Jo požiūriu, liberali tarptautinė tvarka eina klystkeliais, suabsoliutindama diplomatiją kaip krizių sprendimo būdą ir suteikdama puikią progą politikams meluoti ir veidmainiauti, vengiant atsakomybės.
„Kai politikas tiesiog nenori nieko daryti ir prisiimti veikimo rizikų, kurios juk gali turėti ir neigiamų padarinių, diplomatinis susitarimas tampa puikia priedanga, tiesa? – svarsto Thorntonas. – Ką mes matome TV ekranuose ir Internete? Matome valstybių vadovų ir ministrų galvas, rankų paspaudimus, kai jie susitinka kur nors Šveicarijoje.
Matome visą tą teatrą, supantį diplomatinius susitarimus. Taip sukuriama iliuzija, jog kažkas daroma, nors visas darymas susiveda į atidėliojimą ir dėmesio nukreipimą, stengiantis atitrūkti nuo tos realybės, kuri diktuoja poreikį veikti, o ne imituoti veiklą.
