J. Ohmano sukrėtimas bare: jaunimo paklausė, ką darytų užpuolus V. Putinui

Švedų vertėjas, žurnalistas, publicistas ir kinematografininkas Jonas Ohmanas prieš keletą savaičių Vilniuje turėjo įsimintiną pokalbį su laisvoje Lietuvoje augusiais jaunuoliais – paklausė, ką jie darytų, jei ateitų Vladimiras Putinas.

Jį nustebinusia patirtimi J. Ohmanas pasidalijo penktadienį Seime vykusioje konferencijoje apie negausių tautų likimus ir švietimą globaliame pasaulyje. Skaitydamas pranešimą apie mažos valstybės jaunimo ugdymo problemas ir iššūkius, J. Ohmanas papasakojo prieš keletą savaičių viename Vilniaus bare susipažinęs su pora jaunų vyrukų.

„Mes visi buvome šiek tiek „paragavę“ ir aš spontaniškai jiems uždaviau klausimą: „O ką, vyrukai, darytumėte, jei ateitų Putinas“, – prisiminė J. Ohmanas.

Pasak švedo, po šio klausimo įvyko vienas įdomiausių ir skaudžiausių pokalbių per pastaruosius mėnesius. Jaunuoliams buvo po 26-28 metus, kitaip tariant, jie augę laisvoje Lietuvoje. „Pokalbio metu buvo galima pajausti jų pasaulėžiūrą ir, ko gero, Lietuvos švietimo ir ugdymo padėtį, o gal spragas ir nutylėjimus“, – sakė J. Ohmanas.

Vyrukai sakė, kad niekada savo gyvenime iki šiol nė nepagalvojo, kad Lietuva galėtų atsidurti karo rizikos zonoje. Kalbinti vyrai svarstė, ar pasiliktų ir kovotų, ar pasitrauktų į užsienį ir „padėtų Tėvynei iš svetur“. J. Ohmanui tai pasirodė keistai atrodantys pasvarstymai, apie kuriuos galima perskaityti, pavyzdžiui, pokario atsiminimuose.

„Likimo ar istorijos ironija – panašūs jaunuoliai jau kokį dešimtmetį Lietuvoje svarsto iš esmės apie tą patį, tik ne karo rizikos, o migracijos šešėlyje. Šie vaikai, vaizdžiai tariant, yra gimę ir augę kažkur tarp vadinamo modernizmo ir post-modenizmo pasaulių. Tarp seno ir naujo, keliančio visiškai skirtingus iššūkius. O staiga, ne be ironijos, ir vienas, ir kitas pasaulis vienu metu jaunam žmogui užduoda tą patį klausimą – pasilikti ar ne“, – kalbėjo publicistas.

Kiek mokinių gintų tėvynę?

Pasak J. Ohmano, Lietuva – viena iš tų Rytų Europos šalių, kuri po pirmojo Pasaulinio karo sugebėjo atsikovoti savo nuosavą erdvę. Tuo pačiu tai šalis, kuri, kartu su savo kaimynais, buvo be gali sužalota to paties vadinamojo modernizmo, tapo įvairių imperinių užmojų auka

J. Ohmano nuomone, sandūroje tarp savęs supratimo pasaulių ir slypi pagrindinis ugdymo iššūkis. „Lietuvai, kaip mažai šaliai, reikalingas, viena vertus, turint omenyje, pavyzdžiui, geopolitinę padėtį, tam tikras tikrai modernistinis supratimas, kur, taip sakant, žemė yra žemė. Kita vertus, taip pat reikalingas tam tikras post-modernistinis ugdymas, pritaikytas sėkmingam gyvenimui ir klestėjimui globaliame pasaulyje“, – sakė J. Ohmanas.

Važinėdamas po mokyklas ir ten skaitydamas paskaitas ar rodydamas filmus, švedas pastebėjo, kad mokiniai menkai žino apie Holokaustą. Jų turimose žiniose dažnai galas su galu nesueina. Ši tema kai kurių pedagogų pristatoma kaip be kaltės kaltų žmogžudžių-aukų tragedija. Lietuviai stengiasi save pateisinti teigdami, kad patys nukentėjo nuo žydų ir žudynės buvo spontaniškas jų atsakas į žydų išdavystę pasitinkant okupantus rusus.

Kartu J. Ohmanas pastebėjo, kad ir šiandien Lietuvos visuomenėje negalutinai atsakyta į klausimą, ar partizaninis karas – herojinė drama, ar beprasmiškas teroras. Mat, pastebi jis, viešai pokaris šiandieniniame kontekste pristatomas teigiamai, o neviešai – dažnokai kiek kitaip. Tą jam teko pastebėti ir mokyklose, ir plačiojoje visuomenėje.

Lietuvoje gyvenančio švedo nuomone, vaikus reikia mokyti suprasti praeitį, pažinti naujus iššūkius. Pavyzdžiui, ateis laikas nustatyti anglų kalbos statusą Lietuvoje. J. Ohmano manymu, vaikus reikia ugdyti ir apie emigraciją – suvokti, tai gerai ar blogai, kaip emigraciją vertinti istoriniame kontekste.

„Pavyzdžiui, mokyklose tiesiai šviesiai paklausiu: kas pasiliks, kas važiuos. Pusė kelia rankas, kad išvažiuos. (…) Kartais paklausiu, kas, jei ateis rusai, gins tėvynę – rankas pakelia maždaug 20-30 proc. mokinių“, – DELFI kalbėjo J. Ohmanas.