Laikotarpis, kuriuo prezidentavo Kazys Grinius, jam netiko, sakė trečiojo Lietuvos prezidento žmona Kristina Grinienė. „Tas laikas buvo pilnas intrigų, į kurias jis nesikišo ir netikėjo, kad jos atneš ką nors gero“, – tikino ji 1981 metais duodama interviu „Amerikos balsui“.
K. Grinius savo darbo kabinete prezidentūroje. Kaunas, 1926 m.
© LRT

„Pasitraukus į Čikagą, buvo sunkūs laikai, mes pusiau badavome“, pasakojo trečiojo Lietuvos prezidento žmona Kristina Grinienė. Sergančio K. Griniaus, anot jos, net nebuvo iš ko paguldyti į ligoninę ar bent sumokėti jį prižiūrinčiam gydytojui. „Jis mirė baisiomis sąlygomis. [...] Vargšas vyras gulėjo kietoje geležinėje lovoje ir sulyso kaip skeletas“, – 1981 m. „Amerikos balsui“ sakė K. Grinienė.

– Ponia Griniene, kas Jums labiausiai įsiminė iš gražaus 85 metų gyvenimo?

– Sunku atsakyti. Tiek buvo momentų gyvenime, kuriuos prisimenu dabar. Bet iš tikrųjų per daug įvykių. 85 metai nėra toks jau ilgas tarpas tautos gyvenime, bet vieno žmogaus gyvenime gali daug įvykių būti.

– Jūsų pažintis su būsimuoju vyru, daktaru Kaziu Griniumi.

– Susipažinome per naujos ligoninės už Kauno atidarymo pietus. Pinigų davė amerikiečiai. Man teko sėdėti greta daktaro Griniaus. Tokia buvo pažintis. Paskui, laikui bėgant, įvykiai taip pasisuko, kad mano įstaiga, išlaikoma iš anglų misijos pinigų, kaip daugelis institucijų Lietuvoje, po karo atiteko Kauno miesto savivaldybei. Daktaras Grinius vadovavo medicinos skyriui, ir aš perėjau jo žinion. Mūsų pažintis tęsėsi ir pasibaigė, kaip matote, vedybomis ir gyvenimu po vedybų 21 metus.

– Kuriais metais įvyko vedybos?

– 1927 m.

– Kaip daktaras Grinius jautėsi po perversmo?

– Jo jausmai buvo mano jausmai. Įspūdingas momentas. Kai jis pasirašė atsisakymą prezidentauti, aš buvau gretimame kambaryje, prezidento rūmuose. Buvo visiškai ramus, jo išgyvenimą buvo galima pažinti tik iš drebančių lūpų. Kas jo nepažinojo, nebūtų supratęs, kas yra jo sieloje. Pats perversmas įvyko dėl kariuomenės, ir mano vyras karininkijai niekada šito nedovanojo, nes manė, kad karininkai sulaužė priesaiką. Paskui mes gyvenome labai ramiai, greitai susituokėme. Aš asmeniškai buvau patenkinta, nes man atrodė, kad prezidentavimo laikotarpis jam netiko. Tas laikas buvo pilnas intrigų, į kurias jis niekada nesikišo ir netikėjo, kad jos atneš ką nors gero.

Kodėl jis atsisakė? Kariuomenės dalis, kuri liko ištikima priesaikai, siūlė jam kovoti ir pakelti ginklą prieš tuos, kurie įvykdė perversmą. Bet jis manė, kad asmeniniai norai negali paimti viršaus, kai visai tautai gresia pavojus ir reikia išlaikyti demokratinę tvarką. O vienas pavojus – vidinė kova, kraujo praliejimas, antras – kaimyninės valstybės. Jis bijojo, kad, kilus netvarkai Lietuvoje, kaimynai pasinaudos proga ir užims Lietuvą arba prasidės karas. Todėl jis pasitraukė į šešėlį, niekur nėjo ir, iki atėjo bolševikai, tęsė savo medicininį darbą Kauno miesto savivaldybėje.

– Kaip daktaras išgyveno bolševikų okupaciją?

– Ramiai, mes jau laukėme, kad taip bus, nes visi įvykiai tai rodė. Jis išgyveno, kad išgyvena visa tauta. Nepriklausomybės netekimas įvedus kariuomenę ir Seimo kvazirinkimai nebuvo smūgis, nes viso to buvo laukta. Bolševikų metodai mums buvo žinomi labai gerai, priešintis prieš tokią masę ginkluotos jėgos nebuvo įmanoma. Kai visa Lietuva pritūpė, intelektualiai nusmuko ir pasidavė, mintis priešintis jėgai nieko gero neduotų.

– Būtų buvusi demokratinė Lietuva – ar būtų ištikusi tokia pati nelaimė?

– Gali būti. Bet bolševikai visą laiką žiūrėjo skersai, neva jiems reikėjo apsaugoti savo ribas. Tai nesąmonė. Niekas nepultų sovietų: nei finai, nei estai, nei Lietuva, nei lenkai, – nes ten buvo ginkluota jėga, o čia – neturtingos valstybės be jokių intencijų kariauti. Visos vakarinės valstybės buvo labai inertiškos ir, matyt, niekas nemanė, kad Lietuvos užėmimas visam pasauliui reikš tiek daug. Žinoma, kai prasidėjo kiti Baltijos valstybių įvykiai, pasaulis suprato, kas yra bolševikų ekspansija. O tuo metu manė, kad, jei elgsis draugiškai, bolševikai bus patenkinti, nurims ir duos gyventi.

– Jus ir Jūsų vyrą pirmuoju bolševikmečiu persekiojo ar ne?

– Nepersekiojo, bet buvo daromi visi žygiai patraukti jį savo pusėn, nes liaudis jo vardą gerai žinojo, juo pasitikėjo, ir buvo manyta, kad, jei jis parodys savo prielankumą sovietų valdžiai, bus daug lengviau valdyti Lietuvą. Sušaukus kvaziseimą, buvo daryti žygiai į jį įtraukti, bet jiems nepavyko.

– Kokia nuotaika buvo atėjus vokiečiams?

– Man asmeniškai atrodo, kad prie vokiečių pogrindžio veikla buvo daug lengvesnė negu rusų metais, nes rusai vienas kitu labai nepasitikėjo. Jei kas nors norėtų veikti pogrindyje, neabejotinai turėtų rasti kontaktą su rusų atstovais ir stengtis gauti šiokią tokią paramą. Arba bent paramą, kad jie nieko nežino, nieko nemato. Šitai nebuvo įmanoma, nes sovietai vienas kitą sekė, vienas kitą skundė, tad niekas nesutiktų padėti Lietuvai.

Su vokiečiais buvo kitaip. Labai gerai žinau, kad vokiečius pažinti buvo lengviau. Teisybė, jie labai vykdė visus potvarkius, bent stengėsi. Jei tu sutari su vokiečiu per paprastą pokalbį ir padarai jam malonę (daugiausia komercinio pobūdžio), tas vokietis jaučiasi tavo draugu ir tau niekada nieko blogo nedarys. Tai yra faktas, man teko patirti daug kartų.

Todėl lietuviai pogrindžio veiklą pradėjo daug didesniu mastu negu jie galėtų bolševikmečiu. Vokiečiams išėjus, iš karto išaiškėjo, kad veikė VLIK`as, vyko visokios pogrindžio sueigos, jaunuomenė buvo pasiruošusi kilti. Žinoma, vokiečiai buvo baisiai žiaurūs. Bet kas nėra žiaurus? Kiekvienoje tautoje yra žiaurumų. Vokiečiai, aš patyriau, ne blogiausi, turi draugiškumo principus. Tai ne visada suderinama, bet taip buvo.

– Kaip daktaras Grinius užmezgė ryšį su pogrindžiu vokiečių okupacijos metais?

– Ryšį palaikė per savo seną partiją, per senus draugus. Nuolat vyko ir diskusijos, ir veikla, kuri daugiausia buvo jaunuomenės rankose. Bet jaunuomenė neturėjo vadų ir tai buvo vyresniųjų klaida. Studentija norėjo veikti ir tarp intelektualų matė šiokią tokią stagnaciją. Man teko visa tai išgyventi, nes su studentija palaikydavau artimus santykius. Jaunuomenė dalijosi: dalis jų ir šiandien liko ištikimi savo idealams, jie sėdėjo kalėjime. Kita dalis buvo linkusi į bolševizmą. Ne visai į bolševizmą, bet į jų vadovus, nes ten buvo stipri ranka, kuri juos vedė. Tie žinomi lietuviai bolševikai, kurie užima aukštas vietas, – tai vis mūsų studentija. Žinoma, jie dabar pasenę, bet aš juos pažinojau kaip demokratus. Jie neturėjo vadovaujančios rankos ir nuėjo ten, kur matė stiprią ranką.

– Daktaras Grinius vokiečių metais vis dėlto išėjo į kovą prieš vokiečius. Buvo pasirašytas memorandumas su Aleksa, Krupavičiumi.

– Kaip sakiau, mano vyras nebuvo tikras vadovas, masių vadovas. Bet jei jis kuo tikėjo, nebandė nerizikuoti, kažko atsisakyti. Vokiečių politika neigdavo Lietuvos reikalus. Jiems buvo reikalingos teritorijos ir jie manė, kad lietuviai yra tokia tylinti masė, kuriai galima viską primesti. Ne taip iš tikrųjų buvo, bet jie to tikėjosi. Todėl vokiečiai įsakė jauniems gydytojams eiti į frontą prieš bolševikus ir, kur tik galima, neigė lietuvių teises. Labai sunkus buvo žemės ūkio klausimas, nes daugelio žemės buvo atimtos, dideli ūkiai atiduoti vokiečiams ir dažnai tokie potvarkiai kenkė net vokiečiams. Nekalbu jau apie pačius lietuvius.

Čia pat yra ir žydų klausimas. Galbūt žydai Lietuvoje buvo nelabai mėgstami, bet vis tiek jie buvo piliečiai. O mano vyro nuomonė buvo, kad, jei esi pilietis, gali turėti visą apsaugą kaip ir kiekvienas. Kai vokiečiai lietuvius moteris ir vyrus gabeno į Vokietiją dirbti fabrikuose, jaunesnius vyrus – į frontą, tai buvo tautos naikinimas. Žydus jie pradėjo gabenti, neva rado jiems kitą vietą gyventi. Iš tikrųjų taip prasidėjo žydų naikinimas. Tada mano vyras kartu su kunigu Krupavičiumi, J. Aleksa iš Žemės ūkio ministerijos parašė protestą. Kokie buvo rezultatai? M. Krupavičių išsiuntė, J. Aleksą išsiuntė. Grinių irgi norėjo išsiųsti į Vokietiją, bet dėl amžiaus paliko, tik pareikalavo, kad jis iš Kauno išsikeltų į kaimą.

– Jūs taip pat iš Kauno išvažiavote?

– Ne. Jokiu būdu. Kiek galėdavau ir kai gaudavau transportą, visada važiuodavau vyro aplankyti pas seserį. Mano tikslas buvo sūnus, namai. Kas nors turėjo viską tvarkyti. Dar aš turėjau savo verslą – filateliją. Be to, man reikėjo ieškoti būdų, kaip jį išgabenti, ir man pavyko. Jei būčiau ten sėdėjusi, jis gal būtų ir miręs. Man labai padėjo įvairios pažintys, daugiausia – su filatelistais. Jie pažinojo daug labai žmonių.

Mano sumanymas buvo kaip nors susieiti ir sužinoti apie gestapo viršininkus, nes, mano manymu, reikėjo eiti ten, kur daugiausia jėgos. Pradėjau domėtis, kokie gestapo viršininko polinkiai ir kuo jį galima suvilioti, kad jis būtų lankstesnis. Jis turėjo ryšių su mūsų artistais. Ir aš bandžiau per juos kava papirkti. Kavos nebuvo lengva rasti, bet keli svarai padarė taip, kad jis leido mano vyrui persikelti arčiau Kauno, į kokį nors ūkį. Iš to nieko neišėjo, nes ūkiuose arti Kauno nieko nepažinojau arba sąlygos buvo baisios. Todėl nutariau laukti kitos progos.

Po kiek laiko vėl pasikeitė gestapo viršininkas. Surinkau visas galimas žinias ir sužinojau silpnąsias jo puses. Pasirodo, tas naujasis buvo ir didelis filatelistas. Čia jau turėjau už ko užsikabinti. Padedant vienam lietuviui ūkininkui, kuris palaikydavo santykius su gestapininkais ir pats buvo filatelistas, man pavyko susipažinti su tuo gestapininku. Jis padarė labai gerą įspūdį, todėl nutariau kalbėti tiesiai su juo. Jis turbūt buvo perspėtas, nes į mano krautuvę atėjo su keliais adjutantais. Pasisveikinome ir aš paklausiau, ar jis žada būti geras. Jis pažadėjo būti labai geras. Tada aš pasakau, kad mes galime susikalbėti ir jis iš manęs gaus gražių ženklų. Mūsų pažintis tęsėsi iki pat galo.

Aš išleidau labai daug pinigų, tūkstančius. Bet gavau leidimą parsigabenti vyrą namo. Jis ateidavo jau ne į krautuvę, o pas mus į namus. Kai paklausiau, ar galiu vyrą parsigabenti, jis pasakė: „Taip, žinoma, aš nežinau, kodėl jis ten iš viso.“ Man tik to reikėjo. Per porą dienų vyrą parsigabenau namo, iš Žemės ūkio ministerijos per pažintis gavusi transportą. Jam tai buvo visai netikėta, nes aš turėjau skubėti dėl automobilio. Atvažiavusi pasakiau: „Renkis greičiau, mes važiuojame namo.“ Jis, mažai bekalbėdamas, atsisveikino su seseria, apsirengėme, ir – namo.

– Užsiminėte, kad Jums labai padėjo filatelija. Kada ja susidomėjote?

– Filatelija daug padėjo ne tik tuo metu, bet ir vėliau. Iš esmės ir už pabėgimą turiu dėkoti jai. Filatelija susidomėjau gana vėlai, maždaug 33 metų. Mes turėjome keletą draugijų, kurias šelpė savivaldybė. Aš buvau „Pieno lašo“ draugijos vedėja. Tuberkuliozė ir vaikų apsauga buvo mano vyro arkliukai. „Pieno lašo“ draugija užsiimdavo kūdikių globa. Kaip ir kitoms draugijoms, visada buvo sunkiausia gauti pinigų, nes iš pašalpų nedaug ką galima buvo daryti. Vienu žodžiu, aš visą laiką ieškojau, kur gauti pinigų.

Visai pripuolamai pas mus apsilankė vienas inžinierius. Jis buvo daug keliavęs ir pasakė, kad Rumunijoje yra draugijų, kurioms vadovauja karalienė. Jos vardu renkami ir parduodami pašto ženklai, ir iš to draugijos gali gyvuoti. Man tai buvo nauja idėja. Aš niekada ilgai negalvoju, tad pradėjau vykdyti. Pasamdžiau porą moterų, kurios apeidavo įstaigas, rinkdavo nuo korespondencijos likusius ženklus ir nešdavo „Pieno lašo“ draugijai. Tada pradėjo rūpėti, kokiu būdu tai atneš pelno. Vienas amerikietis filatelistas tuo metu buvo atvykęs į Lietuvą. Aš apie tai sužinojau, pabandžiau jį pasikviesti ir gauti patarimą. Jis atvažiavo, apžiūrėjo ženklus ir pasakė, kad viskas, kas surinkta, verta 500 dolerių. Aš susiėmiau už galvos, nes mes išleidome daugiau.

Ką aš turėjau daryti? Faktas, kad turėjau kaip nors likviduoti šitą verslą. Kas Lietuvoje tai pirks? Kiek aš gaučiau? Tada paskelbiau valdybai, kad iš to nieko neišeis, galiu sumokėti jiems 1 000 dolerių, pasiimti ženklus ir bandyti veikti pati. Valdyba sutiko, aš pasiėmiau ženklus ir pradėjau tvarkytis. Pelno nebuvo, bet susipažinau su filatelija. Užmezgiau ryšius su tuo pačiu amerikonu, o jis pasakė, kad nieko neišmoksiu, jei nenuvažiuosiu į Europą. Labai greitai su juo nuvykau į Berlyną ir pakliuvau į filatelistų biržą. Ten supratau, kas tai yra, kaip galima uždirbti. Jis man davė savo ženklų (jie buvo visai nauji), kad parduočiau. Pradėjau prekiauti ir pasirodė, kad viską atidaviau už pusę kainos. Jis nepyko, matyt, jam dar pigiau kainavo.

Grįžusi bandžiau gauti pagalbos ir patarimų iš vietinių filatelistų. Jie man niekada nepadėjo ir labai įtartinai žiūrėjo – bijojo konkurencijos. Supratau, kad filatelija yra verslas – reikia pirkti ir parduoti. Pažintys Berlyne leido palaikyti santykius su europiečiais ir net amerikiečiais pirkliais. Po Europos miestus važinėjau jau pati.

Viena atsiminsiu. Tai buvo beveik atėjus Hitleriui. Važiuodama į Belgiją, buvo labai nemalonus atsitikimas. Mat retas dalykas buvo moteris filatelistė pirklė. Turėjau pilną lagaminą ženklų – jau tada prisipirkdavau ženklų. Parduodavau ir pirkdavau, parduodavau ir pirkdavau. Pilna jų buvo. Mano pasas buvo diplomatinis. Tikrinant pasus, mano pasą paėmė ir liepė man išlipti iš traukinio. Jiems pasirodė įtartina, visi baisiai bijojo vokiečių šnipų. Tai suprantama, bet man nebuvo malonu. Mane kamantinėjo, kamantinėjo... Vis dėlto įsitikino, kad aš niekuo dėta ir nesusijusi su Hitlerio politika. Tada mane paleido. Atgal važiavau saugiai.

– Kai traukėtės iš Lietuvos, palikote daug filatelijos?

– Su savimi turėjau mažą lagaminėlį, pridėtą pašto ženklų, kurie iš esmės verslui nelabai tiko, bet aš negalėjau nuo jų atsitraukti. Tai buvo Lietuvos, Latvijos ženklai. O kiti, kurie buvo labai geri ir tinkami prekiauti, buvo sudėti medines į dėžes. Ten buvo didelis turtas. Palikau jį Lietuvos ambasadoje Berlyne. Po kiek laiko man pranešė, kad viskas sudegė. Taigi likau su ta mažuma.

– Tą mažumą turite?

– Viską turiu, daug papildyta. Kai pradėjau gauti šiokias tokias pajamas, pradėjau ieškoti, pirkinėti. Ilgus metus negalėjau imtis filatelijos, nes tarnyba atimdavo visas jėgas, vyras sirgo, sūnus mokėsi. Buvo baisiai sunkūs laikai. Mes pusiau badavome, ir tai tęsėsi ilgai.

Iš esmės mano vyras mirė baisiomis sąlygomis. Gydytojas, Amerikos lietuvis, prižiūrėdavo jį be atlyginimo. Mes neturėjome, iš ko mokėti. Užtekdavo tik sumokėti už butą. Į ligoninę paguldyti nebuvo iš ko. Vargšas vyras gulėjo kietoje geležinėje lovoje ir sulyso kaip skeletas. Mūsų ambasadorius mano vyrui duodavo 100 dolerių per mėnesį. Kai tik vyras mirė, tai buvo nutraukta. Nei drabužių, nei tinkamo maisto nusipirkti negalėjome.

– Tai buvo Čikagoje?

– Taip, Čikagoje. 1950 m. jis mirė.

– Kai išėjote į pensiją ir sūnus baigė mokslus, grįžote prie filatelijos?

– Bandžiau, bet nieko neišėjo. Filatelija – kaip bet kuri prekyba. Negalite būti vienas. Labai greitai bankrutavau, ir sūnus pasakė: „Mama, žinai, eik geriau dirbti, kitaip aš universiteto nebaigsiu.“ Iš tikrųjų tuo metu tai buvo geriausia išeitis, ir nuėjau dirbti. Prisiminiau, kad esu gailestingoji sesuo ir reikia bandyti šitą darbą, nors dievažin kiek metų ligoninėje nedirbau. Pradėjau eiti iš ligoninės į ligoninę. Neturėjau licencijos, ir manęs niekas nenorėjo priimti, sakė, kad galiu būti slaugė. Aš nenorėjau. Po kiek laiko Čikagoje išlaikiau egzaminus ir gavau licenciją. Kalbos beveik nemokėjau.

Įdomus faktas, kad mano pirma vieta buvo negrų ligoninėje. Nuėjau ten ir žiūriu, kad kažkaip labai tamsu. Kodėl tamsu? Juk vestibiulis didelis. Ogi visi veidai juodi. Aš išsigandau ir pabėgau. Diena buvo bjauri, lijo, rudeniop. Nuėjau iki kampo ir galvoju: „Ko aš pabėgau? Kad juodi žmonės? O tu nežinojai, kad yra juodų žmonių? Tu žinojai, kad juodi žmonės lygiai tie patys žmonės, tik juodi. Vadinasi, eik atgal ir bandyk gauti vietą.“ Taip ir padariau. Dirbau ten ir labai džiaugiuosi, kad gavau tokio patyrimo, nes supratau negrų siekimus, ir man tai buvo labai gera pamoka.

– Širdingai ačiū už pokalbį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prabangaus turto savininkus persekioja nemalonumai: tai griauna, tai stato, o iš tiesų jau bando parduoti (3)

Vilniuje, Šlaito gatvėje, susiklostė paradoksali situacija. Šiame sklype Statybos inspekcijai...

Mokesčių pertvarka įgauna daugiau pilkų atspalvių (1)

Pristatydama siūlomas mokesčių permainas Vyriausybė teigė, kad jomis siekiama vienodesnio...

Skvernelis nesirengia stoti į Karbauskio partiją (256)

„Valstiečių“ į premjerus deleguotas Seimo narys Saulius Skvernelis nėra jį į politikos...

Šokiruojančioje nuotraukoje – skaudi vilniečio pamoka: norėjo pasigražinti, o liko randuotas (74)

Vidutinio amžiaus vyras nusprendė imtis pokyčių. Panaršęs internete ir sužinojęs apie kitų...

Po šaltesnio trečiadienio plūstels šiluma (8)

Orai šią savaitę bus kontrastingi: trečiadienį tirtėsime iš šalčio, o jau antroje savaitės...

Vytautas Kasiulevičius traukiasi iš Lietuvos medikų sąjūdžio lyderių papildyta 22.53 (193)

Naujai susikūrusio Lietuvos medikų sąjūdžio vienas iš lyderių Vytautas Kasiulevičius...

Perkūnkiemio bendruomenė savo gyvenimą rodo filme (187)

Tankiausia Vilniuje užstatyto Perkūnkiemio rajono bendruomenė ne tik kovoja už savo teises ir...

Genetinės informacijos valdymas – Lietuvos studentų rankose (10)

Vilniaus universitetas skelbia, kad jo studentų komanda „Vilnius-Lithuania iGEM“ perrašė...

Palydovo darytos nuotraukos rodo agresyvius Kim Jong Uno planus (123)

Palydovo darytos nuotraukos rodo agresyvų Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno siekį pasistatyti...

Neramumai Ukrainoje: Porošenko sušaukė neeilinį posėdį dėl Rusijos veiksmų ir padėties Luhansko srityje (156)

Dėl padėties pablogėjimo Luhansko srityje, Ukrainos prezidentas Petro Porošenko sušaukė...