Įvertino Italijos lietuvės patriotizmą ir atėmė pilietybę: pasijutau, lyg būčiau sumušta

Dar vienam lietuviui išeiviui atimta Lietuvos pilietybė. Lietuvą Italijoje garsinusi 37 m. Danutė Ereminaitė priversta susitaikyti ir gyventi tik su itališku pasu.

„Kai sužinojau, jaučiausi, kaip sumušta“, - sakė Milano lietuvių bendruomenę įkūrusi ir dešimt metų jai vadovavusi D. Ereminaitė.

Italijos šiaurėje, Komo miesto tarptautinėje mokykloje muzikos mokytoja dirbanti D. Ereminaitė į Milaną atvyko prieš 20 metų studijuoti G. Verdi muzikos konservatorijoje. Studijų metais moteris susipažino su italu, pora susituokė ir susilaukė dviejų mergaičių. Vos tik ištekėjusi D. Ereminaitė 2003 – siais paprašė Italijos Respublikos pilietybės.

„Siekiau išvengti daugelio nemalonių situacijų. 1995 m. buvome emigrantai, neaišku, iš kur atvažiavę. Norint gauti leidimą gyventi Italijoje reikėdavo ne tik daug dokumentų (draudimo, lėšų sąskaitoje, gyvenamosios vietos), bet su šiais dokumentais eiti į policijos poskyrį ir juos priduoti. Stovėdavau eilėje nuo 4 valandos ryto, kol apie 9 val. atsidarydavo.

Po kelių dienų grįždavau, atstovėdavau eilę iš naujo, kad atsiimčiau leidimą gyventi. Jį pirmaisiais metais išduodavo vos trims mėnesiams“, - sakė buvusi kaunietė, kuri persikėlė į Italiją, kai jai buvo 17 – a.

Jautėsi pažeminta

Chorinio dirigavimo studijas baigusią D. Ereminaitę prašyti antros pilietybės paskatino ir problemos darbinantis: „Italijoje reikėjo viską įrodinėti. Žodžiu, neatitiko nei diplomai, nei mūsų studijos, nei vairavimo teisės, tarsi viskas, kas yra lietuviška negaliotų, nepaisant to, kad jau tuomet vertėjavau teismo rūmuose“. Ištekėjusi už italo D. Ereminaitė pasiliko savo pavardę (moterys Italijoje nekeičia pavardės – aut. past.), ir šeimai susiruošus atostogų į kitą šalį, tekdavo įrodinėti, kad jie yra viena šeima.

„Kadangi vaikai turi tėčio pavardę, atrodydavo, kad jie priklauso tik tėčiui, o mama „prilipdyda“, nei prie ko. Kas čia ta mama? Ką ji veikia Italijoje? Todėl su savimi reikėdavo vežiotis įrodymus. Iš savivaldybės išsiimdavau pažymą, kad esame viena šeima. Tas jausmas labai žemindavo“, - priežastis, kodėl paprašė antros pilietybės vardino muzikė.

Keblioje situacijoje atsidūrė ne viena

Italijos Respublika lietuvei pilietybę suteikė 2008 metais. Pasak D. Ereminaitės, ji žinojo apie Lietuvos įstatymą, draudžiantį dvigubą pilietybę. „Bet vis galvojau, kad tas įstatymas nėra galutinis, jis visąlaik būdavo toks „pakibęs“. Tikėjausi išsaugoti Lietuvos pilietybę. Ir čia ne tik aš, čia daugelis, esame priversti pasirinkti. Milano bendruomenėje yra apie 50 moterų ir dauguma jų toje pačioje situacijoje“, - sakė D. Ereminaitė.

Kad neteko pilietybės, moteris sužinojo pernai, kuomet savo dukrai bandė pratęsti pasą. Abi moters nepilnametės dukros turi du, itališką ir lietuvišką, pasus.

„Pasijutau, lyg būčiau sumušta. Gal kiek egoistiška, bet pamaniau, kad pačioje Lietuvoje lietuviai taip nesistengia dėl savo šalies. Mes išvažiavome, kiek leido galimybės, dirbome dėl Lietuvos, ir dabar visa tai yra niekam nesvarbu. Tas labiausiai mane ir nuvylė“, - atviravo Milano lietuvių bendruomenės įkūrėja D. Ereminaitė.

Tęsė dėdės veiklą

Nuo pat atvykimo į Italiją D. Ereminaitė stengėsi tęsti savo tėčio dėdės, Rozminiečių Ordino kunigo Stasio Eremino veiklą. Studijuoti kunigystės S. Ereminas buvo atvykęs į Italiją dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir čia pasiliko. Lietuvos okupacijos metais kunigui pavyko įtikinti kai kuriuos Italijos akademikus dėl lietuvių kalbos kurso būtinybės ir dėstė ją Milano Katalikų universitete 20 metų.

„Jis sustabdydavo studentus ir pasakodavo jiems, kas yra Lietuva, kur ji, jos istoriją“, - šypsodamasi prisiminimais apie dėdę dalinosi D. Ereminaitė, kuri 1999 m. kartu su kunigo mokiniais italais profesoriumi Alessandro Vitale ir mokslininku Claudio Barna Milane įkūrė Lietuvių kultūros centrą. Dar po penkerių metų moteris įsteigė Milano lietuvių bendruomenę ir dešimt metų jai pirmininkavo.

Garsino Lietuvą iš savo kišenės

D. Ereminaitė rūpinosi lituanistinės mokyklėlės įsteigimu, kartu su kitais lietuvių bendruomenės nariais prisidėjo prie dailininko M. K. Čiurlionio parodos Milane rengimo, organizavo lietuvių verslininkų pristatymus įvairiose italų mugėse, koncertus bažnyčiose su chorais iš Lietuvos, susitikimus su Lietuvos menininkais, pvz., su režisieriumi E. Nekrošiumi po jo spektaklių, vykdė lietuvių ir italų mokyklų partnerystės projektus ir įvairius kultūrinius renginius.

Vienas iš įspūdingiausių, kaip sakė D. Ereminaitė, organizuotų renginių buvo Žalgirio mūšio 600 metų minėjimas Vertemate con Minoprio miestelyje, kuriame pasipuošę tautiniais kostiumais dalyvavo daugiau kaip 400 lietuvių ir italų. „Būdavo nerealių renginių. Jei 5 - 6 metus kas du mėnesius organizuodavome po rimtą renginį apie Lietuvą, tik įsivaizduokite, kiek daug dirbdavome. Bendruomenė gyvavo tik iš nario mokesčio ir rėmėjų, kurių patys ieškodavome, lėšų. Ne visada tų lėšų užtekdavo, teko pridėti ir savų“, - sakė D. Ereminaitė.

Prarado motyvaciją ir pasitraukė

„Ši veikla turėtų būti svarbi ne tik man, bet ir Lietuvai, bet dabar supratau, kad ji turbūt buvo reikalingiausia man pačiai. Ir nieko negaliu apkaltinti, tik džiaugtis tuo, ką esu padariusi“, - su atimtos pilietybės faktu bandė susitaikyti Italijos lietuvė. Moteris laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę prašydama palikti jai Lietuvos pilietybę.

„Prezidentūra labai maloniai atrašė, kad mano atvejis neįeina į išskirtinių atvejų sąrašą, - prisiminė D. Ereminaitė. - Tiesą sakant, baigiau su lietuvių bendruomene, tiesiog praradau motyvaciją. Galvoju, kad savo pasiekiau, dabar atėjo laikas kažkam kitam imtis iniciatyvos, bet tas kažkas neatsiranda, nes tai yra labai didelis darbas. Tai reiškia skirti savo laisvą laiką, energiją, pinigus“, - apsisprendimu pasidalino muzikė ir patikino laikanti save lietuve, ne itale.

„Neseniai vyko abiejų mano dukryčių Pirmoji komunija, per kurias giedojau Mozarto „Ave Verum Corpus“. Italai turi tradiciją svečiams dovanoti bomboniere (šilkinis maišelis su saldainiais – aut. past.), bet mes prie maišelių prikabinome dar ir po gintarinį lietuvišką kryželį“, - pasakojo moteris.

Nesuprato nė vieno lietuviško žodžio

Keturiomis kalbomis kalbanti D. Ereminaitė papasakojo, kad jai dažnai tenka vertėjauti į italų teisėsaugos akiratį patekusiems Lietuvos piliečiams. Pagal įstatymą, sulaikytieji į teisėjo klausimus gali atsakinėti tuomet, kai šalia yra gimtosios kalbos vertėjas.

D. Ereminaitės teigimu, 70 proc. Lietuvos pilietybę turinčių sulaikytųjų, kuriems ji vertėjauja, nesugeba ir pasisveikinti lietuviškai: „Visai neseniai buvau pakviesta į Milano teismo rūmus. Jau iš pavardės mačiau, kad sulaikytasis nėra lietuvis, bet turi lietuvišką pasą. Teisėjas pradėjo uždavinėti klausimus, matau, kad žmogus nesupranta nei vieno lietuviško žodžio, esą jis gyveno Vilniaus rajone, kur niekada nekalbėjo lietuviškai. Ir niekas negali žinoti tiesos. Manau, čia yra tokia jų taktika „užtempti“ laiką“.

Iš vienų atėmė, kitiems suteikė

Italijoje sulaikytų lietuviškai nekalbančių Lietuvos piliečių skaičiaus augimą D. Ereminaitė pastebėjo šaliai įstojus į Europos Sąjungą. Ji negalėjo atskleisti, už ką šie asmenys dažniausiai sulaikomi, nes yra pasirašiusi pasižadėjimą: „Ne visada galima susikalbėti ir rusiškai, bet sulaikytieji yra iš buvusios Sovietų Sąjungos. Noriu pasakyti, kad kažkur kažkas yra ne visai teisinga. Kaip suprantu, Lietuva nesuteikia dvigubos pilietybės, kad apsisaugotų, kad kitataučiai lengvai jos neįgytų, bet taip nėra. Panašu, kad situacija Lietuvai slysta iš rankų. Ir galiausiai, iš mūsų, lietuvių, pilietybė atimama, o kažkas kitas ją gauna“.