Būtent su šį vardą turėjusiu šventuoju siejamas Kalėdų senelio personažas. Tačiau Kalėdų seneliu gali pasijusti ne Nikolajus, o jį, visą sušlapusį ir sustirusį, lauke aptikęs Užupio Respublikos šerifas V. Ratkevičius.

Pas nekviestą svečią – su kiaušiniene

„Priėjau, paklausiau, kas atsitiko. Su manimi kalbėjo ne koks girtuoklis, bet visai blaivas žmogus. Papasakojo, kad buvo išmestas iš namų, ir dabar neturi kur gyventi, kur eiti. Tada pasiteiravau, gal norėtų užkąsti kažko šilto. Mandagiai atsakė, kad būtų gerai. Išviriau jam ryžių su dešrelėmis. Vėliau atnešiau karšto šokolado, nes pagalvojau, kad kai taip šalta, žmogui reikia ne tik šilumos, bet ir kalorijų“, – apie pažinties su benamiu Nikolajumi pradžią pasakojo V. Ratkevičius. Daugiau smulkmenų jis pasidalijo savo „Facebook“ paskyroje.

Kitą sykį Vytautas užklydėlį pavaišino kepta kiaušiniene su sūdytais lašiniais pagal savo mėgstamą receptą, tačiau Nikolajui jie pasirodė per sūrūs. Tada dosnusis užupietis pagalvojo: „Kiek žmonių, tiek ir skonių“.

Kitą dieną, kai V. Ratkevičius vėl atėjo pažiūrėti, kaip gyvena jo globojamas bėdžius ir ketino jam išvirti kakavos, nekviesto svečio jau nerado. Vytautas įtaria, kad benamį išvaryti galėjo nepatenkinti Paupio gatvės gyventojai. „Kaip nežmoniška taip elgtis. Juk tas Nikolajus neturi kur glaustis, iš visur jį jau išvijo“, – nusivylęs kalbėjo žinomas užupietis.


Kai tą ankstyvą tamsų rytą jis šviesdamas prožektoriumi ieškojo Nikolajaus pėdsakų, ši istorija jau buvo pasklidusi „Facebook“ ir netrukus išsivyniojo į prieškalėdinę žmonių dosnumo akciją. Į abejingu benamio bėdoms nelikusį V. Ratkevičių kreipėsi įmonių savininkai, kurie Nikolajui siūlo statybinių medžiagų pasistatydinti kilnojamą ar laikiną namuką. Tuo tikslu Vytautas pradėjo vargetai ieškoti žemės sklypo arba kelių kvadratinių metrų sandėlio bent peržiemoti.

Tad kaimynų išvarytą bėdžių jis būtinai turėjo rasti. Į pagalbą Užupio šerifas pasikvietė kitus valkatas, kurie dar visai neseniai su dingusiuoju glaudėsi tarp tuščių Tymo turgaus prekystalių (juos ūkininkai užima tik kartą per savaitę), ir paprašė jam atvesti Nikolajų. Žinoma, ne vien už „ačiū“, bet už honorarą.

Pabirę po Užupį ir jo apylinkes samdyti sekliai kolegą rado per porą dienų. Kartu su juo prisistatė dar vienas benamis. Nikolajaus palydovas savo tapatybės atskleisti nenori, bet vadinkime jį Juliumi – tegul šis vardas primena norvegų Kalėdų nykštuką Julenisseną.

Dabar po internetą jau plinta ir anketa, skirta žmonėms, kurie galėtų pagelbėti Nikolajui ir jo likimo draugui. Savanoriui tereikia nurodyti savo kontaktus ir pažymėti punktus iš sąrašo, kuo galėtų prisidėti, pavyzdžiui, maistu, drabužiais, gražiu žodžiu, pasiūlyti gyvenamą vietą, darbą ar kitokią pagalbą, o V. Ratkevičius tarpininkaus ir žada benamiams viską perduoti ar geradariams suorganizuoti su jais susitikimą.


Iš nakvynės namų – su parazitų palyda

Su maisto lauknešėliu į V. Ratkevičiaus ir jo globojamų benamių pietų susitikimą šalia Užupio angelo atėjau ir aš. Šįkart Vytautas jiems atnešė karštos sriubos. Vyrai buvo punktualūs, draugiški ir linksmai nusiteikę.

Abu tikino darbų nesibaidą, tačiau kiekvienas jų turi pasiteisinimą, kodėl nedirba, kad galėtų išsinuomoti bent pigiausią kambarį kad ir aptriušusiame bendrabutyje – vis geriau kažkoks stogas nei jokio.

Pradėkime nuo pagrindinio veikėjo – Nikolajaus. Jis be namų – jau dešimt metų. Kilęs iš Grigiškių. Pasakojo, kad tėvas seniai pasimiręs. Kol mama buvo gyva, Nikolajus gyveno su ja. Mirus mamai, namo raktus pasiėmė vyriškio sesuo su dukra. Moterys jam testamento taip ir neparodė, parodė tik duris išeiti. Likęs beturtis ir kaip stovįs Nikolajus išvyko į Vilnių.

Kodėl anksčiau taip ir nesikabino į „normalų“ gyvenimą, jis aiškiai atsakyti negali, tačiau paaiškino, kodėl vis delsia ieškoti darbo: „Nes jei dirbčiau, tai praktiškai už dyką. Antstoliai viską iš manęs atimtų“.

Nusistebėjau, dėl ko jie prie Nikolajaus prikibo, jei šis teigia nieko neturintis ir jokiais verslais, jokiomis veiklomis neužsiėmęs. „Man jie gal jau kokį 10 tūkstančių eurų priskaičiavo. Kontrolieriai troleibuse vis sučiupdavo. Būdavo, ir po dukart per dieną“, – paaiškino vyriškis.

Tad taip ir blaškosi jis po sostinę ir prestižinį, vieną brangiausių jos mikrorajonų – Užupį: kai gyventojai išveja, tenka guolį taisytis kitur. Nikolajus iš Paupio gatvės, kur Vytautas su juo susipažino, turėjo nešti kailį, kai vienas vyras jį pažadino, stuksendamas jam plaktuku į koją. Dabar Nikolajus su Juliumi dalijasi vienu sandėliuku. Kur tiksliai, jiedu nė už ką neišduos.

Kodėl nesiglaudžia miesto nakvynės namuose, abu atsakė greičiau nei baigiau formuluoti klausimą, ir vienas kitam antrino: „Ten susirenka nakvoti labai nešvarūs žmonės, kurie po savęs palieka visokių parazitų“.

„Visi sako, kad nakvynės namuose yra liuks. Bet tai baisi netiesa. Jis iš nakvynės namų parsinešė tų dalykų!“, – turėdamas omeny utėles ir glindas, Julius per atstumą rodė į draugo galvą. Abu tikino, kad lauke ar kokioje pašiūrėje – žymiai švariau nei laikiną prieglobstį siūlančiuose socialiniuose centruose.

Bedarbis – pusantrų metų

Pažvelgę į šiuos du praeivius gatvėje, iš pirmo žvilgsnio neįtartumėte, kad jie ištisus metus gyvena po atviru dangumi, naudodamiesi tik tais patogumais, kuriuos suteikia gatvė, patiltės ir žaliojo Vilniaus gamta.

Nikolajaus kelnės – jau purvinos, nudrengtos, o štai Juliaus drabužiai – ne tik neapdriskę, bet ir visai švarūs. Gal jis išrankesnis ir kruopščiau ar dažniau renkasi padėvėtus drabužius? O gal dar nespėjo visų turimų nudrengti, kadangi jo, kaip benamio, stažas – dar palyginti nedidelis, t. y. pusantrų metų.

Jis sako irgi buvo išvarytas iš namų. Be to, tikina, Užimtumo tarnyboje užsiregistravęs darbo paieškai. „Bet jokio darbo man nesiūlo. O dar tas virusas, per kurį ir pati įstaiga ne visą laiką dirba. Aš gi interneto neturiu, negaliu patikrinti informacijos“, – pasiskundė Julius.

Aš vis tiek netikiu, kad jaunam vyrui nėra darbo. „Negi niekas per tiek laiko net statybose dirbti nepasiūlė?“– paklausiau. Pašnekovas teigė, kad mielai jose dirbtų, bet ne viską gali dėl skaudančios nugaros: „Aš anksčiau vis gėriau vaistus. Negalėčiau nešioti ir kilnoti sunkių svorių, bet galiu dirbti kažkokį lengvesnį darbą, galiu dirbti ir prie metalo“.

Vis dėlto kitų benamių Julius neskuba teisinti. „Už visus kalbėti negaliu, bet dauguma tų, kuriuos pažįstu, nelabai nori dirbti. Jie jau įpratę prie savo gyvenimo. Galiu pasakyti tiesiai šviesiai: pirma pasisiūlo arba pakviesti sutinka dirbti, tada paprašo avanso ir dingsta. Tiems, kurie sėdi prie Halės turgaus ar buvusio „Lietuvos“ kino teatro, darbo visai nereikia. Jie iš ko alaus susišaudo, iš ko pinigų išprašo, ir jiems jau gerai“, – atvirai dėstė pašnekovas.

Aš dar pridurčiau, kad nereikėtų savarankiškų benamių painioti su komerciniais valkatomis, kurie nebūtinai neturi pastogės, bet priklauso profesionalių elgetų tinklui: užėmę privilegijuotas, strategines vietas, kabinėjasi prie kavinių lankytojų ir turistų, įkyriai reikalauja pinigų, vagiliauja, sėkmingomis dienomis susirenka daugiau nei eilinis plušantis pilietis per savaitę, paskui grobį neša vadams ir jį maino į narkotikus.

Julius pasakojo, kad pats prasimaitina, rinkdamas butelius. Juos pridavęs, eina į parduotuvę ar pavalgo vienoje pigioje kavinėje Užupio pakrašty. „O ir būna, kad pamatę mane, renkantį butelius, praeiviai patys man paduoda maisto. Pats niekada neprašau, bet kai pasiūlo, tai visada paimu, ačiū jiems už tai“, – pridūrė benamis.

Vilniaus angelai ir vargetos

Paklaustas, ar dažnai tenka susidurti su policijos pareigūnais, Julius sako jų išvengiantis. „Aš nakvynei išsirenku tokias vietas, kad manęs reikėtų net su žiburiu ieškoti, jei norėtumėt rasti“, – šelmiškai prisimerkė ir nusijuokė pašnekovas.

Į kompaniją jis priėmęs tik Nikolajų. Nuo kitų panašaus likimo brolių Julius laikosi atokiau, tik pasisveikina, ir sako apskritai nemėgstantis didelių būrių. Tad ir gyventi pasiruošęs savo rankomis pastatytame namuke tik su Nikolajumi.

„Mielai statysiu, galiu dirbti, tik man pagalbos reikia – visko vienas nepadaryčiau. Juk ir jūs viena to didelio skėčio neišmontuotumėte ir nenuneštumėte“, – Julius ranką nukreipė į suglaustus ir aplytus kavinių staliukų-sūpuoklių skėčius ištuštėjusioje Užupio aikštėje.

Dar visai neseniai, per pertrauką tarp karantinų, po paskutiniais rudens saulės spinduliais čia vos išsitekdavo klegantys kavos ir alaus mėgėjai. Dabar praeiviai skuba pro Užupio angelą susikūprinę ir išsigandę šalčio, šlapdribos. Tik Nikolajui ir Juliui, regis, vieninteliems čia nešalta ir visai smagu. Bet nebenorėjau jų ilgiau užlaikyti, kol neatvėso atneštos vaišės.

O aš, eidama iš Užupio Maironio gatve Senamiesčio link, žvilgtelėjau į horizontą, kur matosi ant Šv. Jonų bažnyčios įsitaisę du juodi angelai. Prisiminiau legendą, kurią kartais, kai vedu ekskursijas, pasakoju miesto svečiams. Tą pasaką kažkas sukūrė čia, Vilniuje, nors ji dvelkia budistine dvasia.

Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia

Kartą atsibodo tiems angelams sėdėti ant bažnyčios stogo ir nieko neveikti. Dievas jiems davė užduotį – rasti patį laimingiausią ir patį nelaimingiausią miesto žmogų. Laimingiausią gyventoją angelai rado iškart – tai buvo šalies valdovas, reziduojantis visai netoli. Pačio nelaimingiausio angelai ilgai ieškojo, kol pamatė snaudžiantį gatvės vargetą, ir pristatė jį Dievui.

Tasai atsibudęs ir sužinojęs, kokiu tikslu jis pas Dievą, įsižeidė ir paaiškino, kad nėra nelaimingiausias miestietis, veikiau atvirkščiai, kadangi neturi nei šeimos, nei turto, prie kurio būtų prisirišęs, nei įsipareigojimų, yra visai laisvas, ir kad jam patinka taip gyventi. Nusiminę, kad nerado ko ieškoję, angelai grįžo rymoti ant bažnyčios stogo.

Socialiniai įgūdžiai – raktas į normalų gyvenimą

Psichologas G. Navaitis, nemažai dėmesio skiriantis laimės temai, turi ir kitą atsakymą, kodėl kai kurie žmonės, neprasigėrę ir sveiki, vis tiek mieliau renkasi gatvę, o ne darbą. Viena priežasčių galėtų būti vadinamųjų socialinių įgūdžių stoka.

„Pažvelkime į kitą skalės galą – ne į varguolius, o į turtuolius. Kone pusė jų pasakoja apie tai, kaip jų verslas žlugo, kaip nieko neturėjo, bet ėmėsi kito, atsitiesė ir vėl suklestėjo. Jie kalba apie valią, pasiryžimą. Bet tai ne tik valia ar apsisprendimas – įgūdžiai irgi. Jie susiję ir su turimomis žiniomis apie gyvenimą ar konkrečią sritį“, – kalbėjo G. Navaitis.

Psichologas aiškino, kaip, tarkim, galėtų elgtis žmogus, vejamas iš namų. Jei jis turi pakankamai socialinių įgūdžių, ne taip lengvai jį pavyktų išmesti net iš svetimo būsto, kadangi jis žino, jog galima kreiptis į advokatą, arba išmano įstatymus, kuriais remdamasis, primintų apie savo teises.

Gediminas Navaitis

Arba net į gatvę išspirtas iškart ieškotų išeičių: pasinaudotų internetu ir jo pagalba susirastų darbą, išsinuomotų būstą, jei ne Vilniuje, tai kur nuoma atsieina mažiau – užmiesty, o jei darbo nerastų čia, išvyktų dirbti į Angliją ar Norvegiją, pasinaudojęs agentūros ar draugų pagalba. O štai minėtų įgūdžių stingantis asmuo pritrūks fantazijos ir informacijos, kaip išsisukti, ir pasiliks po tiltu.

G. Navaitis atkreipia dėmesį, kad mūsų šalyje pagalbos socialiniame užribyje atsidūrusiems žmonėms sistema nėra pakankamai orientuota į tų įgūdžių ugdymą, daugiau tik į pašalpas ar laikiną apgyvendinimą. „Tarkim, žmogus praranda darbą. Kaip jam šiandien parašyti CV? Vienas tai padarys be jokių rūpesčių, o kitas išvis nesugebės, ties CV rašymu įstrigs, ir galbūt čia jam reikėtų padėti“, – pavyzdį pateikė psichologas.

Tačiau jis pastebi, kad dabartinė tvarka nelanksti, pernelyg biurokratinė ir tokių individualios pagalbos modelių netaiko. Pasak G. Navaičio, tai, kad dažnai ji nėra veiksminga, liudija ir tokie atvejai kaip čia minima istorija apie Užupio benamius: paaiškėjo, kad atskirų žmonių iniciatyva gali būti žymiai efektyvesnė ir veikia daug greičiau nei valstybės pagalba.

Psichologas mano, kad svarbu ne tik tai, ką patiria tie, kas sulaukia pagalbos, bet ir ką jaučia tie, kas pagalbą bėdžiams organizuoja ar teikia.

Kita vertus, jis pažymėjo sutinkantis su nuomone net ir tų piktų komentatorių, kurie dabar puls po straipsniu rašyti, kam šelpti tuos veltėdžius, esą tegul patys eina dirbti: „Pritariu, kad neturėtume benamiui duoti tik išmaldos. Mūsų tikslas – kad tas žmogus nebūtų benamis. Jei mes ubagautojui, vaizdžiai sakant, suteiksime šiltesnę vietą su stogeliu nuo darganos ubagauti, jo gyvenimas nepasikeis. Daug naudingiau tam vargetai padėti išeiti iš esamos situacijos“.

Laimės ekonomika skaičiuoja ne tik pinigus

G. Navaitis papasakojo ir apie vieną iš sprendimų – vadinamąją laimės ekonomiką, padedant socialinėse paraštėse atsidūrusiems žmonėms, ir ne tik jiems. Tai – laiko bankas ir laiko pinigai. Pavyzdžiu gali būti 1995 m. Japonijoje įkurta „Fureai kippu“ (japonų k. „rūpestingų santykių bilietų“) sistema, padedanti spręsti spartaus visuomenės senėjimo, būdingo ekonomiškai išsivysčiusioms šalims, problemą.

„Fureai kippu“ elektroninius pinigus gauna bet kas, suteikęs pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Pagrindinis jos apskaitos vienetas yra valanda, skirta kokiu nors darbu ar paslauga padėti pagyvenusiam asmeniui.

Šioje sistemoje vyresnio amžiaus žmonės kartais padeda vieni kitiems ir užsidirba kreditų, kartais tai daro jų artimieji kitose bendruomenėse ir užsidirbtą „laiko valiutą“ perveda kitur gyvenantiems tėvams ar seneliams. Tie laiko pinigai, kaip ir bet kokia kita valiuta, gali būti kaupiami. Turėtojas gali ją išsaugoti ateičiai, perduoti kitiems arba naudoti mainais už paslaugas.

„Svarbiausia, kad į tokią paslaugų grandinę gali įsitraukti bet kas, net ir nebūtinai turintys profesinių įgūdžių, o, tarkim, ir studentai, ir pensininkai. Be to, ši sistema – visai skaidri, nėra infliacijos, nėra mokesčių“, – unikalios pagalbos vienų kitiems sistemos privalumus vardijo G. Navaitis.

Anot psichologo, esti ir daugiau laimės ekonomikos idėjų, kurias taikant Lietuvoje, gyventume laimingesnėje ir turtingesnėje šalyje. „Deja, mes vis dar tikime „nematomomis rinkos rankomis“ ar „laukinės, neprijaukintos rinkos“ privalumais, o ne XXI amžiaus požiūriu“, – sakė G. Navaitis.