Kaip rusai įsivaizduoja Europą 2035 metais?

Tokius procesus Europoje regi „Ekspress gazeta online“ straipsnio autorius Artiomas Stockij, bandęs nupiešti ateities Europos žemėlapį, prognozuojantį Rusijos plėtrą ir Europos dezitegraciją.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politologas Nerijus Maliukevičius teigia, jog šitoks ateities prognozavimas negali būti vertinamas rimtai, nes prognozė paremta tarpusavyje nesuderinamų amerikiečių geopolitikų nuostatomis.

Maža to, dėl nepaaiškinamų priežasčių multikultūriškumas Europoje regimas kaip dezintegracinis procesas, o Rusijai prognozuojamas teritorinis padidėjimas, nors ši šalis taip pat nėra vieninga.

„Tai tik nerimtas geopolitinis eksperimentavimas. Šiaip geopolitiniai prognozavimai Rusijos tradicijoje, ir ne tik akademinėje, yra labai populiarūs“, - teigia N. Maliukevičius.

„Iš tikro prognozavimas keistas, nes jis remiasi prielaida, kad pagrindinės jėgos bus fragmentinės. Jeigu pažiūrėtume, skyla Britanija, Ispanija skyla, atskyla nacionaliniai-etniniai regionai. Tai yra paviršutiniškas požiūris, ne vienur gal šitos jėgos yra stiprios, kitur nėra ir tikrai neleidžia prognozuoti skilimo“, - svarstė politologas.

Vakarų Europa: didžiosios šalys byrės

Kaip teigiama „Ekspress gazeta online“ straipsnyje, teritoriniai pokyčiai prasidės nuo Britanijos salų. 2013 metais nuo Didžiosios Britanijos gali atsiskirti Škotija, jei taip bus nuspręsta per referendumą. Tai esą sustiprins separatistines nuotaikas Ulsteryje. Galiausiai Airija susivienys, o pats Didžiosios Britanijos pavadinimas nebeteks prasmės.

Anot rusiškojo leidinio, dėl finansinės-ekonominės krizės Ispanijoje jau prasidėjo decentralizacijos procesai. Baskai ir katalonai mano, kad išgyventi be Madrido jiems būtų lengviau. Ne už kalnų tas laikmetis, kai atsiras dvi naujos valstybės – Baskija ir Katalonija. Praradusi šias sritis, Ispanija bus priversta pereiti prie konfederacijos formos.

Blogi laikai prognozuojami ir Prancūzijai. Teigiama, kad šią šalį kamuoja daugiakultūriškumo krizė, ji taip ir nesugebėjo integruoti bei asimiliuoti imigrantų iš savo buvusių kolonijų.

„Kiekvienais metais padėtis tik prastėja. Gali būti, kad pasitelkus 13-ojo kvartalo Paryžiuje pavyzdį, šalies vyriausybei teks spręsti etnines problemas, „atkertant“ dalį teritorijos ir ten deportuojant spalvotus imigrantus. Tokia teritorija jau formuojasi prie Marselio – tai Pjemontas ir dalis Pietų Burgundijos. Neatmestina, jog ten iki 2035 metų atsiras kokia nors arabiška valstybė“, - sakoma prognozėse.

Straipsnio autorius teigia, kad Prancūzijos regiono Akvitanijos dalis atiteks baskams, o Lotaringijos gyventojai su centru Strasbūre federaciniais pagrindais pateks į Vokietijos sudėtį. Priduriama, neva esant tokiai situacijai, tikėtina, kad nepriklausomybę gali išsikovoti ir Korsika.

„Dar greičiau nei Prancūzija gali subyrėti Belgija. Šalis draugiškai suskils pagal etnines flamandų ir valonų žemes. Maža to, flamandai sudarys sąjungą su Nyderlandais“, - sako prognozių autorius.

Vidurio Europa: Lenkijos laukia liūdna ateitis

Rusiško leidinio atstovas taip pat svarsto, kad Italija gali suskilti į dvi dalis, nes darbingiesiems šiauriečiams įgris maitinti tinginiaujančius pietiečius ir šalį perkirs siena, einanti palei pietines Toskanos ir Emilijos-Romanijos ribas. „Vargšai pietūs nesugebės išsaugoti savarankiškų salų - Sardinijos bei Sicilijos. Jos išreikš norą atsiskirti“, - sako A.Stockij.

„Dideli pokyčiai laukia ir Balkanų. Europoje sustiprėjus islamo įtakai, prasidės lobistinė kampanija dėl Bosnijos ir Hercogovinos likvidavimo. Šalies teritoriją gali pasidalyti Serbija ir Kroatija. Pagal kompromisą su Turkija, politiškai susivienys Albanija, kuriai be Kosovo, veikiausiai atiteks ir vakariniai Makedonijos regionai“, - teigiama straipsnyje.

Anot prognozių, savo ribas turėtų praplėsti Vengrija. Jai esą turi atitekti dalis rumuniškos Transilvanijos ir dabartinė Voivodinos teritorija, šiuo metu priklausant Serbijai bei Šiaurės Banatas.

„Lenkijos, atvirkščiai, laukia liūdna ateitis. Šalis praras etnines vokiečių žemes – Pamarį (Pomeraniją) ir Sileziją, o Maskvai susitarus su Berlynu – ir šiaurės rytinius regionus. Rusija, tiesa, neišsaugos Kaliningrado srities ir atiduos ją Vokietijai“, - sako A. Stockij.

Jo teigimu, Vakarų Ukrainai nuo Lenkijos gali atitekti dalis Pakarpatės ir Liublino vaivadijų. Svarstoma, kad kartu su šiomis žemėmis gali susikurti Galicijos valstybė su sostine Lvovu.

„Iš kitų vakarinių šiuolaikinės Ukrainos regionų nepriklausomybę gali paskelbti rusinai, tuo tarpu Černovcų sričiai atsiras galimybių prisijungti prie Rumunijos. Rumunija už tai, kad prarado Transilvaniją, gali gauti Moldovą be Padniestrės, kuri atiteks Rusijai, ir pietinę Odesos srities dalį“, - teigiama prognozėse.

Rytų Europa: Rusija išsiplės, nors praras Čėčėniją

Baltijos šalims šioje prognozėje taip pat gresia praradimai – teigiama, kad susilpnėjus Europos vienybei, prie Rusijos gali prisijungti Baltijos šalių rusakalbiai gyventojai. Tokiu būdu Rusijai tektų Narvos regionas Estijoje ir rytinė Latvijos dalis su centru Daugpilyje.

„Baltarusija, kaip valstybė, išnyks ir taps tik etnine Rusijos provincija“, - prognozuojama Lietuvos kaimynei.

Tuo tarpu Maskvai turėtų neva atitekti daugelis Ukrainos sričių: Donbasas, didelė Pietų Ukrainos dalis ir Krymas.

„Didžiuliai pokyčiai lauks Kaukazo. Rusijai, vargu, ar pavyks išsaugoti Šiaurės Kaukazo respublikas – Dagestaną, Čečėniją ir Ingušiją. Belieka klausti, kokia forma teks su jomis atsisveikinti ir kieno iniciatyva. Labiausiai tikėtina, kad šios respublikos atsiskirs staliniškai – pasilikdamos labiausiai apgyvendintus kalnų regionus ir ne pagal administracines savo sienas, bet, pavyzdžiui, pagal Tereko upę“, - teigia straipsnio autorius.

Manoma, jog Abchazija gali būti prijungta prie Krasnodaro krašto, o Gruzijai, kurioje neva galėtų būti įvestas marionetinis režimas, turėtų būti gražinama Pietų Osetija.

„Kalnų Karabacho klausimas bus išspręstas tik tuo atveju, jei bus nustatyta bendra siena tarp Rusijos ir Armėnijos. Dėl šios priežasties teks sukurti „transporto koridorių“, kuris padalys Gruziją į vakarinę ir rytinę dalis, atskirdamas Kachetiją nuo Tbilisio“, - taip planuojama Gruzijos likimas.

„Šiuo atveju nereikia pamiršti Turkijos vaidmens. Perduodant Karabachą, Ankara pareikalaus tam tikrų preferencijų. Tai galės būti teritorinės nuolaidos, pavyzdžiui, Bulgarijoje, kur gyvena nemažai turkų“, - svarstoma tekste.

Suplaka nesuderinamus geopolitikus

Prognozių autorius A. Stockij aiškina savo analizę parėmęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV), Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos, įvairių tyrimų institutų šaltiniais, taip pat Alvino Tofflerio, Zbigniewo Brzezinskio ir Samuelio Huntingtono darbais bei neįvardijamų ekspertų įžvalgomis.

„Ekspertai, sudarę šiuos žemėlapius, rekomenduoja nevertinti jų pernelyg rimtai ir nesitikėti, kad geopolitiniai įvykiai rutuliosis būtent tokia linkme. Šie teritoriniai pokyčiai įmanomi tik sutapus daugybei faktorių. Tačiau tikimybė, kad 2035 metais Europos žemėlapis bus panašus į šį, yra nemaža“, - sako straipsnio autorius.

Tačiau N. Maliukevičius pabrėžia, kad, pavyzdžiui, Z. Brzezinski ir S. Huntingtonas yra tradiciniai geopolitikai, tuo tarpu A. Toffleris – futurologas, tad derinti visų šių trijų geopolitikų ir mokslininkų nuostatas yra gana neįprasta.

„Z. Brzezinski yra suplakamas su A. Toffleriu. A. Toffleris yra visiškas futuristas. Jis labai įdomus autorius skaitymui, bet jis yra futuristas, analizuojantis, kokie procesai po daugelio metų taps esminiai. Tuo tarpu Z. Brzezinski ir S. Huntingtonas yra tradicinės geopolitinės mokyklos atstovai“, - sako N. Maliukevičius.

Rusija pažeidžiamesnė nei Europa

N. Maliukevičius taip pat teigia nesuprantantis, kodėl Europai prognozuojama, jog šalys skils į etninius darinius, tuo tarpu apie tokias išcentrines jėgas Rusijoje nekalbama.

„Posovietinėje erdvėje piešiamas žemėlapis, kad Rusija „susirinks“ visas rusakalbius etninius regionus – Narvą iš Estijos, gabaliuką iš Latvijos. Kodėl nedaroma prielaida, kad tie regionai apskritai norės tapti kažkokiais savarankiškais dariniais?“ - klausė politologas.

Pasak N. Maliukevičiaus, esama tyrimų, kurie liudija, jog Baltijos šalių rusakalbiai save dažniau laiko europiečiais nei rusais.

„Net jeigu pažiūrėtume migracijos srautus, rusakalbiai dažniau važinėja į Vakarus nei į Rytus. Yra tokia sąvoka „wishful thinking“, tai visa tai atrodo kaip noras, kad šitie regionai atsidurtų Rusijos glėbyje“, - sako politologas.

Jis taip pat pažymėjo, kad nors Rusijai prognozuojamas Kaliningrado ir kai kurių kitų teritorijų praradimas, tačiau kažkodėl nekalbama apie Tatarstaną.

„Realiai esminis separatistinis faktorius Rusijoje yra Tatarstano klausimas, kuris šiuo metu yra efektyviai sureguliuotas, bet jeigu autorius imasi tokios prognozės, kad pasaulį valdys fragmentinės jėgos, tai jis turėjo tą patį pritaikyti ir Rusijos ateičiai. Jeigu jau pabrėžiame tas jėgas, tai jos pavojingiausios būtent Rusijai, o ne Europai ar Europos Sąjungai, kuri nebuvo valstybė per se ir jai tas judėjimas vieningo darinio link yra banguotas – tai mes judame federalizmo link, tai kuriam laikui atkrentame į individualų valstybių veikimą, paskui vėl prisimenama europinė vienybė“, - sakė politologas.