Kalbininkas Smetona: tarmės yra mėšlas

„Mėgstu pašiurpinti auditoriją teiginiu: tarmės yra mėšlas. Bendrinės kalbos mus mokė Girdenis, Pupkis, bendrinės kalbos pagrindinis turtinimo šaltinis yra tarmės. Jos susilieja į bendrinę kalbą, ją savo gyvybiškais syvais pamaitina, ir kuo daugiau tos bendrinės kalbos kalbėtojų, tuo mažiau tarminių šnekėtojų“, – per viešą paskaitą Vilniaus universitete sakė A. Smetona.

Pasak kalbininko, tarmės randasi dėl labai paprastų priežasčių – atskirtis, sėslumas, uždarumas, kalbų nemokėjimas, mokyklos ir medijų nebuvimas, bendrinės kalbos nebuvimas, asimiliavimo liekanos.

„To mus mokė Girdenis. Tarmės randasi izoliacijoje. Kokia šiandien izoliacija? Kaip jums atrodo, kokia tarme kalbės žmogelis, kurio tėvai – vienas iš Rytų Aukštaitijos, antras iš Žemaitijos, abu apsigyveno Suvalkijoje, kai užaugino vaiką Jablonskynėje persikėlė į Vilnių, o paskui vaikas – į Londoną. Klausimas – kokia tarme kalbės anūkai?“, – auditoriją provokavo A. Smetona.

Ir pats atsakė į savo klausimą, kad anūkai kalbės ta kalba, kurios juos mokys mokykla. Mokykla juos mokys bendrinės kalbos.

Bandydamas empatiškai atjausti tuos, kuriuos jo žodžiai galėjo užgauti, kalbininkas teigė suprantąs, kad klausimas jautrus.

„Mano tėvai – viena žemaitė , kitas – aukštaitis, praėję lagerius, gyvenimo mokyklas, iki pat mirties girdėjai priegaides ir vieno, ir kito. Zinkevičius, mokęs mus bendrinės taisyklingos kalbos, taip ir neišmoko tarti „graikų“, o Kniūkšta, vadovavęs Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriui, taip ir neišmoko bendrinės kalbos“, – sakė A. Smetona.

Bet, pasak kalbininko, kita karta, kuri lankė šiuolaikines mokyklas, kuri jau bendrauja su visais, kuri važiuoja po pasaulį, moka kalbų – ji kalba bendrine kalba.

„Taigi tarmės – bendrinės kalbos trąša. Patręšia ir traukiasi. Kuo daugiau tarmės, tuo mažiau bendrinės kalbos. Kuo daugiau bendrinės kalbos, tuo mažiau tarmės“, – teigė A. Smetona.

Nepripažįsta tarmių gramatikų

Kalbininkas juokingu paradoksu vadino žemaičių pagyras, kad jie parašė žemaičių gramatiką ir nustatė rašybą.

„Vat man ir kyla klausimas: žemaičių rašyba tai dūninkų, daunininkų ar donininkų? Tarmė yra tai, kas gyva, tai, kas mūsų kalbose, tai, kas mūsų kasdienė šnekamoji kalba, tai, ką mes gauname iš motinos ir perduodame savo vaikams tame regione būdami. Kai mes tik bandome tą sukišti į gramatiką, mes jau nebe tarmę turime. Mes jau kuriame naują bendrinę kalbą“, – aiškino A. Smetona.

Jis sutiko, kad niekas to nedraudžia. Pavyzdžiui, norvegai turi šešias bendrines kalbas.

„Ar mums to reikia? Jeigu labai reikia, susikurkime, bet nustokime šnekėti nesąmonę – žemaičių tarmės raštas ir žemaičių tarmės gramatika“, – sakė A. Smetoma.

Kalbininkui liūdna žiūrėti į Z. Zinkevičiaus dialektologiją.

„Jeigu šiandien dar kas nors moko iš tos knygos tarmių, tas jau daro negerą darbą. Nes tai yra XX amžiaus vidurio tarmių būsenos aprašas. Šiandien nuo to praėjo beveik 70 metų. Nebėra tos situacijos, kokia ten parodyta. Tai yra istorinės kalbotyros veikalas“, – konstatavo A. Smetona.

Pasak kalbininko, žmonės, kurie tiria tarmes, vengia pasakymo, kad nėra tarmių, tad susigalvojo naują pasakymą, kad tarmės kinta, ir – jau nebe tarmės, o geolektai.

„Šnekamoji kalba visada bus, niekur mes nuo to nesidėsime. Kiek ji koreliuos ir bus artima su rašytine, standartine, bendrine kalba, čia jau yra kitas klausimas. Tarmių raštas, gramatinė, grožinė kūryba – dažniausiai visa tai yra fikcija, paprastai tai yra naujų bendrinių kalbų kūrimas“, – sakė A. Smetona.