J. Stalino mirties dieną fiksavęs V. Domkus: žmogus turi teisę būti nesuprastas ir nežymus

Josifo Stalino mirties dieną fiksavęs Vigintas Domkus interviu DELFI pasakojo, kaip žinią priėmė žmonės, taip pat apie Užupį, kurio nebėra, ir meilę, kuri nesibaigia, tik keičiasi.

Užupio šiukšlyną gėlynu pavertęs vyras pats išbandė vieną paprastą taisyklę, kurios pakanka laikytis vyrui, siekiančiam santarvės šeimoje.

„Po 16 valandos žmonai jokiu būdu nereikia sakyti „ne”, – pusiau juokais pusiau rimtai sakė Užupio gyventojas, pridurdamas, kad dabar jau ne tik po pietų, bet nuo pat ryto pats žmonai sako tik „taip“.

Apie moteris

Pasak Viginto, vyras ir moteris nuolat keičiasi. Pirmieji treji metai – aistros. Paskui jausmai dyla, pradeda gožti pilka buitis. Meilės supratimas įgauna kitą spalvą.

„Pradeda labai norėtis žmogų keisti pagal savo supratimą. Ir nežinai, kaip. Jei pabandai komanduoti – žūsta laimė. Ne. Tu turi pirma pats pasikeisti, o tada nepriklausomai nuo tavo valios, gal keisis ir partneris“, - mano V. Domkus.

Paskui žmonės arba prisitaiko vienas prie kito arba reikia kuo greičiau skirtis. Jo nuomone, moteriai nereikia kentėti, jei vyras piktnaudžiauja alkoholiu ar turi kitų priklausomybių. Juo labiau, kad dabar daugelis gali puikiai gyventi be vyrų – dirba, užsidirba, yra laisvos. Jei gali puikiausiai pragyventi viena, kam būti su žmogumi, jeigu jis trikdo pykina, smukdo, žlugdo?

Kartais žmonėms nepavyksta išvengti skyrybų, tačiau prieš priimant sprendimą, V. Domkus patartų labai gerai viską pasverti: „Jeigu žmonės gerai pamąstytų, kaip iš tiesų gyvens išsituokę, daugelis nesiskirtų“.

Gal tas moters gebėjimas išgyventi be vyro, kaip duonos uždirbinėtojo, kilsterės santykius į aukštesnį lygmenį? Vigintas mano, kad ne. Tačiau gyvenančių vienų moterų ir homoseksualų partnerysčių, jo nuomone, tik daugės.

Kokia meilė, kai užauga vaikai

Kai užauga vaikai, meilė vėl pasikeičia. V. Domkus mano, kad vyrui tada gal lengviau, o moteriai – sunkiau, nes negali nutraukti bambagyslės su atžalomis: „Mamos iš paskutiniųjų gins savo vaikus, nors jie girtuokliai, pakliuvę į teismą, žudikai“.

Lįsti į vaikų gyvenimą jokiu būdu negalima, bet, kaip prisipažįsta pats Vigintas, kartais negali. Nori patarti, padėti. „Man reikia dėl to save tramdyti. Ir žmonai reikia“, – sako Užupio respublikos gyventojas.

Paklaustas, kaip jis pats pasikeitė gyvendamas šeimoje, užupietis sakė, kad dabar nekontroliuoja žmonos. „Anksčiau klausinėdavau, kur eina, ką veiks, kada grįš. Dabar išleidžiu. Kad tik eitų. Matau, kaip ji spindi grįžusi iš repeticijų, mokosi dainavimo iki 2-3 nakties, rašo natas, dalija draugėms, draugams. Jaunystėje aš to nebūčiau iškentėjęs. Tikrai ne“, – įsitikinęs V. Domkus.

Pasak užupiečio, meilė yra visokia. Jis žmoną dabar labiau myliu, negu jaunystėje. Ir Vida dabar jam daug geresnė, negu kai buvo jauna.

Pasak Viginto, tą gerumą sudaro daug dalykų – matymas, pastanga suprasti, netramdymas, laisvė.

„Nors negaliu sakyti, kad man jaunystėje stigo laisvės. Tiek man jos davė, tiek mane lepino, kad kartais dabar net dėl to gailiuosi. Išvažinėjau Sibirą, Viduriniuosius Rytus, Kaukazą, Afriką, nebuvau tik Australijoje ir Pietų Amerikoje. Žmona ir auksinė močiutė, jos mama, likdavo su vaikais. Šiandien žiūrėdamas į praeitį manau, kad buvau egoistas“, – savikritiškas.

Moteriška išmintis

V. Domkaus žodžiais, jo žmona – geresnė, dosnesnė. Pavyzdžiui, anksčiau nebuvo mados kavinėse palikti arbatpinigių ir jis nepalikdavo. „Kartą sumokėjau ir viskas. Tai ji išsitraukė piniginę ir ramiai padavė, nei man priekaištaudama, nei mokydama. Man buvo toks įspūdis, kad dabar jau niekaip negaliu neduoti arbatpinigių“, – juokėsi Vigintas.

Žmonės vis dejuoja, kad nepakanka pinigų. Tačiau ne V. Domkus: „Galite užrašyti, aš turiu pakankamai. Tikrai“.

Paklaustas, kodėl, rodo: kelnės už litą, marškinėliai irgi. Tuos pačius dėvi po kelerius metus. Mėsos nebevalgo, šnapso negeria. Nerūko. Žmonai gėlių parneša iš sodo, kuris veši buvusio šiukšlyno vietoje.

Užupis, kurio nebėra

Į Užupį Domkai atsikraustė 1977 metais. Biochemijos institute dirbanti jauna šeima Lazdynuose turėjo butą, tačiau buvo sunkoka jį išlaikyti, todėl išsikeitė į didesnę, krosnimi kūrenamą erdvę prie Vilnelės.

Tuomet Užupis nebuvo geros reputacijos – apleistas, nušiuręs. Kai kas stebėjosi, kad žmonės su mažais vaikais ryžtasi čia kurtis.

Vigintas nebežino, kaip išmatuoti pastaraisiais metais vykusius pokyčius Užupyje. Iš esmės žmonės pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį.

„Anksčiau laiptinėse, kieme visi sveikindavosi, vienas kitą kviesdavo užeiti į svečius, žinodavo, kas su kuo draugauja, miega, geria. Dabar prie pat durų privažiuoja džipai, „mersai“ ir BMW, naujakuriai mauna į kambarį. Mano amžiaus senukai išmirė arba išsikraustė, o jauni labai užsiėmę. Dabar visi neturi laiko“, – pastebi DELFI pašnekovas.

Nuo šiukšlyno iki gėlyno

Gražiai gyventi Užupio respublikos konstitucijoje neuždrausta. Tai – vienas mėgstamiausių V. Domkaus posakių.

„Daug maloniau gyventi gražesnėje aplinkoje. O šiukšlynas Vilnelės šlaite prasidėjo pokariu, kai nuo Tauro kalno ir iš kitur vežė viską ir čia vertė. Suvertė didžiulį sąvartyną, bet tuo niekas nesibaigė. Varganai gyvenantys žmonės neturėjo tualetų, neturėjo kur dėti šiukšlių, todėl irgi pylė paplavas, visokias atliekas, nebetinkamus vaikų lopšelius, siuvimo mašinas, dviračius ir t.t.“, – pasakojo šiukšlyno tvarkytojas.

Per vadinamuosius subotnikus vietiniai žmonės kiek apsitvarkydavo, tačiau šalia daržų, kuriuose užupiečiai sodindavo bulves, ridikėlius, svogūnus, netrukdavo vėl pradėti kilti šiukšlių kalnai. Vilnelėje nesunkiai galima būdavo rasti visokių mašinų detalių, padangų, o kartą – visą „Zaparožietį“.

„Kai atsikraustėm, pagalvojau, kad ir man reikia daržiuko. Pirmą kartą kai pasisodinau bulvių, buvo labai geras derlius, nors šalia – neapimami akmenys. Pilna buvo krūmų, kuriuos po truputį paraudavome. Žodžiu, visi, kas kaip išmanė tvarkėsi.

Dabar V. Domkaus tvarkomas Vilnelės šlaitas – nebe šiukšlynas, bet vaismedžiais apsodinta gamtos oazė su bitynu. Tvarkomą plotą jis išplėtė iki pat Vilnelės. „Nupjaunu žolę ir už tvoros, nes jei nepjausiu, vis viena išvolios, išgulės ateinantys ir paskui bus sunku tvarkyti. Pjaudamas dalgiu ir mankštą padarau, pailsiu, vėl papjaunu“, – pasakojo daugybę metų su šiukšlintojais kovojęs Užupio gyventojas.

Keiksmažodžių varžybos

Kai Vilnelės šlaite ėmė rinkti šiukšles, stiklus, ateidavo žaisti artimesnių kiemų, maždaug 3-14 metų amžiaus vaikai. „Sakydavau, kad jei nori žaisti, tegu eina už tvoros, o jei nori dirbti – čia. Tik privalo klausyti, nesavivaliauti“, – prisiminė V. Domkus.

Būdavo, visi renka akmenis ir meta per tvorą, kas toliau. Grėbia žolę, laisto, o paskui nusiplauna rankas ir valgo korį.

Žaisdavo, kas geriausia pavaidins artistą, o kas artistę baleriną. Kas moka atrodyti kaip girtuoklis, kas kaip mama ar tėtis, kas atsakys į visokius klausimus.

„Man būdavo įdomu, iš kur gi tie vaikai, nes ne visų tėvus pažinojau, todėl žaisdavom ir kas daugiausia keiksmažodžių moka. Penkiamečiai tokių pasakydavo!“, – juokiasi V. Domkus, pridurdamas, kad dabar vaikai – kitokie. Anksčiau, jei nesilaikydavo taisyklių, patys nusistatydavo bausmes. Didžiausia, kokią atsimena – nusikaltus eiti už vartelių.

„Dabar vaikai labai smalsūs, nieko blogo negaliu sakyti. Jie geri, bet nebe tokie paklusnūs. Jei ką uždraudi, vis viena sako „noriu“, „man reikia“. Nebelabai nori paklusti nurodymams“, – pastebi Užupio gyventojas.

Fiksavo, kas vyko mirus J. Stalinui

Socialiniame tinkle „Facebook“ savo paskyrą turintis Užupio respublikos pilietis kompiuteryje ne tik naujienas skaito – pamažu perkelia dienoraštį, kurį pradėjo rašyti J. Stalino mirties dieną.

Kai mirė J. Stalinas, V. Domkui buvo 13 metų. „Mes taip tada džiaugėmės, kad nereikia eiti į pamokas – paleido, – prisiminė Vigintas. – Gyvenome už 10 kilometrų nuo Šiaulių, tad reikėjo ilgai laukti traukinuko. Nuėjęs į turgų pamačiau verkiančias bobulkas. Tada pagalvojau, kad jei verkia – blogai, bet aš turiu mamą, tėtį, tad nepražūsiu, kaip nors pragyvensiu. Dienoraštyje užrašiau: „Gyvename taip pat, J. Stalinas mirė lyg būtų senas, tolimas dėdė, kuris mums nieko gero nepaliko“.

Per daugiau nei 60 metų prirašyta apie 70 dienoraščio sąsiuvinių po 200-300 puslapių kiekviename.

„Rašiau ne kitiems, o sau. Labai gera psichoterapija, – pasakoja užupietis. – Pavyzdžiui, užsiutina bendradarbis, kaimynas ar kartais žmona. Negi rėksi ir keiksiesi? Ne. Aš viską atsisėdęs surašau ir nesvarbu, kiek tai laiko užima – valandą, dvi. Rašant paaiškėja, kad gal tas žmogus kažkur buvo teisus. O po metų skaitai ir negali suprasti – kodėl taip buvai supykęs, nors tada, atrodo, žmogų iš pykčio gal net užmušęs būtum“.

Planuose – Černobylis. Priešpaskutinė kelionė

Daugybę šalių apkeliavęs vyras sako, kad su amžiumi tapo sėslesnis. Paskutinį įsimintina išvyka – į Jordaniją ir Šventąją žemę. „Tada sakiau, kad čia mano priešpaskutinė kelionė. Dar norėčiau nuvykti į Černobylį ir tada jau aukštyn“, – juokauja.

Įdomu tai, jog Viginto rezidenciją dažniau aptinka ne vietiniai žmonės, o užsieniečiai, Užupyje ieškantys egzotikos. Prieš kelias savaites buvo net iš Malaizijos, teko bendrauti su Tanzanijos, Australijos gyventojais. Atvykusieji pastebi Užupio vienybės medį, kurį V. Domkus su aštuoniais vyrais šiaip ne taip atitempė iki šlaito ir įbetonavo, taip seną, įdomios formos Užupio virtuolį prikeldami naujam gyvenimui.

Kaip tikras Užupio respublikos pilietis, Vigintas ištikimas jos konstitucijai ir primena pirmą punktą: „Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus“.

Taip pat žmogus turi teisę būti nežinomas. Turi teisę būti nesuprastas.

„Taigi, jei čia ko nors nesuprasite, žinokite, kad turiu tokią teisę – būti nesuprastas, turi teisę būti nežymus ir nežinomas. Su visais pasikalbu, kurie pro šalį eina, kurie užsuka, tačiau nesireklamuoju. Noriu tik vieno – kad po mano mirties Vilnelės šlaitas vėl netaptų šiukšlynu“, – sakė V. Domkus.