aA
Šįsyk, skaitytojai, Jūsų laukia kiek neįprastas interviu. O neįprastas jis dėl sielą jaudinančių aplinkybių, kurios neleido vieną eilinę dieną redakciją pasiekusiam skambučiui likti tarp daugelio kitų. Pasakojimas, kurį netrukus skaitysite, apie pacientę ir jos gydytoją, apie tamsią neviltį ir šviesų stebuklą, sukurtą didingos žmogiškumo jėgos.
Gintarė Paškevičienė
© Algimantas Barzdžius

Liga vos nenulydėjo Anapilin

„Mano situacija buvo siaubinga, – vos tragedija nepasibaigusią savo istoriją pradeda kraštietė Zofija Tuskevičienė. – Prieš kelias savaites susirgau gripu. Pasirodžiau Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre dirbančiai savo šeimos gydytojai Gintarei Paškevičienei. Ji mane su aukšta temperatūra (39,6) priėmė be eilės. Po penkių dienų išryškėjo komplikacijos – plaučių uždegimas. Gydytoja pasakė, kad geriausia būtų gultis į ligoninę, bet aš to padaryti negalėjau, nes namie turiu rūpintis dviem neįgaliais vaikais. Be to, dar sergu nepagydoma plaučių liga. Tada gydytoja skambino Kauno infektologams, Kėdainių pulmonologams ir derino vaistus, kad galėtų mane, besigydančią namie, išplėšti iš ligos gniaužtų.“

Už tai, kad šiandien ponia Zofija vis dar yra šiame pasaulyje ir gali rūpesčiu apglėbti savo šeimą, ji tiki esanti dėkinga vienam žmogui – savo šeimos gydytojai.

„Gydytoja G. Paškevičienė net išvykusi į užsienį aplankyti ten gyvenančios savo mamos, vis tiek man skambindavo po du kartus kiekvieną dieną klausti, kaip aš jaučiuosi, – susigraudinusi kalba Zofija. – Man trūksta žodžių, kad galėčiau nupasakoti šios gydytojos rūpestį pacientu. Ji tikrąja to žodžio prasme išsaugojo mano gyvybę, nes buvau ant mirties slenksčio.“

Gintarė Paškevičienė
Gintarė Paškevičienė
© Algimantas Barzdžius


Ašaros riedėjo ir pacientei, ir gydytojai

„Po trijų savaičių nuvykau pasimatyti su gydytoja ir jai padėkoti, – pasakojimą tęsia kraštietė. – Mane pamačiusi gydytoja net apsiverkė. Kur Jūs matėte tokį gydytoją, kuris verktų dėl visiškai svetimo žmogaus? – ašarų jau nebesulaiko moteris. – Pas G. Paškevičienę gydausi trejus metus. Tokio gero, atsidavusio žmogaus neteko matyti. Mano širdyje netelpa dėkingumas, kurį jaučiu šiai gydytojai. Jauna ir tokia nuostabi moteris, skirianti tiek daug dėmesio ligoniui. Ne tik medicininė priežiūra, bet ir neaprėpiamas jos dvasinis palaikymas, paguoda ir įkvėpimas gyventi man labai padėjo.“

Po šio atvira Zofijos išpažintimi tapusio pasakojimo man viduje liko viena – ramybę ir džiaugsmą teikiantis žinojimas, kad ne tik profesine išmintimi, bet ir jautria siela gydančių medikų esama ne vien kuriame nors iš pasaulio didmiesčių, bet ir mažame taškelyje Lietuvos centre – Kėdainiuose. Zofijos istorija verčia tikėti – stebuklai išties vyksta. Bet kas juos kuria? Atsakymas – magiška jėga, slypinti kiekvieno iš mūsų viduje – žmogiškumas. Tad kviečiame susipažinti su gydytoja, kuri pacientams skiria ne tik vaistus, bet ir savo rūpestį, tikėjimą bei... dalelę širdies.

Jie tokie pat kaip mes

– Gydytoja, pokalbį pradėkime nuo paprastų dalykų. Mes, eiliniai žmonės, dažnai įsivaizduojame, kad gydytojai tai jau moka gyventi tobulai: ryte mankšta, sveiki pusryčiai, pozityvios mintys, o likusi dienos dalis preciziškai sustyguota pagal sveikatos specialistų rekomendacijas. Žodžiu, geležinė dienotvarkė ir geležinė sveikata. O kaip iš tiesų – gydytojai panašūs į savo pacientus – paprastus žmones?

– Gydytojai, kaip ir jų pacientai, taip pat yra žmonės (nusišypso) ir kiekvienas turime savo ritmą. Mano ritmas gana intensyvus ir sveikatos specialistų rekomenduojama dienotvarke, deja, pasigirti negaliu. Labai daug dirbu – šiuo metu net trijose darbovietėse. Tad norėdama nepervargti ir išlikti energinga puoselėju vieną ritualą – kiekvieną vakarą stengiuosi skirti valandą tik sau. Kaip sakau, einu šventą ėjimą – penkis kilometrus. Kadangi kitokioms treniruotėms laiko nelieka, ėjimas mane gelbėja.

Gintarė Paškevičienė
Gintarė Paškevičienė
© Asmeninio archyvo nuotr.


– Anksčiau gydytojas prilygo kone Dievui, nes gebėjo gelbėti žmogaus gyvybę. O ar jaučiate šiandien šios profesijos prestižą, turint galvoje, kad gydytojams netgi tenka derėtis su valdžia dėl geresnių darbo sąlygų?

– Gydytojo profesijos prestižas visuomenėje gerokai kritęs: tiek finansiniu požiūriu, tiek kolegų, tiek ir pačių pacientų. Džiaugiuosi, kad bent mano pacientai išties vertina mano darbą. Tai leidžia tikėti, kad gydytojo profesija išties svarbi. Gaila, kad visuomenėje pagarbos gydytojui mažai belikę: kas nori, gali bet kada išdėti gydytoją į šuns dienas ir gydytojas būdamas teisus lieka neapgintas. Tai labiausiai skaudina.

Mokytoja, policininkė, o galiausiai – gydytoja

– Esate jaunosios kartos gydytoja. Kas jauną žmogų paviliojo į mediciną – labai kruopščią, atsakingą ir sudėtingą sritį?

– Kadaise norėjau būti ir mokytoja, ir policininkė. Kadangi man labiausiai sekėsi biologijos mokslai, tai mane mokytoja Nijolė Naujokienė labai įkvėpė ir dėdama daug pastangų ruošė medicinos studijoms. Ji man buvo pati geriausia mokytoja.

Taigi biologija man labai sekėsi ir tetos pakalbinta nuo 9–10 klasės ties svajone tapti gydytoja ir apsistojau. Nors, būsiu atvira, atrodė, kad vilčių nebus, nes ir valstybiniai egzaminai sudėtingi, ir konkursai į šią sritį buvo dideli. Bet kruopštus pasiruošimas, puiki mokytoja, mano pačios ryžtas vedė į priekį ir pavyko įstoti netgi į nemokamas medicinos studijas. Esu nepaprastai laiminga (šypsosi).

– Dabar gydytojo profesija išgyvena sudėtingus laikus. Niekada neteko gailėtis šio pasirinkimo?

– Tikrai ne. Jaučiuosi savose rogėse ir jomis važiuoju labai sklandžiai.

– Ar prisimenate pirmąsias savarankiško darbo dienas? Kaip jautėtės?

– Puikiai prisimenu. Buvo visiškai nedrąsu (nusijuokia). Nors esu grynakraujė kėdainietė, bet į pirmąją darbovietę – Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centrą, atėjau nieko nepažinodama. O dabar galiu sakyti, kad čia užaugau kaip gydytoja.

Pirmos dienos buvo tikrai sunkios, nes ką tik baigęs mokslus dar netvirtai jautiesi. Džiaugiuosi, jog kolegos buvo tokie, kad visada jaučiau jų draugišką petį, vadovybės palaikymą, geranoriškumą, o ir su manimi besidarbuojanti sesutė be galo gera. Taip aš ir užaugau – stresas po truputį mažėjo, o žinių bei patirties daugėjo, taigi dabar jaučiuosi tvirtai ir dirbu užtikrintai.

Gintarė Paškevičienė
Gintarė Paškevičienė
© Asmeninio archyvo nuotr.


Buvę mokytojai tapo pacientais

– O kodėl grįžote į gimtąjį kraštą? Daugelis bet kokių sričių specialistų žvalgosi perspektyvų didžiuosiuose miestuose.

– Kaune mokiausi ir gyvenau gana ilgą laiką, bet šis miestas manęs visiškai netraukė. Atsitiktinai sužinojau, kad Kėdainių PSPC reikia gydytojų ir mudvi su kurso drauge atėjusios iki dabar čia sėkmingai darbuojamės.

– Užsienis pasiruošęs mūsų šalies medikus sutikti nutiesęs raudoną kilimą ir pasiūlęs puikias darbo sąlygas. Negalvojote apie galimybę dirbti svetur?

– Puikią galimybę kurti karjerą svetur turėjau, nes mano mama užsienyje gyvena nuo tada, kai baigiau mokyklą. Pradėjusi studijuoti pasvarstydavau apie perspektyvas už Lietuvos ribų. Vis tik šios mintys kuo toliau, tuo labiau tolo ir likau dirbti gimtinėje. Iki šiol neapsigalvojau. O pinigai gyvenime dar ne viskas.

– Galbūt tai kalba patriotės širdis?

– Nelaikau savęs ypatinga patriote. Tiesiog svetimame krašte ir liksi svetimas, o jausmas, kai gimtame mieste esi savas, aplink žmonės, kuriuos seniai pažįsti, yra labai brangus. Lietuvoje mano šaknys. Čia gera ir smagu dirbti. Gydau netgi savo mokytojus ir bendraklasius.

– Labai smalsu, kaip jaučiatės, kai gydymosi planą pateikiate savo mokytojams?

– Jausmas labai įdomus (šypteli). Mokytojams nepavyksta į mane, savo buvusią mokinę, kreiptis „tu“. Bandau juos auklėti (juokiasi), bet jie vis tiek kreipiasi „jūs“. Matyt, negali viduje perlipti per tą baltą chalatą. Jaučiu didelę savo buvusių mokytojų pagarbą man ir mano profesijai.

Viltis tirpo, bet įvyko stebuklas

– Nors daugelis tikisi, kad gydytojas yra stebukladarys, bet per darbo metus greičiausiai teko įsitikinti, jog pasitaiko atvejų, kai paciento visiškai pagydyti neįmanoma. Lengva su tuo susitaikyti, kai žinote, kad ligonis į gydytoją sudeda visas viltis ir didžiulius lūkesčius?

– Taip, iš tiesų jaučiu didžiulius pacientų lūkesčius, bet kartais jų pateisinti neįmanoma. Dažniausiai sunkiomis ligomis sergantys žmonės yra linkę neigti, nepripažinti savo sunkios ligos ir vis tikisi, kad gulėdami patale jie eis, dirbs, nors iš tiesų jiems sunku net iš lovos atsikelti. Tada tikrai būna sudėtinga.

O kartais būna ir visiškai atvirkščiai. Pavyzdžiui, mano pacientės Zofijos atvejis. Buvo momentų, kai aš tikrai buvau praradusi viltį, kad ši moteris išsikapstys. Negaliu paaiškinti, kaip mums bendromis jėgomis vis tik pavyko grąžinti Zofijai sveikatą. Tai nuostabus ir nepaprastai daug džiaugsmo suteikęs atvejis (šypsosi).

Dažniausiai sunkiomis ligomis sergantys žmonės yra linkę neigti, nepripažinti savo sunkios ligos ir vis tikisi, kad gulėdami patale jie eis, dirbs, nors iš tiesų jiems sunku net iš lovos atsikelti. Tada tikrai būna sudėtinga.
G. Paškevičienė


– Iš jaudinančio Zofijos pasakojimo apie Jūsų rūpestį supratau, kad Jums, gydytoja, medicina yra gerokai daugiau nei tik darbas.

– Šeima, žinoma, man yra prioritetas. Bet gydytojo profesija aš tikrai gyvenu. Šis darbas man reiškia labai daug. Kai pernelyg įsijaučiu, tai apsunkina gyvenimą, bet kartais situacijos būna tokios sudėtingos, kaip štai Zofijos, kad negali užverti kabineto durų ir pasakyti „mano darbo laikas baigėsi“. Arba jei rekomenduoji žmogui gultis į ligoninę, o jis nesutinka, paprasčiausiai paprašyti jo pasirašyti ir ramiai sau išeiti namo. Negali palikti paciento vieno su savo bėda. Kai kartu su juo išgyveni sudėtingas situacijas, užsimezga ganėtinai artimas ryšys.

– Negaliu pamiršti, kai kalbėdama apie Jus Zofija net graudinosi.

– Paskui kalbėdamos mes abi verkėme (šiltai nusišypso).

– Matau, kad esate labai jautrus žmogus. Ar tai netrukdo darbe?

– Išties esu jautrus žmogus, bet sugebu suimti save į rankas ir išlaikyti šaltą protą. Vis tik toks atvejis, kad verkčiau drauge su paciente, kaip nutiko su Zofija, galbūt tėra antras per visus aštuonerius mano darbo metus. Tokios akimirkos nėra kasdienybė. Tiesiog tai labai sujaudino.

– Ką širdyje palieka tokios minutės?

– Jos yra kažkas nenusakomo ir labai įkvepia. Tai didžiausia paciento padėkos išraiška.

Gydyti lengviau, kai pažįsta šeimą

– Akivaizdu, šeimos gydytojui dalį paciento vizito laiko tenka būti ir psichologu, ir tiesiog žmogumi, kuris išklauso. Tad koks tikrasis šiuolaikinio šeimos gydytojo darbas?

– Didžiąją dalį savo pacientų pažįstu nuo darbo pradžios, gydau šeimomis, tad žinau įvairias asmeninio gyvenimo aplinkybes. Kartais, kai matau, kad žmogui kažkas negerai, esu tikra, jog sveikata sušlubavo dėl tam tikrų įvykių šeimoje. Tos papildomos žinios ir galimybė gerai pažinoti pacientą labai padeda gydytojui.

– Jūsų darbe reikia begalinės kantrybės, atjautos, vidinės tvirtybės. Kad tai turėtum ir dar galėtum pasidalinti su pacientais, pirmiausia kažkas turi pastiprinti patį. Kas, gydytoja, yra Jūsų stiprybė?

– Mano stiprybė yra mano šeima: vaikas, vyras, taip pat mama, nors ji ir toli.

– O šeima nepyksta, kad esate taip stipriai atsidavusi darbui?

– Neslėpsiu, tokių situacijų tikrai buvo, bet aš savęs negaliu pakeisti. Šeimai tenka susitaikyti, kad mano darbas drauge yra ir mano gyvenimo būdas (reziumavusi nusišypso).

Keliautoja

– Galbūt turite mielų hobių, kurie padeda atitrūkti nuo minčių apie darbą?

– Nuo įprastos kasdienybės visiškai „atsijungiu“ keliaudama. Esu iš tų, kurie vos grįžę iš kelionės iškart ima planuoti kitą. Atostogaudama dažniausiai viską pamirštu. Nors štai Zofijos atveju nepavyko. Negalėjau ramiai gyventi nežinodama, kokia pacientės būklė, todėl ne kartą skambinau ir teiravausi.

Gintarė Paškevičienė
Gintarė Paškevičienė
© Asmeninio archyvo nuotr.


– Kad jau prakalbome apie atostogas, kokias keliones renkatės: esate komfortiško poilsio mėgėja ar ekstremalių iššūkių entuziastė?

– Kadangi mano vaikas nedidelis, tai pastaruoju metu su šeima rinkdavomės poilsines keliones. Bet šiaip patinka tokios, kur gali daug pamatyti, reikia įveikti didesnius atstumus pėsčiomis, gali kopti ir iš viršaus grožėtis atsiveriančia panorama. Dabar jau ir atžalą pratiname prie aktyvaus laisvalaikio.

O atostogų kryptys visada būna tik šilti kraštai. Šaltis manęs neviliojo. Slidinėjimas ne man (šypsosi).

Sveikatos receptas

– Šiuolaikinio žmogaus gyvensena neretai sulaukia gausybės specialistų kritikos strėlių. Jei galėtumėte savo nuožiūra iš moderniųjų laikų visuomenės gyvenimo būdo pašalinti kelis nesveikus dalykus, kokie jie būtų?

– Pirmiausia pašalinčiau nuolatinį skubėjimą, per kurį nukenčia žmogaus sveikata ir nelieka galimybės tinkamai maitintis. Taip pat – judėjimo stoką ir nuolatinį stresą.

– Tikiu, jog skaitytojams būtų įdomu sužinoti ir galbūt patiems pritaikyti Jūsų sveikatos receptą. Ką darote, kad kiekvieną dieną jaustumėtės puikiai?

– Kadangi rekomenduoju savo pacientams, todėl mielai siūlau ir jūsų skaitytojams kas vakarą nueiti bent po penkis kilometrus. Man tai tapo tikru geros savijautos atradimu. Ačiū mamai, nes tai pasiūlė būtent ji.

Minėto įpročio laikausi jau ilgiau nei pusmetį. Anksčiau kasmet tokiu laiku būdavau sirgusi vieną ar du kartus, o šiemet nesirgau. Kasdienis judėjimas gryname ore stiprina imunitetą.

Važiuodama į darbą ties Pelėdnagiais matau kai kuriuos savo pacientus žingsniuojančius su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Labai smagu pasidaro (nusišypso). Taigi, rekomenduoju nepamiršti kasdienio judėjimo ir, kiek įmanoma, sveikesnės mitybos.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(30 žmonių įvertino)
4.5667

Top naujienos

Emigruoti gydytojo nepaskatino net 11 tūkstančių alga: kodėl ne kartą atmetė pasiūlymus ir liko Lietuvoje (18)

Save grynakrauju kauniečiu pristatantis 45 metų šeimos gydytojas Giedrius Tytmonas sako, kad yra...

Tyrimas parodė neįtikėtiną juodosios organų prekybos mastą: turtuoliai donorus rinkosi iš katalogų (86)

„ Al Jazeera “ kanalo atliktas tyrimas atskleidė, kad viena Egipto ligoninė ir Jemeno...

Peržiūrėjusios savo šiukšles draugės pasiryžo įkurti verslą: svarbiausia – „neperdegti” (1)

„ Zero waste “ yra judėjimas, gyvenimo būdas, o kai kam ir filosofija. Visų šį judėjimą...

Jubiliejinis Birutės Petrikytės koncertas baigėsi skandalu: scenos grandai jaučia kartėlį (96)

Penktadienio vakarą Palangos koncertų salėje įvykęs jubiliejinis dainininkės Birutės...

„Žalgirio“ akiratyje – ryškiausios žvaigždės: kaip Romanovas prašė pasidomėti Bryanto ir Gasolio kaina (9)

Kobe Bryantas , Pau Gasolis , Kevinas Durantas , Dwightas Howardas . Ryškiausios NBA žvaigždės...

Vilniuje mylimajam amžiną meilę prisiekė žinomas modelis Justina Kazlauskytė (24)

Iš Biržų kilęs modelis Justina Kazlauskytė gyvena pakiliausiomis nuotaikomis. Šiandien ji su...

Privertė pasijusti tikru narkobaronu: pareigūnai kratos metu sandėlyje rado šešias tonas kanapių (186)

Pluoštinių kanapių ūkį įkūręs vyras nesitikėjo, kad siųsdamas mėginį galimai būsimiems...

Kaip vienas miestelis prie Volgos pasėjo chaosą Europos naftos rinkoje (32)

Nikolajevkos gyventojai nelabai turi apie ką liežuvauti nuo tada, kai mirė degtinės muziejaus...

Šeštasis „Auksinis batelis“ Messi nepradžiugino: negaliu pamiršti to, kas nutiko Liverpulyje

Kylianui Mbappe baigus savo įvarčių medžioklę Prancūzijos „Ligue 1“ čempionate,...

Dešimt faktų, kurie rodo, kad jūsų vaikas – gabus (4)

Daugelis mamų ir tėčių savo atžalą laiko talentinga, tačiau dauguma vaikų – genijai tik savo...