JAV analitikas J. Fefferis: tikiuosi, kad V. Putinas nėra toks kvailas

Jeigu Vladimiras Putinas ir jo aplinka peržengs ribą, prie kurios vis labiau artėja, pasaulio ekonomikos laukia nauja didelė krizė, mano 1960 m. įsteigto JAV Politinių studijų instituto analitikas Johnas Fefferis.

Išskirtiniame interviu DELFI J. Fefferis pabrėžia, kad Europos Sąjunga (ES) ir JAV neturėtų imtis plataus masto sankcijų prieš Rusiją – pirmiausiai dėl grėsmės, kad tai gali sukelti ultranacionalistinių nuotaikų bangą pačioje Rusijoje. Vis dėlto Maskvai gresia dar didesnė izoliacija. Ar Rusija gali tapti tokia pat atstumtąja, kokia tapo Šiaurės Korėja? J. Fefferio nuomone, toks scenarijus sunkus, bet ne neįmanomas.

– Maskva yra atvirai antiamerikietiška, tai turbūt ryškiausia antiamerikietiška laikysena nuo Sovietų Sąjungos griūties. Kas tai – raumenų demonstravimas, ar vis dėlto Rusija tikrai nusiteikusi grąžinti santykius į Šaltojo karo laikus? - DELFI paklausė J. Fefferio.

– Klausimas, ką Rusija prarastų grįždama prie Šaltojo karo santykių su Jungtinėmis Valstijomis. Ar galbūt – ką prarastų V. Putinas? Jis gali įtvirtinti savo paties politines pozicijas pasitelkdamas nacionalistinę retoriką. Jis taip pat gali efektyviai pozicionuoti Rusiją, bent jau trumpalaikiu periodu, santykiuose su valstybėmis, kurios nepasižymi labai šiltais santykiais su JAV – Kinija, Sirija, Turkija. V. Putinas bando išlaikyti veiksmingus santykius su Europa.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad V. Putinas – tai ne visa Rusija. Senos įtampos tarp slavofilų ir provakarietiškų (Rusijos – DELFI) politikų svarstykles nusvėrė pirmųjų naudai – taip, kaip Boriso Jelcino laikais jos buvo pasvirusios į kitą pusę. Tačiau provakariečiai laipsniškai susigrąžins pozicijas, kai V. Putino strategijų defektai taps vis labiau akivaizdūs.

– Prezidentas Barackas Obama taip pat akivaizdžiai demonstruoja kietesnę laikyseną. Kaip po požiūris pakito nuo Ukrainos krizės pradžios?

– B. Obama mažiausiai nori turėti reikalų su dar viena krize. Įtariu, kad B. Obamos administracija tikėjosi, jog Ukrainoje pavyks išvengti Egipto ar Jugoslavijos scenarijaus. Po Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo, prezidentas turėjo labiau įsitraukti, reaguoti į NATO sąjungininkų nerimą, jis turėjo laikytis naujajai Ukrainos valdžiai duotų įsipareigojimų. Taip, tai kietesnė laikysena, tačiau ji nėra tokia kieta, kokios reikalauja dalis JAV Kongreso. B. Obama buvo atsargus, kad galėtų pasilikti galimybę bendradarbiauti su Maskva.

– JAV imasi lyderio vaidmens taikant sankcijas Rusijos elitui ir su Kremliumi susijusiems verslams. ES žengia kur kas mažesniais žingsniais, pavienėms šalims priešinantis sankcijoms, kurios galėtų tiesiogiai ar netiesiogiai pakenkti jų pačių ekonomikoms. Ar manote, kad ES gali turėti vieningą ir stiprią poziciją bei pritaikyti tokios sankcijos, kurios būtų bent jau artimos toms, kokias taiko JAV?

– B. Obamos administracija nuolat kartoja, kad Europa artėja prie tokių sankcijų, kokias taiko JAV. Tačiau ES, žinoma, yra labai atsargi, atsižvelgiant į tai, kad ji dešimtsyk labiau nei JAV susisaisčiusi su Rusija prekybos tinklais. Yra galimybė, kad ES gali prieiti prie vieningos ir stiprios pozicijos. Tačiau tam gali prireikti dar vieno nederamo Rusijos elgesio Ukrainoje atvejo.

– Ginkluotės tiekimo sandoriai – atskiras klausimas. Kaip tikriausiai žinote, Vokietija nutraukia didelės vertės sandorius su Rusija, tačiau Prancūzija nerodo noro atsisakyti „Mistral“ karo laivų pardavimo Rusijos flotilei. Ar manote, kad ES ar NATO gali pakankamai prispausti Prancūziją šiuo klausimu?

– Prancūzai turi tradiciją sąlygomis neapkrauti savo ginklų prekybos – pažiūrėkite, kaip jie elgiasi Afrikoje. ES ir NATO būtų labai sudėtinga sudaryti rimtą spaudimą Prancūzijai.

– Yra manančių, kad tarptautinės sankcijos turi būti taikomos visai Rusijos ekonomikai, užuot taikius jas pavienėms įmonėms ar asmenims. Ar manote, kad tai būtų tinkamesnis kelias?

– Sankcijos paprastai yra labai bukas ginklas. Kuo jos platesnės, tuo didesnė rizika sukelti nacionalistinę reakciją. Taigi, vertinant bendrai, man labiau priimtina matyti kur kas siauresnes sankcijas, nutaikytas į konkrečias įmones ar asmenis.

– Prezidentas B. Obama keliuose savo pareiškimuose atsargiai pavartojo žodį „karas“. Žinoma, tai visiškai kraštutinė priemonė, ir niekas Vakarų bendruomenėje nenori pilnos apimties karinio konflikto. Vis dėlto kaip toli gali eiti Baltieji rūmai?

– Neįsivaizduoju JAV einančių į karą. Kiek toli, be karo, gali eiti Baltieji rūmai? Galima kaip į pavyzdį pažvelgti į JAV politiką Šiaurės Korėjos atžvilgiu: vis daugiai sankcijų, mėginimai atskirti šalį nuo pasaulinės ekonomikos, priešiškesnė retorika ir t.t. Tačiau Rusija, palyginti su mažyte Šiaurės Korėja, yra didelė ir galinga valstybė. Jos nepavyktų taip lengvai stumdyti.

– Rusija pradeda taikyti nuosavas sankcijas. Kaip toli, jūsų nuomone, gali eiti Kremlius. Pirmiausiai kalbu apie Europos ekonomikas, smarkiai priklausomas nuo Rusijos energetinių išteklių.

– Rusija kol kas nesiėmė atkirčio per energetikos sektorių – vietoj to ji susitelkė į keleivių pervežimą oro transportu, finansines paslaugas ir žemės ūkio produkciją. Grėsmė slypi ne tiek tame, ką Rusija gali padaryti konkrečių valstybių ekonomikoms, o rizikoje, kad sankcijų eskalavimas visose pusėse gali sukelti naują globalią recesiją. O tai neišeis į naudą nei Rusijai, nei kam nors kitam.

– Ukrainoje vyksta nekonvencinis karas – baiminamasi, kad V. Putinas ir jo aplinka yra visiškai neprognozuojami. Ar manote, kad tiesioginė Rusijos invazija į kitos valstybės teritoriją yra įmanoma? Jei taip, kas galėtų privesti prie tokio scenarijaus?

– Rusijos armija buvo įsiveržusi į kitas valstybes: į Gruziją, į Moldovą. Bet vis dar viliuosi, kad V. Putinas nėra tiek kvailas, kad dabartinį konfliktą Ukrainoje privestų prie konvencinio karo. Norėčiau tikėti, kad Kremliaus ambicijoms pakaks Krymo. Daug kas priklauso nuo to, kaip Ukrainos valdžia susitvarkys su maištininkais. Rusijos piliečių, įsitraukusių į konfliktą, deportavimas ir gailestingumas ukrainiečiams sukilėliams, kartu su tvirtu tautinių mažumų teisių užtikrinimu, stipriai kirstų per Rusijos motyvus dėl poreikio ginti rusakalbius rytinėje Ukrainoje.

Ukrainos kariuomenė, nepaisant pradinių nesėkmių ir patyrusių karių bei ginkluotės stokos, nėra pastumdėlė. V. Putinas žino, kad jeigu jis imsis atviros intervencijos, NATO dar labiau sustiprins Ukrainos armiją. Taigi dėl to šiuo atžvilgiu aš išlieku optimistas.