Kaip žmones parvilioja Izraelis: Lietuvoje tokia iniciatyva gali ir išgąsdinti

„Į tokią idėją galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų – skeptiškai ir optimistiškai. Jei pažiūrėtume iš optimistinės perspektyvos, tai aš manau, kad galbūt galimybė jaunam žmogui atvykti į Lietuvą, kurios jis nėra matęs arba mato labai retai, padėtų sukurti geresnį įvaizdį apie šalį“, - sakė grįžtamąją emigraciją tyrinėjantis sociologas Liutauras Labanauskas.

Tačiau sociologas atkreipė dėmesį ir į skirtumus tarp Izraelio ir Lietuvos.

„Izraelis yra be galo išsivysčiusi šalis, su aukštu pragyvenimo lygiu ir ta šalis yra be galo svetinga – svetingi žmonės, geras klimatas, istorinis paveldas, grožis, gamta. Jei žiūrėtume į Lietuvą, kartais aš matau pavojų, kad tą jauną žmogų, ypač jei jis nėra čia buvęs, mes galime ir išgąsdinti su Lietuva. Pavyzdžiui, kai žmogus išlipa iš lėktuvo oro uoste ir ateina į pasenusį autobusą arba susiduria su kokiais nors nemaloniais žmonėmis“, - kalbėjo L. Labanauskas.

Pasak sociologo, prieš įgyvendinant tokias iniciatyvas reikėtų pagalvoti apie savo svetingumą, kaip mes tuos žmones sutiksime, reikėtų galvoti ne tik, kaip juos atvežti, bet ir kaip jiems tą šalį parodyti.

„Tokios partnerystės yra sveikintinos, bet labai sunku yra pamatuoti jų rezultatą. Ir čia su visais vizitų projektais taip yra, kad rezultatas gali būti geras, bet jį pamatuoti yra labai sunku. Aš būčiau linkęs palaikyti tokią idėją, bet reikėtų labai pagalvoti, kokią šalį jie pamatys“, - sakė L. Labanauskas.

Kritiniai – pirmieji dveji metai

Pasak sociologo, svarstydamas, ar sugrįžti į Lietuvą, kiekvienas išvykęs asmuo pirmiausia atsižvelgia į savo individualius poreikius.

„Jie yra ir ekonominiai, ir savirealizacijos, ir žinoma tą lemia ir bendrieji makroekonominio vystymosi veiksniai, tokie, kaip bendras atlyginimų lygis, bendra ekonominė situacija. Žinoma, tame yra ir daug psichologijos, kad tu jautiesi toje šalyje laukiamas, priimamas, suprantamas, toleruojamas“, - sakė L. Labanauskas.

Pasak sociologo, įvairūs tyrimai rodo, kad sprendžiant, ar sugrįžti į šalį, arba ar sugrįžus vėl emigruoti, kritiniai yra pirmieji dveji metai.

„Dveji metai yra kritinis laikotarpis, kuris padeda apsispręsti. Po to sako, kad jau kai praeina aštuoneri ar dešimt metų vėl egzistenciniai klausimai pradeda labiau kilti. Galime tik paspekuliuoti apie ciklus, tačiau kiekvienam žmogui ir kiekvienai šeimai ar namų ūkiui tai yra labai individualu. Tai priklauso ir nuo aplinkos, į kurią sugrįžtama, ir nuo miesto, ir nuo žmonių, kurie tą asmenį supa, nuo palaikymo, nuo artimųjų“, - kalbėjo L. Labanauskas.

Pagrindiniai veiksniai, kurie lemia sprendimą sugrįžti, pasak sociologo, yra galimybė kalbėti savo kalba, būti su savo draugais, artimais žmonėmis, giminaičiais, šeimos nariais, galimybė vaikams mokytis lietuviškai ir būti tos šalies piliečiais.

„Kiek man pačiam teko daryti tyrimus su migrantais, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje arba JAV, tai galima gyvenimą emigracijoje skirstyti į privatų ir profesinį, viešą gyvenimą. Viešumoje mūsų emigrantai galbūt labiau įsilieja į visuomenės gyvenimą, prisitaiko, adaptuojasi, bando būti panašiais, kaip norvegai ar ispanai.

Bet namuose, privačioje aplinkoje yra daug bendraujama daug su lietuviais, žiūrima lietuviška televizija, žiniasklaida, skaitomi lietuviški žinių portalai. Namuose yra toks pojūtis, kad tarsi sukuriama maža Lietuva, ir to lietuviškumo yra labai daug, nes yra perkami lietuviški produktai, gaminami patiekalai, kažkiek laikomasi tradicijų“, - sakė L. Labanauskas.

Vertindamas kryptingos politikos priemones, siekiant susigrąžinti emigrantus, sociologas atkreipė dėmesį, kad viešojoje erdvėje yra daug pareiškimų kviečiančių grįžti, tačiau „nuo deklaracijų iki realaus įgyvendinimo yra labai didelis atstumas“.

Žydai turi specialią programą

Izrealyje nevyriausybinė organizacija „Birthright Israel“ apmoka dešimties dienų keliones į Izraelį žydų kilmės 18-32 metų asmenims. Per šią kelionę lankytojai, kuriems šis vizitas į šalį dažniausiai būna pirmasis, yra kviečiami atrasti savo asmeninį žydišką identitetą, susipažintų su kultūra ir istorija.

Nuo 1999 metų programoje dalyvavo daugiau, kaip 600 tūkst. jaunuolių iš 67 šalių. 80 proc. dalyvių buvo iš JAV ir Kanados.

Pačia programą sukūrė du verslininkai filantropai Charles'as Bronfmanas ir Michaelis Steinhardtas su Izraelio Vyriausybe, privačiais donorais ir žydų bendruomenėmis svetur. Joje gali dalyvauti asmenys, kurių bent vienas iš tėvų yra žydų kilmės.

Per kelionę jauni suaugusieji ne tik pamato žymius istorinius objektus ir aplanko gamtos įžimybes, pavyzdžiui, Negyvąją jūrą, bet ir susitinka su Izraelio kariais, su kuriais be kitų klausimų diskutuoja ir apie tai, kaip privalomoji karinė tarnyba veikia jaunų Izraelio gyventojų požiūrį į įsipareigojimą savo šaliai.

Izraelio pavyzdys įkvėpė ir panašias programas jau turi armėnai, vengrai ir graikai.

Apie daugiau svarbių šalies proveržio idėjų bus diskutuojama „Didžiosios idėjų ir pokyčių konferencijos” metu.

Ši konferencija yra dedikuota nacionalinei iniciatyvai Idėja Lietuvai. Nacionalinė iniciatyva Idėja Lietuvai, suvienijusi šalies valdžią, žiniasklaidą, ekspertus ir visuomenę žengia į naują etapą.

Vasario 1 dieną vyksiančioje „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje", dalyvaujant Lietuvos prezidentei, Seimo pirmininkui ir ministrui pirmininkui, bus paskelbta pradžia įgyvendinti 3 idėjas, kurios reikalingos Lietuvai suklestėti per ateinančius 100 metų.

Konferencijoje – užsienio šalių proveržio patirtys ir sėkmės istorijos, specialūs jungtiniai žymių lietuvių pranešimai. Dalyvaukite: www.idejalietuvai.lt/konferencija Sekite IDĖJA LIETUVAI naujienas Facebook‘e: www.facebook.com/IdejaLietuvai