Tuo metu LS vadovaujantis R. Šimašius esą atrodo blankus ir mažai dirbantis, o socialdemokratų vedlys Gintautas Paluckas – galbūt ne toks principingas, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių.

Prieš ir po Seimo rinkimų šalies politinės jėgos pradėjo vykdyti savo atsinaujinimo ir atsijauninimo programas.

TS-LKD nuo 2015–ųjų gegužės pradėjo vadovauti 35-erių Gabrielius Landsbergis, pakeitęs ilgametį konservatorių vadovą Andrių Kubilių; galimos politinės korupcijos sūkuryje atsidūrusio LS taip pat neaplenkė permainos – ankstesnį šios partijos vadovą Eligijų Masiulį pakeitė 43-erių Remigijus Šimašius. Šiemet prie Lietuvos socialdemokratų partijos vairo stojo Vilniaus vicemeras 37-erių Gintautas Paluckas, po nesėkmingų Seimo rinkimų pakeitęs savo kolegą Algirdą Butkevičių. Partijai „Tvarka ir teisingumas“ po parlamento rinkimų pradėjo diriguoti 35-erių Remigijus Žemaitaitis, pakeitęs ilgametį „tvarkiečių“ lyderį Rolandą Paksą.

Atsijauninimas – mada ar būtinybė?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė sako, kad politologai bei apžvalgininkai nuolat kartojo, jog partijose nėra rekrutavimo – natūralios kartų kaitos, ir jos neužsiaugina lyderių.

„Tuomet partijos pradėjo stipriai atsinaujinti, nors, mano požiūriu, jaunystė nėra gėrybė savaime, jei tos jaunystės nelydi patirtis, protas, žinios, kiti gebėjimai. Būtų gerai, kad lydėtų ir charizma“, – kalbėdama su LRT.lt pabrėžė R. Urbonaitė.

Tuo metu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas Kęstutis Girnius mano, kad į politiką turi ateiti nauja karta, o partijoms laikas keistis.

„A. Butkevičiaus karta Seime praleido beveik 20 metų, A. Kubilius pats pasitraukė iš TS-LKD vadovų, nors būtų galėjęs pasilikti, jei būtų norėjęs. Keičiasi ir kitos partijos, kai kurios gęsta – Darbo partijos faktiškai jau nėra, „tvarkiečiai“ irgi keičiasi. Klausimas – ar geriau šie 30–35 metų, ar reikėtų išrinkti šiek tiek vyresnius, kurie turėtų didesnę patirtį?

Negalima laikrodžio sukti atgal, bet klausimas, ar bus susitaikyta su esama padėtimi ir G. Landsbergis vadovaus 20 metų, ar atsiras ir kitų politikų, kurie norės perimti postus. Viliuosi, kad bus skeptiškesnis ir energingesnis požiūris“, – kalbėjo K. Girnius.

Pasak politologės R. Urbonaitės, šie išrinkti politikai kol kas bus partijų pirmininkais, nes esą nematyti jiems alternatyvų.

„Kas, jei ne G. Landsbergis, dabar galėtų vadovauti konservatoriams? Nepaisant to, kad šioje partijoje yra stiprių žmonių, trūksta politiko, kuris būtų patrauklus ir veržlus. Vyresnysis kontingentas, panašu, nėra patrauklus rinkėjui. Galbūt konservatoriams galėjo vadovauti Žygimantas Pavilionis ar Irena Degutienė, bet, manau, ji partijos vadove jau netaps, nepaisant to, kad yra stipri politikė – užtenka pažiūrėti jos vadovaujamus posėdžius Seime, kai supranti, kad jos išmintis ir sukauptas žinių bagažas gali daug ką.

LS išgyvena rimtą krizę. Ši partija turi jaunų veidų, pavyzdžiui, Aušrinę Armonaitę. Bet ar ji šiandien gali būti pagrindinis partijos veidas ir vedlys, kuris ir rinkėjams būtų labai imponuojamas?“ – klausia R. Urbonaitė.

LRT.lt kalbinti politologai ir apžvalgininkai įvertino G. Landsbergio, R. Šimašiaus ir G. Palucko nuveiktus darbus partijoje – kurios partijos vadovas pasirodė geriausiai savo vadovaujamu laikotarpiu?

R. Šimašių vertins pagal nuveiktus darbus Vilniuje

Kaip teigia politologas K. Girnius, 2015 m. R. Šimašiui laimėjus Vilniaus mero postą buvo kalbama, kad LS taps pagrindine dešiniąja jėga. „Daugelis, taip pat ir aš, manėme, kad liberalai imsis ypatingų pastangų, kad jų vadovavimas Vilniui būtų itin sėkmingas. Tačiau faktiškai R. Šimašius nieko daug ir nepadarė. Atrodo, nei jo partija, nei jis pats nerado būdų išjudinti reikalus. Dabar jis beveik nematomas, išskyrus atvejus, kai išeina ginti partijos nuo kaltinimų dėl korupcijos“, – įvertino K. Girnius.

Anot K. Girniaus, „partijos žlugimas pakenkė ir R. Šimašiaus populiarumui“. „Jis yra šiltas ir iškalbus žmogus, tačiau kažkodėl nelabai geba pritraukti rinkėjų, kad jie susietų savo likimą su šia partija ir ją palaikytų. R. Šimašius tapo tokiu pačiu politiku, kaip ir kiti“, – apibendrino politologas.

Žiniasklaidoje gerokai matomesnis ir ryškesnis pastaruoju metu yra LS vicepirmininkas Seimo narys Eugenijus Gentvilas. Kaip teigia K. Girnius, E. Gentvilas turi didesnę patirtį, ir pagrindinis žiniasklaidos dėmesys yra į šį politiką. „E. Gentvilas yra iškalbus žmogus, turi ką pasakyti. Tai yra tinkamas vadas ir sulaukia tikrai daugiau dėmesio nei R. Šimašius. Jei R. Šimašius sugalvotų, kaip iš tiesų pagerinti gyvenimą Vilniuje, jis sulauktų dėmesio, tačiau kol kas to nepadarė. Jei kas siektų išvardinti jo iniciatyvas, būtų sunku tai padaryti“, – LRT.lt komentavo K. Girnius.

MRU politologės R. Urbonaitės teigimu, jei R. Šimašius nebaigs kadencijos su realiais darbais, jam gali būti sunku vesti liberalus į priekį.

„Kol kas nesimato R. Šimašiaus lyderystės. [...] Nepaisant to, kad jis yra žinantis ir nemažai suprantantis, nuoseklus, kalbant apie liberalizmą, iš esmės išnešti partiją į naują platformą jam nepavyksta. Matome jį aktyvų socialiniuose tinkluose, bet nepasitenkinimo taip pat ganėtinai nemažai. Jei jis nebaigs mero kadencijos su realiais rimtais projektais ir dideliais darbais, jam gali būti sudėtinga toliau vesti partiją į priekį ir būti jos lyderiu. Jis išlieka ganėtinai blankiu politiku“, – vertino R. Urbonaitė.

Kaip teigia apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, R. Šimašius yra Vilniaus politikas ir jam esą sudėtinga būti nacionaliniame lygmenyje. „Be to, liberalai iš tiesų yra rimtoje krizėje, kokioje nėra buvusi jokia kita partija Lietuvoje. Man atrodo, kad čia yra ne tik lyderystės, bet ir rimta partijos – korupcijos problema. Partijoje vienas kitu nebepasitiki“, – sakė I. Makaraitytė.

Pasak apžvalgininkės, liberalų rinkėjui dabar svarbiausia žinoti, ką R. Šimašius darys su partija, tačiau jo rankos esą surištos, nes jis nežino, ką su ja veikti, mat teisėsauga neatsako į visus klausimus, kas bus toliau. „Principiniai dalykai, ką galėjo padaryti partija, buvo: Šarūną Gustainį išmetė, nelaukę sprendimo; dėl Gintaro Steponavičiaus taip pat buvo gana kategoriškas pareiškimas. Bet kiek dar yra tokių – niekas negali pasakyti“, – LRT.lt kalbėjo I. Makaraitytė.

„G. Landsbergis užčiaupė burnas savo kritikams“

Šių metų vasarį G. Landsbergis buvo perrinktas antrajai kadencijai TS-LKD. Nors konservatorių partijos pirmininko rinkimai turėjo įvykti vėliau, juos paankstino pats G. Landsbergis, motyvavęs tuo, kad „nori pasitikrinti pasitikėjimo mandatą po Seimo rinkimų“. Konservatoriai partijos vadovo rinkimuose parodė, kad šiuo politiku pasitiki – G. Landsbergis surinko net 62 proc. balsų.

Apžvalgininkė I. Makaraitytė tvirtina, kad dar kartą laimėjęs TS-LKD pirmininko rinkimus „G. Landsbergis užčiaupė visiems burnas“.

„Po šių rinkimų nebeliko argumento, kad tai – senelio statytinis, nors tai buvo akivaizdu. Bet G. Landsbergiui sekasi daug geriau nei R. Šimašiui ir G. Paluckui. Jam pavyko konsoliduoti partiją, nesusipyko ir jaunimas su vyresniais partiečiais. Tai – rimtas pasiekimas. Jis įrodė, kad yra vertas šios pozicijos, ir laimėjo užtikrintai. Vis tik konservatoriai kol kas yra kalbų lygyje – jie dar neturi valdžios. Išbandymas partija būna tuomet, kai apsiimi kažką daryti“, – LRT.lt sakė I. Makaraitytė.

TSPMI politologas K. Girnius pastebi, kad dabar G. Landsbergis yra gerokai ryškesnis nei tuomet, kai dirbo Europos Parlamente.

„Pastaruoju metu jis stengiasi ir yra matomas. Jis pabrėžia, kad yra partijos lyderis, gudriai ir veiksmingai surengė pirmininko perrinkimą. Tačiau jis dar ne visiškai supranta, kaip veikia Seimas, artimi jo kolegos yra pastebėję, kad jis dar nežino, kaip vadovauti frakcijai Seime. Yra tokių politikų, kaip Mykolas Majauskas, kuris greičiau reaguoja į situaciją, o Gabrielius lieka simbolinis vadovas. Manau, G. Landsbergis per daug sureikšmina socialinių tinklų svarbą – kai kurie teigia, kad jis labiausiai tinka būti konservatorių Feisbuko paskyros direktoriumi“, – juokavo K. Girnius.

Politologo manymu, G. Landsbergiui kol kas neblogai sekasi apjungti abu partijos flangus ir esą gerai, kad nepakeitė partijos pavadinimo iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų į Tėvynės sąjungą. Taip jis esą būtų suerzinęs daugelį partijos narių krikdemų. Tačiau K. Girnius, kaip ir I. Makaraitytė, sako, kad partijos vidaus reikalų tvarkymas nėra svarbiausias privalumas.

„Klausimas, kaip gali paveikti parlamentą ir rinkėjus, kad per kitus rinkimus jie pasitikėtų konservatoriais ir už juos balsuotų. Ar jis sugebės pritraukti naujų rinkėjų, jei liberalai išsikapstys iš korupcijos skandalo?“ – klausia K. Girnius.

Tuo metu politologė R. Urbonaitė pastebi, kad teigiamų ir neigiamų atsiliepimų apie G. Landsbergį balansas yra labiau neigiamas ir esą neaišku, ar šis partijos vadovas galėtų turėti aukštus reitingus.

„Daugeliui jo pavardė yra kaip raudona skraistė, kai kurie rinkėjai net nesigilina, ką jis kalba – pavardė uždeda tam tikrą žymę. Kita vertus, G. Landsbergiui išties pavyko partijoje stabilizuoti savo pozicijas ir netgi jas sustiprinti. Dabar jis turi gerą startinę poziciją – būdamas opozicijoje, jis gali būti labai aktyvus. Jis tą labai gerai ir daro – laviruoja tarp flirto ir aršios kritikos premjero atžvilgiu“, – aiškino MRU politologė.

R. Urbonaitės teigimu, G. Landsbergiui pavyko pritraukti jaunų rinkėjų balsuoti už konservatorius, tačiau šiam politikui kol kas esą trūksta įdirbio, kad žmonės juo galėtų pasitikėti. „Jauniems politikams tai yra iššūkis, nes jaunystė asocijuojasi su naujumu, bet kartu kartais ir vėjavaikiškumu, nepatyrimu, politinės išminties stoka. Kartais tai gali pakišti koją“, – perspėjo politologė.

G. Paluckas per daug skuba?

K. Girnius sako, jog naujasis socdemų vedlys G. Paluckas supranta tai, ko nesupranta vyresni LSDP nariai – kad partija yra atsidūrusi labai sudėtingoje situacijoje, o praėjusių metų pralaimėjimai yra didžiausi nuo 1996-ųjų.

„Partijai gresia, kad ji, buvusi valdančioji, taps vidutine partija ir surinks vos 8–12 mandatų. G. Paluckas supranta, kad partija turi pradėti veikti. Būdamas koalicijos partneriu, negali tik sėdėti ir viskam pritarti, ką sako S. Skvernelis ir R. Karbauskis. Dabar G. Paluckas pasiryžęs kovoti su vidiniu partijos sustabarėjimu, tačiau jis per skubiai kalba – pagrasino pertvarkyti partijos struktūrą, išvaryti kažką... Daug protingiau būtų iš pradžių su žmonėmis pasikalbėti ir pasiūlyti, kad jie pasitrauktų. Kitu atveju kyla pasipriešinimas“, – dėstė K. Girnius.

Politologo manymu, G. Paluckas supranta, kad partijai reikia turėti savo veidą, tačiau jis dar nėra radęs būdo, kaip tai padaryti. „Be to, jam labai kenkia, kad jo nėra Seime“, – pridūrė K. Girnius.

Savo ruožtu I. Makaraitytė sako, jog G. Paluckas dar labai mažai laiko vadovauja partijai, todėl sunku kažką sakyti: „Jis yra kaip Artūras Zuokas – nacionalinio lygmens aktyvus veikėjas. Jam yra sunku, matosi, kad jau dabar jam reikia daryti kai kurias nuolaidas dėl savo principinių pozicijų.“

Tam pritaria ir R. Urbonaitė, pasak kurios, daugelis rinkėjų net nežino, jog G. Paluckas yra naujasis Socialdemokratų partijos vadovas, arba negali daug apie jį pasakyti.

„Socdemai pasirinko žmogų, kuris nacionaliniu mastu nežinomas ir nematomas. Daugelis rinkėjų negali įvertinti šio politiko. Socdemai neinvestavo į jaunus žmones, išsirinko politiką, kuris nesugebėjo tinkamai pasirodyti Vilniaus mero rinkimuose, nesugebėjo laimėti viendamantėje. Jie pasirinko politiką, kuris nebent ateityje gali tapti nacionalinio masto politiku, bet nuoširdžiai abejoju G. Palucko galimybėmis. Be to, jis neturi daug laiko transformuoti partiją ir sukurti realių pokyčių. Jam reikia nuversti kalnus, o jaučia stiprų pasipriešinimą“, – teigia R. Urbonaitė.

Politologės teigimu, nors ir kalbama, kad G. Paluckas yra užsibrėžęs grąžinti kairiąją politiką Lietuvai, aplinkybės jam nėra palankios.

„Nesu tikra, ar jis turi lyderio savybių, kurios padėtų išspręsti vidinį partinį pasipriešinimą ir padarytų jį nacionalinio lygio politiku, kurį visi pažįsta. G. Paluckas turi labai didelę autoriteto problemą – taip, pusė partijos už jį balsavo, bet ar balsavo už jį kaip lyderį, ar todėl, kad tai buvo mažiausia blogybė?“ – svarstė R. Urbonaitė.