Savo dabartinį nenorą prasidėti su politika verslininkė aiškina tuo, kad visuomenė nėra pasirengusi matyti politikoje kitokio nei „gelbėtojai“ sukirpimo žmonių, o jai „gelbėtojos“ vaidmuo – nepriimtinas.

„Aš esu strategas, ir prieš vykdydama kurį nors projektą įsivertinu savo galimybes, jėgas. Tikrai dabar neturiu tiek jėgų, kad ateičiau į politiką ir įvykdyčiau tokius pokyčius, kokius vykdė, pavyzdžiui, Margaret Thatcher. O sėdėti, karksėti ir klapsėti akimis galiu ir sėdėdama namuose“, – interviu „Delfi“ sako Blažytė.

– Lietuvos nepriklausomybei – trisdešimt metų. Kaip ir koncernui „Vikonda“, kuriam vadovaujate. Kurie šio laikotarpio valstybės pasiekimai jums atrodo svarbiausi ir ką vadintumėte nesėkmėmis, didžiausiomis problemomis?

– Neturiu susistemintos analizės, kuri leistų išsamiai atsakyti į jūsų klausimą. O didžiausias pasiekimas ir yra pati nepriklausomybė – galimybė žmogui laisvai gyventi ne tik vidujai, bet ir išorėje. Turime būti be galo dėkingi tiems žmonėms, kurie mums šią galimybę suteikė.

O dėl nesėkmių paklausčiau kitaip: ar tai nesėkmės, ar veiksmai, atlikti dėl nežinojimo? Savo versle ir pati esu turėjusi nuostolingų projektų, bet nevadinu jų nesėkmėmis. Tai buvo tiesiog pamokos. Per tas pamokas mes mokėmės ir tobulėjome, paruošėme Lietuvos verslui daug stiprių vadybininkų, kurie būtent mūsų nuostolių – nesėkmių – dėka tapo stipresni ir labiau patyrę.

– Bet juk pamokas galima išmokti arba neišmokti. Kurių pamokų, jūsų manymu, mūsų valstybė ar visuomenė neišmoko?

– Nesu tas dievas, kuris galėtų vertinti valstybės pamokas. Bet norėčiau, kad būtų sukurta nepriklausomų ekspertų grupė, kuri, nieko nevyniojant į vatą, surašytų visas valstybės valdytojų ir visuomenės padarytas klaidas. Ir kad paskui mes visi tas klaidas aptartume, išdiskutuotume „iki negalėjimo“, iš jų pasimokytume ir visiems laikams pamirštume.

Nes reikia žiūrėti į ateitį, reikia vytis tas šalis, kurios už mus stipresnės, o nesibaigiantis kapstymasis praeityje labiausiai tam trukdo.

Grėsmingiausiai man šiuo metu atrodo tas reiškinys, kai pati valstybė, besinaudodama ar europinėmis vertybėmis ar dar kažkuriais man sunkiai suvokiamais kriterijais, ugdo visuomenę, kurios nariai skatinami atlikti aukos vaidmenį ir neprisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Grėsmingiausiai man šiuo metu atrodo tas reiškinys, kai pati valstybė, besinaudodama ar europinėmis vertybėmis ar dar kažkuriais man sunkiai suvokiamais kriterijais, ugdo visuomenę, kurios nariai skatinami atlikti aukos vaidmenį ir neprisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Jolanta Blažytė

Kaip tik todėl Lietuvoje taip padaugėjo gelbėtojų, kurie kone kasdien vis ką nors gelbsti. Neaišku, ką, ir neaišku, nuo ko. Visuomenėje nebeugdomas atsakomybės jausmas – pradedant švietimo sistema, baigiant žmonių motyvacija dirbti ir kurti.

Mūsų valstybėje išties yra gerbiamas skurstantis, vargstantis žmogus. Bet kuriantis ir didelę atsakomybę ant savo pečių nešantis žmogus yra kažkur šešėlyje. Jis jaučiasi nereikalingas, nesvarbus ir kartais apskritai nebesupranta, kokia jo buvimo šioje valstybėje prasmė. Jis prisimenamas tik tada, kai reikia naujų mokesčių skurdui mažinti.

– Kalbate apie valstybės požiūrį į verslą. Prisiminkime: prezidentė Dalia Grybauskaitė kariavo su oligarchais, jūsų buvusiam vyrui – verslininkui ir politikui – buvo iškelta byla, prieš ketverius metus pratrūko Liberalų sąjūdžio santykių su „MG Baltic“ skandalas. Ką manote apie šias istorijas ir apskritai – verslo ir politikos santykius Lietuvoje?

– Manau, kad politikas turi būti aukščiau už verslo tarpusavio konfliktus. Deja, politikai mėgsta įsivelti į tuos konfliktus ir, įsijautę į teisėjo vaidmenį, palaikyti vieną pusę ir smerkti kitą pusę.

Pamenu, prieš keletą metų į Kėdainius buvo atvykusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tuomet ji apsilankė vieno vietos politiko verslo įmonėje, viešai „identifikavo“, kad to politiko verslas yra labai geras, o jo konkurentų verslas – labai blogas. Ir išvažiavo. Iki šiol nesuprantu, kam jai taip reikėjo sudalyvauti regiono verslininkų tarpusavio santykių aiškinimosi procese.

Tai pavyzdys, kai politikai skaldo ir verslininkus, ir visuomenę. Aš manau, kad politikas turi vienyti. Ir prezidento Gitano Nausėdos idėja suvienyti žmones tikrai yra labai gera. Kaip jam seksis – nežinau, bet duok, Dieve, kad jam sektųsi.

Manau, kad šalies lyderio pagrindinis uždavinys – vesti visuomenę aukščiausių šalies tikslų link, o ne aiškintis santykius. Beje, čia dar matau kitą bėdą: Lietuva nelabai tų tikslų ir turėjo. Dažnai girdėdavau, kad „pagrindinis šalies tikslas – pajamų nelygybės mažinimas“. Bet tai – ne tikslas. Tai – buhalterija. Tikslas turi būti nukreiptas į žmonių kūrybinės energijos generavimą ir progreso kūrimą.

Žvelgiant į šios dienos situaciją, man nepatinka vienas negeras, mano vertinimu, reiškinys, kai šios kadencijos politikai ypač stengiasi atsiriboti nuo verslininkų.

Nebeliko betarpiško, nuoširdaus bendradarbiavimo. Tarp verslininkų ir politikų nubrėžta griežta raudona linija, per kurią neprasimuša kad ir pačios geriausios iš verslo pasaulio ateinančios idėjos. Valstybei tai visiškai nenaudinga.
Šalies lyderio pagrindinis uždavinys – vesti visuomenę aukščiausių šalies tikslų link, o ne aiškintis santykius. Beje, čia dar matau kitą bėdą: Lietuva nelabai tų tikslų ir turėjo. Dažnai girdėdavau, kad „pagrindinis šalies tikslas – pajamų nelygybės mažinimas“. Bet tai – ne tikslas. Tai – buhalterija.
Jolanta Blažytė

– Ar jums neatrodo keista, kad taip elgiasi būtent šios kadencijos Seimas? Juk didžiausiai valdančiajai partijai vadovauja verslininkas Ramūnas Karbauskis.

– Aš nežinau motyvų. Gal tai tiesiog pataikavimas masėms, o gal baimėms. Reiktų paklausti valdančiųjų lyderio – kodėl jis bijo tų verslininkų. Jei bijo kažkokių neskaidrių pasiūlymų – tai nuo jų juk saugo atitinkamos tarnybos (STT, FNTT).

Tiesa, žinome ir nemažai negražių pavyzdžių, liečiančių verslo ir politikų santykius. Bet sprendimas vien dėl tų pavyzdžių apskritai atsiriboti nuo verslininkų atrodo keistai. Juk Lietuvos keliuose taip pat įvyksta nemažai avarijų, bet tai nereiškia, kad mes turėtume juose apskritai uždrausti eismą.

– Jūs manote, kad verslininkų atribojimo iniciatorė yra būtent dabartinė valdančioji dauguma? Ar pirmoji iniciatorė nebuvo prezidentė Grybauskaitė?

– Verslininkai savo problemas sprendžia ne prezidentūroje.

– Bet juk jūs pateikėte pavyzdį, kaip ji skirstė Kėdainiuose verslininkus į „gerus“ ir „blogus“.

– Tai buvo jos iniciatyva ar pomėgis. Bet juk yra iniciatyvų, kurios kyla iš verslininkų. Jie turi daug gerų idėjų, kurių realizavimas priklauso nuo ministerijose dirbančių komandų. Verslininkai galėtų dažniau susitikti su politikais ir tas idėjas pateikti.

Tačiau susitikimai tapo reti, labai formalizuoti, iš anksto ir ilgai derinami – ir tik su asocijuotų struktūrų nariais. Ir turbūt tik dėl „paukščiuko“.

Ne kartą esu buvusi Singapūre ir bendravusi su ten dirbančiais verslininkais. Žinau, kad jie visi kada tik panorėję gali paskambinti premjerui ir aptarti bet kuriuos klausimus. Taip, kaip ir bet kuris mokyklos vadovas gali bet kuriuo paros metu paskambinti švietimo ministrui. Singapūro valdžia nebijo jokių tiesioginių kontaktų su savo šalies piliečiais.

O kas šiuo atžvilgiu vyksta mūsų valstybėje? Greitai pradėsime bijoti savo šešėlio. Ar šis reiškinys taip pat vadinamas laisve?

– Bet juk didysis verslas Lietuvoje turi pakankamai įtakos, galėtų pakeisti jūsų aprašomą nepalankią padėtį?

– Kokios įtakos?

– Pinigai yra galia.

– Ne, pinigai nėra galia. Galia yra idėjos. O dabar labiausiai Lietuvoje įsitvirtinusi idėja yra ta, kad ant aukščiausio visuomenės hierarchijos laiptelio sėdi jos didenybė auka, kurią reikia būtinai gelbėti.

Ir, žinoma, apie tą auką susiburia tuntai gelbėtojų, kurie paskui visi drauge nukeliauja valdžios postų link. Lietuvoje yra susikūrusi tokia aukų ir gelbėtojų ekosistema, kurios nariai net neįsivaizduoja, kad kas nors gali būti kitaip.

Ir būtent su šia idėja laimimi visi rinkimai, o ne su pinigais. Arba su pinigais, kuriais finansuojamas šios idėjos realizavimas.

– Ar jūsų buvęs vyras Viktoras Uspaskichas buvo vienas iš tokių „gelbėtojų“ 2004-aisiais, kai laimėjo rinkimus?

– Aš tuomet buvau ganėtinai apolitiška. Nelabai domėjausi politika. Buvau pasyvi Darbo partijos narė – ir pati nežinau, kodėl ten buvau.
Aš buvau ganėtinai apolitiška. Nelabai domėjausi politika. Buvau pasyvi Darbo partijos narė – ir pati nežinau, kodėl ten buvau.

– Bet dabar jūs nemažai rašote ir kalbate visuomenės ir valstybės gyvenimo temomis, esate matoma, girdima. Ar negalvojate pasukti į politiką?

– Ne, negalvoju.

– Kodėl? Juk matyti, kad jūs norite sutvarkyti tai, kas nesutvarkyta, turite savo nuomonę ir nebijote jos viešai reikšti?

– Nuomonei pareikšti man užtenka žiniasklaidos priemonių. Štai dabar galiu tai padaryti „Delfi“ portale – ir tą darau.

– Bet kodėl nepabandžius politikoje realizuoti tų idėjų ir išspręsti problemų, apie kurias kalbate?

– Pirmiausia visuomenė nėra pasirengusi matyti politikoje kitokio nei „gelbėtojai“ sukirpimo žmonių. Negaliu pyktis su savo sąžine ir persikūnyti į man svetimą „gelbėtojos“ vaidmenį.

Juk tada turėčiau užsidėti daugybę kaukių, naudoti manipuliacines technikas, plauti žmonėms smegenis – tam, kad iškovotume daug vietų Seime. O be daugumos nematau prasmės maudytis toje intrigų jūroje.

– Esate sakiusi, kad nesistengiate būti populiari, nes politikoje nedalyvausite. Nedalyvaudama galite kalbėti ką galvojate, ir tai, jūsų žodžiais, „iš tiesų yra ta didžioji laisvė“. O politika – nelaisvė?

– Politikas, neturintis didžiosios išminties, reikalingos daryti su jo paties sąžine nesikertančius pokyčius, nėra laisvas. Jis turi nešioti kaukes, mintinai kalti PR jam surašytas kalbas, rūpintis savo reitingais ir kasdien dėl jų drebėti. Jis negali priimti nepopuliarių sprendimų, nes taip pasielgęs iškris iš politikos.

Štai, pavyzdžiui, Kėdainių rajono taryboje vyko balsavimas dėl sprendimo optimizuoti mokyklų tinklą. Sprendimas, kad kaimo mokyklėlėse neliktų jungtinių klasių ir būtų uždaryta 17 vaikų teturinti ir didžiulių išlaikymo išlaidų reikalaujanti mokykla, nebuvo priimtas.

Kai kurie politikai išsigando, kad praras reitingus. O reitingai – tai postas, statusas, atlyginimas. Prarasdamas reitingus, politikas tarsi praranda galimybę išgyventi.
Visuomenė nėra pasirengusi matyti politikoje kitokio nei „gelbėtojai“ sukirpimo žmonių. Negaliu pyktis su savo sąžine ir persikūnyti į man svetimą „gelbėtojos“ vaidmenį. Juk tada turėčiau užsidėti daugybę kaukių, naudoti manipuliacines technikas, plauti žmonėms smegenis – tam, kad iškovotume daug vietų Seime. O be daugumos nematau prasmės maudytis toje intrigų jūroje.
Jolanta Blažytė

– Jūsų paklausius peršasi išvada, kad mūsų santvarka – ydinga. Politikai vaikosi reitingų, dėvi kaukes, ir jokia partija negali tikėtis daugumos. Vadinasi, demokratinėje Lietuvoje sąžiningam politikui nėra galimybių realizuoti savo sumanymų – jis tampa priklausomas nuo reitingų ir, žinodamas, kad daugumos neturės, susitaiko su manipuliacijomis?

– Turi galimybių ir sąžiningi politikai. Bet ką jie pirmiausia gauna? Galimybę reikšti poziciją, būti matomiems. Galbūt šiek tiek – transformuoti visuomenės mąstymą. Bet vykdyti didelius pokyčius? Abejoju. Nes vadovaujamės ne ta ideologija.

Prisimenu Singapūro pavyzdį: ši šalis vos per 30 metų iš skurdaus žvejų kaimo tapo klestinčia pasaulio valstybe tik todėl, kad jos lyderis nepataikavo masėms.

– O kuo Singapūro ideologija labiausiai skiriasi nuo mūsų vyraujančios ideologijos?

– Singapūre valstybės valdymo taisykles diktuoja protingiausieji – ir politikai, ir verslininkai, ir ekonomistai. Lietuvoje – rėksniai ir „gelbėtojai“. Singapūre, pavyzdžiui, uždraustos profsąjungos. Ir tai buvo padaryta tam, kad jos nekeltų chaoso ir netrukdytų šalies lyderiui greitai atlikti reikiamus pokyčius.

Ar įsivaizduojate Lietuvoje politiką, kuris drįstų pateikti tokį pasiūlymą? Būtų nulinčiuotas. Tokio pasiūlymo gal ir nereikėtų, bet visai ne pro šalį būtų apibrėžti pačių profsąjungų misiją.

Manau, kad pagrindinė misiją – atstovauti dirbančiųjų interesams. O kas vyksta dabar? Profsąjungų atstovai, neturėdami elementariausio finansinio išsilavinimo ir apskritai nesuprasdami, ką organizacijoje veikia toks „dėdė“ pelnas, nepertraukiami skleidžia demagogiją apie neteisingas pelno dalybas.

Tai juk ne kas kita, kaip visuomenės kiršinimas ir bolševizmo įtvirtinimas. O kapitalas bolševizmo bijo, todėl nenuostabu, kad ir bėga iš šalies.

Tiesa, Singapūre dar ribojama žiniasklaidos laisvė. Nesuprantu, kodėl – nes tiek šalies žurnalistai, tiek visi kiti gyventojai gerbia šalies lyderius ne „iš reikalo“, bet „iš meilės“.

Ir dar: šios valstybės kūrimas prasidėjo, uždraudžiant neraštingiems šalies piliečiams dalyvauti rinkimuose. Galime vadinti tai demokratijos pažeidimu, bet būtent šis pažeidimas prisidėjo prie spartaus šalies suklestėjimo.

– O Lietuvoje, vaikydamiesi reitingų ir niekad neturėdami Seime vienos partijos daugumos, esame pasmerkti stagnacijai?

– Negaliu pasakyti, kam mes esame pasmerkti. Bet jei manęs kas nors paprašytų parodyti kelią, išeitį, tai tikrai nežinočiau, ką atsakyti. Nežinočiau, kaip, pataikaujant masių ideologijai ar tenkinat visas kovotojų už „teisybę“ fantazijas, pakartoti Singapūro fenomeną.

– Anksčiau palyginote dalyvavimą politikoje su „tarnavimu nuomonei, kuri ant bangos“. Bet jei taip, tai demokratinė politika – pataikavimas nuomonei, kuri ant bangos? Manipuliacija?

– Tai – ne demokratija. Tarnavimas nuomonei, kuri ant bangos, yra paprasčiausias populizmas siekiant greitai ir pigiai pasiekiamų tikslų. Populizmo pagalba galima pigiai nusipirkti bet kokį šiltą postą. O demokratija – tai nuomonių pliuralizmas. Ar tas pliuralizmas skatinamas? Kai kuriose srityse – ne.

– O kuriose srityse jis neskatinamas?

– Nesakysiu.

– Pasakykite.

– Na, paimkime grynai buitinį reikalą – paniką dėl koronaviruso. Yra kažkokia viena numesta nuomonė apie šio viruso atsiradimą ir manoma, kad mąstantiems žmonėms turėtų to užtekti.

SAM komunikacija šiuo klausimu, švelniai tariant, nekokia. Girdime tik kažkokius atsakingų asmenų mykimus, kad daug kas neaišku, daug ko nežinom, o gal kitą savaitę kažkas bus aiškiau. O gal dar ir koks protrūkis bus.

Tokie mykimai kuria nežinomybę, o nežinomybė, savo ruožtu, kuria baimę. Iš tos baimės socialiniuose tinkluose atsiranda įvairios diskusijos, žmonės dalinasi tarpusavyje įvairiausiomis versijomis.

Diskusijos ne skatinamos, o atvirkščiai – blokuojamos. Todėl atsiranda dar viena baimė. Išeina toks baimių sumuštinis. O jeigu būtų atviros visuomenė diskusijos, kuriose dalyvautų reikalą išmanantys mokslininkai, panikos tikrai būtų mažiau.

– Jūsų žodžiai: „Dabar vertybėmis vadinama tai, kas yra eiliniai buitiniai dalykai. Man tai pradeda nebepatikti.“ Sakėte tai kalbėdama apie verslą. Ar galėtumėte tą patį pasakyti ir apie politiką?

– Kur? Kur tos vertybės? Kur ideologija? Ji labai greitai padedama į šoną, kai politikui iškyla išgyvenimo klausimas. Jau minėjau pavyzdį, kaip Kėdainių liberalai balsavo už jungtinių klasių išsaugojimą, nors respublikos mastu jie yra politinė partija, bene garsiausiai kalbanti apie mokyklų tinklo optimizavimą.

Nebėra vertybių, ideologijos. Nieko nebėra. Yra tik desperatiškas kabinimasis į savo kėdę, postą.

– Bet juk iš visų pusių tik ir girdime: „vertybės, vertybės“.

– Tai jūs ir paklauskite, kas yra tos politikų vertybės. Aš nežinau.

– Ir aš nežinau. Jūsų teigimu, „su amžiumi ateina išmintis“. Ar jums neatrodo, kad dabartinėje visuomenėje mąstoma kaip tik atvirkščiai – kad su amžiumi ateina ne išmintis, o kvailystė, mąstymo sustabarėjimas, o išmintis priklauso jaunuomenei?

– Aš tai sakiau remdamasi savo patirtimi. Taip, apie save galiu pasakyti, kad mano išmintis atėjo su amžiumi. Tikiuosi, ir dar ateis. Aš įsivaizduoju, kad turėtų būti harmonija tarp vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo. Vieni turi vienų privalumų, kiti – kitų.

Niekas negali nuspręsti, kam visuomenėje priklauso išmintis, nes ji sukuriama asmeninių patirčių pagrindu. Pavyzdžiui, kai aš renkuosi atsakingus vadybininkus, tai nežiūriu į jų diplomus, CV, bet domiuosi jų patirtimis. Klausiu, ką jie patyrė, kaip sprendė įvairias situacijas, ką jautė, ko pasimokė. Mane labiau domina jų išminties formavimosi eiga.

Nes universitetai studentams suteikia informaciją, dalį žinių, bet išminties – tikrai ne.

– Bet juk šiandien taip dažnai girdime, kad būtent jaunimas turi prisiimti atsakomybę už šalies ateiti, nustatyti politikos kryptį, spręsti, ar britams likti Europos Sąjungoje ir pan.

– Kodėl tik jaunimas? Kas nustatė, kad tik jaunimas turi atsakomybės jausmą? Drįsčiau ginčytis šiuo klausimu. Manau, kad tokie teiginiai – tai dar vienas visuomenės skaldymo pavyzdys: jaunimas ir „senimas“, vargšai ir turtingi, blogi verslininkai ir geri verslininkai.

Tiek Lietuvos, tiek ir kitų valstybių politikai turbūt jaučia kažkokį nepaaiškinamą pasitenkinimą, rūšiuodami žmones į įvairiausias kategorijas. O gal taip lengviausia užmaskuoti lyderystės stoką?

Politikai turėtų ieškoti vienybės pamato, ant kurio ir jaunesni, ir vyresni žmonės galėtų atlikti naudingą valstybei misiją.

– Klausydamasis to, ką sakote, vis dėlto noriu grįžti prie klausimo apie jūsų dalyvavimą politikoje. Ar tikrai nėra jokios galimybės, kad pasirinksite politikės kelią?

– Aš esu strategas, ir prieš vykdydama kurį nors projektą įsivertinu savo galimybes, jėgas. Tikrai dabar neturiu tiek jėgų, kad ateičiau į politiką ir įvykdyčiau tokius pokyčius, kokius vykdė, pavyzdžiui, Margaret Thatcher. O sėdėti, karksėti ir klapsėti akimis galiu ir sėdėdama namuose.

– Vadinasi, dabar politika jūsų netraukia. Bet ar negalite persigalvoti po poros metų?

– Mėgstu posakį „niekada nesakyk „niekada“.
Vakar perskaičiau, kad vienas portalas nebevartos tokių žodžių, kaip „silpnoji lytis“, „stiprioji lytis“... Iš pradžių nusijuokiau, bet paskui pagalvojau, kad pasaulis tikrai keičiasi. Tik neaišku, į kurią pusę – gerą ar blogą. Jeigu taip ir toliau, tai greitai pradėsime perrašinėti ir Šventąjį Raštą. Juk Dievas pirmiau sukūrė vyrą, o paskui – moterį. Tai lygių teisių pažeidimas.
Jolanta Blažytė

– Esate sakiusi, kad „suvienodinti vyrus ir moteris būtų pats kvailiausias pasirinkimas žmonijos istorijoje“. Ar šiandien matote pastangų suvienodinti vyrus ir moteris?

– Matau. Nežinau, ar tai fake news, ar tikra žinia, bet vakar perskaičiau, kad vienas portalas nebevartos tokių žodžių, kaip „dailioji lytis“, „silpnoji lytis“, „stiprioji lytis“, „vyriška profesija“, „moteriška profesija“.

Iš pradžių nusijuokiau, bet paskui pagalvojau, kad pasaulis tikrai keičiasi. Tik neaišku, į kurią pusę – gerą ar blogą. Jeigu taip ir toliau, tai greitai pradėsime perrašinėti ir Šventąjį Raštą. Juk Dievas pirmiau sukūrė vyrą, o paskui – moterį. Tai lygių teisių pažeidimas.

– Juk abi lytys – „dailiosios“, tiesa?

– Jei tai tiesa, tai tiesiog neturiu komentarų. Tiksliau – neįsivaizduoju savęs sakančios vyrui komplimentą – „kokios dailios tavo kojytės“.

– Šiandien daug kalbama apie tai, kad reikia kovoti su senais vyriškumo stereotipais ir diegti kitokį vyriškumo supratimą. Ar sutinkate, kad tradicinė vyriškumo samprata yra pasenusi ir su ja reikia kovoti? Kad reikia progresyvesnio požiūrio – „vyrai yra gėlės“, kaip skelbė LRT.lt?

– Aš neatsisakysiu tos sampratos, kad moteris yra moteris, o vyras – vyras. Aš taip išauklėta, toks mano tikėjimas, ir nesiruošiu to tikėjimo keisti, skambant kažkokiai svetimai ir man nepriimtinai muzikai.