Tai vadinama NATO Rytų sparnu – ir pareiškimuose, ir oficialiuose dokumentuose, nors iš tikrųjų iš karinės perspektyvos tai yra frontas – priekis: į priešišką šalį, Rusiją frontu išsidėsčiusios Baltijos šalys, Lenkija yra NATO Rytų fronto šalys, o sparnų šalimi galima būtų vadinti Norvegiją, Turkiją, iš dalies Rumuniją. Bet terminologija esmės nekeičia: NATO rytinėje dalyje esančios šalys pastaruoju metu sulaukia beprecedentinių saugumo stiprinimo priemonių.
Prieš kelias savaites Briuselyje vykusiuose NATO gynybos ministrų ir valstybių vadovų susitikimuose sutarta sustiprinti rytinę Aljanso dalį – dislokuojant daugiau NATO, stiprinant NATO priešakinių pajėgų batalionų pajėgas, gerinant jų parengtį. Taip pat – stiprinant oro bei priešraketinę gynybą, vykdant daugiau stambaus masto karinių mokymų.
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims šią savaitę minint 18-ąsias prisijungimo prie Aljanso metines nuolat pabrėžiama, kad „atgrasymo politikos laikas baigėsi – reikia pereiti prie priešakinės gynybos“.
Ką tai reiškia iš tikrųjų ir kaip realiai atrodo NATO pajėgumų stiprinimas Lietuvoje?
Ne šiaip tūkstančiai papildomų karių
Labiausiai matomos Aljanso priemonės, žinoma, yra karių, karinės technikos judėjimas, pranešimai apie papildomus dalinius. Jų čia jau ir taip yra daugiau, nei prieš kelis mėnesius, kai tuometinis NATO priešakinių pajėgų vadas plk. ltn. Hagenas Ruppeltas teigė, kad jis patenkintas turimais pajėgumais ir kad nemato „prasmės dislokuoti daugiau pajėgumų“.
Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse bei Lenkijoje nuo 2016-ųjų viena svarbiausių atgrasymo grandžių yra NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės – bataliono dydžio vienetai, integruoti į vietos pajėgų struktūrą. Lietuvoje tokiam vienetui vadovauja Vokietija, kurios šarvuotasis batalionas sudaro šių pajėgų branduolį. Iki karo Ukrainoje tokia EfP grupė Lietuvoje turėjo apie 1,2 tūkst. Karių, tačiau dar prieš pat karą ir jam prasidėjus šios pajėgos buvo sustiprintos.
Oficialiame NATO priešakinių pajėgų žemėlapyje pažymima, kad Lietuvoje be Lietuvos kariuomenės sąjungininkai papildomai turi apie 4 tūkst. karių, o jų bus dar daugiau.
„Per balandžio–gegužės mėnesius tikrai turėsime labai daug NATO sąjungininkų, iš viso apie 5 tūkst. sąjungininkų papildomai, tai bus nemažai pratybų“, – žurnalistams pirmadienį Pabradėje teigė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.
Visi šie skaičiai yra ne tik sausa statistika, ne tik įspūdingi pajėgumai, bet ir savotiškas galvos skausmas dar vienam svarbiam Aljanso pajėgumui Lietuvoje – NATO pajėgų integravimo vienetui (NFIU). Jo vadas plk. Peteris Nielsenas laidoje „Delfi tema“ pažymėjo, kad NFIU, nors ir pats nevadovauja pajėgoms ar kariams, yra svarbi priešakinė jungtis, kuri koordinuoja Lietuvos ir NATO vadaviečių struktūrą. Iš esmės tai yra kaip alyva tarp NATO ir Lietuvos karinių pajėgų.
„Bandant sutepti, pašalinti kliūtis ir užtikrinti, kad viskas vyktų be problemų“, – savo misiją apibūdino Danijos pulkininkas.
Jis pripažino, kad anksčiau EfP pajėgas sudarė apie tūkstantis karių, bet tada pradėjo plūsti pastiprinimai, kurie įprastai atvyksta sertifikacijos pratyboms. Plk. P. Nielsenas pažymėjo, kad atvyko ne šiaip daugiau karių, bet ir esminiai, Lietuvos prašomi pajėgumai – trumpojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos vienetas su maždaug 100 raketų.
„Dabar EfP yra visiškai parengtas, aprūpintas viskuo, ko reikia ir dar papildomai sustiprinamas priešlėktuvine gynyba. Tai specialus batalionas su pagalbiniais daliniais – artilerija, inžineriniais, žvalgybos, priešlėktuvinės gynybos daliniais, kuriuos matytumėte aukštesniame lygyje, ką NATO jau pridėjo prie šios kovinės grupės“, – pabrėžė plk. P. Nielsenas.
„Bet gali būti ir ilgesnio nuotolio, taip pat teoriškai gali būti perkeltos ir priešraketinės gynybos sistemos“, – pažymėjo jis. Išties, Vokietijos žiniasklaidoje jau pasirodė informacija, kad į Baltijos šalis artimiausiu metu gali būti perkelta ir tolimojo nuotolio priešlėktuvinė „Patriot PAC2“ arba priešraketinė „Patriot PAC3“ baterija. Tokias Vokietija jau yra dislokavusi Slovakijoje.
Viskas tam, kad Rusija būtų atgrasyta, o jei prireiktų – Baltijos šalys būtų ginamos nuo pirmos minutės. Bet kaip tai vyktų?
Kilus karui visi kaunasi drauge
Plk. P. Nielsenas patikino, kad visos procedūros yra labai aiškios ir nedviprasmiškos: jei reikėtų kautis čia ir dabar, Trijų muškietininkų principas – vienas už visus, visi už vieną – veiktų labai paprastai: NATO priešakinių pajėgų batalionas yra tiesiogiai pavaldus Lietuvos kariuomenės brigadai „Geležinis vilkas“ ir vos tik sulaukiama aliarmo, per kelias valandas sąjungininkai yra pasirengę kautis. Ir tam esą nereikia papildomų politinių konsultacijų, skambučių į Berlyną, Amsterdamą, Oslą ar kitų į Lietuvą karius atsiuntusių šalių sostines, klausiant ką gi dabar daryti.
O tai, kad visuomenėje vis dar kyla klausimų „ar NATO gintų Lietuvą“, anot pašnekovo yra sunkiai atsakomas klausimas. Nors jam ir NFIU tarnaujantiems sąjungininkų kariams abejonių nėra.
„Galiu pasakyti, kad mes, kaip vienetas, esame pasiryžę likti čia ir kautis. Aš pats čia turiu ekipuotę – automatinį ginklą, pistoletą, šarvinę liemenę, šalmą, o ir likę vaikinai taip pat.
Aš galbūt išsiųsčiau žmoną namo, jei reikalai pakryptų blogyn, bet pats likčiau kautis su lietuviais, nes mano šalis nusprendė, kad man taip reikia daryti. Ir jei gynybos štabas persikelia į taktines pozicijas iš to pastato, kuriame dabar dirbu, tai mes seksime paskui gynybos štabą ir pasirūpinsime, kad liktų ryšys su NATO“, – tikino plk. P. Nielsenas.
Toks jo pripažinimas – dar viena, regis, akivaizdi, bet labai svarbi, nes pasitvirtinusi karo Ukrainoje pamoka: dar prieš kylant kariniams veiksmams nuolatinės dislokacijos vietose esantys kariai privalo užtikrinti, kad nebus nutrauktas ryšys su vadavietėmis, o jie patys su visa ginkluote, įranga ir technika kuo skubiau palikti pastatus, kad netaptų sparnuotųjų, balisitinių raketų, artilerijos taikiniais, t.y. pajėgos išvedamos į „taktines pozicijas“, kurios gali būti nežinomos priešininkui.
NFIU vadas neslėpė, kad nors pamokas iš karo Ukrainoje vertinti dar anksto, jau dabar akivaizdūs ir svarbūs dalykai rodo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: pirmiausiai nusiteikimą kovą, moralę.
„Ko gero, Napoleonas sakė, jog moralė yra tris kartus svarbesnė už fizinę jėgą. Bet ir iš techninės pusės žiūrint galima pasakyti, kad dar per anksti nurašyti tankus, kad jie esą yra pasenę – daug kartų tai jau buvo kalbėta ankstesnių konfliktų metu.
Puskarininkių sistemos naudojimas – žinant tai, ką Lietuva ir kitos NATO šalys padarė padedant Ukrainai, treniruojant jos karius per pastaruosius 5-10 metų, tai dabar atsiperka: decentralizuota, nepriklausoma kova, prieš ką Rusija nieko negali padaryti“, – ukrainiečių, o kartu ir NATO panašumus vardijo karininkas.
Šaudmenų ir amunicijos – mėnesiams
Jis pripažino, kad Lietuvos operacinė erdvė – nepalyginamai mažesnė, nei Ukrainos, tačiau vienas principas yra identiškas tiek ukrainiečiams, tiek lietuviams, tiek sąjungininkams iš NATO – logistikos svarba.
„Galiu pasakyti, kad EfP aprūpinti logistiškai kautis pirmus kelis mėnesius. Negaliu atskleisti dienų skaičiaus, bet dabar atkeliauja pastiprinimai – didžiuliai konteineriai su amunicija ir vyksta daug reikalų ruošiant vietoves amunicijos saugykloms stovyklavietėse“, – teigė plk. P. Nielsenas.
Būtent atsargos – nuo degalų iki šaudmenų, amunicijos yra ne mažiau svarbus veiksnys bet kokio karo metu, o karas Ukrainoje rodo, kad atsargų turėjimas, jų saugumus paskirstymas, decentralizavimas ir logistikos grandinių palaikymas yra vienas esminių veiksnių, kurie leidžia kautis. Ukrainiečių valia gali būti tokia pat, kaip 2014-siais, tačiau tada jie neturėjo tiek priemonių, kurios būtų sustabdžiusios tuomet slaptą ir Kremliaus neigtą rusų pajėgų įsiveržimą.
Plk. P. Nielsenas pridūrė, kad pastiprinimai gali atvykti tiek sausuma, tiek jūros, tiek oro keliais, ypač jei svarbiausia jungtis su likusiomis Aljanso šalimis – Suvalkų koridorius būtų atkirstas. Būtent čia galima tikėtis papildomų NATO pastiprinimų – viena įvardytų sąjungininkų stovyklų yra Marijampolėje.
Vis dėlto, net ir pripažinęs, kad sąjungininkų pajėgoms Suvalkų koridoriuje „labai didelė grėsmė kyla iš netiesioginės ugnies pajėgumų Kaliningrade“, plk. P. Nielsenas pabrėžė, jog „NATO turi žiūrėti, kaip juos pašalinti“.
„Taip, pašalinti, na, sunaikinti. Ir tai reikia padaryti prieš tai, kai atvykstame su daugiau pajėgų, kurios yra pažeidžiamos. Bet, jei atvirai, detalių nežinau.
Manau, kad daromi teisingi dalykai – pasienyje su Baltarusija ir Kaliningradu treniruojasi pajėgos ir ten jau yra gera pusiausvyra“, – teigė karininkas. Jis neslėpė, kad kol kas didžiausią darbą Suvalkų koridoriuje atlieka būtent Lietuvos kariuomenė.
„Aš žinau, kad jūs tai jau darote – bandote jūsų šalį paversti kaip įmanoma labiau nesuvirškinama agresoriui, bandyti kautis nepriklausomai, gebėti kautis decentralizuotai, net jei dalis pajėgų būtų pakirstos, tektų kautis priešo užnugaryje, naikinti priešo logistiką ir tai turėtų didelį poveikį kontaktiniam mūšiui“, – teigė plk. P. Nielsenas.
Vis dėlto tokios kalbos apie galimą konfliktą kol kas, regis, yra tolimos perspektyvos vizija – blogiausi scenarijai, kuriems, jau ne kaip simbolinės, o realios priešakinės pajėgos ruošiasi gynybai dabar atrodo sunkiai tikėtini dėl paprastos priežasties. Plk. P. Nielsenas pažymėjo, kad prasidėjus karui Ukrainoje padėtis dramatiškai pasikeitė.
„Dabar matome, kad rusai nuo mūsų sienų atsitraukia iš Kaliningrado ir Baltarusijos, o pajėgumai permetami į Ukrainą, tad grėsmė čia yra mažesnė, nei prieš tris mėnesius“, – teigė plk. P. Nielsenas, bet čia pat pripažino – viskas gali pasikeisti Rusijai perdislokuojant pajėgas. Bet tą patį greitai dabar gali padaryti ir NATO.
„Manau, kad EfP su papildomais daliniais jau dabar yra labai stiprus vienetas ir jei reikėtų dar labiau sustiprinti, jis būtų sustiprintas NATO greitojo reagavimo pajėgomis – NATO Vyriausias pajėgų Europoje vadas (SACEUR) dislokuotų batalioną ar brigadą, kurie čia gali kautis patys, remiami logistinių dalinių, žinoma“, – pažymėjo pašnekovas.
