„Ligi šiol niekas iš anapus negrįžta. Tačiau mūsų mirusieji supranta, kad esame žmonės, kaip ir mes – juos“, – interviu apie anapusybę ir šitą gyvenimą DELFI sakė kunigas Antanas Saulaitis.
Pasak jėzuito, Dievo akivaizdoje viskas sutvarkyta, atleista, atsiprašyta, išlyginta: „Ir nesulauktas kūdikėlis Dievo glėbyje. Gali likti gyvenimo pamoka, bet nebereikia kokios kaltės ar savigraužos dar dešimtmečius nešioti. Mirusieji mus myli net labiau negu žemėje, jau nebevaržomi netvarkingų jausmų, kreivų įsitikinimų, vidinių žaizdų“.
- Ką pasakytumėte žmonėms, kurie negalės aplankyti artimųjų kapų?
-Mūsų mirusieji arti mūsų ir mes prie jų, nesvarbu, kur būtume.
Negalintys artimųjų kapų aplankyti paveža ar palydi kaimyną ar močiutę prie jų kapų, žvakute ar gėle pažymi apleistą kapą, padeda žvakę, žalumos, kaspinėlį ties bendru paminklu kapuose ar šventoriuje, kartais prie tremtinių, partizanų ar pakelės kryžiaus, namuose uždega žvakutę prie nuotraukos, Vėlinių pamaldose su visais eina į kriptą ar kapelius prie bažnyčios, susitelkia ties senkapiais, pilkapiais, šeimos vardu paaukoja geram darbui, dienoraštyje įrašo brangų prisiminimą, susitelkę pavaikščioja po artimesnes kapines... Vėlinėms tinka kažkokios apeigos prie maldų ir minčių.
- Ar tik mums toks svarbus mirusiųjų lankymas? Labai blogai, jei tik mintimis?
-Lietuviai per Vėlines mini ne tik mirusius artimuosius. Tai ir gedėjimo metas dėl žmogaus trapumo, tautos, Lietuvos skaudžių pergyvenimų, šalia mirties – kitų gyvenimo netekčių, nesėkmių ar neprisiimtų sunkių įvykių.
Dėl laiko, sąlygų, kelionės išlaidų negalintys aplankyti kapų randa kitą būdą mirusius pas Dievą užtarti ir širdyje susitaikyti. Vėlinės nėra kapų puošimo, ištaigumo ar uolumo varžybos.
- Vyrą palaidojusi moteris – suaugusių vaikų mama ir anūkų močiutė, galima sakyti, apsigyveno kapuose. Vien juos šlavinėja ir tvarko, o gyvuosius tarsi užmiršo. Šeimai neramu, atrodo, kad taip ji liudija mirtį, o ne gyvenimą.
-Reikia laiko ir tam tikros būsenos pabūti arti gyvenimo draugo. Gal ką dar turi išspręsti, išreikšti. Tai ne apie mirtį, o gyvenimą kartu, visa atminimas, prisiminimai.
Kai bendramoksliai, kaimynai, giminės jau pas Dievą, vyresnio amžiaus žmogus kartais mažiau šiuo pasauliu domisi. Gražu būtų vaikams, anūkėliams kartu su močiute kapuose pabūti, paklausti, pasikalbėti, kad ir be žodžių.
- „Per Vėlines gyvename, judame teisinga linkme. Į kapines. Visi kiti judėjimai – atostogų, darbo, prekybiniai, pramoginiai – vyksta metafiziškai ne taip. Ko važiuoti prie jūros, jei nesiruoši išplaukti? Į kapines – kitas reikalas“, – rašė religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Ar tik lietuviams svarbu lankyti kapus?
-Kultūrose nevienodai. Nevisos lanko kapus, tačiau dauguma mini metines šventes, kai visa giminė, gentis susirenka, susitaiko. Lietuviams Vėlinės tai ir ryšys su visu paveldu, praeitimi, viltimis ir baimėmis, skausmu ir šviesa, netektimis ir ištikima ištverme.
Iš paukščių (ar lėktuvo) skrydžio Vėlinių naktį matytume, kiek lietuviams, mūsų kaimynams ir kitiems svarbus mirusiųjų prisiminimas gyvųjų labui ir ateičiai.
- Ar tiesa, kad meldžiantis už mirusius jie iš anapus padeda mums?
-Žinomi (kaip Šv. Antanas) ir nežinomi (kaip mūsų senelė) šventieji mus užtaria ir globoja. Meldžiamės, kad mirusieji pasiektų tą palaimingąją būseną Dievo akivaizdoje – ir mus užtartų, globotų. Ne veltui kai kurios pirmykštės gentys į Dievą kreipiasi „Seneli...“, nes pas Dievą išmintis, garbė, artumas.
Labai gražiai sutampa Visų Šventųjų šventė ir kitą dieną – Mirusiųjų. Šventųjų bendravimas, įvardijamas Tikėjimo išpažinime, reiškia, kad dėl Jėzaus Kristaus Prisikėlimo nebėra sienos tarp žmonių ir Dievo.
Maldai už mirusius tinka įprastiniai, gerai žinomi žodžiai iš senų ar naujų maldaknygių. Maldos (Amžiną atilsį, Tėve mūsų ir kt.) suteikia ramybę, paguodą, tikrumą. Gerai pridėti širdyje padėką už malones, artimųjų palaimą, kaip kalbame ir laidotuvių maldose: „kad saugiai pereitų slenkstį, kad būtų atleistos žmogiško silpnumo nuodėmės“.
Mirusius nuo savižudybės ar kitais sunkiais atvejais malda, mintimi patikime Dievo gailestingumui – gyvi jie būtų ar mirę: „papildyk jų tikėjimą ir viltį“. Jei kas neaišku, keblu – galima širdimi pasikalbėti.
Ši Žemė – vieninteliai mums žinomi namai. „Per pasaulį keliauja žmogus“, kaip rašo poetas. Keliaudami stengiamės kitiems padėti, išklausyti, suprasti, patys išmokti ir bręsti, būti solidarūs šioje ne visada lengvoje kelionėje į Dievą.