Jauna romė – atvirai apie gyvenimą tabore

Šiuo metu Božena su vyru lietuviu gyvena normaliomis sąlygomis, turi darbą ir vakarinėje mokykloje siekia vidurinio mokslo baigimo atestato, nes nori gyventi pilnavertį gyvenimą. Tačiau keli Vilniaus tabore praleisti metai jai neleidžia nusisukti nuo savo tautiečių – ji nusprendė prisidėti prie veiklos, kurios dėka tos šeimos, kurios nori ištrūkti iš taboro, gautų tokią galimybę.

Vilniaus tabore atsidūrė būdama keturiolikos

„Esu pusiau romė. Mano tėvas yra romas, o mama – lenkė, todėl ir vardas mano lenkiškas, o ne čigoniškas“, - pasakojo mergina.

Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdomoje programoje „Gyvoji biblioteka“ dalyvaujanti romė, įvairiuose renginiuose atsakinėjanti į visus smalsuolių klausimus apie romų gyvenimą, tikina neįsižeidžianti pavadinta čigone. Svarbus ne pats tautybės pavadinimas, o požiūris į ją. Paklausta, kaip reaguojanti į planus išardyti Vilniaus taborą griaunant jame esančius nelegalius statinius, Božena atvirai prisipažino: „Mano tėvai taip pat gyvena tabore. Dėl jų tikrai širdį skauda. Jie nori ištrūkti iš taboro, nenori ten gyventi, bet kiek tėvas ir mama ieškosi darbo, nieko neranda. Jie tiesiog negalėtų nuomotis buto kur nors kitur“.

Pati Božena užaugo mieste. Iš pradžių su šeima ji gyveno Vilniuje, vėliau tėvai ūkininkavo Trakų rajone. Kai verslas žlugo ir tėvams nepavyko susirasti jokio kito darbo, neliko kitos išeities, kaip vykti į taborą. Tuomet jai buvo 14-ka.

„Kai mes atvykome į taborą, tėvas man uždraudė lankyti mokyklą. Tuomet buvau septintoje klasėje ir labai dėl to verkiau. Aš norėjau baigti mokyklą, norėjau išbandyti modelio karjerą – jau mane buvo priėmę mokytis, kad tapčiau manekene. Tačiau ta svajonė taip ir liko neįgyvendinta dėl tėvo draudimų. Jam buvo gėda, kad lankysiu mokyklą, be to, jis tikėjosi, kad mums atvykus į taborą pas mus lankysis žmonės, kurie, mane pamatę, norės, kad ištekėčiau už jų sūnaus. Jis labai norėjo mane kuo greičiau ištekinti, tačiau jam nepavyko – ištekėjau tik būdama 18-kos.

Taigi tėvas mane ištekino už romo, su kuriuo mes vėl gyvenome mieste. Tačiau gyvenimas nesusiklostė ir mes išsiskyrėme. Po skyrybų metus dar pabuvau tabore pas tėvą, tačiau galiausiai išėjau gyventi pas savo močiutę – mamos mamą, nes supratau, kad nenoriu daugiau tokio gyvenimo, koks vyko tabore. Aš nenorėjau ir vėl ištekėti už romo ir visiškai priklausyti nuo vyro. Pagal romų tradicijas svarbiausias šeimoje yra vyras, jis viską sprendžia, o man tai nepriimtina. Aš pati noriu jaustis žmogumi, noriu realizuoti save“, - savo gyvenimo peripetijų neslėpė mergina.

Božena teigia už daug ką dėkinga savo močiutei, kuri jai padėjo žengti pirmuosiu savarankiško gyvenimo žingsnius. Su jos pagalba romė pradėjo dirbti, o galėdama pati save išlaikyti pasijuto laisvesnė.

„Dirbdama susipažinau su daugybe žmonių – ir lietuvių, ir kitų tautų atstovų. Jie su manimi labai gražiai bendrauja, nieko bloga apie save niekada nesu girdėjusi. Dabartinis mano vyras – taip pat lietuvis. Tiesa, kai susipažįstu, žmonės labai dažnai manęs klausia tautybės. Darbindamasi taip pat išgirstu tokį klausimą. Kai darbinausi į vieną prekybos centrą, manęs iškart paklausė, kokios esu tautybės. „Koks skirtumas, Lietuvoje toks klausimas laikomas diskriminacija“, - atkirtau. Tačiau jie vis tiek bandė iškvosti – esą įdomu, gal esu indė, armėnė ar dar kažkas. Tuomet atrėžiau, kad mano tėvas – negras. Visi, aišku, apstulbo, ir tyrinėjo mane ieškodami juodaodžiams būdingų bruožų“, - juokėsi pašnekovė.

Dauguma šeimų pačios norėtų ištrūkti iš taboro

Božena teigia jau nebeslepianti savo tautybės ir drąsiai sakanti, kad yra čigonė. Tuomet žmonės tradiciškai jos klausia, ar mokanti burti. „Tačiau turiu juos nuvilti. Burti nemoku. Kai kurios mano tautybės moterys gal ir iš tiesų moka, bet aš niekada tuo nesidomėjau“, - tikino mergina.

Šiuo metu romė mokosi vakarinėje vidurinėje mokykloje, esančioje Vilniaus tabore, Romų visuomenės centre, dalyvauja Romų integracijos namų veikloje. „Sieksime bendradarbiauti su kitomis romų organizacijomis, bandysime vykdyti kažkokius projektus, kurie atneštų naudos romų bendruomenei – kad romai turėtų galimybių ir mokytis, ir dirbti, ir realizuoti save, kad pažvelgtų į gyvenimą truputį kitomis akimis“, - norėtų pašnekovė.

Anot jos, tabore yra žmonių, kurie nori iš jo ištrūkti, tačiau, kad ir kaip jie stengtųsi, susirasti darbo jiems nepavyksta.

„Tikrai nėra taip, kad tabore visi pardavinėja narkotikus. Dauguma žmonių to nedaro, tačiau dėl tos mažumos šešėlis krenta ant viso taboro. Aš žinau, kad mano tėvai tikrai nepardavinėja narkotikų, ir pažįstu daug kitų šeimų, kurios to nedaro, nori ištrūkti iš taboro, dirbti ir gyventi kitaip. Ten gyvenimas iš tiesų ne koks. Pavyzdžiui, mano tėvai norėtų gyventi ten, kur šalia visai nebūtų romų. Tiesiog būtų ramiau“, - pasakojo Božena.

Apie problemas, susijusias su romų integracija į visuomenę, būtinybę lavinti jų socialinius įgūdžius seniai kalba ir specialistai, dirbantys su socialinės atskirties grupėmis. Nacionalinio socialinės integracijos instituto direktorė Neringa Jurčiukonytė, komentuodama prieš mėnesį vykusią pastatų griovimo akciją Vilniaus tabore, teigė, kad toks veiksmas nesprendžia problemų, susijusių su Kirtimų gyvenviete, iš esmės.

„Jei pasikalbėtumėte su žmonėmis, nė vieno laimingo čia gyvenančio nėra, jie patys puikiai supranta, kad situacija yra problematiška, netgi bando išsinuomoti būstą kitur, bet jiems neretai nepavyksta tai padaryti dėl tautybės. Būtina imtis kompleksiškų problemos sprendimo būdų, ieškoti dialogo su romų bendruomene ir romų integracijos srityje veikiančiomis organizacijomis. Pastarosios gali pasiūlyti kompleksiškų ir pažangių inovacijų, kurios prisidėtų prie romų atskirties, skurdo sąlygotų problemų sprendimo esmės“, - teigė N. Jurčiukonytė.