Pati močiutė nevaikšto. Šiame name gyvenantis vyras teigia nesuprantąs, kodėl mūsų šalyje už sadistinį elgesį su gyvūnais baudžiama, o sadistiškai elgtis su kitu žmogumi leidžiama.
Kaimynai įeiti į butą negali
Kaip DELFI pranešė vienas iš namo gyventojų, neįgalią močiutę neva prižiūri slaugė, tačiau pastaroji, geriausiu atveju, ją aplanko kartą per dieną. Esą susidaro įspūdis, kad tiesiog ateina pažiūrėti, ar vis dar gyva.
„Iš esmės senolės niekas neprižiūri, o ši kiauras dienas rėkia pagalbos. Tikriausiai iš skausmo, be to, kaip supratau, visus gamtinius reikalus ji atlieka po savimi. Iš jos buto sklinda nežmoniškai aštrus fekalijų ir šlapimo kvapas. Senutė yra visiškai neįgali ir nevaikšto, o kaimynai taip pat negali pas ją patekti, nes butas būna užrakintas. Apie tai pranešęs Jurbarko miesto socialinės rūpybos skyriaus darbuotojai, sulaukiau priekaištų dėl skambučio. Darbuotoja atrėžė, kad nejaugi dabar ims ir tvarkys čia viską“, - pasakojo vyras.
Pasak jo, viso daugiabučio gyventojai negali nei dieną, nei naktį ramiai gyventi dėl senolės riksmų, o atsakingos tarnybos į pranešimus nereaguoja.
„Aš asmeniškai esu pakraupęs dėl to, kaip atsakingi asmenys žiūri pro pirštus į šią situaciją, o senyvas žmogus kenčia siaubingas kančias. Tik mūsų Lietuvoje taip ir gali būti – pas mus dėl sadizmo prieš žmogų taip nebaudžia, kaip dėl sadizmo prieš gyvūnus“, - tikino jurbarkietis.
Senolę turi prižiūrėti nuomininkė
Jurbarko rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Zabalujeva DELFI patvirtino žinanti šį atvejį.
„Esu girdėjusi apie šias problemas du kartus, o iš jūsų jau girdžiu trečią kartą. Taip, yra triukšmas. Skambino žmogus, kuris nepanoro prisistatyti, tik pasakė, kuriame bute jo ieškoti. Praėjusią savaitę mano pavedimu pas močiutę lankėsi seniūnijos darbuotojos. Anksčiau ji pirko socialines paslaugas iš savivaldybės, tačiau vėliau nebenorėjo už jas mokėti ir jų atsisakė. Močiutė turi kažkiek būstų ir nuomininkę, kuri dabar ją ir prižiūri. Kiek žinau, seniūnijos darbuotojos buvo išsikvietusios tą prižiūrėtoją ir gavo jos pažadą (nežinau – žodinį ar raštišką) rūpintis močiute. Ar prižiūrėtoja gyvena močiutės nuomojamame name už priežiūros paslaugas, taip pat nežinau. Kita vertus, mes neturime įgaliojimų įpareigoti privatų asmenį užsiimti seno žmogaus priežiūra. Iš esmės ši situacija su institucija nelabai ir sietina“, - teigė pašnekovė.
A. Zabalujevos teigimu, su tokiais senyvo amžiaus žmonėmis kyla daug problemų pirmiausia dėl to, kad jie neturi jokių artimųjų. Visgi dauguma jų perka priežiūros paslaugas, kurios savivaldybėje pakankami gerai išplėtotos.
Savivaldybės tinklapyje nurodyta, kad pagalbos į namus paslaugos – tai asmens namuose teikiamos paslaugos, padedančios asmeniui tvarkytis buityje bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Jų teikimo trukmė – iki 10 val. per savaitę. Paslaugos sudėtis – informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, maitinimo organizavimas (kai maistas pristatomas iš kitų tarnybų) arba maisto produktų nupirkimas, pristatymas ir pagalba ruošiant maistą, pagalba buityje ir namų ruošoje (skalbiant, tvarkant namus, apsiperkant, rūpinantis asmens higiena), lydėjimas į įvairias įstaigas, kitos paslaugos, reikalingos norint asmeniui sudaryti galimybes jam gyventi savo namuose.
Artimieji senolę apleido, o išvežti į globos namus per prievartą negalima
Jurbarko miesto seniūnijos socialinė darbuotoja Kristina Stūronaitė, aplankiusi minėtą moterį, pasakojo, kad namai yra sutvarkyti, valgyti nupirkta, senolė aprengta, tačiau kambariuose iš tiesų labai smirda šlapimu, greičiausiai nuo panaudotų sauskelnių.
Ją prižiūrinti jurbarkietė gyvena kitame močiutei priklausančiame bute, o priežiūrą apsiėmusi už tai, kad galėtų ten gyventi nemokėdama pinigų. „Mes pasikvietėme tą moterį ir tiesiai pasakėme – jeigu jos neprižiūrite, mes ją vežame į senelių namus. Moteris tikino, kad ją prižiūri, o ką pati močiutė šneka, nesuprasi. Ji nelabai gaudosi situacijoje, net nesuprato, kad dar ir aš esu kambaryje, su giminaičiais ar anūku tik garsiai šnekasi. Atsisėsti ji gali pati, tik kad iš lovos nepasikelia“, - sakė pašnekovė.
Tiesa, išvežti moterį į globos namus, kur ja rūpintųsi daugiau personalo, nelabai įmanoma. Neveiksnumas jai nenustatytas, tai reiškia, kad tik ji pati atsako už savo sprendimus. Taigi socialiniai darbuotojai neturi teisės išvežti veiksnaus žmogaus iš jo namų per prievartą.
„Mūsų ji nenori. Socialinių paslaugų centro paslaugų ji atsisakė jau seniai – kai pradėjau dirbti prieš metus, jai paslaugos jau nebuvo teikiamos. Paklausta, ar viskas gerai, visada sako, kad yra pavalgiusi ir nieko jai nereikia. Taigi ji pati niekuo nesiskundžia, nors yra gan piktoka moteris. Skundžiasi tik kaimynai. Manau, didžiausia problema, kad ją apleido namiškiai, nors jie gyvena tame pačiame Jurbarke. Artimieji visgi turėtų prisiimti atsakomybę už jos gyvenimo sąlygas ir jausti moralinę pareigą ja pasirūpinti, juolab kad, jei ji teisingai sako, ir turtas jiems užrašytas. Ji vis mini, kad viską paliksianti anūkui, o tas anūkas tik kartais ją aplanko“, - pasakojo K. Stūronaitė.
Socialinė darbuotoja teigė, kad panašiai kenčiančių vienišų žmonių Jurbarke yra daugiau, tačiau ne visi jie įsileidžia į savo namus. Minėta pagalbos į namus paslaugos, kurią teikia Jurbarko socialinių paslaugų centras, valanda kainuoja 9 Lt, tačiau dauguma senukų, pašnekovės teigimu, ją gauna nemokamai, nes jų pensijos mažesnės nei 700 Lt.