Jis vadovauja didžiausiam NATO skyriui, kuris yra tarsi aljanso stuburas. Pagrindinė užduotis – organizacinė transformacija laikais, kai pagrindinis NATO iššūkis tampa išlaikyti šalių narių vienybę, t. y. patį aljansą.

„Visi šie aljanso vienybės nebuvimo klausimai, galbūt, dabar neturi aiškių pasekmių, bet kai ateis diena X – kai kažkas nutiks, tada pamatysime, ką reiškia, kai nėra vienybės“, – interviu teigė NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas.

– Esate pirmasis lietuvis užėmęs tokias aukštas pareigas NATO. Kaip tampama NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoju?

– Iš viso yra vienas pirmasis generalinio sekretoriaus pavaduotojas ir 8 generalinio sekretoriaus pavaduotojai. Kiekvienas iš mūsų turi priskirtą tam tikrą sritį. Mano yra organizacinis valdymas. Tai didžiausias skyrius visame NATO – apie 400 žmonių.

Kaip tokios pareigos gaunamos? Na, aš tai matau kaip komandinio darbo rezultatą. Sužinojęs apie tokiai pozicijai ieškomą žmogų, pateikiau savo paraišką.

Manau, kad buvo visuma faktorių – reikėjo žmogaus su patirtimi iš privataus sektoriaus, kartu suprantančio karybą. Gal net žmogaus, kuris supranta NATO ne per daug.
Giedrimas Jeglinskas

– Ne Lietuva jus nominavo?

– Ne, čia yra visiškai skirtinga sistema nei, tarkime, Europos komisarų skyrimas. Lietuva neturi kokios tai paskirtos pozicijos. Kiekvienas gali pateikti paraišką ir yra įvertinamas pagal savo nuopelnus, žinias ir vadovavimo įgūdžius.

– Kiek teko dalyvauti darbo pokalbių ar, tarkime, egzaminų, kad gautumėte šį postą?

– Du–trys pokalbiai, po to sekė visos dienos interviu su konsultacine įmone, plius buvo testai ir dar vakarienės tipo neformalus pokalbis. Tai kažkur 5–6 pokalbiai.

Galiu sakyti, kad laimėjau, nes kažką labai gerai atsakiau ar gera mano praeitis. Bet manau, kad buvo visuma faktorių – reikėjo žmogaus su patirtimi iš privataus sektoriaus, kartu suprantančio karybą. Gal net žmogaus, kuris supranta NATO ne per daug. Mat mano pozicija – tai pokyčių valdymas, transformacijos organizacijos viduje – tai grynai organizaciniai reikalai. Tad gal nereikia labai giliai suprasti NATO, o gal geriau, kad žmogus ateitų su požiūriu iš išorės.

– Jūsų CV išties labai įdomus: buvote kariškis, tada dirbote tarptautiniame banke, tada tapote Krašto apsaugos viceministru…

– Dabar man atrodo, kad istorija paprasta, bet pasižiūri į praeitį – tai neabejotinai įdomu. Po Vest Pointo karo akademijos Amerikoje grįžau į Lietuvą, atitarnavau 5 metus (būrio vadas Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione ir vyresnysis žvalgybos analitikas Krašto apsaugos ministerijoje – red. past.), tada nusprendžiau išeiti ir praplėsti akiratį – įstojau į Kolumbijos verslo mokyklą Niujorke, baigiau MBA („Master of Business Administration“ – red. past.)). Po to įsidarbinau „Citygroup“ banke. Pradžioje dirbau Niujorke, tada metai Japonijoje, dveji Singapūre, dveji su puse metų Australijoje, tada Varšuvoje. Ir dirbau įvairiuose sektoriuose.

Bet per visą tą laiką nepamiršau nei Lietuvos, nei gynybos ar saugumo temų. Reiškiausi žiniasklaidoje. Ypatingai stipriai, kai prasidėjo visi tie dalykai Ukrainoje. Kai 2016 m. buvo suformuota naujoji Vyriausybė, buvo ieškoma naujų žmonių ir pasiūlyta mano kandidatūra – ji tiko tiek Sauliui Skverneliui, tiek Raimundui Karobliui. Tuo metu dirbau Varšuvoje ir persikraustymas nebuvo komplikuotas. Pakalbėjome, aš išdėsčiau savo viziją, ką noriu padaryti ir tapau viceministru.

NATO – tūkstančiai žmonių, didelė biurokratija, daug užsisėdėjimų, nepavadinsiu to stagnacijos, bet yra daug atsiskyrimo, kai departamentai ar grupės nekalba tarpusavyje.
Giedrimas Jeglinskas

– O dabar kokie didžiausi iššūkiai, kokių žinių labiausiai prireiks NATO? Karinių ar vadybos?

– Visų. NATO – tūkstančiai žmonių, didelė biurokratija, daug užsisėdėjimų, nepavadinsiu to stagnacija, bet yra daug atsiskyrimo, kai departamentai ar grupės nekalba tarpusavyje. Privačiame sektoriuje tai taip pat egzistuoja, ypač didžiulėse korporacijose. Pavyzdžiui, „Citygroup“ buvo 250 tūkst. žmonių. Aš, tiesa, nedariau transformacijų, bet dirbau ten ir žinau, kaip viskas buvo daroma, mažinamas tas padalinių atsiskyrimas, kaip efektyviau bendradarbiaujama. Mano MBA irgi yra apie verslo transformacijas. Kaip minėjau, manau, kad NATO ieškojo žmogaus, kuris būtų ne tik iš gynybos sektoriaus, o su šiek tiek kitokiu matymu.

– Tai viena iš jūsų pagrindinių užduočių – padaryti NATO vidinę transformaciją?

– Korporacijos ir organizacijos, tokios, kaip NATO, turi nuolat transformuotis. Kaip tai įgyvendinti kasdieną – sudėtingiausias dalykas. Mano skyrius yra organizacinis stuburas: finansai ir biudžetas, žmogiškieji ištekliai ir personalas, technologijos – IT architektūra bei visa infrastruktūra. Tai yra tokios 4 kolonos, ant kurių laikosi visa organizacija.

– Ar per darbo pokalbius sulaukėte kokių konkrečių uždavinių, tarkim, sumažinti tiek ir tiek personalą, padaryti tam tikrus procesus efektyvesniais?

– NATO nuolat vykdo procesų ir funkcijų peržiūrą. Prieš metus nustatyta, kad yra 10 sferų, 27 sritys, kur reikia pertvarkų. Didžioji dalis jų – organizacinio valdymo skyriaus kompetencija.

Mano skyrius yra organizacinis stuburas: finansai ir biudžetas, žmogiškieji ištekliai ir personalas, technologijos – IT architektūra bei visa infrastruktūra. Tai yra tokios 4 kolonos, ant kurių laikosi visa organizacija.
Giedrimas Jeglinskas

Per darbo interviu aš taip pat aiškiai pasakiau, kad turime suprasti, kaip samdome žmones, kaip mes juos rekrutuojame. Yra daug problemų – trūkumas diversifikavimo: per mažai šalių atstovaujama, moterų mažiau. Tad gauname tokį disbalansą, kurį šiais laikais reikia būtinai taisyti, gal net griežtuoju būdu. Apie 12 šalių dabar reprezentuoja mažiau nei vieną procentą darbuotojų, t. y. iš tų šalių yra mažiau nei vienas procentas NATO darbuotojų. Lietuva – tarp šių irgi. Tai reikia keisti.

– Kalbant apie kitą jūsų kuruojamą sritį – biudžetą – taip pat vyksta finansavimo reforma. Amerikiečiai mokės mažiau, kiti daugiau?

– Dabar tai yra didžioji dilema, kurią turime išspręsti iki Lyderių susitikimo Londone. Liko maždaug mėnuo ir sunku pasakyti, ar pavyks išspręsti, kaip dalinsimės kaštais. Turime eiti link kažkokio kompromiso – JAV prezidentas nori vieno, prancūzai ir vokiečiai – kito. Kaip tai išspręsime – kol kas negaliu pasakyti.

– Bet pats NATO biudžetas didės ar liks toks pats?

– NATO biudžetas didėja visą laiką per infliacijos mechanizmą.

Bet svarbiausia – mums NATO patiems reikia parodyti, kaip mes efektyviau naudojame pinigus, kaip ne tik išleidžiame, bet investuojame į kažką ir tai mano, kaip atėjusio iš bankinio sektoriaus, Krašto apsaugos ministerijoje dirbusio pajėgumų plėtros srityje, pagrindinė užduotis. Reikia parodyti naudą šalims-narėms. Mes Lietuvoje tai matome, bet kitiems reikia įrodinėti.

– Kokie dar klausimai bus aptarti NATO Lyderių susitikime?

– Tai kaip minėjau, kaštų pasidalinimas, tada, manau, bus akcentuojama, 2 proc. BVP gynybai (plačiąja prasme). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas labai dažnai mini, kad NATO šalių gynybos finansavimas per kelis pastaruosius metus padidėjo 100 milijardų, neskaičiuojant JAV. Bet yra noras eiti toliau.

Kitas klausimas – atgrasymo mechanizmas – 4 kart 30 arba 30 batalionų, 30 naikintuvų eskadronų, 30 karinių laivų per 30 dienų.

Reikia parodyti naudą šalims-narėms. Mes Lietuvoje tai matome, bet kitiems reikia įrodinėti.
Giedrimas Jeglinskas

– Visi šie klausimai, neabejotinai, yra svarbūs ir Lietuvai. Bet ar tiesiogiai mums ypač svarbūs klausimai tokie, kaip Baltijos valstybių gynybos planai, bus svarsto NATO Lyderių susitikime?

– Diskutuojama dėl mūsų gynybinių planų. Ar pateks į susitikimo dienotvarkę, ar ne – tai diskusijų objektas. Kol kas sunku pasakyti. Netrukus įvyks užsienio reikalų ministrų susitikimas ir gal taps aiškiau.

– Kaip dėl Turkijos klausimo?

– Nepaisant visos dabartinės įtampos, Turkija yra labai svarbi NATO. Ten yra ir NATO bazės, ir šalys teikia įvairius karinius pajėgumus bei remia turkus. Vyksta normalus bendradarbiavimas. Turkai yra viena stipriausių jėgų kariniu atžvilgiu visame aljanse.

Kodėl jie perima rusiškas technologijas? Turkijos prezidentas Recepas Erdoganas šią savaitę susitinka su JAV vadovu Donaldu Trumpu Vašingtone ir gal bus kokių paaiškinimų. Manyčiau, kad tai dvišaliai dalykai.

Kaip generalinis sekretorius paminėjo, NATO yra forumas, kur mes turime kalbėtis ir bandyti ieškoti sprendimų.

– Kalbant apie D. Trumpą, kas dabar yra didžiausias iššūkis NATO?

– Ar Trumpas yra? Manau, kad visą laiką didžiausias NATO iššūkis yra vienybė. Reikia išlaikyti konsensusą. Dėl daugelio dabar vyraujančių temų galima susikristi, susipykti.

– Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad NATO „smegenys mirusios“, anksčiau Vengrija blokavo NATO pareiškimą dėl Ukrainos, Turkija perka iš Rusijos karinę įrangą…

– Tai ir yra atsakymas – visi šie aljanso vienybės nebuvimo klausimai. Galbūt, jie dabar neturi aiškių pasekmių, bet kai ateis diena X – kai kažkas nutiks, tada pamatysim, ką reiškia, kai nėra vienybės. Kita vertus, kartais krizės suvienija.

Bet Macrono pareiškimas yra labai bauginantis.

– Kokia NATO šalių pozicija dėl Afganistano? Ar šis klausimas bus svarstomas Lyderių susitikime?

– Afganistane situacija sudėtinga, bet pozicija aiški: reikia politinio sprendimo ir kol nėra taikos, politinio sutarimo, NATO niekur neišeis iš ten. Tam visi pritaria: kartu įėjome, kartu ir išeisime.

– Kokia kryptimi eina pati NATO? Jei prieš dešimtmetį vykdė operacijas Afganistane, kitur, tai pastaraisiais metais lyg ir sugrįžta prie pirminės idėjos – gynybinis blokas, kuris gina savo narių teritorijas?

– Nuo fokusavimosi į antiteroristines operacijas mes sugrįžome prie didžiųjų galių susikirtimo – Rusija, kylanti Kinija. Grįžtame į platesnį matymą visos šachmatų lentos.

Nepaisant visos dabartinės įtampos, Turkija yra labai svarbi NATO. Vyksta normalus bendradarbiavimas. Turkai yra viena stipriausių jėgų kariniu atžvilgiu visame aljanse.
Giedrimas Jeglinskas

Dėmesys Afganistanui, Irakui niekur nedings. Bet mes dabar įgaliname atgrasimą. Po Ukrainos dėmesys aiškus – apginti visą euroatlantinę zoną.

– Kokios santykių su Rusija perspektyvos? Įdomu, kad nors santykių jokių nėra, bet NATO, galima sakyti, yra trys pagrindinės kalbos: anglų, prancūzų ir rusų (verčiami tiek pranešimai spaudai, spaudos konferencijos, tiek dokumentai)?

– Santykiai yra jokie, bet kodėl verčiam? Tam, kad rusai savaip neinterpretuotų anglų kalbos. Duodame iškart jiems baigtinį produktą.

– Bet Rusijos propagandai tai juk ne kliūtis?

– Taip, bet atskiriems žmonėms, kurie domisi, norisi pateikti tikrą informaciją.

O kalbant apie Rusijos ir NATO santykius, tai aljansas yra pasirengęs dialogui, kada tik Rusija bus tam pasirengusi. Kol kas mes to nematome.

– Kiek reali yra Ukrainos, Gruzijos gal ir Moldovos narystė NATO? Kalbame apie dešimtmetį, dvidešimtmetį ar net daugiau?

– Kelios šalys (JAV, Prancūzija, Vokietija) šiuo klausimu yra svarbiausios. Jos turi būti tuo įtikintos ir suinteresuotos. Lietuvos pozicija, tarkim Gruzijos klausimu, tai, kad ši šalis tiek daug davė NATO ir tikriausiai jau seniai pagal karinius kriterijus atitinka narystės statusą. Bet ar tai pajudės – nežinau.

– Bet gal nereikia NATO plėtros? Jau dabar sunku tarp 29 šalių narių išlaikyti vienybę.

– Sunku, bet čia mes skiriamės nuo ES, nes sakome, jog galbūt šalių progresas ir prasideda, kai jos užsitikrina savo saugumo pagrindus. Dėl to NATO visada atvira ir liks atvira naujų šalių priėmimui. NATO turi labai aiškią misiją – saugumas.