- Ką atradai globos įstaigose?
- Kaip klounas visų pirma patyriau, kad vaikai labai išgąsdinti ir liūdni. Bet tai nereiškia, kad nenori gyventi ir džiaugtis.
Kai vaikų namuose atidarėme duris ir išgirdome mažuliukų „mama, mama, mama, mama”, reikėjo penkiolika minučių pasėdėti kambarėlyje, kad apsiramintum, nes negali imti ir visiems tapti mama, esi tik klounas.
Puti su jais muilo burbuliukus, skaitai. Vaikai nurimsta, žiūri į tave. Arba tiesiog leidi jiems kalbėti, nes kiekvienas labai nori apie save papasakoti. Visa, ką tokioje situacijoje gali, – rodyti dėmesį.
Visus suaugusius ir vaikus, kurie gyvena nestokodami, siūlyčiau vežti į vaikų namus. Utopinė mano mintis, kad į vaikų namus vaikus klasėmis ir su tėvais reikia vežti autobusais, kad galėtų bendrauti su tais vaikais. Net nebūtina jų pasiimti, svarbu pamatyti, kaip iš tiesų jie gyvena.
Tai nereiškia, kad vaikų namuose fiziškai kažko trūksta. Vaikai emociškai badauja. Jei iš pradžių bijo, paskui labai labai džiaugiasi. Jei iš pradžių kažko nedrįsta, paskui labai atsiskleidžia ir dalijasi.
- Klounai neskirsto vaikų į nuskriaustus ir ne. Visi vaikai būna liūdni, linksmi, pikti ar išsigandę. Pagal tai ir bandom nustatyti, koks bus kontaktas, kaip jį reiks užmegzti.
Klounai negydo vaikų socialinių žaizdų, tik emocines. Bet jie žino, kad tėvai turi didelę reikšmę vaikų būsenai. Būna, kad vaikas ima ir papasakoja kokią netikėtą situacija iš šeimos gyvenimo arba gyvenimo be šeimos. Turi būti pasirengęs netikėtumams. O vaikai moka nustebint.
Taip, būna pajunti, kad tėvai agresyviai bendrauja su vaiku, bet tik priimi tą informaciją ir bandai ją vaikui papildyti kitais išgyvenimais. Ne visada pavyksta. Dar kitaip tenka užmegzti ryšį su tais, kurie gyvena apleisti, vaikų namuose ir yra retai lankomi.
Tokiais atvejais supranti, kad tu gali labai labai nedaug priartėti prie to sužeisto vaiko, nes klounas išeisi, o jis liks su savimi.
Vaikus, kurie neturi tėvų, taip pat iš karto atskiri. Jie visko labai daug moka ir nori parodyti – net daugiau, negu prašai, nes jie labai labai nori „patikti“.
Kauno tuberkuliozės ligoninėje buvo globos namų vaikų palata, kurią pasiekėme paskutinę, jau labai pavargę. Tai ne mes vaikams, o jie mums papasakojo, ką darysime, ką žaisime, kad būtų linksma.
Tokiose vietose visada pajunti, koks yra santykis tarp žmonių: ar uždara sovietinė baimės ir muštro sistema perkeista į tokią pat dabartinę ar ne. Ir nesvarbu, kad galbūt nebelikę fizinių bausmių. Jas galima pakeisti kitokiomis: būsi geras, važiuosi į kelionę, ne - nevažiuosi.
Kaip globos įstaigose gyvena vaikai priklauso nuo dviejų, trijų žmonių iniciatyvos ir tokių žmonių, patikėkit, yra.
- Prie ko nebūtum turėjusi galimybės prisiliesti, jei ne klouno nosis?
- Prie klouno ir jo nosies galios (juokiasi).
Vaikai labai mėgsta liesti klouno nosį, tad reikia saugoti, kad nenuplėštų . O kartais pasako: kam tau ta klouno nosis nusiimk, gi spaudžia. Vaikai viską suprantą. Ypač netiesą.
O klouno nosis –ta mažytė kaukė paradoksaliai tau pačiam atskleidžianti tiesą apie save, apie aplinką, leidžia prisiliesti prie nuogos, nepagražintos realybės, prie to, kas nėra malonu tūlam lietuviui ar nelietuviui, juk tos pačios problemos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, tik gal kitaip sprendžiamos.
Ir dar važinėdama supratau, kokia graži ir įvairi Lietuva – kiekvienas kaimelis turi visiškai skirtingą socialinį veidą. Ir kaip nuostabu jį pažinti.
Kokios skirtingos vietos! Tačiau sergančių vaikų mamų veidai – visur tokie pat liūdni. Gal kokius metus dirbau su savimi, kad galėčiau priimti liūdnus mamų veidus.
- Kada pajutai, kad priimi?
- Kai atsisėdau šalia verkiančios mamos, kad galėčiau kartu supti miegantį vaiką. Keturis kartus pasakai: „jis miega” ir tik tada supranta, kad supa automatiškai. Pabūni kokią minutėlę. Nuo situacijos priklauso, kaip.
Arba palatoje – išsigandęs vaikas. Klounas keletą minučių tarpdury ridena kamuoliuką ir staiga tas vaikas atsisuka į mama, nusišypso. Ir mama šypsosi.
Būna, kad ligoninėse verkia mamos. Po to – verkia klounai, kai išeina…
Dar vienas stiprus įspūdis – susitikimas su šešerių metų vaiku, kuris sirgo depresija (kaip tokio amžiaus vaikas iš viso gali sirgti depresija?) Duodu jam raudoną balioną, o vaikas jį visą nudažo juodai. Ir tada mano kolegė pasiūlo jį nuprausti. Vaikas eina ir tą balioną prausia.
- Kokioje vietoje buvo emociškai sunkiausia?
- Reiktų atskirti klouną – mano personažą, nuo mano pačios išgyvenimų, bet nežinau, kiek tai realiai įmanoma. Aš ne daug ką žinau apie Dotnuvos senelių namus, tik, kad ten žmonės atvežami ir paliekami mirti.
O klounai žino, kad seneliai mėgsta dalintis. Ateini su raudona nosimi, o seneliai nelabai supranta, kas atėjo. Tačiau, kai žmogui parodai dėmesį ir paprovokuoji emocijai, pasirodo, kad juose dar tiek daug gyvybės: jie gali ir uždainuoti, ir pasišypsot, nors, atrodė, tik gulėjo lovoje ir merdėjo, ar gal apie ką nors svajojo, klaidžiojo po savo prisiminimus.
Dažniausiai nežinai, apie ką žmogus galvoja, aišku tik tiek, kad ateini pas vienišą, gulintį lovoje. Tagi, viskas, ką tu gali, pabūti šalia kažkaip kitaip nei įprasta, kažkaip nekasdieniškai, netikėtai, gal nustebinti, gal nustebti? Gal pasijuokti, gal paliūdėti, žiūrint, ko tam žmogui labiausiai tuo metu norėtųsi arba priešingai, ko nesinori (ten valgyti ar šypsotis, pavyzdžiui), bet reiktų.
Atsimenu, kai atėjome, viena močiutė drebėjo ir meldėsi. Pasilenkiau prie jos ir išgirdau: „Sakramento”. Drebančiom rankom pasidėjo puodelį, šaukštelį. Žino, kad atvažiavo numirti į senelių namus, o mes čia tokie keisti, tad gal pamanė, kad angelai paskutinei vakarienei atėjo. Mes neišeinam, dainuojam ir ji nustoja drebėti, pradeda šypsotis.
Šitas įvykis labai visus palietė, paskui verkėm. Neplanavom žmonių lankyti palatose, buvom paruošę programą kartu su kolegomis klounais iš Didžiosios Britanijos, bet lauke lijo lietus, salės nebuvo, daug senukų nevaikštančių, todėl pradėjom eiti į palatas bandydami rasti kontaktą su žmonėmis, parodyti dėmesį.
Arba mano kolegė klausia senelio: „apie ką svajoji, seneli?“ Sako, kad apie ką čia svajosi – apie dausas. Ir klounė jam pilną lovą pripūtė muilo burbulų.
- Ir kaip seneliai reaguoja?
- Vieni verkia, nes tikriausiai kažką prisimena iš savo gyvenimo, kiti šypsosi. Kai jie džiaugiasi, tai džiaugiasi kaip vaikai, o bendraudami priima tave tiesiog kaip šeimos narį, duoda saldainių, kuo turi, vaišina, kurie gali kalbėti, kalbina.
Medikai sako, kad jei senelis neverkia, tai yra labai gerai. Ir klounas turi ne graudinti, o stabdyti graudumą.
Dirbant su seneliais svarbu prie kiekvieno prieiti asmeniškai, kaip prie vaiko. Įsiminė atvejis, kai buvome Vilniaus senelių namuose, viena močiutė iš vazelės nuo stalo paėmė gėlytę ir padovanojo klounui – negalėjo nueiti į parduotuvę, tai bent šitaip išreiškė savo emociją.
- Kai būni tokiose vietose, neišvengiamai pagalvoji ir apie savo senatvę, kad tavęs tas pats laukia.
- Kolegė klounė iš Londono, kuri užsiima ta pačia praktika ir gali patarti, kaip teisingiausiai elgtis su seneliais senelių namuose, sakė, kad pats geriausias klounas yra seniausias klounas. Seneliai yra bejėgiai, o klounas visų pirma nieko neturintis, visišką savo bejėgiškumą ir liūdnumą perkeičiantis į džiaugsmą. Ji mums sakydavo: „Nebijokit, mums viskas dar ateity, kai pasensim, būsim patys geriausi klounai”.
Klounas yra išradingas tipas. Kuo blogiau, tuo tu turi daugiau medžiagos savo triukui, fantazuoti ir modeliuoti situaciją. Jis daug nesąmonių gali prisigalvoti, kad tik išjudintų žmogaus, pas kurį atėjo, emocijas.
– Kas išryškėjo važinėjant po senelių namus?
- Mano klounas situacijos neanalizuoja, kiekvieni senelių namai yra ir jo namai. O ką daryti, jei kitų neturi?
Bet, kai nebebūnu klounas, mąstau, kad man patinka seni žmonės. Ne tik todėl, kad jie kaip vaikai. Kiekvieno jų istorija verta pastebėjimo, supratimo, pagarbos. Ir tada suvokiu, kad reikia prie jų būti ir reikia jų klausytis, kad geriau išgirstumėm save, ir mano klounas padeda man tai padaryti.
Aplankėm viso labo dvejus senelių namus, nes labiau specializuojamės dirbti su vaikais, bet atsimenu tuos namus ir tuos senelius su šypsena ir be galo šiltai – paradoksalu, bet kaip savo arba sau artimus žmones.
Kiekvienam seneliui paduodi ranką. Jos visos tokios skirtingos, ypatingas jausmas. Svarbus dėmesys, žiūrėjimas į akis. Kiekvienam asmeniškai ir garsiai pasakai „laba diena“, paklausi, ką jaunystėje mėgdavo dainuoti ir, jei nežinai tos dainos, mokaisi. Arba tu dainuoji, o jis klausosi. O senelis klausytis gali ir nusnausdamas. Tai irgi labai gerai, reiškia ilsisi. Tiesiog būni ir esi dėkingas, kad tavo klounui leido su seneliu pabūti.
Kaip žmogus, tipinis lietuvis, galvoju: jei seni žmonės atvežami į dienos centrą, kuriame gali pasibendrauti, o juos prižiūrintys artimieji tuo metu dirba ar išvažiuoja paatostogauti, gerai. Kitaip, jei seneliai išvežami mirti. Tiek senelius, tiek vaikus reikia mokytis branginti. Mes per mažai branginam savo artimuosius, gal todėl, kad per mažai branginame save.
- Bet vis viena jie žmonės. Jie izoliuoti, tai yra, atskirti nuo kasdienio gyvenimo, visuomenės ir mano klounui tos informacijos užteko.
Klounai tada prisidėjo prie jaunimo vykdomos krikščioniškosios akcijos. Sunku net įvardyti tą patirtį, kai per vieną minutę, atidarius kalėjimo kameros duris, turi žmogui perduoti žinią, kad ir jam atėjo Kalėdos.
Kaliniai buvo labai nustebę, kad juos kažkas sveikina. Kai kurie net akių nepakėlė, kai kurie šokdavo prie durų, kiti užsidengdavo ar nusisukdavo. Norėjosi juos nustebinti, tai yra, pakeisti jų kasdienybę. Juk prieš Kalėdas vyksta maži stebuklai visiems.
Jeigu kaip žmogus pradėčiau gilintis į nuteistųjų gyvenimo istorijas, galbūt pašiurpčiau. Bet klounas nesmerkia, jis tik priima realybę ir stengiasi stebinti ir būti nustebintas. Lygiai kaip ligoninėse negali žinoti visos ligonio istorijos. Net neaišku, koks tas tavo klounas būtų, jei žinotų, ką be specialaus pasiruošimo sunku priimti.
Eidami į ligoninę mes negydom ligos. Einam stiprinti sveikąją žmogaus dalį. Ir kalėjime galioja ta pati taisyklė. Tikslas, kad sveikoji žmogaus dalis gydytų sergančiąją.
Iš vieno kalinio gavome po Rūpintojėlio skulptūrėlę, padarytą iš duonos. Tas sėdintis liūdnas Jėzus – tarsi liūdintis klounas.
Kalėjime buvo baisiausia, kad žmonės nepagalvotų, jog mes iš jų šaipomės. Nežinau, ar jie iš tiesų mus priėmė, tačiau iš jų gavome dovanų: saldainių, mandarinų.
Kad ir kur klounas eina, gauna daugiau nei duoda, nes kiekvienas atsivėrimas, šypsena – dovana.
- Netgi Panevėžyje, kai vaikų ligoninėje įsisiautėjote ir už tai gavote pylos?
–Taip, nes vaikai buvo nuostabūs, dėl to juos į palatas ir suvarė, kad labai dūkom koridoriuje. Vaikai pasileido paskui mus, tai seselės liepė liautis, nes kai daug žmonių vienoje vietoje... bacilos ir visa kita. Bet gyvybės prasme pasirodė, kad tie vaikai yra pakankamai sveiki ir gyvybingi.
- Su mumis buvę britų klounai stebėjosi, kad mūsų vaikai bailūs, o romai nieko nebijo. Jie gali su tavimi iškart eiti į sceną ir šokti, dainuoti, viską imti, apžiūrėti. Dar jiems labai patinka juoktis. Visa gerkle, visu kūnu juokiasi, komentuoja, atvirai rodo savo emocijas.
- Minėjai Kulautuvos sanatoriją. Kuo ji įsiminė?
– Labai gražiai atrodo pastatas, gražioje vietoje, vaikams ten smagu, bent jau su klounais dūko. Bet kaip pasakoja tų namų darbuotojos, dalis vaikų ten ir užauga.
Tuberkulioze sergantys vaikai dažniausiai yra iš šeimų, kur tuberkulioze serga ir tėtis, ir mama. Tie vaikai gauna 70 dienų gydymą. Dažnai būna taip, kad tėvai paguldomi į ligoninę ir vaikui nėra kur pasidėti, tad socialiniai darbuotojai pasirūpina, kad vaikas atsidurtų sanatorijoje, kad galėtų gydytis, mokytis. Tik tiek, kad paskui jis vėl grįžta į tą pačią aplinką, vėl suserga, todėl liga tampa chroniška.
Bet gerai, kad vaikas turi nors tokį pasirinkimą, vietą, kur gali sustiprinti savo imunitetą.
Kai po susitikimo su vaikais kalbėjomės su auklėtojomis, girdėjom sakant, kokie nuostabus jų vaikai, ir kad joms tikrai nebūna su jais liūdna.
Būna, kad Kulautuvos gyventojai nuo sanatorijos vaikų kartais nukenčia. Pavyzdžiui, jie išrauna vietinių morkas. Auklėtojos klausia, kodėl, o jie: „norėjom pažiūrėti, kaip morkos atrodo“. Išgirstam tikrai ne ką mažiau „klouniškų“ istorijų.
Tada pagalvoji, kad vaikai taip pat yra nuostabūs klounai, gebantys mus paradoksaliai prajuokinti, nors tarp jų yra ir tokių, kurie neina į paprastą mokyklą, nes neturi batų.
Jei vaikas atšyla, pamažu atsileidžia raumenys ar bent pradeda mirksėti. Ir tai yra daug.
Kulautuvoje klounai visada laukiami, bet tas vaikų emocinių išgyvenimų vaizdas, kurį pamatai, liūdina, nes per tai atsiskleidžia kitokio gyvenimo Lietuvoje kontekstai. Norėtųsi dažniau ten lankytis.
Kartais bandau įsivaizduoti, kiek dar Lietuvoje vaikų namų ir kokios nuotaikos juose tvyro. Tai nepriklauso nuo to, kiek pinigų į juos investuota.
- O kiek Lietuvoje yra klounų?
- Dabar gal apie penkiolika. Atsimenu, pernai vasarą penkiese apvažiavome 14 miestų. Penki esame profesionalūs aktoriai, kiti – socialiniai darbuotojai, kitų sričių žmonės.
- Ar yra socialinių klounų, kurie iš to gyvena?
- Ne. Pasaulyje ši veikla finansuojama iš fondų. Mes pradėjome kaip savanoriai.
Lietuvos socialiniai klounai bendradarbiauja su Tarptautine klounų organizacija kurie taip pat užsiima ta pačia veikla ligoninėse, taip pat ir patys žada ieškoti paramos, kad darbas nenutrūktų.