„Aš eičiau su tais, kurie sutiktų, ką aš sakau“, – laidoje į klausimą, ar eitų į naują koaliciją, atsakė R. Janutienė. „Mes specifiniai kandidatai“, – save apibūdino K. Krivickas. Interviu K. Krivickas bei R. Janutienė taip pat atsakė, kokie prioritetai Seime jiems būtų svarbiausi ir kodėl nusprendė bandyti kandidatuoti.

– Ponia Janutiene, kodėl nusprendėte kandidatuoti į Seimą ir pasukti į politiką?

– Kalba, kad turėčiau eiti į politiką, yra labai sena. Tą mintį man diegė daugelis žmonių ir ilgą laiką. Kitaip sakant, susiklostė labai daug dalykų. Visų pirma, šią mintį man pakišo Kristupas Krivickas, su kuriuo mes vieninteliai užsiimame jau beveik mirštančiu žanru – socialine publicistika. Daugiau niekas neužsiima tų mažų žmonių gynimu prieš galios žmones. Kristupas Krivickas man pasiūlė pirmasis, paskui – Naglis Puteikis.

Gal ne tai buvo pagrindinis motyvas priimti Centro partijos pasiūlymą. Visų pirma, prisiminiau Sąjūdžio laikų bičiulį Romualdą Ozolą. Tai buvo tas sentimentas, kuris mane privertė. Politikas Urbšys man buvo pasakęs, kad jeigu politikoje tavęs neišduoda du kartus, tai tu esi prastas politikas.

– Kas ir kada anksčiau jus viliojo?

Kristupas Krivickas, Rūta Janutienė

– Daugybę kartų. Šiandien Gabrielius Landsbergis labai išsigando mano ėjimo. Pirmasis siūlymas buvo ne man, bet mano vyrui buvo, kai aš dirbau LNK, kai paskambino vienas iškilus konservatorius ir siūlė jam eiti į pirmą dešimtuką. Tegul jis pats pasako. Ponas Razma gal nesakys šiandien, kad aš meluoju, bet buvo toks skambutis. O man paskutinis šuoras pasiūlymų buvo prieš Europos Parlamento rinkimus, bet aš supratau, kad ten manęs reikia tik tam, kad timpteltų sąrašą.

– Bet ar Jūs galite įvardyti, kas siūlė?

– Kadangi aš jiems atsakiau neigiamai, dabar ir negaliu sakyti. Aš neįvardysiu tų žmonių.

– Kodėl jūs atsisakydavote?

– Čia yra karjeros keitimas. Tie sprendimai yra labai nelengvi. Aš mačiau, kad erdvė tuo, kuo aš užsiimu, ji siaurėja ir siaurėja. Mano darbas buvo „Paskutinė instancija“, laida „Patriotai“, kur mes važiuodavome pas žmones, kuriuos smarkiai skriaudžia. Už ką užsidirbau paskutinius santykius su darbdaviu, tai už Labanoro girią. Man sakė nedaryti, bet aš padariau tris reportažus vietoje vieno. Kita tema buvo vaikų įstatymas, kuris leido paiminėti vaikus dėl įtariamo psichologinio smurto ir kt. dalykų. Pasigirsiu, kad visi vaikai, kurių šeimose mes buvome, į šeimas grįžo. Šiai mano veiklai mažėjo erdvės. Žiniasklaidoje nebeliko vietos žurnalistikai.

Rūta Janutienė

– Kai baigėte darbą Lietuvos ryto televizijoje, sakėte, kad sulaukėte daugybės įdomių pasiūlymų. Ar mes gerai suprantame, kad tarp tų pasiūlymų nebuvo susijusių su žiniasklaida?

– Buvo. Vienas iš tų pasiūlymas buvo toks – kurti ir gauti rėmimą, toks kaip Laisvės televizijos variantas. Buvo įdomu, bet aš niekada neisiu dirbti, nekursiu žiniasklaidos priemonės, kuri yra priklausoma nuo kažkokio konkretaus sponsoriaus. Nebūkime naivūs, nes tam, kad generuotume tokią paramą, reikia su ištiesta ranka eiti pas valdžią, reikia eiti pas verslo žmones ir galų gale reikia turėti partinių draugų.

– Kas jus kvietė iš žiniasklaidos?

– Aš pasakysiu, kad aš šiam siūlymui pasakiau ne. Man buvo rimtai pasiūlyta, tai buvo didesnis kanalas nei Laisvės televizija. Jūs galite daug kartų klausti, bet aš atmečiau pasiūlymą, to nebus.

– Žiniasklaidoje jūs buvote ne vieną dešimtmetį. Kodėl į politiką?

– Čia yra klausimas žmogaus, kuris nestovėjo ant Sąjūdžio barikadų. Mano pirmas darbas žiniasklaidoje buvo laikraštyje „Žalioji Lietuva“. Mes visada buvome kažkiek kitokie. Dabar susidarė situacija, kai žurnalistai apsimeta, kad jie neturi nuomones, apsimeta, kad jie neformuoja nuomonės, kad žinių laidos yra objektyvios, nors jos realiai daro selekciją, kas yra svarbu, o kas yra nesvarbu. O aš ilgą laiką užsiiminėjau nuomonių žurnalistika. Tai yra toks darbas, kur tu vis tiek susidarai nuomonę ir ją atvirai paskelbi. Mano veikloje aš kartais net piktnaudžiaudavau, kai žmonės manęs paprašydavo padėti.

Rūta Janutienė

Jūs naudodavotės žiniasklaidos priemone?

– Taip. Priemone, kuri gali padėti žmonėms. Aš tai dariau visą laiką ir Krivickas darė taip pat visą laiką. Jeigu žmogus, kuris susidūrė su antstoliais, kviesdavau specialiai tuos žmones. Aš specialiai pakviesdavau nukentėjusį žmogų, specialiai pakviesdavau advokatą. Maža to, per reklamines pauzes paprašydavau advokato, neprašant pinigų, padėti žmogui. Niekada nesinaudojau vardan galios žmonių, bet dėl žmonių, kurie negauna pajamų.

– Kodėl jūs nusprendėte iš ketvirtosios valdžios pereiti į pirmąsias pozicijas?

– Iš tiesų, aš galėsiu daryti tą patį. Su Ramūnu Karbauskiu mes apie tai ilgai kalbėjome, nes jis man pasiūlė, o aš sakiau, kad aš turiu kitų pasiūlymų. Jis man pasakė vieną dalyką, kad politika yra didesnis arsenalas galimybių daryti tai, ką aš dariau. Kada jūs paskutinį kartą matėte, kad koks nors žurnalistas imtų ne rezonansinę bylą, medžiagą, bet bylą, kur žmogui nurėžė žemės dalį, iš kurio atėmė vaiką.

– Pone Krivickai, paskutiniuose EP rinkimuose jūsų partija liko aštunta, į Seimą nepapuolėte 2016 metais, nebuvote išrinktas į Vilniaus tarybą. Kuo jus traukia ši vieta?

– Dar aš dalyvavau pakartotiniuose rinkimuose Anykščių-Panevėžio apygardoje, patekau į antrą turą. Visų pirma, aš esu Lietuvos Respublikos pilietis, patriotas ir penkių vaikų tėvas, man nėra vis vien, kokioje šalyje mes gyvename. Politika yra tas veikimo laukas, kuris mūsų ateitį programuoja. Neklausk, ką Lietuva tau duos, bet ką tu jai gali duoti.

– Bet jūs jau keturis kartus bandėte ir nesėkmingai.

– Žinote, man svarbu ne kaip ateiti, o ką nuveikti. Nuo 2016 metų praėjo dar net nepilna kadencija. Per tą ciklą įvyko daug rinkimų, bet mes pasiekėme nemažai pergalių politikoje. Pavyzdžiui, labai sėkmingas Antikorupcinės Kristupo Krivicko ir Naglio Puteikio koalicijos. Tuo metu tai pribloškė politologus ir žurnalistus, nes mes pasirodėme daug geriau nei dauguma didžiųjų partijų. Mes surinkome virš 6 proc.

Kristupas Krivickas

Deja, mums pritrūko iki 7 proc. Tačiau tada prasidėjo partijos stiprėjimas. Tie 6 procentai ir tolesnis sėkmingas dalyvavimas rinkimuose. Organizuoti tos partijos veiklą, didinti žinomumą – mano darbas. Ji dabar yra labai žinoma. Taip pat ir Rūtos prisijungimas prie komandos, tiek ir Antano Guogos. Tai yra dalykai, kurie judina Centro partiją. O rezultatas yra pasiektas toks, kad mes per 3 metus iš vieno procento partijos su 0 dotacijos, tapome jau dabar apklausose peržengianti 5 proc. barjerą. Mes jau pasiekėme 200 tūkst. eurų dotaciją. Tai leis mums konsoliduotis, jungti pajėgas, kviesti Juozaitį.

– R.J.Reikia pridurti, kad dabar vyksta derybos su daugybe viešąjį interesą ginančių, bet einančių po vieną jėgų.

– K.K.Derybos nėra tas žodis, mes kalbame, kaip konsoliduotis. Pavyzdžiui, su Arvydu Juozaičiu. Pagrindinė žinia yra ta, kad mes siekiame jo prisijungimo. Mes norėtume konsoliduoti ir daugiau mažųjų partijų, galime kalbėti apie tautininkus, galime kalbėti apie jaunąją Lietuvą, galime kalbėti apie tą patį Antaną Guogą, kuris galėtų būti vienas iš sąrašo lyderių 2020 metais Centro partijos. Politika nėra matuojama tik surinktais procentais ir gautu postu.

– Bet galbūt rinkėjai yra šiek tiek pasimetę. Jūs bandėte laimėti Seimo rinkimus, Savivaldos rinkimus, Europos Parlamento rinkimus. Atrodo, kad jūs bet kokia kaina, bet kokiais rinkimais bandote papulti į valdžią. Kodėl taip blaškotės?

– Visų pirma, ne į valdžią. Valdžia yra toks dalykas, kuris turi labai neigiamą konotaciją. Aš labai nenorėčiau savęs taip vadinti, aš neinu į valdžią. Aš noriu dalyvauti politikoje, keisti dalykus. Tai nėra blaškymasis. Dalyvavimas rinkimuose lemia tai, kad aš sėdžiu čia, kad mes diskutuojame apie mūsų partiją, kad žmonės susidomi. (…) Dauguma man sako, kad tradicinės šeimų eitynės buvo „piarinis“ žingsnis, siekiant susikrauti politinį kapitalą. Aš sakau, kad viešai rinkėjams deklaruoju, kokios yra mano vertybės.

– Ponia Rūta, jus rinkimuose nusprendė kelti neparlamentinė Centro partija ir „valstiečiai“. Ramūnas Karbauskis teigė, kad – citata: „Daugeliu atvejų sutampa mūsų požiūris į tai, kas vyksta valstybėje, ji pritaria Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos tikslams.“ Gal galite tiksliai įvardyti, kas ir kur tiksliai sutampa?

– Valstiečiai dabar yra labai neigiamai pateikiami. Tiek yra prikalbėta, kad nesimato esmė, kas man yra valstiečiai. Aš ten mačiau iš pat pradžių savo bendraminčius, kurie kartu su partija ėjo. Ten daugybė visuomenininkų, kure ėjo ginti viešojo intereso, kalbėdami apie vaiko pinigus, kad reikia diegti universalias pajamas, derėtis su galios žmonėmis.

– Alkoholio pardavimo apribojimas nuo 21-erių. Pritariate?

– R.J.Taip, tai yra labai nepopuliarūs sprendimai, valstiečiai juos priimdami aukoja savo reitingus, bet nuvažiuokite dabar į Jurbarką pas tą mergaitę, kur ją sudaužė, ir jūs jai pasakykite, kad reikia gerti pradėti gal nuo anksčiau.

– Jūs kovojate prieš miškų kirtimą, bet į Seimą einate su ta jėga, kuri buvo įteisinusi, bet vėliau atšaukė plynus kirtimus. Tai nesikerta su Jūsų vidinėmis nuostatomis?

– Nuo tada, kai jis buvo įteisintas, jis nemažėja. Kai mes važiavome jau paskutinį kartą, ten jau buvo labai daug plynų kirtimų. Kas dabar kerta medžius, kuriuose sėdi paukščiai? Kerta liberalai, Šimašius. Taip yra negerai.

K.K.Reikia pasakyti, kad didžiausias blogis, pavadinkime tai tokiu aštresniu žodžiu, yra lobistai, kurie siekia ir spaudžia nesvarbu, kokios sudėties Seimas, jie ateina ir sako, kad mums reikia kirsti, nes ten yra pinigai. Jie daro tą spaudimą visiems.

– Dar vienas opus klausimas – Baltarusijos elektrinė prie Astravo. Ką reikia daryti – pirkti elektrą iš Astravo ar ne?

R.J.Šį atsakymą jums turėtų duoti ponas Kubilius. Rinkėjų valia, jis išvažiavo į Briuselį. Jeigu būtų mano valia, aš jį ant ilgos grandinės prikabinčiau prie Astravo, apie kurį jis važiavo, kad viena koja būtų Lietuvoje, ir jis tada turėtų atsakyti į šį klausimą. Mes galėjome turėti savo elektrinę Ignalinoje. (…) Jeigu yra techninės galimybės nepirkti, žinoma, kad nepirkti. (…) Aš kalbu apie tai, kad greta mūsų yra rusiško darbo elektrinė.

K.K.Realybė yra tokia, kokia yra. Tikėtina, kad stovės, pradės veikti ir nebankrutuos, tikėtina, kad mes nesiimsime daryti sabotažo akto, neversime jos priverstiniu būdu. Mes džiaugiamės, kad Klaipėdos uostas sulaukė Baltarusijos krovinių ir tranzito. Tai yra pinigai į biudžetą.

– Kodėl nesirinkote eiti kaip nepriklausoma kandidatė?

– R.J.Todėl, kad politika yra komandinis žaidimas, parlamentas veikia daugumos pagrindu. Jeigu ten eini pakritikuoti ir padaryti cirką, tada tu eini vienas. Nenoriu vaidinti, kad esu nepriklausoma ir kažką pakeisiu viena. Jeigu būsiu viena, aš nieko nepakeisiu. Reikalinga komanda. Centro partija bus viena didžiausių Lietuvoje.

Apie pirmuosius darbus ir tikslus interviu žiūrėkite DELFI laidoje.