Carthago delenda est (liet. „Kartagina turi būti sunaikinta“) – tokia, tiesa, sutrumpinta lotyniška frazė priskiriama legendiniam senovės romėnų senatoriui Katonui Vyresniajam, kuris tokiais žodžiais II a. pr. m. e., prieš Trečiąjį pūnų karą esą užbaigdavo kiekvieną savo kalbą, ragindamas pribaigti mirtiną Romos priešą – Kartaginą. Galiausiai taip ir įvyko – po pusšimčio metų taikos Kartagina buvo užkariauta, sunaikinta.
Praėjus keliems tūkstantmečiams kitame pasaulio gale, visiškai kitokiame kontekste vis dažniau aidi panašią esmę turintys žodžiai: „kai Kinija bus suvienyta“.
Šiuos žodžius tarsi neišvengiamybę įtvirtinančią maldą kartoja ne šių laikų kinų Katonas, o visas komunistinės Kinijos valdantysis aparatas – nuo lyderio Xi Jinpingo, Užsienio reikalų ministerijos iki anglakalbio režimo ruporo – leidinio „Global Times“. Pastarjame jau kelis mėnesius kone kiekvienas straipsnis apie Taivaną palydimas minėta fraze ar jos interpretacijomis.
„Istorinė misija užbaigti tėvynės suvienijimą turi būti įgyvendinta ir bus įgyvendinta“, – tai tėra viena nepasirašyto „Global times“ straipsnio (o tokie dažniausiai tėra padiktuota šalies komunistų partijos ir jos lyderio Xi Jinpingo žinutės pasauliui) citatų, reaguojant į Taivano prezidentės Tsai Ing-wen įspėjimus apie „katastrofiškas pasekmes“, jei sala atiteks Kinijai.
Tai Taivano lyderė minėjo ir savo kalboje sekmadienį, spalio 10-ąją – Kinijos Respublikos nacionalinę dieną, per karinį paradą pabrėždama vienybės svarbą bei pažadėjusi „padaryti viską“, kad apsaugotų Taivaną nuo Pekino.
Paradoksalu, kad savo vienybės ir nacionalinę dieną spalio 1-ąją dar triukšmingiau šventė Pekinas, kuris ne šiaip svaidėsi grasinimais Taivanui, bet ir surengė karinės galios demonstraciją, kuri ne šiaip iššaukė JAV reakciją, bet ir pakurstė įspėjimus, kad kitaip, nei ankstesniais atvejais Kinija, regis, nusiteikusi tyčia eskaluoti situaciją, yra tam geriau pasirengusi.
O svarbiausia – patys amerikiečiai pripažįsta ribotas galimybes reaguoti ir nėra užtikrinti, kas nutiktų, jei Pekinas ryžtųsi konfrontacijai. Viena aišku – bet koks rimtesnis konfliktas Pietryčių Azijoje, kur vis labiau telkiamas JAV dėmesys gali ne tik išprovokuoti daug didesnę pasaulinę krizę. Tai Kinija puikiai žino ir vis tiek nusiteikusi eskalacijai, kuri gali atsiliepti ir Lietuvai. Bet nebūtinai tiesiogiai iš Kinijos.
Realios karinės galios demonstracija
Spalio 1-ąją minint formalų Kinijos liaudies respublikos įkūrimo 70-metį į Taivano oro gynybos identifikavimo zoną (ADIZ) įskrido 38 naikintuvai ir bombonešiai. Pagal standartinę procedūrą jų pasitikti kilo Taivano naikintuvai.
Viena vertus tai nėra neįprasta, nes Kinija dažnai provokuoja Taivaną ir per metus ADIZ surengia kelis šimtus tokių pasiskraidymų – pernai tokių būta apie 380. Juo labiau, kad ADIZ nėra tas pats, kas Taivano teritorinė oro erdvė, o apima daug didesnę teritoriją, kuri sutampa su dalimi Kinijos oro gynybos identifikavimo zonos ir netgi apima dalį žemyninės Kinijos.
Bet tikslą Kinija pasiekė – kai kurios žiniasklaidos priemonės iš viso pasaulio atkreipė dėmesį į Taivaną ir skelbė, kad kinai esą pažeidė Taivano oro erdvę – o tai jau reikštų galimą konfliktą.
Kas iš tikrųjų buvo neįprasta šį kartą, tai kad tokie skrydžiai per artimiausias dienas kartojosi – didelės grupės bombonešių, juos lydinčių naikintuvų nuolat sukiojosi pietvakarinėje ADIZ dalyje. Iš viso per kelias dienas apie pusantro šimto orlaivių pasirodymas Taivano pašonėje nebuvo tai, į ką negalima kreipti dėmesio.
„Tai sunkiausia situacija per mano 40 metų karinę karjerą“, – pripažino Taivano gynybos ministras Chiu Kuo-chengas.
„Jungtinės Valstijos labai susirūpinusios dėl provokuojančios Kinijos Liaudies Respublikos karinės veiklos netoli Taivano, kuri destabilizuoja, kelia klaidingų skaičiavimų pavojų ir pakerta taiką bei stabilumą regione. Raginame Pekiną nutraukti savo karinį, diplomatinį ir ekonominį spaudimą bei prievartą Taivanui“, – iškart sureagavo JAV Valstybės departamento atstovas Nedas Price'as.
Bet net jei Kinijos ir JAV lyderiai vėliau telefonu kalbėjosi, kaip pripažino buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Herbertas McMasteris, kinų ir amerikiečių pokalbiai dažnai primena dviejų krypčių eismą – į dialogą kinai nelinkę eiti ir kartoja savo iškaltus arba ant lapelių surašytus esminius punktus. Tai buvo akivaizdu ir iš Xi Jinpingo kalbos.
„Taip vadinama Taivano nepriklausomybė yra tūnanti grėsmė nacionaliniam atsinaujinimui. Kinija siekia taikaus susivienijimo, tačiau niekas neturėtų nuvertinti mūsų ryžto, tvirtos valios ir gebėjimų ginti nacionalinį suverenitetą bei teritorinį integralumą“, – tuo metu, kai kinų bombonešiai švilpė link Taivano ADIZ kalbėjo Xi Jinpingas.
Daugiau jokių pažeminimų – ką tai reiškia?
Ir nors tiek Taivanas, tiek jį remiančios JAV ir į salą besidaranti Kinija kol kas apsikeitė tik griežtais pareiškimais, o iki šūvių nebuvo prieita, vien pakitęs ir gerokai agresyvesnis Pekino tonas yra iškalbingas.
Net jei karas dabar gali pasirodyti sunkiai tikėtinas vien todėl, kad ir užkariauti Taivaną prireiktų milžiniškos karinės jėgos, laiko, o ir tai gali atsiliepti pačios Kinijos ekonomikai, Pekino ryžtas viską neišvengiamai spręsti karine jėga yra neraminantis, bet kartu ir logiškas.
„Net nuosaikūs balsai Pekine dabar ragina pamiršti taikų susivienijimą, o karinis sprendimo būdas atrodo realus“, – pažymėjo Stanfordo universtiteto tarptautinių studijų ekspertė Oriana Skylar.
Tai vyksta ne pirmą sykį: 1995 ir ypač 1996 metų pavasarį taip pat kalbėta apie galimą Pekino ir Taivano karinį konfliktą. Tuomet mėgindamas paspausti Taivaną, kuriame buvo rengiami eiliniai rinkimai ir tikėtąsi nepriklausomybės šalininkų pergalės, Kinija surengė milžiniškas raketų šaudymo pratybas. Vidutinio nuotolio raketos, kurios gali būti ginkluotos branduoliniais užtaisais krito į ADIZ, o iš Pekino liejosi tulžingi pareiškimai apie neišvengiamą susivienijimą.
Galiausiai į krizę įsikišo JAV: link Taivano buvo permesti JAV karinės galios simboliai – lėktuvnešiai. Dvi JAV lėktuvnešių smogiamosios grupės ir juos lydintis desantinis laivas pasirodė netoli Taivano – šimtų JAV orlaivių, tuomet dar neseniai įveikusių vieną galingiausių pasaulyje Irako kariuomenę per Pirmąjį Persijos įlankos karą buvo ne šiaip signalas kinams.
Pekinas turėjo atsitraukti, o tai kinai, ypač apie šalies galią svajoję būsimieji lyderiai, tokie, kaip Xi Jinpingas, tuomet tik jaunas Fudziano provincijos komunistų partijos sekretoriaus pavaduotojas įvertino kaip pažeminimą.
Dar vieną – kinai negali pamiršti 1900-siais numalšinto boksininkų sukilimo, patirtų skriaudų per karus su Japonija. Labiausiai pasaulinės galios ambicijas puoselėjančios šalies lyderių savigarbą užgauna pažeminimai, kuriuos patyrė dėl svetimšalių galios, kuri pranoko kinų.
Bet Xi Jinpingui tai yra ne logikos, strategijos, o emocinis klausimas: Fudziano provincija yra kaip tik prieš Taivaną ir dabartinis Kinijos lyderis puikiai prisimena, kaip tuomet telkti kinų kariniai pajėgumai buvo skubiai išvežti, o tuometiniai lyderiai prabilo tik apie taikų susivienijimą su Taivanu.
„Man aišku, kad jie nesileis žeminami dar kartą, kaip buvo Taivano sąsiaurio krizės metu 1996-siais“, – pabrėžė JAV 7-jam laivynui, kuris sutelktas Japonijoje, vadovavęs viceadmirolas Robertas L. Thomasas. Jis prisiminė susitikimą su kinų admirolu 2015-ais ir tapo aišku – kinai ne tik nepamiršo 1996-siais patirto pažeminimo, bet ir iš jo pasimokė.
Pirmoji pamoka buvo kaip įmanoma modernesnės ginkluotės įsigijimas – po 1996-ųjų Taivano krizės Kinija iš tuomet kone merdėjusios Rusijos įsigijo šimtus moderniausių jos naikintuvų – Su-27, vėliau Su-30, o tada pradėjo gaminti jų kopijas. Tokiais naikintuvais bent jau bandyta atsverti JAV laivynų galią regione – jei kinai 1996-siais būtų stoję į kovą su JAV lėktuvnešių aviacija, jų senutėliai, daugiausiai Vietnamo karo laikų orlaiviai, tikėtina, būtų nuraškyti iš dangaus.
Per pastarąjį dešimtmetį įspūdinga Kinijos karinių pajėgų modernizavimo, perginklavimo programa sulaukė 252 mlrd. dolerių investicijų – ypač didelis dėmesys skirtas oro pajėgoms, laivynui, moderniems smogiamiesiems pajėgumams, kuriais galima būtų suduoti triuškinantį smūgį amerikiečių pajėgoms regione arba išvesti jas iš rikiuotės.
Tik vėliau Kinija ėmė sparčiai vystyti pasaulinės galios projekcijos pajėgumus – desantinius laivus bei lėktuvnešius, kurių šiuo metu jau turi tris ir dar vieną stato neįtikėtinai sparčiais tempais.
Jau pernai Kinija surengė milžiniškas karines pratybas, per kurias simuliuota Taivano atkirtimo karo metu strategija – kas buvo neįsivaizduojama 1996-siais dabar, regis, gali pavykti. Tai, beje, pripažįsta ir patys amerikiečiai.
Nepajėgūs kautis su rusais ir kinais vienu metu
Jau po spalio 1-osios Kinijos karinės galios demonstracijos JAV pasipylė vertinimų banga. Prisiminti generolų įspėjimai, ataskaitos ir liudijimai, rodantys, kad nepaisant dešimtmetį stiprinamo dėmesio Kinijai, visam Pietryčių Azijos regionui, JAV nėra pasiruošusios realiam konfliktui su Pekinu.
Pastarųjų metų simuliacinės pratybos parodė, kad konflikto dėl Taivano atveju JAV gali patirti skaudų pralaimėjimą – tiesiog netektų daug pajėgų pradinėje karo fazėje, nesugebėtų apginti Taivano, o tada jau reikėtų ryžtis arba ilgesniam, rizikingesniam konfliktui, siekiant atkariauti Taivaną, arba susitaikyti su pralaimėjimu, nerizikuojant branduoliniu karu.
Bet yra ir dar viena grėsmingesnė perspektyva – karas ne tik su Kinija, bet ir su kitomis šalimis vienu metu, pavyzdžiui, su Rusija. Kremlius istoriškai mėgsta išnaudoti tarptautines krizes, į kurias būna sutelktas JAV dėmesys ir pats pradėti konfliktus – taip nutiko ir 1956-ais Vengrijoje, ir 1968 Čekoslovakijoje, kai amerikiečiai buvo sutelkę pajėgumus į visai kitus regionus.
Taip nutiko ir 1991-ųjų Sausio įvykių metu Lietuvoje, kai JAV ruošėsi operacijai prieš Iraką, o sovietai pasiuntė tankus, šarvuočius ir desantininkus į Vilnių.
Dar 2019-siais buvę du gynybos departamento planuotojai Robertas Workas ir Davidas Ochmanekas pristatė įslaptintų karinių pratybų esmę: iš pastarųjų 18-os pratybų, kuriose imituotas konfliktas kartu su Rusija ir Kinija, JAV patyrė 18 pralaimėjimų.
Atrodo, per kelis metus galėjo daug kas pasikeisti, bet dar šių metų balandį JAV strateginių pajėgų vadas admirolas Charlesas Richardas Kongrese pripažino, kad JAV artimiausioje ateityje gali tekti kariauti dviejų ar net trijų frontų karą – su Kinija dėl Taivano, su Rusija dėl Rytų Europos ir Šiaurės Korėja dėl Pietų Korėjos.
Esą jei tokios krizės įsižiebtų vienu metu, JAV nebūtų pajėgios sėkmingai kautis bent jau konvencinėje kovoje – nekonvencinė paprastai reikštų branduolinį konfliktą, kurio, suprantama, vengia visos branduolinės valstybės, mat tai reikštų visišką susinaikinimą.
Tokios išvados JAV nėra naujiena – dar 2018 metų „Herritage“ fondo ataskaitoje buvęs JAV jūrų pėstininkų karininkas, o dabar įvairių institutų ekspertas Dakota L. Woodas pristatė JAV galios indeksą ir įvertino galimus krizės scenarijus. Pažymėta, kad JAV būtų pajėgi susitvarkyti su lygiaverčiu priešininkų regioniniame konvenciniame konflikte, tuo pat metu palaikant mažesnes operacijas visame pasaulyje, tačiau antras konfliktas su lygiaverčiu varžovu būtų nepakeliamas.
Kitaip, nei Antrojo pasaulio karo metais, kai JAV iš taikos meto valstybės su palyginus nedidelėmis karinėmis pajėgomis greitai buvo transformuota į keliais frontais galinčią kautis milžinišką karinę mašiną, šiandien didžiausią karinį biudžetą pasaulyje turinčios JAV nepaisant pastarųjų metų pažangos nėra pajėgios pakartoti tokią sėkmę dėl ribotų galimybių bei išteklių.
Per pastaruosius kelerius metus reikšmingą pažangą, regis, darė tik kinai su rusais, kai kalbama apie karinį bendradarbbiavimą ir galimus bendrus veiksmus didelio konflikto metu. Pavyzdžiui, buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Europos ir Eurazijos reikalams Wessas Mitchellas taip pat pripažino, kad toks konfliktas keliais frontais yra viena didžiausių grėsmių Amerikai.
„Toks konfliktas apimtų nacionalines pastangas ir keltų rizikas, kokių nematė ištisos kartos. Tai ištampytų dabartinius JAV pajėgumus, jų trūktų, o aukų būtų pareikalauta labai daug ir pasekmės JAV įtakai, aljansams bei klestėjimui būtų ilgalaikės“, – pažymėjo W. Mitchellas. Ir tada pridūrė – vienas svarbiausių JAV strategijos uždavinių yra vengti būtent tokio konflikto dviem frontais.
Siūlo atiduoti Lietuvą Rusijos įtakos zonai
Tačiau viena yra norai, o visai kita gali būti realybė. Tad ką daryti, kad tokio scenarijaus būtų išvengta? Ir čia prasideda įvairūs, vis dažniau JAV analitiniuose sluoksniuose sutinkami pasvarstymai, kad amerikiečių užmojai yra pernelyg dideli, tad dalį sąjungininkų gali tekti aukoti.
Jei JAV sutaria, kad Azija ar konkrečiau Pietryčių Azijos regionas saugumo bei ekonomine prasme jiems yra prioritetinis – ką rodo ir skandalingas AUKUS sandėris su Australija, taip išduriant Prancūziją, tai visos kalbos apie sąjungininkų Europoje svarbą esą gali likti tik kalbomis, jei tik kiltų konfliktas keliais frontais.
Pavyzdžiui, buvęs JAV Armijos karininkas, respublikonas ir konservatyvus politikas, kuris aktyviai remia Donaldą Trumpą, Davidas T. Pyne'as leidinyje „National interest“ jau kaip analitikas atvirai iškėlė mintis, kurios, švelniai kalbant, gali nepatikti JAV sąjungininkams, tarp jų ir lietuviams.
Jo straipsnių esmė paprasta: Amerikai reikia liautis bandant reaguoti į Kinijos ir Rusijos grėsmes ir kartu stumti Kremlių bei Pekiną į vienas kito glėbį, kuriame Xi Jinpingas ir Vladimiras Putinas ir taip jaukiai jaučiasi jau kurį laiką, o verčiau išryškinti prioritetus, antraip tokia situacija, kad pasinaudojus Taivano krize tuo pat metu Rusija imasi veiksmų prieš Ukrainą arba vieną Baltijos valstybių, žinodama, kad JAV nepajėgs kariauti dviem frontais, būtų reali.
„Ir nors JAV sprendimų priėmėjai yra teisus telkdami dėmesį į tokio konflikto grėsmę, labai svarbu pripažinti tikimybę, kad jame galima patirti pralaimėjimą“, – tikino D. T. Pyne'as ir pridūrė, kad NATO plėtra į Rytus, ypač Lietuvos, Latvijos ir Estijos priėmimas į Aljansą esą buvo strateginė klaida. Ir nors su tokiu teiginiu daug kas Lietuvoje, o ir pačiose JAV iš sprendimų priėmėjų nesutiktų, imtų karštai ginčytis, tačiau pats tradicinis klausimas „ar amerikiečių kario žūtis kaunantis už Rygą, Vilnių ar Taliną ko nors verta“ ne kartą kilo ir kils Vašingtone.
„Rytų Europa nebuvo gyvybiškai svarbių JAV interesų zona Antrojo pasaulinio karo metu, kai Rooseveltas atidavė ją sovietams Jaltoje. Nebuvo ir Šaltojo karo metais, kai JAV lyderiai atsisakė kištis į Vengrijos ar Čekoslovakijos įvykius, reaguoti į sovietų invazijas. Nėra ir šiandien. Tad JAV reikia kaštų ir naudos analizės, vertinant potencialiai katastrofiško karo su Rusija rizikas“, – teigė D. T. Pyne'as. Kitame straipsnyje jis buvo dar radikalesnis.
Esą JAV turėtų grįžti prie įtakos zonų pasidalijimo su Rusija ir Kinija, kaip tai darė Franklinas Rooseveltas, Winstonas Churchillis su Stalinu. Tokia strategija lemtų, kad „neapginamos Baltijos šalys“ patektų į Rusijos įtakos zoną, o Taivanas – į Kinijos.
Nekokią reputaciją dėl savo retsykiais atvirai prokremliška pozicija ar izoliacionistine JAV užsienio politika garsėjančių autorių pelnęs „National interest“ nebūtinai yra patikimiausias šaltinis. Vis dėlto jis atspindi tam tikras vyraujančias tendencijas arba tai, ko atvirai JAV sąjunginiams Europoje amerikiečiai nepasakytų. Juo labiau, kad vadinamųjų realistų, tokių kaip Johno Mearsheimerio, Stepheno Walto, Roberto Pape'o ir Christopherio Layne'o požiūris niekur taip ir neišnyko. O įtakos zonų idėja, kurią ne kartą siūlė Rusija, buvo ne kartą ir atmesta.
Todėl kol kas tokios sąjungininkų išdavystės idėjos atrodo sunkiai tikėtinos. Juk būtent JAV dėmesys Baltijos šalims ir šiam Europos regionui, atgrasant Rusiją nuo bet kokių ketinimų atrodo rimtas, solidus, nepajudinamas ir stiprinamas nuo 2014-ųjų.
Vašingtone – tiek Kongrese, tiek Baltuosiuose rūmuose Lietuva ir kitos Baltijos šalys, regis, turi galingų, situaciją gerai žinančių draugų. Net ir pats H. McMasteris dar balandį siūlė kaip tik stiprinti santykius su sąjungininkais Europoje ir įvardyti Kiniją tuo, kuo ji yra – agresyvi komunistinė autoritarinė valstybė, su kuria Vakarams nepakeliui. Kitaip sakant – sekti Lietuvos pavyzdžiu.
O tokie pasiūlymai dėl įtakos zonų netgi neatrodo rimti – teoriškai JAV daug prarastų subyrėjus NATO ar praradus sąjungininkų pagarbą Europoje.
Tačiau JAV dėmesiui vis labiau krypsant į Aziją, kas gali užtikrintai pasakyti, kad tokios idėjos, kaip D. T. Pyne'o neįgaus pagreičio, netaps vyraujančiomis? Juk tai nėra pavienės nuotaikos – radikalesni ir D. Trumpą aklai remiantys respublikonai pastaraisiais metais vis labiau žavisi būtent autoritariniais lyderiais, tokiais kaip V. Putinas ir nemato nieko blogo sandėriuose su Rusija tol, kol tai neva tenkina neva JAV interesus, net jei tai lemtų izoliacianistinę JAV užsienio politiką.
Netgi dabartinė Joe Bideno administracija, nepaisant visų žodinių patikinimų, paramos bei garantijų Europai, ypač Baltijos šalims sulaukia vis daugiau kritikos dėl keistų manevrų už tų pačių sąjungininkų nugarų. Tačiau svarbiausia, kad pozityvių atsakymų į vis dažniau užduodamą klausimą, kas iš tikrųjų būtų, jei JAV tektų grumtis keliais frontais kol kas nėra.
O juk dar prieš keliolika metų sunku buvo įsivaizduoti, kad respublikonai bičiuliausis su Kremliaus režimu ir nedaug kas tikėjo, kad JAV iš viso teks varžytis su Kinija ar kad ji kels realią grėsmę Taivanui.
