aA
Šalies vadovo posto siekiantis filosofas Arvydas Juozaitis sako esąs vienintelis kandidatas į prezidentus, kuris neša Sąjūdžio legendą ir tautinio valstybinio atgimimo idėją. Priešinimosi globalizmui, genderizmui ir neoliberalioms vertybėms idėjas deklaruojantis bei savo šeimos modelį visuomenei siūlantis kandidatas į prezidentus pabrėžia, kad jo užimama vieta prezidentiniuose reitinguose nieko nereiškia ir realios įtakos, atliepiant visuomenės lūkesčius, neatspindi.
Arvydas Juozaitis
© DELFI / Domantas Pipas

Oponentai, kurie, pasak A. Juozaičio, yra daugiau finansų ekspertai, o ne politikai, jo teigimu, stipriai apsirinka, jei jį laiko „antrosios lygos“ žaidėju. Filosofas pabrėžia, kad iš esmės tik jis gali sukliudyti Lietuvai toliau ristis į bedugnę ir, jo teigimu, išvengti pabėgėlių bei imigrantų jūros, kuri, įsitikinęs A. Juozaitis, gresia Lietuvai. Viktoro Orbano vadovaujamos Vengrijos pavyzdys, teigia jis, yra tai, kuo ir reikėtų sekti.

Interviu naujienų agentūrai ELTA A. Juozaitis negaili kritikos prezidentinių reitingų lyderiams, valdantiesiems „valstiečiams“ ir prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pastaroji, pasak A. Juozaičio, nors ir patirdama neadekvatų premjero elgesį, veikia neprezidentiškai. Filosofas neabejoja, kad pats būtų telkiantis prezidentas. Nepaisant griežto tautinio kursyvo, kurį kandidatas deklaruoja rinkimų kampanijoje, susodinti visas konfrontuojančias partijas prie vieno stalo, aiškina A. Juozaitis, jam pavyktų. „Jei reikės užrakinsime ir duris, kol bus priimti sprendimai dėl nacionalinių sutarimų“, – sako A. Juozaitis, neatmetantis galimybės prezidento rinkimams pasibaigus kurti naują politinę jėgą Lietuvoje.

Galiausiai A. Juozaitis brėžia liūdnus scenarijus Rusijai. Tačiau, pasak jo, Lietuva negali tęsti dabartinės linijos Kremliaus atžvilgiu. Filosofas taip pat teigė manąs, kad dviprasmiškai įvertintas Estijos lyderės sprendimas susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu nėra ir negali būti nesuderintas regioniniu lygiu. Jo nuomone, su Lietuva Estijos prezidentė savo iniciatyvą derino ir to pasekmės, pabrėžė jis, atsilieps visiems.

– Pone Juozaiti, kol nepranešėte, kad sieksite prezidento posto, viešojoje politinėje erdvėje jūsų iš esmės nebebuvo. Dabar jūsų pareiškimai dažnai garsiai ir plačiai persirita per medijas. Jei sutiksite, kad esate fenomenas šiuose rinkimuose, atsakykite, kodėl toks esate?

– Pirmiausia dėl to, kad aš vienintelis nešu Sąjūdžio legendą, ir tai yra akivaizdu.

– Tarp kandidatų į prezidentus?

– Taip, tarp jų tokių daugiau nėra, net Andriukaitis neneša Sąjūdžio legendos, jis nebuvo pirmoje (Sąjūdžio.- ELTA) bangoje. Kitas dalykas – netikėtumo fenomenas. Ką jau ką, bet tikrai niekas nemanė, kad (A. Juozaitis. – ELTA) prisikels. Aš keliu nuostabą tiems, kurie manė, kad neoliberalizmas yra viskas, kad jis nugalėjo ir dabar kitoks kelias neįmanomas (...).

Neoliberalus Lietuvos politinis elitas nebeįsivaizdavo, kad bus įmanoma išsilaikyti be dabartinės eurointegracinės pasaulio globalizacijos ir visai nepaisė, neanalizavo, net smerkė Vengrijos kelią ar net Japonijos, kuri yra ir nacionalinė, ir kartu viena globališkiausių valstybių. Kitaip tariant, nesuvokta, kad globalizmą galima naudoti valstybės labui. Aš kaip tik prabilau apie tai – kad žmogus būtų laisvas ne tik išvažiuoti iš Lietuvos.

– Jūs kalbate tarsi norėdamas pasakyti, kad grąžinate politinį kursyvą prie šaknų, nuo kurių, pasak jūsų, buvo nukrypta?

– Galbūt čia jūs teisingiausiai ir apibendrinote viską: grįžtu prie šaknų, kurios tarsi paliktos, joms nedėkojama, jos šiuo metu deginamos (...).

Vytautas Juozaitis
Vytautas Juozaitis
© DELFI / Orestas Gurevičius

– Vienas dalykas yra kalbėti apie grįžimą prie šaknų, tačiau kitas dalykas yra realus jūsų idėjų populiarumas. Žvelgiant į prezidentinius reitingus, jus palaikanti visuomenės dalis nėra didelė. Neturite didelių galimybių pakliūti į antrąjį rinkimų turą, o ką kalbėti apie pergalę. Jūs tikrai tikite, kad galite laimėti?

– Aš net netikiu. Jums gali pasirodyti pernelyg tuščia, tačiau esu įsitikinęs, kad pateksiu į antrąjį turą. Šiuo metu (palaikančių žmonių. – ELTA) akumuliacija yra labai didelė. Kita vertus, aš matau, kas darosi partijų, formaliai turinčių remti savo kandidatą, viduje, – ten galima įžvelgti pakrikimą.

– Sutikite, kur kas realesnis scenarijus yra tas, kad 2019 m. Arvydas Juozaitis pradėjo dalyvauti 2020-ųjų Seimo rinkimuose. Prezidento rinkimai skirti tik išpopuliarinti vardą ir suburti politinę jėgą ar, pavyzdžiui, sutelkti kitas jėgas, vienas tokių pavyzdžių – profesoriaus Vytauto Radžvilo judėjimas. Pritariate tokios minties logikai?

– Aš jai pritarčiau tik tuo atžvilgiu, jeigu jūs pripažintumėte, kad tas jaunimas, kuris šiuo metu buriasi, nepaliks manęs ramybėje. Jie jau dabar sako, kad mes per daug esame mobilizuoti, kad išsivaikščiotume po prezidento rinkimų. Tai būtų nei logiška, nei apskritai norisi tą daryti. Todėl jie gali tiesiog pareikalauti, kad aš toliau vesčiau judėjimą „Lietuva yra čia“.

– Jūs jau kvietėte į protestą prie Martyno Mažvydo bibliotekos, kurioje debatavo reitingų lyderiai, o vadinamieji „antisisteminiai“ kandidatai nebuvo pakviesti. Visgi, kaip suprasti, kas yra tie antisisteminiai kandidatai?

– Valstybės parama iš karto prikabina prie sistemos, nes tu gauni iš biudžeto atriektą riekę savo partiniams reikalams. Pavyzdžiui, Puteikis nuolatos demonstruoja, kad jis negauna ar per mažai gauna... Kurdavo koalicijas, kad gautų valstybės paramą. Tad jis pretenduoja į sistematiškumą, ir vien dėlto yra sistemos dalis. Kita vertus, galbūt antisistemiškumas yra naujumo požymis, kai tu naujai atsirandi – esi savotiška inovacija. O sistema tai puola ir tvirtina esą populistai taip atsiranda.

– Jei jau prakalbome apie antisisteminius kandidatus. Matytumėte skirtumą tarp savęs ir save antisisteminiais garsiai įvardinančių Puteikio ir Puidoko?

– Jie neturi išsamios programos. Jie deklaruoja tik atskirus sektorius, ir tik labai siauros veiklos, dėl kurios jie ir koncentruoja visuomenės dėmesį. Tačiau, jei kalba pasisuka nuo šių temų – kyla daug neaiškumų.

– Jei stabteltume ties prezidentiniais lyderiais. Akivaizdu, jūsų politinis profilis, žvelgiant į viešąją erdvę, skiriasi nuo prezidentinių reitingų lyderių. Tačiau ar jis geresnis? Galėtumėte įvardinti kelias priežastis, kodėl jūs, o ne Skvernelis, Nausėda, Šimonytė ar tas pats Andriukaitis yra geresnis pasirinkimas Lietuvai?

– Pirmiausia jie neturi legendos ir neneša politinės atminties, kuri politikoje yra būtina. Šitie žmonės yra daugiau ekspertai. O dabar visą politiką norima paversti ekspertų ir naujų ekspertizių lauku. Andriukaitis – vienintelis, kuris atstovauja senajai tradicijai – socialdemokratams, tačiau jo socialdemokratinė tradicija keisčiausiu būdu, per Europos patirtį (V.P.Andriukaitis yra eurokomisaras) tapo federalistine. Kad ir ką jis darytų, jam visur Europos nuostatos, ar tai būtų šeimos nuostatos, ar krikščionybės nuostatos, ar tautinės kultūros – jam tai yra, kaip aš suprantu, nebe Lietuvos reikalas, o tik kažkoks ženklinimo klausimas. Jis nepaprastai stipriai įsijautęs į Europą. Ir būtent į tą Europą, kuri yra federalistinė, o mes manome, kad jai atėjo galas.

– Bet jūs kalbate apie poną Andriukaitį, kuris, kaip ir jūs, yra tą sakančių, esate vadinamojoje antrojoje lygoje. O kalbant apie pirmosios lygos kandidatus?

– Aš ir esu pirmojoje lygoje. To tik nerodo. Tačiau tarp šių kandidatų (G. Nausėdos, I. Šimonytės ir S. Skvernelio. – ELTA) nė vienas neturi legendos.

– Ir tai vienintelis, jūsų nuomone, jų trūkumas?

– Tikrai ne, jie problemas sprendžia mokestinių ir finansinių galimybių dėka. Finansinių galimybių – surenkant kažką, kažkur prieinant prie fondų. Tačiau sukuriant sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui, kuris yra valstybės kraujotakos sistema, nė vienas iš jų neskiria pakankamai dėmesio. Netgi priešingai, Skvernelio žemės ūkio politikoje neliko šeimos kaip subjekto. Vadinasi, smulkaus ir vidutinio verslo galimybės, kurios turėjo atgaivinti žemės ūkį ir regionus, vėlgi nėra. Šimonytė ir Nausėda yra daugiau finansiniai ekspertai, ir jie įsivaizduoja, kad jėga yra finansų pusėje, kur reikia, jų manymu, tik kažką paspausti. Tad aš daugiau šneku apie meškerę, o jie – apie žuvis.

– Yra vienas kandidatas ir jį remianti jėga, kuri sako, kad jei rinkimus laimės ne jis, ateis blogi laikai ne tik dabartinei Vyriausybei, bet apskritai Lietuvai. Jūs, jei mėgintumėte interpretuoti šią logiką, matytumėte tokias rizikas, jei rinkimų nelaimėtumėte?

Arvydas Juozaitis
Arvydas Juozaitis
© DELFI / Justinas Auškelis


– Ne, viskas tiesiog būtų taip, kaip yra dabar. Migracija pasieks tokį laipsnį, kad pamatysime imigrantų jūrą iš Ukrainos ir Baltarusijos. Gal tai geresnis variantas nei Afrikos imigrantai. Tačiau toliau vyraus iliuzija, kad mes žuvies daugiau priveisime be meškerių... Darbo jėgos toliau stigs, jeigu mes neįgyvinsime kaimo. O gimstamumo perspektyvos... To rodikliai yra labai liūdni... Iš tikrųjų vyksta politiniai žaidimai dėl valdžios vietų, dėl postų, o šalis eina sau. Manau, kad esama atskirtis gilės ir išeitis bus tik pigi darbo jėga. Jau po dešimties metų bus labai liūdna. Kaip man pasakė vienas valstietis iš Naisių – rinksime prezidentą kaip „nabaštikui“ žvakę. Net Naisiai, kurie esą yra pavyzdiniai, taip kalba.

– Jūs privalumu ar trūkumu laikote tai, kad mažiau esate įsukamas į rutinines Lietuvos politines problemas. Štai pastaruoju metu epicentre atsidūrę Stasio Jakeliūno keliami klausimai Lietuvos bankui įtraukė tiek Šimonytę ir Nausėdą iš vienos pusės, tiek Skvernelį iš kitos pusės.

– Aš laikau dideliu privalumu, kad manęs nelaikė rimtu kandidatu. Dėl to manęs oponentai taip ir nepuolė, leido man veikti. Buvome vienu metu pagalvoję, mano komandoje strateguojama daug, kad, ko gero, manęs puolimas, draskymas prasidės dar rudenį. Tačiau kadangi aš nebuvau laikomas rimtu kandidatu, mane paliko ramybėje. Tad aš veikiau labai laisvai, intensyviai, greitai, sparčiai, inovatyviai. Jūs net neįsivaizduojate, kiek yra aplankyta vietų.

– Norite pasakyti, kad tie kandidatai, kurie dabar traktuojami kaip lyderiai, jūsų nelaikė rimtu, nes manė, kad jūs neturite jokio potencialo?

– Manė, kad aš neturiu žinomumo, jie visi yra pagauti žiniasklaidos spąstų. Jie mano, kad jei jie yra ekrane, jie ir populiarūs.

– O jūs teigiate, kad jie stipriai apsirinka?

– Žinoma, jie labai stipriai apsirinka, ypač Nausėda.

– O tęsiant apie politikos problemas. Kaip vertinate prezidentės ir Vyriausybės konfrontaciją, vėl prasidėjusią nuo savivaldos rinkimų. Kurioje pusėje būtumėte jūs? Kurią pusę būtumėte linkęs geriau suprasti?

– Nė vienos. Pirmiausia aš nesuprantu prezidentės pozicijos. Nenoriu suprasti, taip reikėtų pasakyti. Ką jau ką, bet kelti konfrontaciją tarp Vyriausybės ir Seimo – ne prezidentinis uždavinys. Iš Prezidentūros neturi būti matoma konfrontacija, jeigu ji egzistuoja, o ji egzistuoja.

Kita vertus, iš Vyriausybės pusės, jeigu Vyriausybės vadovas leidžia sau tokią leksiką... tai, kaip jis apibūdina prezidentę – yra tiesiog neleistina. Vyriausybė padarė tokių dalykų, kurie ir nereikalingi, ir yra paaiškinami tik prezidentinės kampanijos logika. Skvernelis sugalvojo daryti tris ar keturias intervencijas į užsienio politiką – Izraelis, Lenkija, Baltarusija, Latvija – ir visur nesėkmė. Tad aš galiu suprasti tik prezidentės susidirginimą. Ne taip užsienio politika (kaip tą daro S. Skvernelis. – ELTA) yra vykdoma. Todėl, nepaisant konfrontacijai esančių priežasčių, iš Prezidentūros pusės neturėtų būti aštrinamos problemos.

Aš nežinau, kaip galima pasakyti premjerui, kad jis neužsiimtų antivalstybine veikla užsienio politikoje – jis tą daro. O tai, kad prezidentė neranda būdų, kaip tą padaryti (pasakyti premjerui. – ELTA), reiškia, kad jos santykis su Vyriausybe ir valdančiąja dauguma yra katastrofiškas.

– O gal nebėra būdų premjerui pasakyti apie peržengtas linijas, tik tais būdais, kuriuos prezidentė pasirinko – viešai ir kritikuojant?

– Ir tai rodo jos veiklos būdą. Ji labai menkai per šias dvi kadencijas naudojasi rimtų patarėjų korpusu. Apskritai, daugelyje vietų ji sprendžia asmeniškai. Netgi Gynybos tarybos susitarimas dėl 2,5 procento skyrimo gynybai yra nepagrįstas, neatsižvelgiant į vidinius išteklius ir finansų įsisavinimą. Tai rodo jos kontaktavimo su įvairiausiomis valstybės struktūromis pobūdį. Todėl ir gimsta skandalai.

– O ką jūs būtumėte tuomet daręs prezidentės vietoje? Jei, jūs pats sakote, kad premjero elgesys neadekvatus?

– Jeigu iš anksto taip nebūtų viskas užleista ir nebūtų prezidentės prerogatyva aiškiai konservatorių pusėje, tai aiškiai matyti, ir dabartinė jos pasirinkta kandidatūra yra Ingrida Šimonytė. O tai, kad ji yra su konservatoriais, o ne su „valstiečiais“ kaip anksčiau, tai čia yra ta vidaus politika, kokios prezidentas neturėtų vykdyti (...).

– Tęsiant temą – ką darytumėte, jei būtumėte išrinktas. Prezidentui, ko gero, iki 2020 metų teks dirbti su dabartine valdančiąja dauguma. Pakalbėkime pirmiausia apie Vyriausybę ir konkrečiai apie jos personalijas. Yra tokių ministrų, kurių nenorėtumėte matyti Ministrų Kabinete?

– Deja, dabar to negalėčiau atskleisti, bet matau. Visgi į konfrontaciją dėl to neičiau. Konfrontuoti likus pusantrų metų nereikėtų. Netgi Skvernelį galima palikti premjeru, jeigu dauguma to nori.

– Tarp kandidatų į prezidentus yra sakančių, kad „valstiečių“ partija prasilenkia su liberalios demokratijos principais. Kokia jūsų nuomonė apie „valstiečius“?

– Partija, kaip dažnai Lietuvoje, yra priklausoma nuo lyderio įnorių. Lyderis sau leidžia daug ką pareikšti. Vasarą Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad prezidentu taps tas, kurį jie paskirs. Dabar jis pareiškė, kad jei nebus tas, kurį jie pasirinko, gali kilti Seimo krizė. Tokie pareiškimai liudija, kad partija valdoma, nesakyčiau, diktatoriškai, bet vienvaldiškai tai tikrai. Tai, žinoma, yra pavojus. Bet, visgi ne partijai nurodinėti kitai kaimyninei partijai, kiek pas juos trūksta demokratijos.

– Jūs sakote, kad partija partijai negali nurodinėti. Tačiau tokioje situacijoje gali susidaryti tam tikros aklavietės ar net viščiuko žaidimas – kai viena partija priešpriešais lekia į kitą, pamirštant viską aplinkui – šiuo atveju valstybės interesą. Ir čia iškyla kai kas iš kandidatų pasakymų – prezidento figūra, kuri turėtų imtis tarpininkavimo ir sutaikymo. Jūs į tarpininkavimą, kaip į prezidento prerogatyvą, žiūrite rimtai?

Labai rimtai, ypač turint galvoje Lietuvos tradicijas. Prezidentas, kaip taikytojas, yra tiesiog neišvengiamai reikalingas ir geriausiai šitą funkciją atliko prezidentas Valdas Adamkus.

– Jūs būtumėte tos pačios misijos prezidentas?

– Stengčiausi. Vidaus politikoje stengčiausi tęsti taikymo tradiciją. Žinoma, aš kitaip daryčiau kitur.

– O kalbant apie taikymą. Jūs negailite kritikos neoliberalizmui ir liberalioms idėjoms. Nemanote, kad vien jūsų ideologinis kursyvas būtų kliūtis susėsti prie stalo su jėgomis, kurios griežtai oponuoja nacionalistinei politinei gaidai, kurią jūs deklaruojate?

– Jokios kliūties, jokios absoliučiai. Man apskritai nėra artimas ir pažįstamas nei keršto jausmas, kiek aš savo biografiją žinau, nei tarpusavio žmonių pykdymas. Kartais pasakau griežtai, tas būdavo, ir ne kartą. Dabar aš tikrai matau, kad Lietuva ritasi į bedugnę, nepaisant visų ekonominių rodiklių. Todėl tartis su vidinėmis jėgomis, kad ir kokios jos būtų, ar nacionalistinės, ar neoliberalistinės, su jomis reikia sėsti prie stalo. Kas kitas, jei ne prezidentas, tai gali padaryti, reikia derėtis, galima net duris užrakinti, kol nebus priimti sprendimai dėl nacionalinių sutarimų.

– Pakalbėkime detaliau apie jūsų pažiūras. Žvelgiant į reitingus, turbūt vienas jūsų realiausių konkurentų dėl ketvirtos vietos yra ponas Andriukaitis. Jis sako, kad konkurentų savo žanro politiniame lauke – kairėje – jis neturi. Žvelgiant į jūsų ideologinį spektrą, kuris yra jums arčiausias konkurentas?

– Tautinio valstybinio atgimimo ideologijos lygmeniu tokio konkurento nėra. Yra ta šventoji trejybė, tarp jų – mažiausiai Skvernelis, mažiau Šimonytė, daugiausiai Nausėda vartoja tautinę terminiją, netgi jaučiu, kad skoliniai eina iš mano programos. Tokių idėjų, kol aš nebuvau jų paskelbęs, minėtų kandidatų retorikoje tiesiog nebuvo. Visgi šiuo klausimu aš matau daugiau prisitaikymą, bet rimtos politikos, kuri būtų paremta įstatymais, nėra. Tad, kaip ir Andriukaitis neturi konkurencijos kairėje, taip aš nematau sau tautinio valstybinio atgimimo analogijos.

– Jūs, panašu, visiškai neslepiate, kad palaikote santykius su kontraversiškai vertinamos Alternatyvos Vokietijai nariais, negailite pagyrų Vengrijos lyderiui Orbanui. Manote, kad tai klubas, su kuriuo reikia Lietuvai bendrauti pirmiausia? Tai nepakenks Lietuvos įvaizdžiui, reputacijai?

– Pirmiausia kritikuojant Vengrijos ar net Lenkijos pavyzdį reikėtų atsiverti duomenų bazę. Ten esama tokių pasiekimų, kurių būtų galima tik pavydėti. Gimstamumo, santuokų skaičius, gamybos apimtys yra išaugusios, taip pat nacionalinio banko įtaka valstybei, daugiau sporto, kultūros renginių. Per aštuonerius metus išaugo kultūrinis aktyvumas. Aš noriu pasakyti, kad nacionalinės kultūros ar optimizmo – to, ko mums reikėtų – taip pat demografiniai klausimai labai sėkmingai sprendžiami. Tauta vis labiau pasitiki parlamentu.

– Tačiau ar tikrai tie pasiekimai, kuriuos jūs vardinate, rodo, kad Orbano kryptis, kuri nėra liberalios demokratijos pobūdžio, pasiteisino? Netgi jei šie skaičiai susiję su sėkminga Orbano politika ir konkrečiai su tuo naratyvu, kurį ji produkuoja Europos Sąjungos, pabėgėlių atžvilgiu, nemanot, kad tame esama daugiau grėsmių? Pavyzdžiui, varžant žiniasklaidą, kuriant priešus. Paimkime tą patį Džordžą Sorosą, kuris, sekant valdžios komunikaciją, yra tapęs savotišku atpirkimo ožiu ar tautos priešu.

– Gal tai tokia paliatyvinė priemonė, kuri parodo, kaip galima sutelkti dėmesį. Čia savotiškas politinis šou, žaidimas. Aš nesu įsigilinęs į šį klausimą – priešo kūrimą. Bet svarbiausia, kad nėra kuriamas kaimyno, kaip priešo, vaizdas.

– Bet jeigu kalbėtume apie socialinę inžineriją. Pavyzdžiui, spaudos laisvės suvaržymai, pozicija teismų atžvilgiu, nemanote, kad tai atsilieps Vengrijos visuomenei. Tarkime, jos suvokimui apie emancipacijos poreikį. Galbūt ilgainiui pati visuomenė ims nebenorėti gyventi laisvai?

– Nežinau, kodėl Europos viduryje, tiesiog liberalizmo židinyje, turėtų atsirasti vergų visuomenė. Dėl to gąsdina dabartiniai neoliberalai, kurie nebeišpažįsta jokios tautinės kultūros, jokios religijos. O štai yra šalis, kurį tai bando išsaugoti, Lenkija tą patį daro. Dabar Vengrijoje treji rinkimai vyko ir jie visi vis palankesni Orbano politikai. Tad laikyti vengrų tautą – kaip kažkada Lenkijos ministras Sikorskis apie lietuvius pasakė – „veršių tauta“, aš nedrįsčiau.

– Bet ar nepakenks Lietuvai jos užsienio politikos ir viešai deklaruojamų vertybių sukimas į tradiciją, kurios laikosi Vyšegrado valstybės?

– O kuo gali pakenkti? Su Lenkija mes juk didžiausi partneriai. Tiesiog Europos Sąjunga yra tam tikras molis, kuris yra minkomas. Prancūzija jį minko vienaip, dekonstruodama nacionalines valstybes, ir yra kitas minkymas, kuris yra būtent susijęs su Europos gelbėjimu. Neatsisakius pirmojo kelio, Europa ateityje gali būti greitai musulmonizuota (...) Galima kalbėti apie tam tikrą saulėlydį.

– Tačiau kaip dėl Alternatyvos Vokietijai santykių su Rusija?

– Su Rusija, kiek aš suprantu, santykiai labai fragmentiški, nes pati partija save laiko sąjūdžiu ir neturi griežtos struktūros bei atskaitomybės vienas kitam. Aš žinau, kad į Rusiją nuvykę nariai buvo pašalinti. Kai ji taps tikra partija, tada ir apsivalys.

Bet, kad ji prorusiška... Merkel vykdo prorusišką politiką, tai ką čia kalbėti.

– Kodėl sakote, kad Merkel prorusiška? Kalba eina apie ekonominį projektą – „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“. Telkiant europiečius priešintis Rusijos ekspansijai Ukrainoje Merkel atlieka be galo svarbų vaidmenį.

-Taip, čia sakote teisingai, negaliu su tuo ginčytis. O ką alternatyva daro šiuo atveju? Ji nė jėgos tam neturi, tik pavieniai pareiškimai.

– Jūs kritikuojate blogą situaciją Lietuvoje ir, pataisykite, jeigu klystu, siūlote tautinę paradigmą, kuri tą įvardinamą blogį turėtų pagydyti. Jūsų siūlomas vaistas – priešintis globalizacijai?

– Aš vadinu savo politiką nacionaline globalizacija, japoniško tipo, kai net šnipinėjimas tarnauja nacionalinės ekonomikos labui.

– O kas kalbant apie globalizaciją jums kliūva?

– Niekas man nekliūva, išskyrus Lietuvos ištirpimą.

- Jūs kartą sakėte, kad pasaulinius karus sukėlė globalizacija. Nemanote, kad buvo priešingai, kad nacionalizmas tai sukėlė – tam tikras užsidarymas, nenoras matyti toliau savo nacionalinių sienų?

– Pavadinimas „Pasaulinis“ tai – globalus.

– Taip, kai užsidarymo ir nacijos išaukštinimo padariniai tarsi domino efektu sugriovė tarptautinę tvarką.

– Mes dabar taip traktuojame, nes taip tarsi paprasčiau, nereikia gilintis. Nacionalizmas sukėlė... bet pagalvokite, jeigu nebūtų tos visos globalios energijos, kuri leidžia nacionalizmą pakelti, tų karų nebūtų. Tai sudėtingas procesas, tad vien tik nacionalizmui kaltės negalima priskirti. Aš sakyčiau, kad čia yra pusiausvyra globalizmo ir nacionalizmo. Tačiau dabartinė globalizacija kelia ne tiek pasaulinio karo grėsmę, bet tokias tragedijas, kaip įvyko Naujojoje Zelandijoje. Tai yra per prievartą diegtos globalizacijos išdava.

– Bet ar čia globalizacija kalta? Kodėl reikia kaltinti, kad gyvename labiau susispaudę pasaulyje, kuris primena globalų kaimą. Kaltos gal neparuoštos mažesnei erdvei idėjos – pirmiausia nacionalizmas?

– Kaimas yra geras pavadinimas, tačiau čia ne kaimas, tai – megapolis. Kodėl Vokietijoje nesiintegruoja musulmonai? Viena, ką aš išgirdau būdamas Bundestage, tai, kad nėra su kuo integruotis, su vakuumu nesiintegruojama. Vakarų civilizacija sukūrė vertybinį vakuumą, o to vakuumo viršūnėje yra genderizmas. Lyties keitimas yra antgamtinis užsiėmimas.

– Tai emancipacijos klausimas. Garsiai nuaidėjo jūsų pasakymas apie savo žmoną dėl to, kad ji neturi dirbti, o tik auginti vaikus. Jūs norite pasakyti, kad tai abipusis susitarimas, ar tokia, anot jūsų, moters dalia – auginti vaikus?

– Taip, tai yra gamtinis pašaukimas, niekur nedingsi, ir tos moterys, kurios tai supranta ir susitaiko – džiaugiasi.

– Tai turėtų būti ir kitų šeimų modeliuose įtvirtinta?

– Nežinau, ar turi būti, bet aš matau labai gyvą šį modelį. Nes jei kalbėtume apie sugyvenimą visuomenėje, tai gali tik parodyti pavyzdį, prievarta diegti to negalima.

– Grįžkime prie Lietuvos. Kartais susidaro įspūdis, kad tie, kurie gina lietuvybę, tautiškumą, negali aiškiai įvardinti, ką konkrečiai reikia saugoti. Jūs išskirtumėte konkrečius lietuvybės bruožus? Esate užsiminęs apie Gintarą Beresnevičių, kuris kalbėjo apie du lietuvio esinius – Vytį ir rūpintojėlį.

– Jūs palietėte problemą, kuri yra tapatybės klausimas. Tai yra Latvijos vektorius. Latvijoje šiuo klausimu labai paprasta, ir to paprastumo reikia pavydėti. Latviai neturi tos istorinės gelmės – vektoriaus, kuris mums yra būdingas. Ir tas vektorius mums iš dalies trukdo. Mums jis kažkodėl nepadeda dėl ateities. Apskritai net mūsų Konstitucijos preambulėje nėra įvardinto ateities vektoriaus, tik praeitis. Latviai pasirašė preambulę, kad amžiais gyvuotų ši valstybė, o pas mus šito nėra.

– Tai kas visgi yra tie lietuviški bruožai?

– Baltiška tapatybė ir viskas. Maironiškai galima sakyti, kad už upių plačių žiba mūsų pulkai, ten kažkur prie Dniepro. Bet iš tikrųjų mūsų pulkai turi žibėti ant sienų, saugoti NATO liniją su Rusija. Tokia perspektyva gali būti 50 metų, ne ilgesnė, ir išlikti kartu su latviais, dabar mūsų bendradarbiavimas yra užakęs.

– O ką jūs turite galvoje, sakydamas apie 50 metų?

– Rusija su Kinija bus visiškai kita. Rusijos ir Kinijos aljansas ekonomiškai dominuojant Kinijai ir kariniu lygmeniu – dominuojant Rusijai, gali būti labai akivaizdus artimiausią dešimtmetį.

– O nematote, kad tarp Rusijos ir Kinijos yra daugiau potencialių nesutarimų nei aljansui būtinų bendrų vardiklių? Pavyzdžiui, Sibiras, įtaka Centrinėje Azijoje.

– Manau, kad Rusija Centrinę Aziją paliks ramybėje, nes ji jos nebeįkas.

– Prezidentė pastaraisiais metais ypač pabrėžė, kad negalima leisti į valstybę valytis kojų didžiosioms valstybėms, dėl to, galima suprasti, ir bet koks santykių su Rusija perkrovimas yra netoleruotinas. Ji, leidžia suprasti prezidentė, pirmiau turi keistis pati. Panašią dispoziją išsako ir Ingrida Šimonytė. Kaip jūs vertinate tokį požiūrio kampą? Ar liksime orūs, jei, kaip Estija, kreipsimės į Kremlių rodydami iniciatyvą kalbėtis?

– Aš visai tokios terminijos nevartočiau. Apskritai kalbant su Rusija tokios terminijos vartoti negalima. Bendraujant su Rytų kultūros valstybėmis reikia atsargiai naudoti terminologiją. Čia labai svarbus baltiškasis kooperavimosi aspektas. Nemanau, kad Estijos prezidentė būtų avantiūristiškai nusiteikusi, kad vien tik savo balsu būtų pasiūliusi Putinui susitikti. Nemanau, kad ambasados Estijoje atidarymas po renovacijos yra tam tikra dingstis jai ten vykti. Joks mūsų dydžio žaidėjas negali siūlyti Rusijai susitikti ir derėtis vienas – tik trise ir koordinuojant NATO.

– Tai jūs sakote, kad Estija derino savo iniciatyvą su Lietuva?

– Manau, kad derino, mes tik nežinome, mes neturime informacijos šiuo metu. Nemanau, kad Estijos prezidentė vyksta vien tik savo iniciatyva. Tai yra regioninės politikos dalis. Vėliau tai atsilieps mums visiems. Tai regionui skirtas vizitas.

– Tai jūs to netraktuotumėte, kaip ponia Šimonytė, sakydama, kad tai savotiškas galvos nulenkimas prieš Kremlių?

– To net neįmanoma įsivaizduoti, aš manau, kad tai nerimtas pareiškimas.

Be raštiško ELTA sutikimo šios naujienos tekstą kopijuoti draudžiama.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(126 žmonės įvertino)
4.1349
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Arūnas Milašius. Kodėl Druskininkai ir Kaunas vėl susirinks Palangos ir Vilniaus pinigus

Nors kurortuose dar nenugriaudėjo merų kalbos, tradiciškai sakomos per sezono atidarymo šventes,...

Milijonai eurų senų katilų keitimui – svarbu žinoti 8 dalykus (49)

Gegužės 10 d. planuojama skelbti kvietimą gauti paramą neefektyvių biomasę naudojančių...

Kepenis: mes pasikėsinome į patį didžiausią turtą, kurį buvo užgrobę konservatoriai su socialdemokratais (393)

Seimui nepritarus siūlymui panaikinti parlamente įkurtą Sveikos gyvensenos komisiją, jos...

Pamaldose perskaitė trijų vaikų per išpuolius Šri Lankoje netekusio milijardieriaus žinutę (66)

Milijardierius „Asos“ savininkas, per teroristinius išpuolius Šri Lankoje netekęs trijų iš...

Paprastumo mada: kodėl tarptautiniai prekės ženklai keičia logotipus

Pasaulyje garsūs prekės ženklai atnaujina logotipus, atrodo, juos supaprastina. Specialistai...

Savo naujai žmonai Sigitas Martinavičius nupirko prabangų „Lexus“, bet ši dovana nublanksta prieš kitą jų pirkinį (172)

Nors kasdienybėje Kauno verslininkui Sigitui Martinavičiui tenka varstyti teismų duris dėl...

Prieš savaitgalį – ypatinga ugniagesių parengtis: darbuotojai atšaukiami iš atostogų, ruošiami specialūs automobiliai (42)

Ketvirtadienį didžiulės ugniagesių pajėgos skubėjo į Šalčininkus, kur iš pradžių degė 14,...

Europos vėjo pramonės investicijos iki 2021 m. gali siekti 100 milijardų eurų (5)

Per ateinančius trejus metus Europos investicijos į vėjo pramonę iš viso gali paspartėti iki 100...

Naujausia išvada: norite ilgiau gyventi ir išvengti kai kurių ligų, užtenka per dieną pasistengti vos 10 minučių (13)

Naujausio tyrimo išvadose teigiama, kad vyresniems nei 40 metų amžiaus žmonėms, kurie kiekvieną...

Medikai paruošė Vyriausybei pasiūlymą, kurio ji negali atsisakyti (75)

Lietuvos medicinos darbuotojų dienos išvakarėse medikai sostinėje susirinko į šventinę eiseną,...