Aplankyti šią šeimą pakvietė geri žmonės, kurie jai padeda išgyventi pasiūlydami užsidirbti ūkiuose, nes Pockevičiai visiškai neturi pinigų net menkiausioms smulkmenoms įsigyti. Šeimos geradariai stebisi, kaip ji gali išgyventi tik iš vaikams skiriamų pinigų, o seniūnijai jos likimas visiškai nerūpi.
Įsikūrė žmonos tėviškėje
Jonas su Danute kartu jau dešimt metų. Iš pradžių gyveno Jono tėviškėje toje pačioje Miroslavo seniūnijoje Papėčių kaime. Vėliau, kaip sakė Danutė, jos tėvo kvietimu persikraustė į savo tėviškę Atesninkuose.
Jauna šeima įsikūrė viename tėviškės namų gale, o tėvas Vitas Metelionis su dukra Irena – kitame. Mokslų Jonas su Danute nėra baigę – vienas devynias, kitas aštuonias klases. Tačiau kabintis į gyvenimą stengiasi kaip sugebėdami.
Pasitvarkyti gyvenamąjį namą labai padėjo tėvas, pardavęs žemės netoli ežero. Todėl namas uždengtas nauju stogu, pakeisti langai. Tėvas nupirko ir traktorių ūkio darbams.
Jonas džiaugiasi, kad jį aplinkiniai pakviečia tvarto išmėžti, vaismedžių nubalinti ar laukų salietruoti, – vis papildomas litas į kišenę. Dar duodama ir pavalgyti. Geradarių pavardžių Jonas nenori minėti. Supranta, kad už nelegalų darbą šiems gali liūdnai baigtis, o jis prarastų duonos kąsnį. „Žinokit, ir taip kuo toliau, tuo mažiau kas samdo. Visi stengiasi dirbti su savais, nes žmonės neturi pinigų“, – sako Jonas.
Įsidarbinimas buvo nesėkmingas
Pernai vasarą J.Pockevičių birža trims mėnesiams įdarbino pas vieną ūkininką Alytaus rajone.
„Dirbau prie grūdų beicavimo. Nedavė jokių respiratorių, greitai pradėjau jaustis blogai, vos ne kraujais spjaudyti. Prašiau ūkininko duoti kokią apsaugą, bet nedavė. Nebegalėjau kęsti, todėl iš darbo išėjau likus savaitei iki sutarto laiko pabaigos“, – prisiminė Jonas.
Tik išėjęs iš darbo biržos pasiūlyto darbo ir į ją nuėjęs iš naujo registruotis išgirdo, kad to daryti negali. Į šią įstaigą jam pasiūlyta kreiptis po pusės metų.
Pasirodo, J.Pockevičius pas ūkininką buvo įdarbintas pagal europinių fondų subsidijuojamą aktyvios darbo rinkos politikos priemonę, pagal kurią ūkininkui buvo mokama subsidija, o iš šios atsilyginama biržos atsiųstiems darbuotojams.
Tokio įdarbinimo metu turi būti griežtai paisoma siuntimo į darbą laiko. Antraip prarandama galimybė pusmetį registruotis darbo biržoje. Jonas darbą pas biržos nurodytą ūkininką baigė savaite anksčiau, ir tai tragiškai atsiliepė visai šeimai. Pusmetį ir dar iki šiol Jono ir Danutės šeima priversta gyventi iš vaikams mokamų valstybės pinigų. Už kiekvieną jų gaunama po 52 litus per mėnesį. Penkių asmenų šeima turi gyventi iš 156 litų per mėnesį. Kasdien kiekvienam šeimos nariui tenka tik po vieną litą. Kaip iš tokių pinigų išgyventi? Jonas su Danute, išgirdę tokį klausimą, nuleidžia akis ir tyli. Už juos atsako Danutės sesuo Irena: „Jūs man atsakykit. Jei ne tėvo pensija, būtų badas.“
„Apie kokius vaisius kalbat?“
Šiandien daug kas stebisi, kaip Jonas galėjo taip neatsakingai pasielgti: likus savaitei atsisakyti biržos pasiūlyto darbo ir taip nuskriausti šeimą. Tik ar jis suprato, ar jam buvo paaiškinta, kuo baigsis jo išėjimas iš skambiai vadinamos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, subsidijuojamos europinėmis lėšomis? Jonui iš Atesninkų tokia priemonė atrodo kaip kosmosas.
Nuo balandžio pradžios J.Pockevičius jau įsiregistravo darbo biržoje. Šeimai skirta ir socialinė pašalpa, tiesa, ją gaus tik po gegužės vidurio.
Pockevičiai rodo už vaikus gautus pinigus įsigytus maisto produktus – faršą, duoną. Juk nemokamai skiriamais kruopomis, miltais nepramisi.
Klausimas, ar pavasarį vaikams nuperka kokį vaisių, Danutę papiktina: „Apie kokius vaisius kalbat? Mes neturim už ką vaikams vaistų nupirkti, kai jie suserga. Einam skolintis, o paskui Jonas atidirba. Mergaitės, grįžusios iš mokyklos, sako: reikia spalvoto popieriaus, klijų. Iš ko man nupirkti, kišenėje – nė lito. Dujų balionas tuščias, krosnį kuriam valgiui išsivirti. Jono tėviškėj namas sudegė, tai visą žiemą ir dabar dar kūrenam apdegusius rąstus. Dar gerai, kad tėvas sumoka už elektrą, šiukšles.“
Kumečių pagrindinės mokyklos, kurioje mokosi Pockevičių dukros, direktorė Aldona Bencevičienė sako lankiusis šios šeimos namuose ir netvarkos nepastebėjusi: „Gal skurdi aplinka, bet tvarkinga. Mergaitės į mokyklą atvyksta pagal galimybes aprengtos, jos mokykloje gauna nemokamą maitinimą. Šeima tikrai sunkiai verčiasi.“
Pinigų į rankas neketinama duoti
Kad Pockevičių šeima nedegradavusi, neturi bėdų su alkoholiu, patvirtino ir Miroslavo seniūnas Vytautas Sinkevičius. Dėl socialinių įgūdžių stokos ji įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Todėl jai trims mėnesiams skirtos socialinės pašalpos – po 1 tūkst. 243 litus per mėnesį – neketinama duoti į rankas. Taip nusprendė seniūnijoje veikianti Socialinės paramos teikimo komisija.
Tokią teisę komisija, vadovaudamasi Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu, turi. Seniūno tvirtinimu, su specialiu seniūnijos darbuotoju šeima bus apipirkta už kas mėnesį skiriamos pašalpos pinigus.
Pockevičiai numatę įsigyti paršiukų, viščiukų, reikia sėklų daržams. Jeigu su specialiu seniūnijos darbuotoju iš karto bus išleisti visi pinigai ir nepalikta nė lito grynaisiais, už ką šeima nusipirks vaistų kuriam nors susirgus ar pristigusi skalbimo miltelių?
Vargu ar teisingai nusprendė seniūnijos komisija dėl Pockevičių socialinės pašalpos valdymo. Šeimos buitis akivaizdžiai liudija, kad ją sugebama susitvarkyti, turima planų ateities pirkiniams, stengiamasi užsidirbti pas vietinius ūkininkus, nenustatytas piktnaudžiavimas alkoholiu.
Patys Pockevičiai nelabai supranta, kodėl jais taip nepasitiki seniūnijos valdžia. Toks nepasitikėjimas gali privesti prie bloga – trūkus kantrybei iš tiesų degraduoti. Dabar, gyvendama už vieną litą per dieną, šeima yra stebėtinai stipri ir labai laukia socialinės pašalpos.