DELFI: Kokia jūsų tremties istorija?
J. Markauskas: Mano tėvai buvo mokytojai, jie su dviem vaikais ištremti 1941 m. birželio 14 d. Tądien buvo vaikų gimtadienis. Dukrai suėjo vieneri, sūnui – dveji metukai. Tokie, kaip tuomet sakė, „liaudės priešai“ buvo suimti ir išvežti. Iš pradžių - į Altajaus kraštą, o 1942 m. birželio pabaigoje apie 3000 lietuvių iš Altajaus krašto nutrėmė dar toliau. Nutrėmė prie Lenos upės žiočių – vienose, kitose salose, ledjūrio pakrantėse iki Janos upės. Mano tėvai pateko į Trofimovsko salą.
Aš gimiau Trofimovsko saloje 1946 m. – po karo. 1985 m. duomenimis, dėl atšiaurių sąlygų tuose kraštuose tik 40 proc. moterų sugebėjo išnešioti vaikus. Anksčiau ten niekada tiek žmonių negyveno, kiek buvo atvežta lietuvių. Čia dar buvo ištremtų suomių ir jakutų. Jie turėjo gaudyti žuvį frontui, bet visos žūklavietės buvo neparuoštos, nešnekant apie tai, kad nebuvo mokančių žvejoti tokiomis sąlygomis. Buvo keli kazachai nuo Kaspijos jūros ir vietiniai, kurie dideliu žuvies verslu neužsiminėjo – jie buvo klajokliai medžiotojai.
DELFI: Kokiomis sąlygomis čia gyveno žmonės?
J. Markauskas: Tragiškiausia buvo 1942 m. žiema, kai dėl šalčio ir bado mirė daugiausia žmonių. Sąlygų dirbti nebuvo, o atvežė su mažais vaikais. Žmonės tiesiog buvo išvežti į vergiją visai nesirūpinant – jie mirs, nemirs, pakely ar žuvaudami. Jokios atsakomybės dėl netekčių. 1943 m. versloves inspektavęs gydytojas Samodurovas žiemai baigiantis pamatė, kaip žmonės badauja. Jis prigąsdino tos salos NKVD–istus (NKVD – SSRS represinė žinyba – DELFI) administratorius, kad jei žmonės išmirs, jiems patiems reikės eiti kariauti į frontą. Išsigando.
Tada šiek tiek padidino maisto normą, paskui daigino žirnius, pavasariop liepė gerti maumedžių spyglių arbatą.
Jei žmogus neturėjo jėgos prisimalkauti pakrantėse malkų, tai sušalo. Tremtiniai dar turėjo malkomis aprūpinti salos administraciją – NKVD darbuotojus. Buvo totalus badas – 200 gramų duonos nedirbančiam, o 400 g. – dirbančiam. Ir dar norma pinigais. Tačiau ką per darbadienius uždirbdavo, dalį dar nurašydavo pagalbai frontui. Jeigu paimsi šakalį ar žuvelioką – sukurpdavo bylą.
Kartą apie 20 žmonių, tarp jų ir kareivių, iš Trofimovsko buvo varomi į Stolbų kalėjimą. Juos užpuolė pūga, jie sušalo. Gyvi liko tik vienas pagyvenęs lietuvis Rėkus ir jaunas žydas Chorošas.
Totalus badas ir nesiskaitymas su žmonėmis buvo pagrindinė rykštė.
DELFI: Kaip įvykiai klostėsi toliau?
J. Markauskas: Po karo pasidarė truputį laisviau. Tada dalis žmonių persikėlė į Jakutską. Tik kai kurių žvejų ir paaugusių jaunuolių piktybiškai neleido – jie buvo pagrindinė darbo jėga. Vėliau ir jie išvažiavo, užsidarė ir žvejybos verslovės.
Kadangi trėmė lietuvius inteligentus, jie greitai išmoko žvejoti – nebereikėjo instruktorių, jie mokėjo pasinaudoję potvyniu ir atoslūgiu užmesti tinklus. Lietuviai pagaudavo daug žuvų. Karo metu buvo šūkis: „pagavai „kandiovką“ (panaši į didelę silkę – DELFI) - užmušei kareivį, pagavai „omulį“ - užmušei karininką“. Instruktoriai darbą organizavo prastai – daug žuvies dėl druskos stygiaus arba laiku neišvežus nueidavo perniek.
DELFI: Kas padėjo išlikti tokiomis sąlygomis?
J. Markauskas: Sumanumas ir svarbiausieji dalykai - meilė tėvynei, pasiaukojimas šeimai, lietuvybės išlaikymas. Tam jėgų davė tikėjimas Dievu.
Į Lietuvą mūsų šeima grįžo 1957 m. Mūsų šeima unikali tuo, kad su dviem vaikais buvo ištremta, o iš tremties grįžo su keturiais vaikais. Tokių šeimų reta, mat buvo šeimų, kurios ten išmirė.
Įsivaizduokite – išveža ir pasako, kad tu čia ir mirsi. Kuolas įkaltas į žemę ir parašyta „Gorod Trofimovsk“. Mes „gorod“ įsivaizduojame kaip miestą, o ten juk buvo plika ledo sala, kur nėra nė vieno medžio. Ir aplinkui nieko nematai – tik kalną už 40 kilometrų. Į kitą pusę – ledjūris. Tačiau buvo pasakyta, kad čia - miestas, tu čia gyvensi ir mirsi. Turint 3-4 metų vaiką, kai spaudžia 40 laipsnių šaltis, 10 mėnesių tvyro šaltis ir likusius 2 ne ką šilčiau – vidutinė temperatūra apie 10 laipsnių šalčio.
DELFI: Kas Lietuvoje laukė grįžtančių?
J. Markauskas: Mūsų žiniomis, iš tų ištremtų 3 tūkstančių į Lietuvą grįžo 1175 žmonės, iš jų 100 gimė tremtyje. Dabar likę apie 300. Vieną žiemą palaidojome apie 30 tremtinių.
1956-1957 m. grįžę į Lietuvą turėjo prisiregistruoti – tik tuomet galėjo gauti darbo. Darbo neturi – tavęs neregistruos. Buvo toks užburtas žaidimas: nepriima į darbą, nes žmogus neregistruotas, o neregistruoja todėl, kad žmogus dar nedirba. Toks gyvenimas Lietuvoje buvo tarsi antroji tremtis – morališkai tai buvo daug skaudžiau.
Mano mama grįžusi visus metus darbo negavo, nors buvo baigusi universitetą. Tėvas po metų išvažiavo mokytojauti į Lazdijų rajoną, šeimą palikęs Kaune, nors net tremtyje visą laiką buvo su šeima.
Tremtiniams visokiais būdais buvo kliudoma ir mokytis – stojamuosius egzaminus išlaikydavo, tačiau mandatinė komisija nepriimdavo.
DELFI: Kodėl dalis žmonių dar ir dabar ilgisi sovietinės santvarkos?
J. Markauskas: Nesusimąsto arba mąsto paviršutiniškai. Kai paskatini juos įsivaizduoti save tokiomis sąlygomis...
Mes jau buvome tokiose žiauriose sąlygose, kad priešui nelinkėtum, kad ir koks nuožmus jis būtų. Žmonija turi susivokti. Štai 2005-taisiais Vladimiras Putinas neleido pastatyti paminklo lietuvių tremtiniams Jakutijoje. O šiemet jau matėme konfliktą dėl paminklo kariui – okupantui Estijoje.
DELFI: 1992 m. įkurta brolija „Lapteviečiai“, besirūpinanti tremties atminties įamžinimu. Ką jiems šiandien reiškia birželio 14-oji ir 15-oji?
J. Markauskas: Dalis žmonių, iškentėjusių tremties baisumus, jų negali net prisiminti – per sunku. Kai kurie vengia ir viešų pasakojimų. Kiekvienais metais susitinkame LLBM Rumšiškėse prie tremtinių jurtos - žeminukės paminėti šią dieną – čia lankėsi diplomatai, reziduojantys Lietuvoje, garbūs svečiai iš užsienio, Prezidentas Valdas Adamkus, iškilūs mūsų tautiečiai.
Mes matome esamas negeroves ir neteisybes. Nejaudina „proginės“ kalbos, kai birželio 14-ąją koks nors politikas pamini, kaip mes kentėjome. Tačiau kai konkrečios pagalbos reikia įgyvendinant kokį projektą – retai sulauki supratimo ir paramos.
Tremtiniai be galo džiaugiasi, kad Lietuva yra laisva – tame ir mūsų kančios dalis. Turėtume rodyti pagarbą už patirtas kančias žmonėms, kurių nedaug jau belikę. O mes savo ruožtu stengiamės liudyti istorinę tiesą, sujungti aną ir dabartinę Lietuvą.
Tikslus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus tiksliai nenustatytas iki šiol. Skaičiuojama, kad Iš viso per sovietų okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta apie 150 tūkst. žmonių, nemažai jų žuvo tremtyje. 1941 m. birželio 14-18 d. ištremti ir išvežti į lagerius 18 228 žmonės. 1945–1947 m. ištremti 10 423 žmonės. 1948 m. gegužės mėn. ištremti 42 384 žmonės. 1949 m. kovo mėn. ištremti 34 403 žmonės. 1950-1953 m. ištremti 25 522 žmonės. 1944–1953 m. suimta ir kalinta Lietuvoje ir SSSR lageriuose 135 522 žmonės. Dauguma jų žuvo.
Birželio 14 d. Lietuva mini Gedulo ir vilties, birželio 15 d. - Okupacijos ir genocido dieną.