– Jevgenijau Maksimovičiau, jūs ilgą laiką dirbote žurnalistu. Kuriame amplua jautėtės patogiau – kai buvote žurnalistu ar kai pasinėrėte į politiką?
– Žurnalistas – puikus pagrindas politinei veiklai. Mūsų politikai dažnai nemoka rašyti, susikoncentruoti į kokį dalyką, komentuoti. Žurnalistinė praktika duoda daug. Apskritai, man gyvenime pasisekė. Po aspirantūros Maskvos valstybiniame universitete iškart nuėjau dirbti į radiją, į užsienio transliacijas į arabų šalis.
Pradėjau nuo korespondento, per kelerius metus išaugau iki vyriausiojo redaktoriaus. Paskui perėjau į laikraštį „Pravda“, dešimt metų buvau korespondentu Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo nepamirštami metai.
Manęs kartais klausia, ar aš dirbau KGB. Ne, nedirbau. Tada neleido kaip agentų naudoti darbuotojų, kurie buvo prie partijos CK, o „Pravda“ buvo laikraštis prie CK. Tačiau kai kurias užduotis mes atlikinėjome. Pavyzdžiui, aš kelis kartus per karą važiavau į Irako šiaurę, pas kurdus. Mes tada siekėme padėti atkurti taiką.
– Padėjote?
Paskui pasinėriau į politiką. Sklandė gandai, kad mano politinė karjera susiklostė dėl žmonos giminystės ryšių. Mano pirmoji žmona (Laura Charadzė, red.) – talentinga moteris, anksti mirė, aš su ja nugyvenau 36 metus – buvo Dž. Gvišianio, A. Kosygino žento, sesuo (Praėjus penkeriems metams po jos mirties aš vedžiau antrą kartą. Beje, mano dukra Nana kartą man pasakė: „Nepaisant visų tavo trūkumų, turi vieną privalumą – tu moki išsirinkti žmonas“).
Tačiau manęs niekas nestūmė. Daug ko atsisakydavau, tačiau vėliau tekdavo sutikti. Kai eidavau iš vienos vietos į kitą, žmona kiekvieną kartą man sakydavo: „Na, kam tu eini į „Pravdą“? Juk tau gerai radijuje“. Arba: „Kodėl išeini į mokslą? Juk tau gerai žurnalistikoje“. Ji visiškai neturėjo karjeros ambicijų. Aš taip pat. Tačiau taip gavosi, kad lipau laiptelis po laiptelio. Aš tikiu likimu. Turbūt tai jis mane vedė.
– Iš Rusijos dažnai girdėti nuomonių, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo geopolitinė katastrofa. Ar jūs irgi taip manote?
– Taip galvoja ne tik Rusijoje, bet ir kai kuriose buvusiose respublikose. Tai nereiškia, kad jie gina neigiamus SSSR laikų aspektus, kurių išties buvo daug – ir represijos, ir valstiečių klausimas, ir kolektyvizacija, ir daug kitų dalykų.
Štai aš buvau užsienio žvalgybos tarnybos vadovu. Ir žinote, 1937 metais sušaudė visus rezidentus. Visus. Tai buvo iki L. Berijos.
Tačiau ne viskas buvo taip blogai. Nepriklausau aršiems SSSR gynėjams visais atžvilgiais, tačiau buvo ir pliusų. Man 85 metai, gyvenau SSSR brandžiame amžiuje. Internacionalizmas buvo išvystytas labiau nei dabar. Buvo sprendžiami dideli proveržio uždaviniai, pavyzdžiui, kosmoso įsisavinimas. Štai jūs purtote galvą – nesutinkate su manimi?
– SSSR mėgino įsisavinti kosmosą, tačiau nesugebėjo aprūpinti savo piliečių elementariausiais dalykais – Sovietų Sąjungoje gyvenau labai mažai, tačiau prisimenu eiles prie tualetinio popieriaus ir skalbimo miltelių.
– Jūs teisi, buvo nepriteklius. SSSR trūkumas buvo tas, kad ji daug išleisdavo karinėms reikmėms – 12 procentų BVP (dabar 4 procentus – keliskart mažiau nei Kinija, JAV, Prancūzija). Buvo priversti. Ir dar – buvo uždara ekonomika.
Mes nebuvome pasaulinės ekonomikos dalimi. Tai lėmė neigiamas pasekmes. Nors buvo pakankamai rimtos pastangos iš išorės, Sovietų Sąjunga žlugo dėl vidinių prieštaravimų. Tiems, kurie norėjo likviduoti SSSR, iškilo trys uždaviniai: atsisakyti viso SSSR buvusio blogio, paimti viską, kas gera, ir panaudoti tai ant naujo pagrindo.
Ši triada netapo naujosios Rusijos politikos pagrindu. Dešimtas dešimtmetis buvo prarastas. Per šiuos metus mes ekonomikoje praradome daugiau nei per Antrąjį pasaulinį karą. Tie, kurie atėjo į valdžią dešimtame dešimtmetyje, buvo tikri bolševikai. Jie sakė: „Visą prievartos pasaulį mes sulyginsime su žeme, o paskui pastatysime naują pasaulį“. Iš čia ir atsirado oligarchų elitas.
– Kaip vertinate Rusijos užsienio politiką šiandien?
– Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir pasibaigus Šaltajam karui, tuo pačiu metu prasidėjo du procesai. Vienas, objektyvus – daugiapolio pasaulio su hierarchine struktūra formavimasis, kai valstybės vystosi netolygiai, Prancūzija ir Malis, Didžioji Britanija ir Gana, žinoma, nėra tas pats.
Antrasis, subjektyvus – žlugus bipolinei sistemai JAV iš tikrųjų tapo stipriausia ir galingiausia valstybe ir kariniu, ir ekonominiu požiūriu, ir pagal savo politinę įtaką.
Kai kurie amerikiečių politikai nusprendė, kad vienpolėje pasaulio tvarkoje pagrindinį vaidmenį atliks JAV, o visi likusieji liks antrame plane. Vadovaudamasi savo vienpolio pasaulio vizija Amerika veikė daugelyje šalių.
Rusija kritikavo, bet ne daugiau. Tačiau tokios skirtingos pasaulio tvarkos vizijos anksčiau ar vėliau turėjo susidurti.
Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, tam tikra prasme yra JAV siekis sustabdyti išcentrines tendencijas, kurios atsirado Šiaurės Atlanto bendrijoje po Šaltojo karo pabaigos. Europa nustojo jausti amerikiečių branduolinio skėčio virš savęs būtinybę.
Ekonominiu požiūriu taip pat pradėjo formuotis europinis centras. Tai tolino Europą nuo JAV. Vakarai ne visais klausimais sutiko su Amerika, pavyzdžiui, pagrindinės Europos šalys pasisakė prieš invaziją į Iraką.
Situaciją Ukrainoje JAV naudoja siekdamos susigrąžinti Europą. Jeigu mes įvestume kariuomenę į Ukrainą, Vašingtonas pasiektų savo tikslą ir Europa būtų po Amerika dar mažiausiai pusę amžiaus, garantuotai.
Nors JAV vis tiek tam tikra prasme pasisekė, nes Europos Sąjunga kartu su jomis pasisakė už sankcijas. Tačiau dabar Europoje prasideda judėjimas už šių sankcijų švelninimą ar netgi dalinį jų atsisakymą.
– Kai kurie analitikai Rusijos vidaus politiką vadina agresyvia kaimynų atžvilgiu...
– Aš taip nemanau. Galiu jums visiškai tiksliai pasakyti, kad nebuvo jokio ruošinio Krymo prisijungimui. Ukrainos krizės metu atsirado galimybė, aš netgi pasakyčiau, būtinybė, ir Rusija ja pasinaudojo.
– Daugumos vertinimu, Rusija pasinaudojo Kijevo silpnumu, kad prisijungtų Kijevą ir paaštrintų situaciją Luhanske ir Donecke.
– Ar žinote, kaip Krymas atiteko Ukrainai? Kartą N. Chruščiovas, pažeisdamas visas normas ir be jokio tautos valios pareiškimo nusprendė Ukrainai padovanoti Krymą. Politbiuro sprendimu, o paskui ir mechanišku Aukščiausiosios tarybos sprendimu, Krymas buvo atiduotas Ukrainai.
– Vis dėlto, visus šiuos metus Rusija pripažino Ukrainos sienas...
– Kai prasidėjo Ukrainos krizė, pirmasis naujosios Kijevo vadovybės priimtas sprendimas buvo nutarimas išstumti rusų kalbą (turimas omenyje įstatymas dėl regioninių kalbų, red.), nepaisant to, kad rusakalbių ten daugiau nei pusė. To daryti nereikėjo. Atsižvelgiant į tai, Kryme kilo didelė banga dėl susijungimo su Rusija. To ir Vakarai neneigia. Europoje dabar apie Krymą mažai kas kalba.
– Galbūt todėl, kad šią temą užgožia naujienos iš Donecko ir Luhansko?
– Ne, jeigu situacija Kryme būtų kritinė, ji antrame plane nebūtų atsidūrusi. Krymo klausimą galima paaiškinti, ir daugelis tai supranta. Dėl padėties rytuose pasakysiu štai ką. Politinėje srityje mes niekada neatsisakėme eiti į kompromisus. V. Putinas visą laiką vykdė politiką, kuria siekė kažkaip manevruoti ir nepabloginti situacijos.
– Kai kurie mano, kad Eurazijos ekonominė bendrija sukurta siekiant atsvaros Europos Sąjungai. Ar tai tiesa ir ar gali naujas sambūris tapti realiu ES konkurentu?
– Nemanau, kad Eurazijos ekonominė bendrija gali dabar konkuruoti su Europos Sąjunga. ES įveikė ilgą plėtros istorijos kelią. Tai solidi, jau nusistovėjusi organizacija. Nors buvo daug sunkumų, kai kurie išlikę iki šiol. Pavyzdžiui, kai kilo euro krizė, Hamburge susitikau su vienu iš protingiausių Vokietijos politinių veikėjų Helmutu Schmidtu.
Nors jam jau apie 95 metus, jis vis dar „šviesios galvos“. Jis mano, kad pirmoji krizės priežastis – ES priėmė daug naujų narių. Antra – ES ekonominės integracijos neužbaigė iki tiek, kad būtų suformuota viršnacionalinė institucija, kuri kontroliuotų visų narių fiskalinę politiką. Todėl kiekviena šalis-narė, išsaugodama suverenitetą, galėjo naudotis, taip sakant, bendra kasa, teikiant socialines paslaugas savo gyventojams.
Tačiau, nepaisant trūkumų, ES funkcionuoja.
Kalbant apie Eurazijos ekonominę bendriją, tai tik pradžia. Apskritai, manau, kad skubėti su integracija nereikia. Šis procesas turi vykti lėtai. Svarbiausia, turi būti remiamasi ekonomika ir išaugama į viršnacionalines struktūras. Manau, kad šiuo keliu ir bus nueita.
Visą interviu skaitykite www.ru.delfi.lt.