymus, kad tik A. Zacharovo neperkeltų į šį būrį, net išdėstė motyvus – nuolatiniai terorizavimai, pinigų rinkimai, žmonių į skolas nuvarymai. Bet niekas nereaguodavo, o paskui aiškindavo, kad nebuvo jokių skundų. O juk žodžiu informuodavome, nors dėl to tik sau blogiau pasidarydavome, nes iš karto iškildavo grėsmė, jog pas bet kurį gali rasti pakištų draudžiamų daiktų.

Yra Mauglis, šalia kurio vaikšto šakalai. Čia irgi tokių yra: atsikelia į mūsų būrį, prašo pagalbos, gailesčio, bet vos tik pasėdi ir jau stengiasi kažką kitą pažeminti, nuskriausti. Nėra vieningumo.
Evaldas Jasiliūnas

Yra ir daugiau tokių kaip A. Zacharovas, juos vadinu sekėjais – taip pat kaip per vaikišką filmą apie Mauglį, šalia kurio vaikšto šakalai. Čia irgi tokių yra: atsikelia į mūsų būrį, prašo pagalbos, gailesčio, bet vos tik pasėdėję jau stengiasi kažką kitą pažeminti, nuskriausti. Nėra vieningumo – kad visi sėdėtų vienoje valtyje ir vienodai irkluotų.

Taip, kaip buvo, daugiau negali tęstis, tikiuosi, kad teisybė triumfuos. Juk negali būti, kad visą laiką tas pats – jeigu dabar nenugalėsiu, tai A. Zacharovas vėl čia papuls, o juk net dabar, kai čia jo nėra, visi žino, kad jis tabore narkotikus vartoja, galbūt ir vagiliauja. O jeigu aš nelaimėsiu, vėl tęsis. Todėl reikia kartą padėti tašką.

– Bet daug kas gali sakyti, kad taip kalbėdamas tebandote tik savo kailį gelbėti?

– Aš elgiuosi pagal taisykles, net kitus mokau mandagumo. Viskas priklauso ir nuo to, kaip tu save vedi. Dabar mūsų būryje nėra subkultūros, visi stengiamės vienodai gyventi. Ne kartą manęs klausė: „Kaip tu, toks aukštas, tvirto sudėjimo, ir bijojai kažkokio A. Zacharovo?“ Bet aš jo ne fiziškai bijojau!

Evaldas Jasiliūnas
Evaldas Jasiliūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Bijojau žinodamas Zacharo sugebėjimus, kad jis taip padarys ir iš karto patikės būtent juo. Tik tokia buvo baimė, fiziškai jo nebijojau – jeigu mane liestų fiziškai, ginčiausi ir tikrai žinau, kad nugalėčiau. Bet kovoti su nesąžiningais žaidimais yra sudėtinga.

Jeigu mane nuteis, žinosiu, kad tikrai nėra teisybės ir būsiu vienas iš tų, kurie sako, jog nekaltai sėdžiu, bet kai sakai nekaltas, tai visi kalėjime sėdi nekaltai... Tačiau mano šeima žinos, kad esu nuteistas nekaltai – man tikrai nebuvo aktualu ir man tų dalykų nereikėjo – yra, kas vertėsi, kas pardavinėjo, ir visiems viskas buvo žinoma. Papuoliau į tokį spektaklį, kokio nė vienam nelinkiu, ir papuoliau tik dėl to, kad turėjau iš ko gyventi – turėjau pinigų. Jeigu būčiau neturėjęs pinigų, ne aš būčiau nukentėjęs – kalėjime tebuvau piniginė, Zacharas pats taip ir pasakė.

– Kodėl jūs Lukiškėse, o ne Pravieniškių ar kituose pataisos namuose, į kuriuos siunčiami bausmę atlikti nuteistieji?

– Čia turiu darbą, gaunu nuolatinį ir pastovų atlyginimą, be to, čia yra tinkamos sąlygos atlikti bausmę. Aišku, man svarbiausia – darbas, nes dirbant eina greičiau laikas, be to, darbas ir kitiems žmonėms padeda lengviau adaptuotis. O kas būna, kai nieko neveiki ir visą dieną guli lovoje?

Kai buvau nepilnametis, padariau nusikaltimą, manęs Interpolas ieškojo dešimt metų – su draugais įvykdėme vagystę, tada atsirado daug pinigų, pasiėmėm merginų... Juk septyniolikmečiai buvome... Ir gavosi išprievartavimas – seniau niekas nežiūrėjo, dabar subjektyviau pažiūri į tokį nusikaltimą. O juk ta auka su mumis ne kartą buvo...

Mane nuteisė puspenktų metų, atsėdėjau du metus, tada paleido lygtinai, turėjau registruotis Probacijos tarnyboje, bet tris kartus neatsižymėjau, išvykau iš Lietuvos, ir teismas dar 2007 m. mane pasiuntė atgal į zoną. Kvailystę padariau, dėl to dabar kenčia šeima. Tie dveji m etai man tik liūdesį ir ilgesį davė. Ir štai – dar papildomą bylą.

Kiti kaliniai net neturi tokių pragyvenimo sąlygų laisvėje kaip čia, kalėjime, – laisvėje dauguma tikrai nepavalgo tris kartus karšto maisto.
Evaldas Jasiliūnas

Seniai esu pasikeitęs, nėra ko manyje keisti, o kitiems nuteistiesiems reikia, kad su jais dirbtų specialistai, juos analizuotų, nes, būna, pasėdi ir išeina, pora mėnesių pabūna laisvėje ir vėl grįžta, nors dar sėdėdami čia vos ne žegnojasi, kad – tikrai viskas, daugiau negersiu, nieko nedarysiu, daugiau negrįšiu... Kartais čia atveža tokius laukinukus – susidaro toks įspūdis, kad jie miške gyveno, atrodo, kad jiems niekas neįdomu, nieko jie nenori. O tas, kuris nori pasikeisti, renkasi kitą kelią. Jeigu neturėčiau šeimos, vėjas galvoje švilpautų, gal irgi būčiau važiavęs į pataisos namus, bet aš galvoju apie ateitį.

Yra net tokių buvę atvejų, kad žmogus neturi su kuo išeiti į laisvę, tai atiduodau savo drabužių, stengdavausi, kad ir naujokai turėtų kuo apsirengti – juk būna nuteistųjų, kurie išeidami palieka savo drabužius. Tada paimi ir duodi, o A. Zacharovas sakydavo, kad jiems ne duoti reikia, o parduoti. Bet jeigu mes net senus drabužius pradėsime pardavinėti, tam žmogui dar sunkiau bus adaptuotis.

Kiti kaliniai net neturi tokių pragyvenimo sąlygų laisvėje kaip čia, kalėjime, – laisvėje dauguma tikrai nepavalgo tris kartus karšto maisto. Ir kai jie pabūna tokiomis sąlygomis, kitiems net nebaisu vėl čia sugrįžti. Bet gal geriau būtų, jeigu jie išgirstų, kas dedasi pataisos namuose – gal tuomet susimąstytų.

Iniciatyvą parodė prižiūrėtojas: prieš šventes reikėjo pinigų

Tuo metu A. Zacharovas, kurį „pakišimu“ kaltina E. Jasiliūnas, ikiteisminio tyrimo metu
prisipažino, jog Lukiškėse dirbusį prižiūrėtoją V. Pilnikovą pažinojo apie dešimt metų – su juo susipažino ir bendravo tik tuo metu, kai būdavo suimtas ar atlikinėdavo laisvės atėmimo bausmę Lukiškių kalėjime.

Vladislavas Pilnikovas
Vladislavas Pilnikovas
© DELFI / Karolina Pansevič

Dabar laisvėje esantis A. Zacharovas sakė, kad būtent pareigūnas parodė iniciatyvą į kalėjimą atnešti draudžiamų daiktų.

„Kartą V. Pilnikovas paklausė, gal kam nors ko nors reikia, – supratau, kad jis klausia, ar nuteistiesiems nereikia kokių nors draudžiamų turėti daiktų, – pasakojo jis. – Prižiūrėtojas sakė, kad artėja šventės ir dėl to jam yra reikalingi pinigai. Prisiminiau, kad E. Jasiliūnas ieškojo galimybės įsigyti mobiliojo ryšio telefoną, todėl pareigūnui pasakiau – jis liepė pasidomėti, ar šiam dar reikia mobiliojo ryšio telefono. Tą patį vakarą pasikalbėjau su E. Jasiliūnu – perdaviau, kad yra žmogus, kuris gali padėti įsigyti telefoną. Šis sutiko jį nusipirkti.“

A. Zacharovo teigimu, vėliau vykusio pokalbio metu prižiūrėtojas nurodė kainą – 300 Eur.

„Paskui V. Pilnikovui padaviau lapelį su E. Jasiliūno draugo telefono numeriu ir pasakiau, kad šis gali paskambinti ir jam bus perduotas mobiliojo ryšio telefonas ir pinigai“, – sakė tuo metu Lukiškių kalėjimo virtuvėje dirbęs A. Zacharovas.

Iš bylos aplinkybių aiškėja, kad pareigūnas nieko nelaukęs paskambino nurodytu telefono numeriu, tačiau atsiliepęs vyras dar nieko apie sandorį nežinojo, todėl naktį, kai A. Zacharovas jau miegojo, prižiūrėtojai jį per kitus nuteistuosius bandė išsikviesti į savo budėjimo patalpas. Bet nesėkmingai – tik ryte apie iškilusią problemą sužinojęs A. Zacharovas ėjo dar kartą kalbėtis su E. Jasiliūnu, kad šis greičiau laisvėje tvarkytų reikalus.

„E. Jasiliūnas kažkam paskambino ir perdavė, kad viskas sutvarkyta, o aš apie tai, kas įvyko, pranešiau Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnui“, – sakė jis.

„Kaip taip gali būti, kad kalėjime niekam nieko nereikia“

Tuo metu Lukiškėse kalėjusio A. Zacharovo teigimu, tai buvo jau antras kartas, kai jis tarpininkavo dėl telefono įnešimo į draudžiamą teritoriją – prieš tai, gal rugsėjo mėnesį, prižiūrėtojas V. Pilnikovas taip pat domėjosi, ar niekam iš nuteistųjų nereikia „mobiliojo ryšio telefono aparato, alkoholio ar dar ko nors“. Žodžiuose „dar ko nors“, anot dabar jau buvusio kalinio, buvo maskuojami narkotikai, nes apie tai prižiūrėtojas vėliau buvo užsiminęs.

Pasakiau, kad niekam nieko nereikia, o pareigūnai iš manęs net pasišaipė: „Kaip taip gali būti, kad kalėjime niekam nieko nereikia“.
Aleksandras Zacharovas

„Pasakiau, kad nežinau, ar kam ko reikia, tada V. Pilnikovas liepė pasidomėti, bet nekreipiau dėmesio į šį pokalbį ir nieko neklausinėjau, – sakė A. Zacharovas. – Kito budėjimo metu V. Pilnikovas vėl mane pasikvietė pasikalbėti, šiame pokalbyje dalyvavo ir jo kolega A. Zamara. Taigi, V. Pilnikovas paklausė, ar sužinojau, kam ko reikia. Pasakiau, kad niekam nieko nereikia, o pareigūnai iš manęs net pasišaipė: „Kaip taip gali būti, kad kalėjime niekam nieko nereikia“. Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.“

Bet neilgam – tą patį vakarą, A. Zacharovo teigimu, pareigūnai jį vėl pasikvietė pasikalbėti.

„Šio pokalbio metu V. Pilnikovas iš kišenės ištraukė ir padavė cigarečių pakelio dydžio polietileninį ryšulėlį – pasakė, kad kur nors jį paslėpčiau, – ikiteisminio tyrimo metu Kalėjimų departamento pareigūnams pasakojo vyras. – Aš labai pasimečiau, nes tai buvo netikėta – ryšulėlį paslėpiau po laiptais Ūkio aptarnavimo būryje, o ryte V. Pilnikovo paklausiau, kas yra maišelyje. Jis atsakė, kad tai – „žolė“, gal 5-6 gramai, už ją kalėjime galima gauti tūkstantį eurų, ir paprašė šiuos narkotikus išplatinti. V. Pilnikovas pasakė, kad jam turėsiu atiduoti 600 Eur, o 400 Eur galėsiu pasilikti sau už darbą. Be to, jis sakė, kad jeigu pavyks parduoti ir viskas bus gerai, jis turi dar daugiau „žolės“. Suabejojau, ar kas pirks narkotikus, o prižiūrėtojas labai nustebo – kaip taip gali būti, nejaugi niekas kalėjime nenori atsipalaiduoti.“

Augis Zamara
Augis Zamara
© DELFI / Karolina Pansevič

Apie tai, kad prižiūrėtojas perdavė narkotikų ir liepė juos paslėpti, o paskui parduoti, A. Zacharovas teigia taip pat pranešęs Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams. Tačiau krata kalėjime buvo atlikta ne iš karto – tik po kelių dienų: paaiškėjo, kad patalpas, kuriose buvo slepiami narkotikai, apžiūrėję pareigūnai nieko įtartino nerado, todėl į pagalbą pasitelkė pasieniečių tarnybinį šunį Maurą, kuris kvaišalus iš karto aptiko.

Žinia, kad kalėjime rasti narkotikai, čia išplito akimirksniu, tačiau V. Pilnikovas apie tai su A. Zacharovu kalbėjosi tik po dviejų savaičių.

„Jis sakė, kad žino, jog narkotikus jau rado pareigūnai, yra negerai, bet jis daugiau nieko nežino, o kai sužinos, žadėjo atskirai pasikalbėti, – prisiminė baudžiamojon atsakomybėn patrauktas buvęs kalinys. – Dar po dviejų savaičių jis pasakė, kad nieko naujo nesužinojo, tačiau nurodė, jog dabar kurį laiką reikia pabūti ramiai.“

Tačiau A. Zacharovo ramybė netrukus baigėsi – buvęs kalinys sakė, kad prižiūrėtojas pareikalavo sumokėti už esą pradangintus narkotikus.

„Sakė, kad jam visai nesvarbu, jog „žolė“ buvo surasta, aš jam vis tiek privalau sumokėti 600 Eur, – pasakojo A. Zacharovas. – Pokalbio metu jis aiškino, kad nei man, nei jam nereikia problemų, supratau, jog tuo atveju, jeigu neatiduosiu pinigų, man bus daromas spaudimas, bus surašomi tikrovės neatitinkantys tarnybiniai pranešimai apie mano galimai padarytus drausmės pažeidimus. Supratau, kad neturiu kito pasirinkimo, todėl pažadėjau pinigus sumokėti, tačiau ne iš karto, o dalimis.“

Sudomino pernelyg draugiški santykiai

Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn patraukti dabar jau buvę Lukiškių kalėjimo pareigūnai kategoriškai kratosi kaltinimų dėl neteisėto narkotinių medžiagų platinimo – V. Pilnikovas nurodė, kad nieko apie tai nežino. Tačiau jį demaskuoja ne tik A. Zacharovo, bet ir buvusio tarnybos partnerio A. Zamaros parodymai.

Ilgą laiką neigęs, kad nuteistiesiems įnešė mobiliojo ryšio telefonus, V. Pilnikovas galop prisipažino, jog nusižengė įstatymams. Tai jis greičiausiai padarė susipažinęs su savo buvusio kolegos A. Zamaros parodymais, kuris neslėpė žinojęs, jog bendradarbis palaiko draugiškus santykius su nuteistaisiais.

„Kartą V. Pilnikovas mane pakvietė atvažiuoti prie prekybos centro – nuvažiavau, jis man padavė pinigų – prieš tai jam buvau paskolinęs 40 Eur, bet šis man padavė gerokai didesnę sumą – 150 Eur, – pasakojo A. Zamara. – Paklausiau, kodėl tiek daug, o jis atsakė, kad už paskolintus pinigus.“

Buvęs prižiūrėtojas pinigus paėmė, o vėliau vieno budėjimo kalėjime metu V. Pilnikovo paklausė, kodėl šis taip dažnai ir gana draugiškai bendrauja su nuteistaisiais.

„V. Pilnikovas pasakė, kad yra galimybė papildomai užsidirbti pinigų – tereikia į kalėjimą įnešti nuteistiesiems draudžiamų daiktų, pavyzdžiui, telefonų, – pasakojo A. Zamara. – Labai nustebau, klausiau, kam to reikia, o jis atsakė, jog tai – papildomi pinigai, už vieno telefono įnešimą galima gauti 300 Eur. Kolega klausė, ar noriu prie jo prisidėti, bet iš karto pasakiau, kad ne, į įkalinimo įstaigą telefonų nenešiu, tačiau jeigu šiam reikės pinigų telefonams įsigyti, galėsiu paskolinti.“

Kolega sakė, kad galima įnešti Ūkio aptarnavimo dalyje dirbantiems nuteistiesiems telefonų, narkotinių arba psichotropinių medžiagų – už telefoną būtų sumokėti 300, o už gramą žolės – 100 Eur.
Augis Zamara

Nors ir žadėjo nedalyvauti draudžiamuose sandoriuose, po kelių dienų A. Zamara su V. Pilnikovu susitiko prie vienos Vilniaus degalinės ir nuvažiavo į Stoties rajoną – už 20 Eur nupirko mobiliojo ryšio telefoną. Jį V. Pilnikovas vėliau budėjimo metu įnešė į kalėjimą.

„Darbe dar jo paklausiau, ar viskas gerai, jis atsakė, kad taip ir dabar belieka laukti skambučio“, – A. Zamaros teigimu, už įneštą telefoną turėjo sumokėti kažkas iš nuteistųjų draugų ar artimųjų. Taip ir buvo – vėliau V. Pilnikovas gavo 300 Eur, kuriuos padalino perpus.

Telefonas, anot buvusio prižiūrėtojo, buvo skirtas nuteistajam, dirbančiam Ūkio aptarnavimo dalyje. Kuriam, A. Zamara teigė nežinantis, tačiau jis prisipažino, jog vieno pokalbio metu V. Pilnikovas jam taip pat užsiminė, kad į kalėjimą galima įnešti ne tik telefonų, bet ir narkotikų – iš kvaišalų gali uždirbti gerokai daugiau.

<span style="color: #ff0000;">Kalėjimas, virtęs pragaru.</span> Nutylėtos tamsiosios Lukiškių paslaptys
© DELFI / Tomas Vinickas

„V. Pilnikovas sakė, kad galima įnešti Ūkio aptarnavimo dalyje dirbantiems nuteistiesiems telefonų, narkotinių arba psichotropinių medžiagų – už telefoną būtų sumokėti 300, o už gramą žolės – 100 Eur“, – sakė buvęs kalėjimo prižiūrėtojas A. Zamara.

Nors nieko apie narkotikų platinimą nuteistiesiems V. Pilnikovas per apklausas nekalbėjo, tačiau prisipažino, kad į kalėjimą buvo įnešęs telefoną, kuris buvo skirtas nuteistajam Evaldui iš Ūkio aptarnavimo būrio.

„Taip pasielgiau, nes ir man, ir A. Zamarai buvo reikalingi pinigai“, – sakė vos daugiau nei minimalų atlyginimą uždirbęs V. Pilnikovas.

Jis tikino, kad įnešti telefoną jo prašė nuteistasis Evaldas, su juo šis kalbėjosi rusų kalba. „Šį nuteistąjį galėčiau pabandyti atpažinti“, – sakė buvęs prižiūrėtojas. Tačiau dalyvauti akistatoje su E. Jasiliūnu, kuris neigia pareigūno žodžius, atsisakė.

Nutarė nebetylėti: smurtas – kasdienybė

Tuo metu, kai Kalėjimų departamento pareigūnai dar tik aiškinosi, kas iš tikrųjų dėjosi Lukiškių kalėjime, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai sulaukė keleto nuteistųjų pareiškimų su prašymais pradėti tyrimus dėl esą pareigūnų globojamo A. Zacharovo. Tačiau šie tyrimai tesibaigė nuteistųjų apklausomis, nes esą nenustatyta, kad būtų padarytos baudžiamajame įstatyme numatytos veikos.

Per apklausą pareigūnai nenorėjo užrašyti mano parodymų ir galop tiesiai šviesiai pasakė: „Ko jūs čia visi važiuojat ant to Zacharo?“ Supratau, kad šis žmogus iki šiol yra neliečiamas.
Artūras D.

Ir tai, anot vieno kalinio, nieko keisto: „Per apklausą pareigūnai nenorėjo užrašyti mano parodymų ir galop tiesiai šviesiai pasakė: „Ko jūs čia visi važiuojat ant to Zacharo?“ Supratau, kad šis žmogus iki šiol yra neliečiamas.“

Šiuo metu Marijampolės pusiaukelės namuose bausmę atliekantis nuteistasis Artūras D. sakė, kad anksčiau taip pat kalėjo Lukiškių kalėjime ir buvo įsidarbinęs Ūkio aptarnavimo būryje, todėl puikiai pažinojo tiek A. Zacharovą, tiek E. Jasiliūną.

„Dėl to baudžiamojoje byloje buvau apklaustas liudytoju, tačiau mano apklausa, kurią vykdė Kalėjimų departamento pareigūnai, nėra išsami – į protokolą nebuvo užrašyta daug mano teiginių, apklausą atlikusi tyrėja nurodė, kad tai yra nesvarbu, o kartu buvęs Imuniteto skyriaus pareigūnas su pajuoka nuolat akcentavo, kad ko jūs čia taip ant to Zacharo važiuojat“, – sakė Artūras D.

Jis nutarė savo parodymus surašyti ant popieriaus lapo ir juos išsiuntė ikiteisminį tyrimą kontroliavusiai prokuratūrai: „Galiu tvirtinti, kad mano apklausa vyko tendencingai, todėl noriu duoti parodymus apie aplinkybes, kurias pareigūnai sąmoningai neužrašė mano apklausos protokole.“

<span style="color: #ff0000;">Kalėjimas, virtęs pragaru.</span> Nutylėtos tamsiosios Lukiškių paslaptys
© DELFI / Valdas Kopūstas

Lukiškėse staliumi dirbęs Artūras D. teigė, kad nors daugelis ir nenori pasakyti garsiai, tačiau tuo metu, kai kalėjo A. Zacharovas, kalėjime egzistavo subkultūros tradicijos.

„A. Zacharovas buvo mūsų būrio atsakingasis, jis bendraudavo su kalėjimo administracija, todėl perduodavo jos nusiskundimus vienais ar kitais nuteistaisiais, taip pat informuodavo administraciją apie situaciją būryje, – nurodė liudytojas. – Jeigu kažkas iš nuteistųjų piktybiškai nesilaikydavo vidaus drausmės arba ignoruodavo režimo pareigūnų nurodymus, A. Zacharovas tokius nuteistuosius tiesiog sumušdavo, o administracija į tai užmerkdavo akis. Prisimenu, vasarą A. Zacharovas manęs paprašė padaryti maisto pjaustymo lentelę – kadangi jis dirbo virtuvėje, nieko blogo neįtardamas ją padariau. Ją pamatęs A. Zacharovas paprašė padaryti dvigubai storesnę – tada suklijavau iš dviejų plokščių. Vėliau sužinojau, kad su šia lentele jis mušdavo nuteistuosius.“

Artūras D. pareigūnams įvardijo mažiausiai keturis nuteistuosius, kurie patyrė fizinį smurtą.

„Nuteistieji tikrai ne kartą rašė skundus, bet niekas į juos nereaguodavo, žinau, kad vienam jų net buvo sulaužyti šonkauliai, kitam nuo sumušimo plyšo kasa, prasidėjo vidinis kraujavimas, todėl pareigūnai jį išvežė į ligoninę, – prokurorams nurodė vyras. – Kitas nuteistasis kas mėnesį privalėdavo A. Zacharovui atiduoti savo atlyginimą, be to, jį dėl bet kokios menkavertės priežasties mušdavo – turbūt nebuvo tokio, kuris nebūtų matęs mėlynių.“

Negalėjo nepaklusti – jis buvo „vierchas“

Liudytojas pabrėžė, kad kai kuriuos sumuštus ir dabar skundus parašiusius nuteistuosius apklausinėjo tie patys pareigūnai, kurie apklausinėjo ir jį:: „Vienas nuteistųjų man asmeniškai sakė, kad tyrėjams minėjo, jog buvo mušamas, tačiau Kalėjimų departamento pareigūnai to neužrašė į apklausos protokolą.“

Artūro D. teigimu, dabar baudžiamojon atsakomybėn patrauktas A. Zacharovas bando menkinti savo vaidmenį, tačiau esą jis kalėjime prekiaudavo ne tik draudžiamais daiktais, bet ir narkotinėmis medžiagomis (vadinamąja „chimke“) ir steroidais.

„Jis ir pats nuolat vartodavo narkotikus – ne tik rūkydavo, bet ir leisdavosi heroiną, amfetaminą“, – prokurorams nurodė Marijampolėje bausmę atliekantis nuteistasis.

Nežinojau kur pranešti – žinojau, kad jeigu pranešiu būrio viršininkui, tuomet pas mane ateis A. Zacharovas. Visi žinojo, kad jis palaiko subkultūrą ir be jo žinios niekas nieko negalėjo daryti.
Artūras D.

Paklaustas, ar apie tai pranešė kalėjimo administracijai, Artūras D. sakė: „Nežinojau kur pranešti – žinojau, kad jeigu pranešiu būrio viršininkui, tuomet pas mane ateis A. Zacharovas. Visi žinojo, kad jis palaiko subkultūrą ir be jo žinios niekas nieko negalėjo daryti. O jeigu kas nors ką padarydavo, iš karto būdavo sumušami.“

Jis prisipažino, kad kalėdamas Lukiškėse ne kartą iš A. Zacharovo buvo sulaukęs prašymų paskolinti pinigų.

<span style="color: #ff0000;">Kalėjimas, virtęs pragaru.</span> Nutylėtos tamsiosios Lukiškių paslaptys
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Suprantu, kad jeigu tuo metu būčiau paskolinęs pinigų, šiandien greičiausiai aš jau būčiau apkaltintas pareigūnų papirkimu, – pabrėžė jis. – Zacharas manęs prašė paskolinti 400 Eur, bet jam pasakiau, kad neturiu, tada jis mane nusitempė pasikalbėti į virtuvę. Čia vėl reikalavo pinigų, bet jau tada pasakiau, kad neskolinsiu – man pačiam jie reikalingi. Žinau, kad jis iš kalėjimo buhalterijos žinojo, kokie nuteistieji ir kiek turi pinigų. Kai A. Zacharovas prašė paskolinti pinigų, sakė, kad jie bus reikalingi slaptai operacijai, bet kokiai – nesakė.“

Kadangi pinigų nepaskolino, Artūras D. po to ne kartą kitų nuteistųjų akivaizdoje sulaukdavo užgauliojimų, taip pat jį iškeikdavo įvairiais necenzūriniais žodžiais.

„Tada jis iš manęs jau nieko nereikalavo, o tiesiog ateidavo ir pasiimdavo – pavyzdžiui, virtuvėje gamindavausi maistą, jis ateidavo ir pasiimdavo produktus“, – kalbėjo Artūras D.

Smurto atvejus Lukiškėse patvirtino ir kiti nuteistieji – Mantas N. sakė, kad su A. Zacharovu susipažino vos tik patekęs į kalėjimą.

„Kai mane paskyrė dirbti maisto dalintoju, vakare mane pamatęs priėjo A. Zacharovas ir pasakė, kad esu naujokas ir tokiu metu privalau būti lovoje, – pareigūnams nurodė nuteistasis. – Po šių žodžių jis man du kartus smogė į krūtinę, bet į medikus nesikreipiau – bijojau, kad dar labiau būsiu sumuštas. A. Zacharovas buvo nebaudžiamas, mūsų būryje darė ką norėjo – kartą iš manęs atėmė naujus „Nike“ sportbačius, pasakęs, kad man jie yra per dideli.“

Mantas N. prisiminė, kad A. Zacharovas nuteistiesiems skirdavo įvairias užduotis, kurių nė vienas neprivalėjo vykdyti, tačiau negalėjo šiam „vierchui“ nepaklusti: „Turėjome plauti tualetus, dantų šepetukais šveisti plytelių tarpus.“

Tie, kurie A. Zacharovui nepaklusdavo, esą iš karto sulaukdavo smurto. „Kartą iš A. Zacharovo buvau pasiskolinęs cigarečių už 30 Eur, kadangi skolos laiku negrąžinau, jis man pareiškė, kad dabar esu jam skolingas dešimt kartų didesnę sumą – 300 Eur“, – sakė nuteistasis, paklusęs „atsakingajam“ – skolą atidavė dalimis. Apie tai jis pranešė ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnui.

<span style="color: #ff0000;">Kalėjimas, virtęs pragaru.</span> Nutylėtos tamsiosios Lukiškių paslaptys
© DELFI / Tomas Vinickas

O šis vėliau per apklausą teisinosi, kad prevencinio pokalbio metu nuteistasis prisipažino turįs skolų, tačiau apie jas plačiau nekalbėjo, o raštu pateikti pasiaiškinimą atsisakė.

„Aš jam pokalbio metu priminiau, kad Bausmių vykdymio kodeksas draudžia skolintis iš kitų nuteistųjų ir kad už šio reikalavimo pažeidimą gali būti skiriama drausminė nuobauda“, – teigė pareigūnas. Jis pažymėjo, kad Manto N. nurodyti nuteistieji, kurie esą kalėjime patyrė smurtą, dėl to nesikreipė į pareigūnus.

Kaip nurodė kitas Lukiškėse kalintis nuteistasis, kreiptis į pareigūnus visi bijojo, nes žinojo, jog pasiskundus bus tik blogiau.

Mušdamas A. Zacharovas sakydavo, kad gauna didelį malonumą ir, jeigu aš kalėčiau pataisos namuose, jis iš manęs padarytų invalidą.
Kšištofas K.

„Kai tik atvykau į Lukiškes, A. Zachariovas pareikalavo, kad su juo eičiau į kalėjimo parduotuvę ir pirkčiau maisto produktus ir tabaką, – sakė Mikolajus B. – Jis man aiškiai pasakė, kad jeigu nevykdysiu jo nurodymų, būsiu sumuštas. Paklusau – kartu su juo eidavau į parduotuvę, jis man parodydavo, ką reikia pirkti.“

Liudytojo teigimu, kartą vienas aukštas pareigas užimantis Lukiškių pareigūnas vienam nuteistajam aiškiai pasakė, kad jeigu šis skųsis dėl smurto, tokia informacija bus perduota A. Zacharovui, o šis jau tada sutvarkys visus būryje įkalintus nuteistuosius.

Mušdamas jautė malonumą

„Kartą jis atėjo į sekciją, kurioje gyvenu, ir be jokios priežasties ėmė mane daužyti, o dar kitą kartą jis mane sumušė prausykloje – sakė, kad esu kaltas dėl to, jog pareigūnai Ūkio aptarnavimo būryje darys kratą, – kalbėjo Mikolajus B. – Tylėjau, kaip ir visi, nes bijojau jo keršto, nes ne mane vieną, bet ir kitus nuteistuosius jis daužydavo be jokios priežasties.“

„Mušdamas A. Zacharovas sakydavo, kad gauna didelį malonumą ir, jeigu aš kalėčiau pataisos namuose, jis iš manęs padarytų invalidą“, – pareigūnams nurodė dar kitas nuteistasis Kšištofas K.

Šis nuteistasis taip pat prisipažino patyręs smurtą, taip pat nurodė, jog Zacharas skolindavo cigaretes, o paskui reikalaudavo sumokėti dvigubai, be to, esą daugelis žinojo, kad jis kalėjime prekiauja narkotikais. Tačiau žinoti to nepakanka – pradėtą tyrimą nutraukę pareigūnai nurodė, jog nebuvo surinkta jokių duomenų, kad į Lukiškių kalėjimą būtų įnešamos narkotinės arba psichotropinės medžiagos, o bausmę atliekantys kaliniai juos būtų vartoję.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(22 žmonės įvertino)
3.3636

Top naujienos

Politikai pavargo nuo Pranckiečio dramos Seime: yra paprastas scenarijus, kuris remiasi pragmatiškais skaičiavimais (54)

„Deja, ponas Pranckietis pasirinko kitą kelią – žaidimą procedūromis, kas veda į niekur arba...

Ant rekordinės vertės sutarties parašą raitęs Sabonis lieka „Pacers“ klube (42)

Nuo 2017-ųjų „Pacers“ ekipos garbę ginantis Domantas Sabonis pasirašė naują ketverių...

Katkus: Karbauskis ir „valstiečių“ partija dabar jau pasiekė dugną ir įgijo daugiau priešų (368)

„Kiekviena Lietuvos valdžia pralaimi kitus rinkimus. Tad ši valdžia pralaimės kitus rinkimus, ir...

Po rekordiškos rudens šilumos – pokyčiai savaitės viduryje (3)

Šiandien Lietuvą užkliudys virš Norvegijos besisukančio ciklono pakraštys. Per mūsų kraštą...

Lietuvoje daugėja nuo sekso priklausomų žmonių: kada malonumas jau virsta liga požymiai, išduodantys priklausomybę (62)

Priklausomybė nuo sekso – Lietuvoje vis dar apipinta mitais ir dažnai net nelaikoma rimta liga....

Kai pečiais gūžčioja net Šaras: klasiškai pataikantis „Žalgiris“ – nokautuojanti jėga laida „Krepšinio zona“ (4)

Nepaisant to, kad jo marškinėliai nebekaba sostinės arenų palubėse, Šarūnas Jasikevičius...

Po šeštą parą alinančio košmaro Alytuje – naujausios žinios: kai kur tarša viršyta 10 kartų (250)

„Tie momentiniai dalykai tikrai kelia nerimą. Dėl Miklusėnų man labai neramu, darome viską, ką...

Įpyko dėl mokesčio perkant už mažiau nei 20 eurų: Lietuvos įstatymai leidžia tokį taikyti (187)

Užsakymo paruošimo mokestis , – štai su tokiu dar iki šiol nematytu mokesčiu apsipirkusi el....

Kėdainietė tikina nuo vilko apsigynusi lenta: žiūrėjau jam tiesiai į akis (261)

Kėdainių rajono gyventojai jau kuri laiką negali ramiai gyventi dėl vis labiau įžūlėjančių...

Ar tai Europa, ar Azija: kur pasimetė gruzinai? (24)

Kas išties stebina atvykus į Gruziją, tai jos dvilypumas. Šalis, o taip pat ir visas Kaukazo...