aA
Perversmas iki šiol išlieka viena labiausiai diskutuojamų temų, dažniau akcentuojant demokratijos pabaigą, bet vis mažiau svarstant, kodėl visuomenė gana lengvai sutiko su perversmininkų sprendimais. „Nuo 1926 m. vasaros Lietuvoje nevaržomai ėmę veikti komunistai gruodį buvo pasiekę tokį aktyvumą, jog visuomenėje ėmė sklisti gandai apie komunistų planuojamą perversmą Kūčių naktį. Būtent šiuo pretekstu pasinaudoję perversmo organizatoriai, skelbėsi išgelbėję Lietuvą nuo grėsusio pavojaus“, – teigia Istorinės Prezidentūros Kaune istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė.
© Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Kodėl apie šio perversmo aplinkybes siūlote pasakoti, pradėdama nuo prezidento Kazio Griniaus?

– Norint suvokti perversmo priežastis, reikia prisiminti, kokia tuo metu buvo situacija. 1926 metais šalyje nuo birželio vos išrinkus III Seimą ir sudarius vyriausybę su premjeru Mykolu Sleževičiumi priešakyje, brendo neramumai. Darbininkai ir valstiečiai pradėjo reikalauti sau daugiau galimybių, socialinių sąlygų pagerinimo.

Pogrindyje ypač aktyviai pradėjo veikti komunistinės organizacijos, į kurių veiklą naujoji valdžia žiūrėjo pro pirštus. Nauja Vyriausybė ėmėsi drąsių demokratinių reformų: paskelbė amnestiją ir paleido visus politinius kalinius (daugiausia komunistus), sugrąžino spaudos laisvę, panaikino cenzūrą, panaikino karo stovį. Suteikta tiek laisvės, kiek visuomenė neturėjo nuo 1919 metų. Nors šiandien gėrimasi tais sprendimais, tačiau to meto diplomatų akimis situacija Lietuvoje tapo sunkiai valdoma.

Remiantis naujausiais istorikų tyrimais, galime teigti, jog užsienio diplomatams (Didžiosios Britanijos, Švedijos, Vokietijos, Italijos, Latvijos) prezidento Kazio Griniaus ir premjero M. Sleževičius pradėtos reformos apskritai atrodė vykdomos atitrūkus nuo realybės.

Iki tol valdžioje buvę krikščionys demokratai su Aleksandru Stulginskiu priešakyje stengėsi, kad valstybė būtų stipri, saugi, vidaus priešai būtų išaiškinti ir nuteisti. Taip veikė savisaugos sistema.

Ingrida Jakubavičienė
Ingrida Jakubavičienė
© A.Aleksandravičiaus nuotr.

– Kodėl perversmo iniciatoriais derėtų laikyti ne politikus, o karininkus?

– M. Sleževičiaus vyriausybė stengėsi taupyti ir nutarė sumažinti kariuomenę. Motyvuota tuo, kad nepriklausomybės kovos baigėsi, tiek daug karininkų nebereikia, todėl nutarta dalį jų išleisti į atsargą, sumažinti atlyginimus. Tai sukėlė nemažos visuomenės dalies pasipiktinimą. Karininkai pyko: mes kovojome, liejome kraują, o dabar mums pasako: viskas, ačiū, eikite namo.

Karininkai norėjo grįžti prie buvusių pozicijų, būti svarbūs. Nors Lietuva nedalyvavo aktyviuose kovos veiksmuose, anot karininkų, pasirengimas ginti šalį turėjo būti išlaikytas.

Be to, valstiečiai liaudininkai pradėjo atvirą kovą prieš Katalikų bažnyčią atsisakydami mokėti kunigams algas. Tai vėlgi sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Dabartinė Lietuvos visuomenė yra daugiau proginiai katalikai, o tuo metu Katalikų bažnyčia buvo labai svarbi, žmonės giliai tikėjo. Puolimas prieš bažnyčią dalį visuomenės irgi nuteikė prieš liaudyje vadinamą bedievių valdžią.
Dėl šių aplinkybių perversmas nebuvo netikėtas, žmonės neišėjo į gatves dėl to, kad pakeista vyriausybė. Didelė visuomenės dalis jų nesuprato ir manė, kad jos yra pavojingos.

– Kodėl perversmui buvo pasirinkta gruodžio 17 diena?

– Nuo 1926 metų vasaros šalyje aktyviai veikė komunistų pogrindis su iš SSRS gaunamais dideliais pinigais (2,5 mln. rublių kasmet). Nuo 1918 metų Kominternas bandė įvykdyti revoliucijas įvairiose pasaulio šalyse. Lietuva taip pat buvo SSRS svarbių interesų sferoje.

1926 m. vasarą komunistų pogrindis Lietuvoje stengėsi maksimaliai pasinaudoti kairiųjų vyriausybės sudarytomis sąlygomis bolševizmo idėjų sklaidai masėse, rengiant darbininkų mitingus, streikus ir riaušes. Pajutę veikimo laisvę komunistai ne tik pradėjo galvoti, bet ir viešai mitinguose pasisakyti už sukilimą ir sovietinės valdžios įvedimą. Matant tokį nevaržomą komunistų radikalizmą, galima suprasti, kodėl visuomenė reagavo į sklindančius gandus apie gresiantį komunistų sukilimą. Bolševikų grįžimo labai bijota.

Perversmininkai komunistų radikalizmą išnaudojo kaip pretekstą imtis veiksmų. Jie pasirinko tokią dieną, kai mažiausiai tikimasi panašių dalykų. Gruodžio 17 dieną turėjo būti minimas prezidento K. Griniaus 60 metų jubiliejus. Prezidentūroje stalai buvo nukrauti vaišėmis, o prezidentas iš ryto tikėjosi sulaukti sveikintojų. Tačiau naktį į prezidentūrą įsiveržę karininkai prezidentą izoliavo, atkirto telefono linijas. Prezidentui paaiškinta, kad vyksta karinis perversmas ir jam reikės atsisakyti posto.

Perversmo organizavimu buvo suinteresuoti ne tik tautininkai su A. Smetona, bet ir krikščionys demokratai su A. Stulginskiu, kurie visą laiką kartu su karininkais derino veiksmų planą. A. Stulginskio pavaduotojas Mykolas Kurpavičius ne kartą buvo susitikęs su tautininkų atstovais ir aptarė detales.

Tartasi, kaip po perversmo abi partijos pasidalins vyriausybės postus, paskirs prezidentą. Po perversmo karininkai prezidentu paskyrė A. Smetoną ir jam leido pasirinkti ministrą pirmininką. Krikščionys demokratai tikėjosi, kad šis postas atiteks A. Stulginskiui, tačiau A. Smetona užsispyrė ir pareiškė, kad sutinka būti prezidentu tik tokiu atveju, jei premjeru galės paskirti savo ištikimą bendražygį Augustiną Voldemarą. Šis A. Smetonos manevras visiškai suprantamas, kadangi sutikus su A. Stulginskio kandidatūra tautininkai ir vėl būtų paleidę vadeles iš rankų. Krikščionys demokratai supratę, jog visą valdžią gaus tautininkai, atsiribojo nuo perversmo lyg jame ir nebūtų dalyvavę.

Šis perversmas visiškai nebuvo panašus į šiemet vykusį karinį perversmą Turkijoje, kur nužudyta tūkstančiai karininkų. Lietuvoje tą naktį niekas nežuvo. Kaip rašė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, „nė nosies niekam nebuvo numušta“. Valdžios pasikeitimas įvyko taikiai, be pasipriešinimo iš prezidento, Seimo ar Vyriausybės.

Šis perversmas visiškai nebuvo panašus į šiemet vykusį karinį perversmą Turkijoje, kur nužudyta tūkstančiai karininkų. Lietuvoje tą naktį niekas nežuvo. Kaip rašė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, „nė nosies niekam nebuvo numušta“. Valdžios pasikeitimas įvyko taikiai, be pasipriešinimo iš prezidento, Seimo ar Vyriausybės.

– Kaip šiuos įvykius nušvietė SSRS propaganda?

– Daug galima pasakyti vartant sovietinių laikų istorijos vadovėlius. Sovietai neidealizavo nei K. Griniaus, nei, mums atrodytų, demokratinės M. Sleževičiaus vyriausybės. Priešingai, ši vyriausybė buvo smerkiama ir kritikuojama už tai, kad visiškai nepasipriešino perversmui, o sutiko taikiai atiduoti valdžią, dargi teisiškai legalizavo valdžios perdavimą fašistams. Mūsų demokratijos tėvai sovietų buvo kritikuojami, nes jiems trūko kovingumo, revoliucinės dvasios.

Sovietiniuose vadovėliuose nė neslepiama, jog nuo 1926 metų rudens Lietuvoje suaktyvėjo pogrindžio komunistai, atsigavo darbininkų spauda, jaučiamas didžiulis darbininkų ir valstiečių judėjimo pakilimas. Kas po tuo slepiasi? Maskvos interesai. Taip vadinami „darbininkų laikraščiai“ buvo spausdinami tam gaunant pinigus iš Maskvos, laikraščius redagavo vietiniai komunistai.

Sovietmečiu tautininkai ir A. Smetona pristatomi kaip didžiausi niekšai, nužudę keturis komunistus – nekaltus žmones. Ar reikėjo šių aukų ir kodėl vyko toks skubotas jų teismas yra atskiras ir platus klausimas. Vis tik myriop pasmerkti buvo ne atsitiktiniai komunistai, o prieš Lietuvą nukreiptos organizacijos vadovai, sąmoningai vykdę Maskvos užsakytą politiką.

Sovietiniuose vadovėliuose nė neslepiama, jog nuo 1926 metų rudens Lietuvoje suaktyvėjo pogrindžio komunistai, atsigavo darbininkų spauda, jaučiamas didžiulis darbininkų ir valstiečių judėjimo pakilimas. Kas po tuo slepiasi? Maskvos interesai. Taip vadinami „darbininkų laikraščiai“ buvo spausdinami tam gaunant pinigus iš Maskvos, laikraščius redagavo vietiniai komunistai. Sovietmečiu tautininkai ir A. Smetona pristatomi kaip didžiausi niekšai, nužudę keturis komunistus – nekaltus žmones.

– Kodėl M. Sleževičiaus Vyriausybė nematė to, ką rengia komunistai?

– Į šį klausimą atsako istorikas Arvydas Anušauskas. Jis pastebi, kad perversmininkai lietuvių istoriografijoje yra kritikuojami už kovą su įsivaizduojamais priešais, neva jokios grėsmės Lietuvai nebuvo ir perversmo nereikėjo, todėl nereikėjo trukdyti dirbti Prezidentui K. Griniui ir premjerui M. Sleževičiui. A. Anušausko atlikti tyrimai liudija, kad 1926 metais komunistų ardomoji veikla Lietuvoje buvo pasiekusi apogėjų.

Tuo tarpu M. Sleževičiaus vyriausybė naujajam Politinės policijos vadovui Ignui Paškevičiui pavedė visas turimas pajėgas nukreipti kovai prieš „fašistus“, t. y., tautininkus, karininkus, studentus ir visą tautiškai nusistačiusią visuomenę. Į Politinės policijos akiratį pateko ir būsimo perversmo organizatoriai generolas Kazys Ladyga, pulkininkas Vincas Grigaliūnas – Glovackis, majoras Juozas Tomkus ir atsargos pulkininkas leitenantas Antanas Merkys. Tačiau Politinė policija neketino stabdyti perversmininkų. Pasak A. Anušausko, Vyriausybė, nubraukusi Vidaus reikalų ministerijai skiriamas lėšas politinio sekimo reikalams, tarsi apako. Pamiršo išorės priešus, kurie irgi turėjo interesų ir vykdė ardomąją veiklą.

Kita vyriausybės klaida buvo Valstybės saugumo finansavimo sumažinimas, nes taip ji negaudavo svarbios informacijos. Be to, Politinėje policijos dirbę pareigūnai nepritarė kairiųjų vyriausybės sprendimams, nes matė, kad valstybei tai yra kenksminga. Todėl jie stengėsi vienu ar kitu būdu pasipriešinti, įspėdami perversmininkus apie gresiančius pavojus, sekimą. Tokiu būdu nenuostabu, kad nors Politinė policija žinojo apie veikiantį perversmo komitetą bei spalio 16 d. laikraščio „Rytas“ redakcijoje vykusį Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų ir trijų karininkų, perversmo organizatorių susitikimą, jokių veiksmų nesiėmė.

Antanas Smetona
Antanas Smetona
© Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Kaip žvelgiant šių dienų akimis reikėtų vertinti A. Smetonos režimą?

– Autoritarizmas tarpukario Europoje buvo įprastas reiškinys. A. Smetona nėra jokia išimtis. Lyginant kaimyninių šalių autoritarizmo lygį, prezidentas A. Smetona buvo sukalbamas, į kompromisus linkęs valstybės vadovas, savo valdymo stilių vadinęs autoritetiniu vadovavimu.

Istorikas Liudas Truska vienas pirmųjų A. Smetonos valdymą pavadino „aksomine diktatūra“. Jis jokiu būdu nebuvo vienvaldis. A. Smetona visus sprendimus priėmė kartu su Vyriausybe. A. Smetonos valdymo metu ūkis kilo, visuomenė modernėjo. Jei ne 1940 metų okupacija, šiandien gyventume panašioje valstybėje kaip Suomija, Danija. Pažanga buvo akivaizdi. Tuo pat metu Lietuvą smarkiai paveikė pasaulinė ekonominė krizė, reikėjo gintis nuo išorės priešų, čia veikė lenkų, sovietų, vokiečių žvalgyba, pogrindinės organizacijos, kurios silpnino šalį. Mažai valstybei, kurios niekas negina, buvo sunku išlaviruoti.

Istorikas Liudas Truska vienas pirmųjų A. Smetonos valdymą pavadino „aksomine diktatūra“. Jis jokiu būdu nebuvo vienvaldis. A. Smetona visus sprendimus priėmė kartu su Vyriausybe. A. Smetonos valdymo metu ūkis kilo, visuomenė modernėjo. Jei ne 1940 metų okupacija, šiandien gyventume panašioje valstybėje kaip Suomija, Danija.

– Tačiau neneigsite, kad Tautos vado kultas egzistavo?

– Taip, bet kam jo reikėjo? Visuose atsiminimuose, kuriuo parašė jį tikrai gerai asmeniškai pažinoję žmonės, pirmaisiais sakiniais akcentuojama, kad A. Smetona buvo paprastas ir kuklus žmogus. Jam to išaukštinimo, karūnos nereikėjo. Remiantis prezidento apsaugos karininko atsiminimais, kai A. Smetonai sakydavo „Pone ekscelencija, mašina pristatyta“, burbėdavo: „Ekscelencija, ekscelencija, koks aš čia ekscelencija? Sakykite paprastai – važiuojam“.

A. Smetonos autoriteto labiausiai reikėjo valdančiajai daugumai, tautininkams, visiems, kurie sėdėjo greta A. Smetonos Vyriausybėje. Jiems buvo paranku, kad yra vienas stiprus lyderis, tautos vadas, galva.

Tuo Lietuva neišsiskyrė iš bendro konteksto. Po Pirmojo pasaulinio karo išnyko daugelis monarchijų, vietoj buvusių karalysčių susikūrė modernios respublikos. Tačiau liko tradicija turėti vienasmenes valstybės galvas. Visuomenė buvo pripratusi prie monarcho, iškilaus vadovo, kuris yra pačios valstybės simbolis. Todėl naujiems vadovams – prezidentams, kancleriams, generaliniams sekretoriams – buvo priskiriamos buvusių monarchų savybės.

To meto tautininkų ideologų nuomone, Lietuvos visuomenei reikėjo vieno tautos lyderio, į kurį kryptų jų žvilgsnis. Tautos lyderis stiprino pasitikėjimą valdžia, valstybe ir prezidentas A. Smetona atliko šį jam priskirtą vaidmenį.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Milijonas amerikiečių šturmuos legendinę „Area 51” – kariuomenė perspėja neiti į teritoriją, kurioje yra ginkluotų karių (121)

Daugiau nei milijonas žmonių nusprendė surasti Jungtinėse Amerikos Valstijose esančią „ Area...

Siuntos pristatymas pavirto detektyvu: kurjeris nurūko iš pat panosės (112)

Panevėžiečių šeima, iš Lenkijos užsisakiusi brangių, per 1 000 eurų kainavusių, pirkinių,...

Išleistuves švenčiantys sostinės abiturientai – tarsi nulipę nuo raudonojo kilimo (135)

Trečiadienio popietę Šv. Kotrynos bažnyčioje džiaugsmingai suskambo varpai – šiandien...

Orai: lietus traukiasi lėtai, bet užtikrintai

Ketvirtadienio naktį debesys daug kur užtemdys Lietuvos padangę. Daugelyje šalies rajonų trumpai...

JAV mokslininkės nužudymo Kretoje detalės šokiruoja: du kartus tyčia partrenkta automobiliu, paskui išprievartauta ir palikta (41)

Graikijoje nužudyta amerikiečių mokslininkė Suzanne Eaton buvo išprievartauta, antradienį...

Baltijos jūroje – pavojus, apie kurį žino retas lietuvis: nepastebėjus ženklo gali kainuoti gyvybę (83)

Nors šiuo metu oras jau visai neprimena birželį alinusių karščių, tačiau poilsiautojų...

Karbauskis: keisis mažiausiai keturi ministrai (72)

Valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad atnaujintoje Vyriausybėje...

Rasa Kazėnienė pratrūko: prokuratūrą reikia aptverti tvora ir visi žinos, už ką prokurorai ten sėdi (668)

Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotoja Rasa Kazėnienė stebisi prokuratūros priimtu...

Ar galite atspėti, kam skirtas šis nuotraukoje matomas daiktas?

Su laikais keičiasi viskas. Istorizmo principas neleidžia praeities žmonių kasdienybės vertinti...