Vilnius gyventojams siūlo palankiausią darbo aplinką: geriausias darbo vietas, prestižą, aukščiausius atlyginimus. Atvykėlius jis traukia kaip magnetas, visus priima ir leidžia jaustis tarsi namie.
Vienoje pramoginėje televizijos laidoje merginos paklaustas, iš kur kilęs, vaikinas išdidžiai atšovė: "Vilnietis aš." "Kiek laiko gyveni Vilniuje?" – pasiteiravo laidos dalyvė. "Pusantro mėnesio", – pareiškė jaunuolis.
O štai gatvėje sustabdyta senučiukė, sostinėje gyvenanti daugiau kaip pusę savo amžiaus, nusišypso ir į tą patį klausimą atsako: "Telšiškė aš."
Kai kuriems žmonėms sunku susivokti, kas jie tokie ir kur jų šaknys. Tada iškyla tapatybės problema. O identitetas, tikina mokslininkai, atlieka vienijimo ir tęstinumo funkcijas. Tai išlikimo garantas.
Vilniui tolydžio pučiantis ir priglaudžiant visus norinčius, dienraštis nusprendė pasidomėti, ką šiandien galima vadinti vilniečiu.
Ar studijas sostinėje baigęs jaunas žmogus jau gali pretenduoti į vilniečio titulą? O galbūt jo nusipelno tik Vilniuje gimę ar čia palaidoti miestiečiai?
Dėl to padiskutuoti prie apvalaus stalo susėdo vilniečių klubo "Vilniaus ainiai" pirmininkas Kęstutis Šimas, Vilniaus rotušės valdytojas Jonas Jonynas, Rotušės ceremonimeistras, menotyrininkas ir kolekcininkas Saulius Pilinkus, žurnalistė, rašytoja Birutė Mackonytė ir antros kartos vilnietis studentas Gediminas Cibulskis.
B.M.: – Diskusijai dėl vilniečių reikėtų tūkstančio ir vienos nakties. Medžiagos būtų per akis mažiausiai dviem disertacijoms ir septyniems romanams.
Bendrais bruožais vilniečio portreto nupiešti neįmanoma. Aišku viena: Vilniuje nuo seno gyvena labai daug tautybių žmonių. Mažai miestų pasaulyje, kuriuos savintųsi taip, kaip Vilnių, – jo gviešiasi bent keturios ar penkios tautos. Sakyčiau, įžūliai ir akiplėšiškai savinasi, nes visiems atrodo, kad Vilnius priklauso jiems. Nekalbant apie lietuvius, lenkams Vilnius – savaime jų, žydai įsitikinę: tai tikrai jų, dar pretenzijas reiškia baltarusiai ir rusai.
K.Š.: – Jei manome, kad tikru vilniečiu vadintis gali tik tas, kuris, be lietuviško, dar turi lenkiško, žydiško ir rusiško kraujo, tada aš atitinku šį modelį: esu kuo gryniausias vilnietis. Manyje cirkuliuoja slaviško, žydiško ir lietuviško kraujo mišinys.
S.P.: – Vilnius nuo senų laikų labai kosmopolitiškas miestas. Žmonės čia atvažiuodavo, pabūdavo, pagyvendavo ir išvažiuodavo. Tas pats procesas vyksta iki šiol.
B.M.: – Labai mėgstu pabendrauti su taksistais. Kartą įsėdau ir užvedžiau pokalbį. Girdžiu, vairuotojas gražiai lietuviškai šneka, bet yra akcentas. Klausiu: jūs turbūt lenkas? Jis man tiesiai sako: aš – vilnietis. Jo seneliai jau gyveno Vilniuje, šaknys čia.
K.Š.: – Priklauso nuo to, kaip mes kalbame apie vilniečius. Tarkime, praėjusio ir šio amžiaus vilniečiai iš esmės skiriasi. Reikėtų atlikti rimtą sociologinį tyrimą, kad išsiaiškintume, kokius kriterijus atitinkantis žmogus gali vadintis tikru vilniečiu. Juk pradedant tautiniu, lyties ir baigiant amžiaus aspektu vilniečių požiūris į tuos pačius dalykus kardinaliai skirtųsi. Pavyzdžiui, visai kitoks būtų jaunų ir vidurinės kartos vilniečių mąstymas.
B.M.: – Aišku, reikėtų vilniečius vertinti atskirais pjūviais, tačiau manau, kad vis tiek yra bendrų kriterijų, vardiklių, jungiančių visas kartas. Pirmiausia tai emocionalus ir gilus santykis su Vilniumi. Arba žmogus myli Vilnių, arba ne. Įdomu, ar pagyvenęs Vilniuje jis suvokia, kad pateko į ypatingą miestą.
S.P.: – Mano tėvai į Vilnių atvažiavo studijuoti iš Žemaitijos. Jie dar ir šiandien save vadina ne vilniečiais, bet gyvenančiais Vilniuje. Priežastis – jie neturi čia savų kapų.
Mano vaikai jau jaučiasi esantys tikri vilniečiai, nes tai jų gimtas miestas. Eidamas pro vieną iš namų vidurinis sūnus žino, kad jame gimė, – jam tai svarbu.
Vilnietis jaučiuosi ir aš. Nors čia gimiau, buvau jau keturiolikos, kai miestas man pradėjo patikti. Tada susiradau, vadinkime, paslaptingų vietų. Kai randi sau kažką, miestas tampa tavo.
G.C.: – Mes su draugais niekada nesusitinkame prie Arkikatedros varpinės bokšto, nes turime kitų vietų. Atvykėliams Katedros aikštė būna bene vienintelė erdvė, kurią žino. Tarkime, aš dar sakau "Vaikų pasaulis", žinau, kad ten, kur dabar knygynas, būdavo saldainių parduotuvė "Svajonė". Naujieji miestiečiai mato tik miesto dabartį. Ten, kur man "Vaikų pasaulis", jiems – "Zara".
B.M.: – Miesto jausmas, nulemtas atmosferos ir asmeninių išgyvenimų, labai vertingas, bet Vilnių galima pajusti ir per architektūrą, istoriją. Esu tikra, kad Vilniuje glūdi kažkokia paslaptis ir žmones arba traukia, arba atstumia. Atsimenu, kad kai kurie KPI (Kauno politechnikos instituto – red. past.) mokslus baigę studentai paskyrimą į Vilnių traktuodavo kaip tremtį.
J.J.: – Dažnai susimąstau, kas tai yra vilnietis. Manau, visų pirma tai miesto patriotas. Tokiu atveju mes išvengiame jaunosios ar senosios kartos konflikto. Jei tau rūpi ką nors gero nuveikti miesto labui, jei domiesi jo istorija, rūpiniesi ateitimi, vadinasi, esi tikras vilnietis. Ir visiškai nesvarbu: ar tu žydas, ar lietuvis, ar baigęs keturias klases, ar akademikas, ar gimei ir užaugai čia, ar atvažiavai tik prieš trejus metus.
G.C.: – Būdamas miesto patriotas, vilnietis labai tolerantiškas atvykėliams iš kitų miestų ar šalių. Tikras vilnietis žmones pirmiausia priima, o tik paskui galvoja, kas jie tokie ir iš kur.
J.J.: – Tolerancija mums įskiepyta istorijos. Mano gimtajame kieme gyveno ir lenkų, ir žydų, ir rusų. Nors kildavo peštynių, stengėmės sutarti, kalbėjome visomis kalbomis, bendravome.
K.Š.: – Jonai, pateikei labai svarbų vilniečio bruožą: jis dažniausiai moka bent kelias kalbas. Be to, kaunietį galima apibūdinti kaip smulkųjį verslininką, o tikram vilniečiui labiau tiktų romantiko vardas. Vilnietis yra romantikas! Jis slapčia nori turėti seną spausdinimo mašinėlę ir kurti ką nors apie Vilnių.
B.M.: – Manau, visi mes kalbame apie asmeninį santykį su Vilniumi. Tačiau objektyvesnis kriterijus būtų žinios: kiek tu, į Vilnių atvykęs žmogau, žinai apie šį miestą. Dažniausiai žmonės čia atvažiuoja, įsikuria, randa nišą, bet nežino miesto istorijos.
S.P.: – O iš kur tu ją, velnias, sužinosi?! Aš žinau tik todėl, kad turėjau istorijos mokytojus maniakus. Kai mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ten dirbo keli iškrypę istorikai. Jie mus visur ganydavo, vedžiodavo, viską rodydavo. Vieną mokytoją dažnai cituoju. Ji sakė: grafikas būsi vidutinis, bet turi gerą liežuvį, tai menotyrininkas būk.
Ta pati mokytoja pasakė, kad tikras vilnietis yra tas, kuris gerai orientuojasi mieste. Jei vieną naktį Viešpats Dievas išpjautų pirmus du pastatų aukštus ir visi nukristų žemyn, vilnietis nesijaustų nejaukiai, nes jis žiūri ne tik po kojomis, kartais akis pakelia į viršų. Miesto panoramą yra regėjęs nuo kalvų, paupio – nuo įvairių taškų.
Miestietis, kuriam visiškai vienodai, kur gyventi, po tokios nakties išprotėtų. Jam viskas atrodytų kitaip, erdvės būtų neatpažįstamos.
K.Š.: – Be to, tikras vilnietis visada žino, kurioje miesto dalyje norėtų gyventi ir to siekia. Atvykėliams nesvarbu, kur gyventi: Senamiestyje, Karoliniškėse, Lazdynuose ar Užupyje. O mano dukra, augusi Pilies gatvėje, svajoja gyventi tik Senamiestyje, nes vaikystėje matė, kaip didelę juodą skrybėlę užsidėjęs kaminkrėtys valė kaminus. Jai tas vaizdas išliko visam gyvenimui.
G.C.: – Poetas Aidas Marčėnas gimęs Kaune. Į Vilnių atvažiavo vaikystėje, apsigyveno Antakalnyje, kuris anuomet jam atrodė kaip visiškas kaimas, nes žmonės eidavo į Nerį praustis. Dabar A.Marčėno nuo Vilniaus kaip ir neatskirsi.
B.M.: – Tačiau ne visi atvykėliai pamilsta Vilnių. Jei pasikalbėtumėte su restauratore Gražina Drėmaite, ji pasakytų, kuo pavojingi naujieji atvykėliai. Tai verslininkai ir architektai, kurie darko ne tik senamiestį, bet visą Vilnių.
S.P.: – Ne kartą įsitikinau, kad Vilniuje pastatus dažais išteplioja tik atvykėliai, patiems vilniečiams to nereikia.
K.Š.: – Visiškai teisingai. Vilniuje yra degradavusių žmonių, alkoholikų. Jei jie tikri vilniečiai, sienų tikrai nepaišys ir neterš. O jei sugaus ką nors paišantį, darys savo teismą. Iš pirmo žvilgsnio gal žmoguje ir nepastebi vidinės kultūros, bet jei jis miesto patriotas, miestas jam – viskas.
S.P.: – Vilniuje tolydžio gausėjant gyventojų, daugės ir vilniečių, kurie čia puikiai jausis, kuriems bus svarbūs miesto reikalai, kurie puoselės aplinką ir norės palikti savo pėdsaką statydami paminklus. Bet proporcija vis tiek išliks maždaug tokia: du trečdaliai gyventojų čia tiesiog gyvens, nors jiems iš tiesų vienodai, ar tai Vilnius, ar Ryga, ar Maskva. Likęs trečdalis bus tų tikrųjų vilniečių.
Vilniečiu gali vadintis tada, kai įsitrauki į savo bendruomenės problemų sprendimą. Žmonėms reikia, kad juos kas nors vienytų, kad atsirastų, su kuo kovoti. Pilaitės bendruomenė kovoja prieš golfo laukus.
Mažieji broliai pranciškonai į Vilnių yra atkeliavę, tarpusavy kalba žemaitiškai, tačiau žino, kad mažųjų brolių šeima Vilniuje gyvena nuo XIV a. Dėl to jie savo bažnyčią čiustija, kiemelį tvarko. Jie nori būti istorijos tęsėjai.
Užupiečiai Vilnią valo. Procesas vienija žmones. Jei įsitrauki į tam tikrus bendruomenių ritualus, esi tikras vilnietis.
B.M.: – Dabar klesti poreikis visiems burtis su visais – ir labai gerai! Vilnius priima visus, apklosto, visi čia jaučiasi savo vietoje. Bet vis tiek yra kažkoks tikrųjų vilniečių branduolys, kuris lemia miesto dvasios perimamumą.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Darbo partija eina slėpynių
Išpuolis, turėjęs sudrebinti pasaulį
Prekeiviai neketina pasiduoti