Ar degdama nostalgija praeičiai Rusija išties tikisi tapti patrauklia regiono lydere, paskui kurią norėtų sekti buvusio sovietinės šalys? O gal tokios dainos Kremliuje parodo, kad Rusijos minkštoji galia šlubuoja?

„Nostalgija praeičiai Rusijai tampa savotišku minkštosios galios įrankiu įvairiose srityse, nesvarbu, ar ši nostalgija pasireikštų muzikoje, televizinėje produkcijoje ar kur kitur. Ar tai būtų paplitę serialai apie karą, ar kas nors kita, daugumos jų turinys sukasi apie praeitį: Sovietų Sąjungos melodramos, Antrojo pasaulinio karo trileriai ir panašiai. Tokie dalykai turi ir politinį svorį, ir perkamąją galią. Dalis tokių pseudokūrėjų iš principo yra dvaro muzikantai, kurie uždirba pragyvenimui manipuliuodami nostalgiškais jausmais, kas yra priimtina bei naudinga Vladimirui Putinui ir Kremliui“, - teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius.

Tačiau mokslininko teigimu, Rusija negeba tinkamai panaudoti minkštosios galios svertų, todėl aplinkinės šalys laiko ją priešiška valstybe, o Ukrainoje šimtatūkstantinės minios reikalauja valdžios sukti į Vakarus, o ne į Rytus ir Rusiją.

Pasak N. Maliukevičiaus, tokie įvykiai liudija, kad minkštąją galią geriau įvaldžiusi yra Europa, o ne Rusija.

„Pažiūrėkime, kas vyksta tarp Rusijos ir Europos Sąjungos ir kokią didelę galią Euromaidane turi svajonės. Žmonės svajoja pakeisti gyvenimą, tapti europiečiais, nors ta Asociacijos sutartis, kurią turėjo pasirašyti Ukraina, toli gražu nesuteikia tikrojo europietiškumo. Bet žmonėms tai nesvarbu: jie turi svajonę, eina į gatves, dėl tos svajonės kovoja, nori būti tokie, kaip ir kiti Europoje. Va, kur yra konkretus švelniosios galios pavyzdys“, - teigia N. Maliukevičius.

Koncertai dažnai sutampa su politinėmis datomis

Neseniai Kremliuje atlikta Rusijos dainininko O. Gazmanovo daina „Pagaminta SSRS“ sukėlė tikrą furorą Lietuvoje ir Latvijoje. Dainoje skamba žodžiai „Ukraina ir Krymas, Baltarusija, Moldova – tai mano šalis! Sachalinas, Kamčiatka, Uralo kalnai – tai mano šalis! Krasnodaro kraštas, Sibiras ir Pavolgys, Kazachstanas, Kaukazas, ir Pabaltijys... Aš gimiau Sovietų Sąjungoje, padarytas aš SSSR!“.

Prieš Naujuosius metus O. Gazmanovas koncertuos Vilniuje, dainininkas taip pat yra ne kartą koncertavęs įvairiuose Lietuvos miestuose. Rusijos žvaigždžių koncertai nėra naujiena Lietuvoje, tačiau politologai atkreipia dėmesį, kad jie dažnai sutampa su valstybinėmis Lietuvos šventėmis arba svarbiais politiniais renginiais.

Pavyzdžiui, prieš pat Lietuvos pirmininkavimo pradžią Europos Sąjungos Tarybai Trakuose buvo demonstruojamas rusų ir baltarusių spektaklis „Gulbių ežeras“, kurį rėmė Kultūros ministerija.

Tas pats O. Gazmanovas yra koncertavęs Šiauliuose 2006 m. vasario 16-ąją. Valstybinių švenčių metu Lietuvoje yra koncertavusios ir kitos Rusijoje populiarios grupės ar atlikėjai: „Liubė“ bei Ala Pugačiova.

N. Maliukevičius teigia, kad muzika, televizija, menas yra minkštosios galios šaltiniai, tačiau, jo teigimu, Rusija su minkštąja galia turi itin daug problemų, ypač posovietinėje erdvėje. Minkštoji galia paprastai asocijuojasi su pavyzdžiu ir patrauklumu, tuo tarpu Rusija neatrodo patraukli alternatyva beveik nė vienai buvusiai Sovietų Sąjungos valstybei, išskyrus nebent Baltarusiją.

„Su švelniąja galia principas paprastas – su ja galima įgyti patrauklumo. Galima siekti naudos pasitelkus karinę ar ekonominę prievartą, bet galima patraukti savo pavyzdžiu ir populiarumu, kad kiti imtų į tave lygiuotis“, - teigė N. Maliukevičius.

Bet mokslininkas pabrėžia, kad Rusija kur kas dažniau taiko ekonominio spaudimo priemones: pavyzdžiui, prieš pat viršūnių susitikimą Vilniuje ėmė taikyti importo apribojimus Lietuvai, Moldovai, Gruzijai ir Ukrainai.

Ar reikėjo reaguoti į O. Gazmanovo dainą?

Rasa Juknevičienė
Klausiamas, ar, jo nuomone, reikėjo reaguoti į Kremliuje dainuotą O. Gazmanovo dainą, politologas buvo konkretus: reaguoti reikėjo, tačiau situacija turėjo būti valdoma. Jis kritiškai įvertino konservatorės Rasos Juknevičienės siūlymą paskelbti O. Gazmanovą persona non grata Lietuvoje bei Algio Ramanausko pasisakymus socialiniame tinkle.

„Manau, kad reaguoti reikėjo dėl to, jog V. Putinas nusprendė pademonstruoti švelniąją galią užsienio ambasadoriams ir užsienio reikalų ministerijos turėjo adekvačiai sureaguoti. Lietuva sureagavo, Latvija sureagavo. Tik, aišku, po to procesas pasidarė nekontroliuojamas, buvo išsakyta kai kurių kategoriškų pareiškimų. Turiu omenyje A. Ramanausko pareiškimas ir siūlymus drausti įvažiuoti. Manau, kad tai netikslinga, nes muzikinių skonių nesureguliuosi“, - teigė N. Maliukevičius.

Pasak politologo, šioje situacijoje svarbiausia ne pati O. Gazmanovo daina, dvelkianti nostalgija sovietinei praeičiai, bet kontekstas: daina buvo atlikta užsienio ambasadorių akivaizdoje, Ukrainoje daugiatūkstantinė minia protestuoja prieš prezidento sprendimą nepasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Europos Sąjunga, o prie Baltijos valstybių sienų rusai dislokavo artimo nuotolio raketas.

„Kontekstas šiuo atveju yra svarbesnis už kūrinį ir patį atlikėją“, - teigia mokslininkas.

„Aš manau, kad tai buvo dvigubas akibrokštas, nes tokio renginio metu buvo pademonstruotas požiūris ir į savo valstybę. Per šitokį minėjimą reikėjo šnekėti apie ateitį, o viskas buvo susieta su Sovietų Sąjunga ir nostalgija. Tai yra savotiškas simptomas“, - pridūrė N. Maliukevičius.

Rusijoje traumos negydomos

Politologas sako, kad Lietuvos jautrumas sovietinės istorijos atžvilgiu yra natūralus atsakas į ilgus metus trukusią okupaciją. Tai liudija, kad mūsų visuomenė skaudžiai išgyveno sovietines represijas ir dar neišgijo nuo žaizdų.

„Natūralu, kad kartais manipuliavimas Sovietų Sąjungos praeitimi, istorija, sukelia tokią reakciją. Aš tai pavadinčiau socialinės traumos, kurią mums padarė Sovietų Sąjunga, rezultatu“, - teigia N. Maliukevičius.

Mokslininkas priduria, kad dar didesnę traumą patyrė pati Rusija, tačiau šioje valstybėje apie tai nekalbama. N. Maliukevičius sako, kad Rusijos visuomenė netgi neįsisąmonina paprasto fakto, kad Maskvos centre mauzoliejuje guli paskutinį Rusijos carą nužudęs žmogus – Vladimiras Leninas.

„Ką tai pasako apie identitetą? Tai didžiulės giluminės problemos, su kuriomis V. Putino režimas, akivaizdu, nepasiruošęs dorotis. Mes esame nusiteikę susidoroti su sovietine praeitimi, gilintis, aptarinėti. Rusijoje yra visiškai kita situacija, jie net nėra pasiruošę apie tai šnekėti. V. Putinas suvokia, kad tai gali turėti pražūtingų pasekmių jo režimui, nes pats yra atėjęs iš sovietinės sistemos. Netgi iš ypač sudėtingos sistemos dalies: represinės dalies, iš saugumo aparato. Užtat Sovietų Sąjunga tokiems politikams tampa sudėtine identiteto dalimi“, - sako N. Maliukevičius.