Lenkija jau ne kartą yra tiesiogiai pareiškusi, kad santykių atšilimą sieja su asmenvardžių rašybos įteisinimą originalo kalba. Savo ruožtu galima kiek tik nori pretenduoti orientuotis į Šiaurės šalis, bet vertybių skirtumai bado akis, o užsienio šalių ambasadoriai stebisi nacionalizmo apraiškomis bei nesuvokimu, kad mažumų apsauga – vienas svarbiausių žmogaus teisių aspektų.
Lietuviškos vertybės šiurpina norvegus, o lenkai pyksta
„Mums yra svarbi Šiaurės Europa, esame šiame regione, šios šalys pagal savo interesus labiausiai atitinka mūsų interesus, šios šalys nuo pat pirmųjų dienų Lietuvai padėjo, niekada neišdavė ir, manau, kad mes turime tai vertinti ir tuo pasinaudoti“, - tai prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai, pasakyti 2011-aisiais.
Kad „perspektyviausia Lietuvos savirealizacijos erdvė yra „šiaurinis lankas“, kalbėjo ir buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Tačiau ar Lietuva gali orientuotis į „šiaurinį lanką“, jei nesuvokia, kodėl homoseksualai nori lygių teisių arba kodėl šūkis „Lietuva – lietuviams“ žeidžia žydus, rusus, lenkus, romus ir kitus nelietuvių tautybės asmenis?
Prieš trejus metus savo nuostabą dėl Gedimino prospekte vykusių nacionalistų eitynių bei draudimo šia gatve žygiuoti homoseksualams išsakė Norvegijos ambasadorius Steinaras Gilis.
„Visi užsieniečiai, esantys Lietuvoje, pastebėjo tas eitynes. Mes buvome šokiruoti“, - tuomet sakė ambsadorius.
Panašią poziciją prieš dvejus metus pakartojo Lietuvoje viešėjęs šios šalies užsienio reikalų ministras Janas Gahras Store, o 2011-ųjų birželį Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Leifas Arne Ullandas aiškino, jog jo šalyje fizinės bausmės vaikams yra uždraustos – kaip tik prieš tai Seimas buvo atmetęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas, siūlančias drausti fizinį smurtą prieš vaikus.
Lenkijos ir Lietuvos santykių kontekste niekas beveik neprisimena, kad su šia kaimynine valstybe mus sieja strateginė partnerystė. Šiuo atveju ir vėl koją kiša vidaus politika, tiksliau Lietuvos įstatymų leidėjų nusistatymas prieš originalią asmenvardžių rašybą dokumentuose bei nepasitenkinimas Lietuvos lenkų reikalavimais tautinės mažumos kompaktiškai gyvenamuose rajoniuose šalia lietuviškų vietovardžių pavadinimų pakabinti lenkiškus.
M.Jurkynas: mūsų visuomenė kitokia
„Vidaus politikos veiksniai turi reikšmės santykiuose su kitomis valstybėmis: su kaimyninėmis valstybėmis, regiono partnerėmis, su valstybėmis, kurių kilmės Lietuvos piliečiai gyvena Lietuvoje – šiuo atveju turiu omenyje Lietuvos lenkus. Tas dalykas aktualus bet kuriai valstybei, nes gyvename globalizacijos sąlygomis, kasdien vyksta finansinės transakcijos, informacija apie įvykius ir procesus sklinda greitai, todėl tai, kas vyksta viduje, tampa nauju kontekstu užsienio politikoje“, - teigė M. Jurkynas.
Mokslininkas pabrėžia, kad Lietuvos santykiai su Šiaurės šalimis suintensyvėjo kaip tik tuomet, kai vyravo „šaltoji taika“ arba „pauzių politika“ su Lenkija.
„Tuo metu, kai vyravo „šaltoji taika“ tarp Lietuvos ir Lenkijos arba taip vadinama „pauzių politika“, kurią palaikė prezidentė D. Grybauskaitė ir buvęs Andriaus Kubiliaus ministrų kabinetas, taip pat jų užsienio reikalų ministras, natūralu, kad tada suintensyvėjo santykiai su Šiaurės šalimis“, - svarstė politologas.
Pasak M. Jurkyno, Lietuva į Šiaurės valstybes orientuojasi, remdamasi įvairiais pagrindais – ne tik vertybiniu pagrindu, tačiau žmogaus teisių klausimai, anot M. Jurkyno išties Lietuvą skiria nuo Šiaurės ar Vakarų Europos.
„Taip, žmogaus teisių klausimai, nepasiant to, ar tai gėjai, ar lyčių lygybė, yra svarbūs ne tik Šiaurės šalims, bet ir Vakarų Europos valstybėms. Čia Lietuva su tokia kontraversiška politika, su tokia visuomenės nuomone yra kitokia. Aš nesakau, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog visuomenė yra tokia. O politikai visada galėtų žiūrėti, kaip tuos dalykus reguliuoti, organizuoti geriau, kad būtų priimtina ir tarptautinei bendruomenei, kurios dalimi esame“, - teigė M. Jurkynas.
Politologas sako, kad nacionalizmas buvo varomoji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jėga XX amžiaus pradžioje bei žlungant Sovietų Sąjungai, tačiau šiuo metu politinė mintis krypsta kita linkme – manoma, kad tauta remiasi pilietybės institucija, tad etninės kilmės svarba mąžta.
„Tas pats ir dėl homoseksualų – ne chromosomų rinkinys apibrėžia žmogaus lojalumą, yra įvairių žmonių, bet tai nereiškia, kad jie geresni ar blogesni piliečiai. Jie visi vienodi ir turi naudotis nustatytomis vienodomis teisėmis bei pareigomis“, - svarstė M. Jurkynas.
Mahometo karikatūrų skandalas parodė – pasaulyje sienos neturi reikšmės
„Šiais laikais negalima būti izoliuotam, nes dėl komunikacijų, socialinių tinklų mūsų veiksmai iškart tampa kitų visuomenių, kitų tolimų žmonių grupių interpretacijos ojektu. Dažnai mūsų pradinė žinia gali pasimesti vertime – ji gali būti interpretujama visai kitaip ir kitame kontekste“, - pasakojo N. Maliukevičius.
Pasak mokslininko, tokią tendenciją puikiai atskleidė pranašo Mahometo karikatūrų skandalas, kai 2006 m. Danijos laikraštyje „Jyllands-Posten“ išpublikuotos Mahometo karikatūros sukėlė aršų musulmonų pasipiktinimą visame pasaulyje.
„Atrodytų vakarietiškoje, daniškoje erdvėje buvo diskutuojama apie radikalųjį islamizmą ir, staiga tai tapo globalia problema. Todėl šia prasme man paradoksaliai skamba mūsų nacionalizmo pakraipos apologetų skatinimai izoliuotis, nepriklausyti nei Vakarams, nei Rytams, išlaikyti išsikirtinumą, sterilumą. Objektyviai tai sunkiai įgyvendinama. Todėl šia prasme mūsų veiksmai ir svarstymai tampa ne tik tradicinės užsienio politikos objektu, bet ir apskritai viešų diskusijų objektu ir gali sukelti rimtus kultūrinius konfliktus, nesusišnekėjimus“, - aiškino politologas.
N. Maliukevičius taip pat primena, kad Europos Sąjunga susikūrė ne pagal geografines sienas – tai visuotinio sutarimo po Antrojo pasaulinio karo rezultatas. Todėl nacionalizmas ir tolerancijos stoka Europai primena bėdas, sukėlusias pasaulinį konfliktą.
„Nacionalizmas, tolerancijos stoka pasąmoningai primena Europai Antrojo pasaulinio karo didžiąsias problemas ir bėdas. Visas europietiškas didysis pasaulinio karo konfliktas ir buvo nacionalizmo, radikalių ideologijų ir režimų sužydėjimo pasekmė“, - svarstė politologas.