Tekstą, pavadintą „Apie pagalbą ir įsitraukimą Ukrainoje“ A. Januška feisbuke parašė šeštadienį. Jame diplomatas atkreipė dėmesį ir į egzistuojančią pavojingą retoriką.
„Ukrainos interesai skirtingi nei Lietuvos, Ukraina nori mus įtraukti į karą, Vokietijos kritika gresia mums izoliacija, mes turime taikyti tik tokias sankcijas, kurios nekenkia mums patiems, siekis paankstinti Ukrainos narystę ES griauna ES, ir todėl Lietuvos užsienio politika rizikinga, uždara ir atmosfera Lietuvoje isteriška,– tai ne jedinskiai, tai „prieš bangą“ alternatyva „prieš rėkiančius garsiausiai“.
Nesiūloma vėl draugauti su Putinu, tai nėra „rusosupratėliai“, bet per visus teiginius bendra linija eina nepasiduoti „už Ukrainą isterijai“, nes nei empatiškai, nei racionaliai neįžvelgiama Ukrainos gynybos kaip Europos gynybos reikšmės (nesvarbu kad deklaruojamas pagalbos būtinumas, bandant atsieti pagalbą nuo įsitraukimo). Be to, gal yra dar bekompromisinio noro ginti ES (ar Vokietiją), pagal principą gal ir netobulas, bet mano „netobulas“, – rašė A. Januška.
Kitoje teksto dalyje Nepriklausomybės akto signataras aptaria kai kurių vakariečių kritikos baimę.
„Matosi, kad šiandien kai kurie Lietuvos proeuropiečiai ir proatlantistai susiduria su viešos ir kaip jie sako, nepagrįstos ES ir NATO kritikos problema. Suprantama, kad tiems, kas turi priekaištų Vakarų sąlyginiam ir, deja, dažnai objektyviam neveiklumui, ypač sudėtinga būti šalia tų, kurie ir anksčiau nepagrįstai daužė Vakarus iš prorusiškų, naudingų idiotų, ar kraštutinai euroskeptiškų pozicijų.
Jei galima patylėti, gal verta patylėti, bet Vakarų demokratijų stiprybė ir yra tame, kad nėra bijoma vidinės kritikos. Būtų sunku pagrįsti, kad nedera kritikuoti savo valdžios, nes tavo argumentus gali panaudoti Kremlius, ir tai mažins pasitikėjimą savo valstybe ar ES.
Pasimetimas, kuris ES gynybą paverčia puolimu prieš kritinį diskursą.
Absoliuti tiesa, kad ES ir NATO yra geriausia ką mes turime (Vakarai esame mes), ir todėl MES tebesame magnetas traukiantis kitas valstybes. Bet atsisakyti savikritikos, kaip tobulinimo instrumento, tai nustoti būti vakariečiu“, – rašė A. Januška.
Jo teigimu, Lietuva privalo ginti Ukrainos interesus, kurie yra ir Lietuvos interesai, bei padėti jai.
„Ukrainos interesai yra Lietuvos interesai ir mažiausia ką galime daryti, tai būti tų interesų atstovai ES ir NATO. Jei ukrainiečiai žūsta už tavo laisvę ir pagaliau Vakaruose atėjo supratimas, kad šiandien ten sprendžiasi Europos ateitis, tai konstruktyvu kalbėti tik apie tai, ką mes dar galime padėti Ukrainai. Įsivaizduoti, kad galima sėdėti steriliame analitiko kambaryje ir atmesti emocinį krūvį yra arogantiška. Jei yra dar kitokių Lietuvos interesų (o jų visada yra), tai šiandien jie tikrai nėra verti supriešinimo su Ukrainos interesais konteksto. Net ir ginant ES“, – teigė A. Januška.
Diplomatas atkreipė dėmesį, kad yra sakančių, jog Ukraina siekia mus įtraukti į karą.
„Negali padėti neįsitraukęs. Mes ir padedame ir esame įsitraukę sankcijomis, ginklų tiekimais, humanitarine parama. Pagalba/įsitraukimas tampa vis gilesnis. Daug kas mano, kad jis turėtų būti dar gilesnis. Daug kas mano, kad tai ne vien Ukrainos karas už savo tautos išlikimą, bet ir Vakarų karas prieš tironiją, kuri, nesustabdyta dabar, rytoj žengs toliau.
Ukraina yra Vakarai, ir mes negalime pralaimėti. Atskirti šiandien – jie ir mes – tai nesuvokti bazinių savo valstybės instinktų išgyventi, nes dabar sprendžiasi mūsų išgyvenimo klausimas. Ir absoliuti dauguma Lietuvos piliečių tą giliai savyje suvokia. Todėl yra daugybė žmonių Lietuvoje, kurie ir dėl užuojautos ir dėl situacijos rimtumo supratimo, atiduoda savo laiką, pinigus ir net, rizikuodami savo gyvybe, tempia kuprinėmis maistą apsuptiems ir badaujantiems ukrainiečiams“, – tęsė A. Januška.
„Gerai, jei sankcijos gali pakenkti tik priešui. Bet taip būna retai, ir dažnai tenka aukotis. Tarpusavio priklausomybė su autokratijomis ir konkrečiai Rusija yra sukurta po 1990m., po „istorijos pabaigos“, kai kurdami atvirą demokratiją, įtikėjome į Wandel durch Handel (keistis per prekybą), kai mes trilijonais dolerių, pagalba ginklais ir pabrėžtinai nekeldami sąlygų prisidėjome prie naujo fašistinio monstro, šiandien vadinamą putinizmu, susikūrimo“, – tęsė signataras.
A. Januška pakomentavo ir Vokietijos padėtį dėl priklausomybės nuo rusiškų energijos šaltinių.
„Visas Europos parlamentas esmine dauguma pareiškė aiškų priekaištą Vokietijai. Ir būtent dėl tų priekaištų, Ukrainos karo žiaurumų akivaizdoje, Vokietija ir keičiasi. Aišku, kad priklausomybės grandines per naktį sunku nutraukti. Ypač dujų. Bet naftos galima būtų greičiau (ir net dujų, nes nepriklausomi ir solidūs pačios Vokietijos ekspertai skaičiuoja, kad galima dar šiemet). Bet susitaikyti, kad ir su objektyvia negalia ne išeitis.
Ir Vokietijos kritika dėl naftos atsisakymo mums negresia izoliacija ir neblogina mūsų saugumo situacijos, nes sau kritiškoje savirefleksijoje yra pati Vokietijos visuomenė.
Ir neįmanoma pritarti (žymiam ir Lietuvoje) buvusiam ES viceprezidentui, o dabar Vokietijos socdemų (valdančiųjų!) ekspertui G.Verheugen tebemanančiam, kad MES per mažai padarėme gelbėdami Putiną nuo putinizmo (kalti, bet kitaip), ir ateityje toliau turėsime Putinui duoti ranką.
Gal mes visi turėtume siekti ne Vokietijos vilkimosi paskui, vetavimo pateisinimo ar supratimo, o Vokietijos lyderystės?“, – rašė A. Januška.
Tad, jo vertinimu, kai kurių politikų įprotis siūlyti sprendimus pagal žemiausią kompromiso ribą, yra pavojingas. Tai A. Januška įvardijo kaip „pasidavimo psichologiją“.
„Neturėtume įprasti, kad privalome ploti kiekvienam naujų sankcijų paketo skausmingam gimdymui. Neturėtume įprasti nebeklausti, o kodėl tik dabar sankcionuotos Putino ar Lavrovo dukterys, ar kodėl tik dabar sankcionuojamas sberbankas. Neturėtume įprasti garbinti kompromisus.
Ypač kompromiso kaip ne maždaug vidurio tarp skirtingų pozicijų, bet žemiausio reikalavimo (diktato) kompromiso. Neturime įprasti, kad geras tonas reikalauja sveikinti ES vienybę, kaip aukštesnę vertybę už rezultato kokybę. Vienybė ir kompromisas su Orbanu Ukrainos karo kontekste nėra pergalė, tai tėra liūdna neišvengiamybė, kuri turi keistis.
Pavojinga yra ir mūsų mąstymo savicenzūra, sukelta dėl baimės, kad Europa nuo savos kritikos nesugriūtų. Ar kartais ir instinktyvios Kremliaus baimės, kuri, žinoma, turi ir racionalų paaiškinimą, ir negali būti visiškai ignoruojama viešajame diskurse“, – pridūrė jis.
