Jeigu pirmadienį pritars prezidiumas, kandidatūra bus teikiama prezidentei. Kodėl pasirinktas J. Požela? Premjero argumentai buvo trys: dirba Seimo sveikatos reikalų komitete ir labai domisi parengtais įstatymų projektais. Antra, per tą laikotarpį yra pasidomėjęs, kaip Sveikatos apsaugos ministerijai sekasi panaudoti europinę paramą, taigi šioje srityje nebus naujokas. Ir trečia, yra inteligentiškas žmogus, besidomintis ta sritimi kaip politikas.
Kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus J. Požela – „Savaitės“ studijoje.
– Jeigu Jūs tapsite ministru, tai bus tik 8 mėnesiai iki rinkimų, tai – visai nedidelis laiko tarpas, ir kažin kokių didelių darbų, vargu, ar Jums pavyks nuveikti. Tai klausimas – ką Jūs pats tikitės nuveikti per tuos 8 mėnesius?
– Aš pasakyčiau, kad yra net 8 mėnesiai, o ne tik 8 mėnesiai. Savo darbotvarkėje turėčiau 4 esminius prioritetus. Pirmas, nacionalinis, parlamentinis, tarppartinis susitarimas dėl mūsų sveikatos politikos ateities, sveikatos politikos gairių.
– Bet ką Jūs siūlysite konkrečiai, dėl ko susitarti?
– Mes turime vieną žemiausių procentų nuo BVP tarp ES valstybių sveikatos apsaugai, tai yra vienas dalykas. Antras dalykas, mes turime problemą, kai valstybė už savo draudžiamuosius asmenis moka beveik 6 kartus mažiau, negu vidutiniškai dirbantysis moka už save į PSDF.
Trečias dalykas, mes turime tendencijas, pasaulines tendencijas, pagal kurias sveikatos paslaugos brangsta: dėl inovacijų, dėl technologijų ir panašių dalykų. Tai reiškia, kad mūsų iššūkiai PSDF didės. Tai vienas dalykas, antras dalykas, reikia pripažinti, kad esamas sveikatos apsaugos tinklas ilgalaikėje perspektyvoje, dėl demografinių iššūkių ir kitų dalykų, galbūt negalės likti toks, koks yra. Žinoma, yra dar kita eilė, bet aš apie tai galiu patęsti dėl prioritetų kalbą.
– Taip, prašau tęskite.
– Tai, kaip minėjau, nacionalinis susitarimas yra vienas dalykas. Antras dalykas, dėmesys turi būti skirtas inovacijoms. Dabar onkologiniai ligoniai gauna vaistą, kuris yra registruotas prieš 7 metus. Tol, kol jis tampa prieinamas pacientui, tai yra praeina visą biurokratinį mechanizmą, kol tampa kompensuojamu vaistu, praeina dažnu atveju 7 metai. Po 7 metų greitame technologijų keitimesi būna jau naujos technologijos pasauliniu mastu.
Trečias dalykas, yra prevencija. Mes daug šnekame, ir daug ministrų kalbėdavo, kad mes turime pereiti nuo gydymo prie prevencijos, tačiau turime probleminius taškus, kurie priklauso nuo tam tikrų neveiklumo dalykų. Gėda, bet mes pirmaujame pagal tuberkuliozės susirgimus, mes turime neišspręstą tuberkuliozės gydymo problemą.
Negana to, mes dabar matome, kad pusė vaikų net neturi patikrinimo nuo tuberkuliozės, kas yra privaloma pagal mūsų teisės aktus.
Ir ketvirtas dalykas, kur, aš manau, tikrai reikia padaryti esminį postūmį – savižudybės. Labai didelę viltį tikrai dedu į mūsų nevyriausybinį sektorių, į mūsų „Jaunimo linijos“ žmones, į „Jaunimo psichologinės pagalbos centro“ žmones...
– ...kurie pasitraukė...
– ... kurie pasitraukė iš ministerijos. Aš labai apgailestauju dėl to, žinau priežastis ir aš tikrai, jeigu būčiau ministru, kreipčiausi į tuos žmones su dideliu prašymu grįžti atgal, suteikiant jiems galimybes daryti įtaką sprendimams, suprantu, kad mes nepanaikinsim ir nesumažinsim drastiškai savižudybių per 8 mėnesius, bet, atsiradus tam tikroms programoms, mes sugebėsime padaryti proveržį.
– Ministerija yra sulaukusi labai daug kritikos, kad visiškai neskiria dėmesio į psichologinio gydymo paslaugas, į nemedikamentinį gydymą. Šiuo atveju, aš taip suprantu, Jūs palaikytumėte tuos, kurie kritikuoja dabartinę Sveikatos apsaugos ministerijos politiką?
– Psichiatrija labai dažnu atveju yra tokia, sakykime, „paskutinė stotelė“ gydymo eigoje. Mes turėtume pamatyti pačioje pradžioje, ypač kalbant apie psichologinius momentus, kai dar nėra priėję iki psichiatrinio gydymo, ir ten, vaizdžiai tariant, „pagauti“ tą žmogų, suteikiant jam paslaugas.
Pavyzdžiui, niekas nekreipia dėmesio į statistiką, kuri visiems yra žinoma: daugiau negu trečdalis visų vaikų yra galvoję apie savižudybes. Beveik pusė visų vaikų pastoviai jaučiasi nelaimingi. Ir tada yra kausimas, kokias paslaugas mes jiems suteikiame? Ar mes sakome, kad galvojimas apie savižudybę dar nėra bandymas nusižudyti, palaukime kol jis bandys žudytis, ir tada sistema pradės dirbti, bandant jam pagelbėti? Aš manau, kad ne. Priešingai. Tada, kai mes pamatome pirmą žingsnį, kuris gali privesti prie paskutinio žingsnio, kai mes jau nieko nebegalėsime padaryti, tada turi įsijungti sistema.
– Tai, aš taip spėju, kad po to, kai Vaiko raidos centras sugriuvo, ministrė kone per dvejus metus nesugebėjo rasti nei naujų patalpų, nei to stogo suremontuoti, Jūs atėjęs rasite laiko tam?
– Aš labai gerbiu žmones, kurie kūrė Vaiko raidos centrą. Ir aš labai didžiuojuosi tuo, ką jie padarė mūsų nepriklausomybės pradžioje. Ir, jeigu mes pasižiūrėsime per šitą laikotarpį, tai, deja, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiems patiems žmonėms, kurie pripažinti pasaulio lyderiai savo srityje, nebuvo leista toliau tobulinti tos sistemos. Aš manau, kad tai buvo klaida. Ir tai tikrai galima sutvarkyti per 8 mėnesius.
– Puiku. O kaip Jums pavyks su korupcija susitvarkyti?
– Aš manau, kad tai galėtų būti nacionalinio susitarimo dalimi. Mes turime mažas medikų algas, mes turime neprieinamą sveikatos apsaugą kai kuriems žmonėms, kurie bando gauti tas paslaugas mokėdami „vokeliuose“. Tai vėlgi, neišsprendus iš esmės problemų, su kuriomis susiduriame, mes taip greitai tos korupcijos problemos neišgyvendinsime.
– Kalbėdama su Jumis, aš negaliu pamiršti dar vieno Jūsų biografijos fakto. Unabomberio pavadinimas egzistuoja ir aš, netgi turiu prisipažinti, suskaičiavau tris atvejus. Vienas buvo skrydis iš Vilniaus į Londoną, kai jis buvo sustabdytas, kai Jūs kažkodėl pamanėte, kad ten yra bomba. Paskui buvo lėktuvas iš Vilniaus į Briuselį, kuris vėlavo dėl to, kad jums nepatiko techninė instaliacija. Ir dar buvo lėktuvas iš Briuselio į Vilnių, kur arabiškos išvaizdos vyrai Jums kėlė įtarimų, kad ten irgi gali būti bomba. Jūs gal turite priklausomybių, tarkime, nuo lėktuvų ar skrydžio baimę?
– Ne, aš neturiu skrydžio baimių. Jūs išvardinote tris atvejus, du iš jų buvo karikatūriniai, nebuvę realybėje. O pirmas buvo, taip. Aš dėl to labai gailiuosi ir labai atsiprašau.
– O kas buvo tie kiti du?
– Aš nelabai galiu komentuoti, bet man atrodo, antras ir trečias tai buvo karikatūriniai: VU TSPMI studentų parengtas žurnalas, kuriame jie piešė galimą viziją 2025 metais.
– Jeigu prezidentė neturės priekaištų ir Jus patvirtins, Jūs laikysite tai privalumu ir Jūsų kompetencijos įvertinimu? Ar prisiminsie tuos Prezidentės žodžius, kai ji sakė, jog nieko iš šitos vyriausybės nesitiki? Tada, koks skirtumas, kas dar vienas ministras?
– Aš tai vertinsiu taip: prezidentė yra pateikusi vieną esminį sveikatos sistemos teisės aktą – sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimą. Manau, kad tai yra labai geros pataisos ir, na, tikrai, manyčiau, kad ministerija turėtų žymiai aktyviau dirbti ir su Seimu, kad kuo greičiau šitas įstatymas būtų priimtas.