Netrukus buvo gautas signalas rikiuotis į koloną, ir grėsmingai urzgianti, pažangiausiomis technologijomis aprūpinta, milžiniškos griaunamosios galios kovinių mašinų vilkstinė pajudėjo link priešo pozicijų.
Taip aprašomos karinės pratybos „Geležinis kardas 2015“ PIC pranešime.
Dvi pratybose „Geležinis kardas 2015“ dalyvaujančios „kariuomenės“ – mėlynai pažymėti „geležiniai“ ir raudonai paženklinti „kardai“ – dar iš vakaro užsiėmė pozicijas, įsitvirtino ir pradėjo ruoštis rytojaus kovos veiksmams. Pozicijos buvo koreguojamos, atsižvelgiant į žvalgybos duomenis, nuolat permąstomi puolimo bei gynybos scenarijai ir netikėtai keičiamos vadaviečių vietos. Atvažiavus į vadavietę paaiškėdavo, kad visai neseniai visa komunikacijos įranga ir štabo mašinos išjudėjo nežinoma kryptimi...
Mūšio dienos rytą „geležiniai“, kurių pagrindą sudarė lietuviai, lenkai ir britų kariai, lydimi amerikiečių tankų, pradėjo ataką dviem atviro lauko pakraščiais. Pėstininkus, valančius prieštankines kliūtis, dengė pėstininkų kovos mašinos, jiems iš paskos sekė tankai. „Kardai“, daugiausia amerikiečių ir latvių kariai, palaikomi „Bradley“ pėstininkų kovos mašinų, buvo įsitvirtinę miške. Strategiškai išdėstyta gynybos linija ir taiklia gynybine ugnimi jie palaužė „geležinių“ ataką dar pačioje užuomazgoje. Susidūrę su didžiuliu pasipriešinimu, „geležiniai“patyrė 50 proc. nuostolį ir buvo priversti atsitraukti.
Šis schematiškas mūšio nupasakojimas neatspindi viso šiuolaikinės karybos proceso sudėtingumo. Liko nepaminėta nei paremianti oro ugnis, kurią turėjo išvystyti vengrų oro policijos „Gripenai“, nei čekų priešlėktuvinė gynyba, nei nuolatinė žvalgybos dronų veikla (savo dronus leido ir lietuviai, ir vokiečiai), nei kanadiečių snaiperiai. (Snaiperiai, kaip ir dera, buvo taip gerai užsimaskavę, kad jų nepavyko surasti net ir tiksliai žinant jų buvimo koordinates.) Dvi dienas pabūti manevruose užtenka, kad suprastum, kiek daug ir kokių sudėtingų veiksmų šiais laikais sudaro paprasčiausią karinę operaciją.
Todėl ypač svarbu, kad skirtingos kariuomenės dalys susikalbėtų tarpusavy, gebėtų veikti kartu. Ypač – jeigu jos iš įvairių šalių, kalba skirtingomis kalbomis. Ar jos sugebės koordinuoti ir suderinti veiksmus, ar kovos planas „nepasiklys vertime“? Nuo to juk gali priklausyti mūšio ar netgi viso karo sėkmė. Pratybų metu nuolat skambantis sunkiai ištariamas žodis „interoperability“ („suderinamumas“) beveik yra tapęs keiksmažodžiu. Tačiau visi supranta, kad prireikus Lietuvą ginti, prireiks įvairių NATO šalių pajėgų, kurios papildys ir parems viena kitą. Taigi pratybos, kur dalyvauja ir sąveikauja įvairių NATO šalių karo pajėgos, yra kertinis elementas užtikrinant Lietuvos saugumą.
Atrodytų, karinės pratybos vis vyksta ir vyksta, tai vienoje, tai kitoje Lietuvos vietoje – gal NATO kariai jau seniai turėtų būti susigroję? Tačiau tikrovė ta, kad standartinių, atsikartojančių situacijų kare nebūna. Štai ir pratybos „Geležinis kardas 2015“ sugebėjo „pradžiuginti“ nesibaigiančiu lietumi, vandeniu plaukiančiais keliais ir žemai kabančiais debesimis. Praktiškai tai reiškė, kad reikėjo iš naujo pergalvoti visą mūšio logistiką – šarvuočiai lėčiau judėjo pažliugusia danga, paramą iš oro koordinuoti pasidarė žymiai sunkiau.
Kiekvienos pratybos, kaip paliudys bet kuris patyręs karys, kupinos netikėtų posūkių ir iššūkių. O jas dar apsunkina planuotojai, kurie įneša papildomų sunkumų ir siužeto vingių į pratybų sąlygas. Tikslas – kad pratybos kiek įmanoma labiau primintų realaus mūšio situaciją, kur kiekvieną akimirką gali laukti bet kokio akibrokšto. Realią grėsmę atremti besiruošiantis karys turi būti pasirengęs viskam – juk tikro mūšio, kitaip negu pratybų, „peržaisti“ iš naujo niekas neleis...
Gynybines pozicijas užėmusiems „kardams“ vadovavo JAV tankų bataliono vadas, pulkininkas leitenantas Johnny Evans. Savo nuolatinėje tarnyboje jis vadovauja JAV 3-69 Šarvuočių batalionui. Šis batalionas – 700 amerikiečių karių su savo karine technika, Abrams tankais ir Bradley pėstininkų kovos mašinomis – dislokuotas visose trijose Baltijos valstybėse. Į pratybas Pabradėje atvyko Bravo kuopa – penki tankai ir 10 Bradley šarvuočių. „Man didelė garbė čia tarnauti,“ sakė ltn. plk. Evans, „jausti, kad galiu prisijungti prie Baltijos valstybių saugumo užtikrinimo.“
Plk. tn. Evanso vadovaujami „kardai“ sukėlė didžiulių nuostolių galingesnę karinę techniką turinčiam „priešui“ ir sėkmingai atmušė jo ataką. Taigi pratybos kaip dūmus išsklaido visą tą „baisaus ir nenugalimo“ priešo mitologiją, kurios mūsų visuomenėje labai daug. Tereikia paskaityti internetinių portalų komentarus apie tai, kaip kokia nors nedraugiška kaimynė „užims Lietuvą per 24 valandas“. Pratybos „Geležinis kardas 2015“ parodė, kad išradinga, gerai koordinuota gynyba gali sustabdyti ir dar pažangesnę karinę techniką, negu turi mūsų agresyvieji kaimynai.
„Stebėdamas pratybas, ne tik patiki, bet akivaizdžiai įsitikini, kad jei priešas užpultų, Lietuva gali būti – ir bus – apginta“, – rašoma pranešime.