Apie partijų tolimo nuo savo ideologijos problemą kalba jau ir kai kurie politikai. Buvęs užsienio reikalų ministras, parlamentaras, konservatorius Audronius Ažubalis per „Žinių radijo“ laidą „Atviras pokalbis“ yra sakęs, kad tokia yra bendra europinė tendencija.
„Ar matote skirtumą tarp socialdemokratų ir Europos liaudies partijos? Visi kalba apie tą patį. Visi stengiasi paimti kuo daugiau rinkėjų, plius prisideda korupcijos skandalai (...), tai kaip jūs norite, kad tauta žiūrėtų ir atsirinktų?“ – retoriškai klausė A. Ažubalis.
Žvelgiant į artėjančius Seimo rinkimus politikas teigė manąs, kad „žmonės pasiilgo politinio autentiškumo“.
Pasiklydę tapatybės labirintuose
Pasak politikos filosofo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio, kalbant apie konservatorius problema yra ta, kad toje partijoje yra mažai ko konservatyvaus.
„Nenoriu sakyti, kad ten visiškai nieko konservatyvaus nėra, bet jau ir rinkimai rodė, kad Gitanas Nausėda yra konservatyvesnis negu konservatorių iškelta kandidatė Ingrida Šimonytė, kuri vienodai tiko ir liberalams, ir konservatoriams“, – sakė A. Jokubaitis.
Kalbėdamas apie situaciją bendriau politikos filosofas teigė, kad žaidimas, kai partijos bando užgriebti kuo platesnį rinkėjų ratą (catch-all – anglų k.), gali prasidėti tada, kai atsitinka du dalykai: pačioje visuomenėje nelieka aiškesnių socialinių, klasinių perskyrų ir kai prie šito dalyko prisitaiko partijos, kurios pradeda atstovauti nežinia kam.
„Problema yra ta, kad demokratijai reikia, kad visuomenė būtų pasidalijusi į skirtingas partijas. Žodis partija yra kilęs iš lotyniško „pars“ – tai reiškia skirtingas dalis, jeigu viskas suvienodėja, tai pradeda kilti problemų ir demokratijai, nes jai reikia, kad vyktų skirtingų idėjų kova, kad visuomenė nebūtų tokia homogeniška, kad rastų šaltinį, kuris skatintų jos raidą“, – sakė A. Jokubaitis.
Kalbėdamas apie situaciją Lietuvoje, filosofas naudojo žodį „pelkė“.
„Tai yra ne tik Lietuvos problema. Kur tik pažiūrėsi, tradicinės politinės partijos yra nustumiamos į šalį, ir šiandien atsiranda netradicinė perskyra. Reikia dėl kažko politikoje rietis, tada atrandamas žodis populizmas. Tada vieni yra populistai, o kiti – nežinia, kas tokie“, – sakė A. Jokubaitis.
Visuomenė neberanda būtų save reprezentuoti parlamente
Pasak politikos filosofo, problema kilo iš to, kad ideologijos, kurios atėjo, yra gimusios visai kituose kontekstuose ir visais kitais laikais.
„O dabar pati visuomenė pasidarė labiau suvienodėjusi, labiau homogeniška. Pati visuomenė neberanda būdų save reprezentuoti parlamente. Per rinkimus parlamentai nėra renkami tik pagal asmenybes vienmandatėse apygardose.
Reiškia, reikia partijų. Parlamentarizmas yra taip sugalvotas, kad jie stodavo prieš karalių, kad jis pamatytų visus visuomenės sluoksnius. O dabar ta visuomenės homonogenizacija yra paradoksali. Demokratija visus taip sulygino, kad vis mažiau matosi skirtumų“, – sakė A. Jokubaitis.
Pasak jo, sistema veikia, kai yra dvipartinės sistemos – prie kokios artėjama, pavyzdžiui, Lenkijoje.
„Lietuvoje yra pelkė. Konservatoriai nežino, kodėl jie yra konservatoriai. Liberalai pavadina savo partiją „Laisvės partija“. Parodykite žmogų, kuris nebūtų už laisvę. Parodykite kvailį, kuris iš karto norėtų atsisėsti į kalėjimą arba, kad būtų suvaržytas. Toks bendrų frazių naudojimas yra dėl to, kad tokia yra visuomenė“, – sakė A. Jokubaitis.
Pasak politikos filosofo, jei tradiciniai politiniai veikėjai neturės savo tapatumo, atsiras naujų veikėjų, kurie jį turės.
„Jei šitie neturi tapatumo, atsiras politinės jėgos, kurios turės savo tapatumą, kurios žino, ko nori“, – sakė A. Jokubaitis.
Dabartinę situaciją Lietuvoje politikos filosofas apibūdino kaip maskaradą, kur „ir vieni, ir kiti vaizduoja“.
„Tai nėra nerimtas vaizdavimas. Jeigu kažkas sako, kad yra konservatorius, tai reikia tikėti. Tik aš nematau konservatorių partijoje, kad jie atstovautų tai, kas yra išdėstyta politinėje konservatizmo mintyje. Priešingai, yra daugybė atvejų, kai jie bijo to konservatizmo, ir juos sieti su konservatizmu gal nereikėtų. Gal jie patys galėtų aiškiai pasakyti, ir žmonių neklaidinti“, – sakė A. Jokubaitis.
Bendrai, pasak filosofo, dabar mūsų partijos veikia kaip biurokratinės institucijos.
„Jos gyvena nuo rinkimų iki rinkimų. Jiems svarbiausia užsitikrinti darbą Parlamente, jos nesugeba reprezentuoti visuomenės, kuri stipriai pasikeitė. Kartoja žodžius, kurie yra iš senesnių laikų, bet nejaučia tikrovės“, – sakė A. Jokubaitis.
Pasigenda autentiško politinio konflikto
Sutikdamas su A. Ažubalio fraze, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto vadovas prof. Šarūnas Liekis pridūrė, kad žmonės ilgisi ne tik politinio autentiškumo, bet ir autentiško politinio konflikto.
Dabar, pasak politologo, politikai daugiausiai stengiasi užglaistyti kampus, dominuoja liberalus mastymas, ypač socialinėje, ekonominėje politikoje.
„Pati valstybė yra chroniškai nugyvenama, tai kelia rinkėjų nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą, nes žmogus instinktyviai jaučia, kad taip nėra gerai, politika yra apie ideologijas“, – sakė Š. Liekis.
Pasak politologo, tendencija, kai partijos deda pastangas aprėpti kuo didesnį rinkėjų ratą, yra jaučiama nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio.
„Kalbant futbolo terminais – jie bando stovėti maždaug vartų viduryje, ir nejudėti, ir tada sako – „aš esu centro kairės arba centro dešinės (politinės pakraipos)“. Bet iš tikrųjų taip yra dėl to, kad partijos neturi idėjų, valstybėje visos partijos žaidžia taip , kad užtikrintų rinkos sąlygas verslo subjektams veikti patogiausiai, o ne taip kaip visuomenei reikėtų“, – sakė Š. Liekis.
Pasak jo, todėl ir gaunasi taip, kad net socialdemokratai ideologinėmis nuostatomis mažai skiriasi nuo konservatorių.
„Dabar, kaip matome ir iš rinkėjų reakcijos, ir iš dalies politikų nepasitenkinimo, ateina metas, kai pradeda kilti pamatiniai klausimai – kas yra valstybė? Kokiems tikslams ji tarnauja? Kiek jos turi būti?
Pas mus vis girdimi šnekėjimai, kad reikia „mažiau valstybės“, tai ir turime tokią situaciją, kad pašto siunta iš Marijampolės į kitą namą „vaikšto“ dvi savaites. Pažiūrėkite, kas provincijoje darosi“, – sakė Š. Liekis.
„Valstiečių“ atėjimą vertina kaip ženklą
Pasak politologo, kiekvienoje partijoje yra žmonių, kurie nori autentiško veikimo ir idėjinės artikuliacijos, bet jie yra gesinami.
„Šitie klausimai važiuos į priekį, nuovargis jaučiasi ir iš pačių rinkėjų. „Valstiečių“ atėjimas yra pirmas ženklas. Jie, kaip politinė jėga, gali būti ir nesėkmė, bet tikrai bus kažkokie „valstiečiai“.
Partijos negali toliau taip veikti, kaip jos dabar veikia, tai yra su tokia oligarchine struktūra jų viduje. Kas yra tie dešimtys tūkstančių partijos narių – „klapčiukai“ gėlytėms nėšioti arba parašams rinkti, kai per televiziją rodo visą laiką tuos pačius dešimt žmonių?“, – kalbėjo Š. Liekis.
„Valstiečių“ pavyzdį politologas irgi minėjo kaip tokį, kur buvo pasiklysta tarp deklaruojamų dalykų ir realių veiksmų.
„Valstiečiai“ laimėjo su programa, kuri buvo kairioji, o Vyriausybės programa yra visiškai liberali. Kitaip sakant, rinkėjai buvo apgauti. Visi laukė ryškios centro kairės platformos ir programos, o realiai gavosi taip, kad S. Skvernelis tiktų ir į liberalų partiją“, – sakė Š. Liekis.
Politologas teigė esąs už nuostatų išgryninimą.
„Aš už normalią politiką – kalkitės, visa tai normalu“, – sakė Š. Liekis.