Radijo stotį atplukdė „Dailė“
1990-ųjų vasarą JAV lietuviai nupirko ir į Vokietiją atgabeno galingą radijo stotį, skirtą Seimui. Sienas tuo metu dar kontroliavo rusų kariuomenė, todėl į Lietuvą aparatūrą reikėjo kaip nors atsigabenti patiems. Šios misijos ėmėsi menininkai, plaukę Dailininkų sąjungos jachta „Dailė“. Jie slapta atplukdė radijo stotį į Klaipėdą.
Tikėtina, jog ši aparatūra per Sausio įvykius išgelbėjo ne vieną gyvybę. 1991-ųjų sausio 13-ąją rusų kariuomenei Vilniuje pradėjus žudyti žmones parlamento gynėjams buvo likusi vienintelė ryšio priemonė, kuria jie galėjo bendrauti su pasauliu (rusai buvo blokavę telefono linijas, užgrobę radiją bei televiziją ir kt.).
Kruvinąją naktį ATAS pareigūnai per šią radijo stotį susisiekė su JAV gyvenančiu radijo mėgėju ir paprašė paskambinti „Amerikos balso“ redaktoriui Romui Sakadolskiui. Pastarasis apie tai, kas vyksta Vilniuje, iškart pranešė Valstybės departamentui. Netrukus prezidentas George‘as Bushas (vyresnysis) jau skambino Michailui Gorbačiovui. Pastarasis pareiškė nieko nežinojęs apie įvykius Vilniuje. Po kelių valandų rusų kariškių veiksmai nurimo.
A.Šimėno pabėgimas
Sausio 13-osios naktį naująjį premjerą Albertą Šimėną (šį postą jis užėmė sausio 10-ąją) saugojo Andrius Pečkys (vėliau tapęs Vadovybės apsaugos departamento direktorium). Asmens sargybinis sėdėjo priimamajame, premjeras buvo savo kabinete.
Sunerimęs dėl įtartinai ilgos ramybės A. Pečkys užėjo į kabinetą ir pamatė, jog A. Šimėno ten nėra. Paaiškėjo, kad premjeras paspruko per kitą išėjimą, buvusį kambaryje, esančiame greta kabineto.
Asmens sargybinis iškart puolė į Turniškes. Atvažiavęs pamatė A. Šimėną, sodinantį šeimą į draugo automobilį. Į tą patį automobilį įsigrūdo ir A. Pečkys.
Jie nuvažiavo pas kleboną, gyvenantį prie Lenkijos sienos. Kelionės metu asmens sargybinis negalėjo niekam nieko pranešti – buvo išsikrovęs radijo stotelės akumuliatorius. O atvažiavus pas kleboną paaiškėjo, jog pas jį nėra telefono.
A.Pečkiui tik paryčiais pavyko paskambinti į parlamentą, kur jau buvo kilęs didžiulis sąmyšis dėl dingusio premjero ir jo sargybinio.
Vėliau A. Skučas klausė A. Šimėno, kodėl jis pabėgo. Šis paaiškino, kad vienas Vyriausybės narys tą naktį jam pasakęs, jog „dabar rusai nušluos Aukščiausiąją Tarybą“, o A. Šimėną padarys marionete. Todėl ir spruko niekam nieko nepasakęs.
Vidaus reikalų ministras laiku neatsiuntė pagalbos
Neramumai Vilniuje prasidėjo dar prieš sausio 13-ąją. Sausio 7-ąją ATAS jau žinojo, kad kitą dieną „Jedinstvo“ (prosovietinė rusakalbių organizacija) planuoja išprovokuoti riaušes ir pulti parlamentą. Vienintelis būdas to išvengti buvo maisto kainų pakėlimo atšaukimas (tuometinės premjerės Kazimiros Prunskienės Vyriausybė buvo nusprendusi labai smarkiai pakelti kainas nuo sausio 8-osios).
Pasak A. Skučo, sausio 7-osios vakare, apie 21 val., Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis dėl to susitiko su K. Prunskiene, tarp jų kilo konfliktas – premjerė atsisakė atšaukti Vyriausybės nutarimą (jį kitą dieną vis tiek atšaukė parlamentas, tačiau riaušės jau buvo sukeltos).
Beje, K. Prunskienė atsisakė ATAS apsaugos pareiškusi: „Nenoriu, kad mane sektumėt“.
ATAS vadovas dar ir dabar su apmaudu prisimena kaip riaušių išvakarėse bandė įtikinti vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį, kad Aukščiausiai Tarybai nuo ankstaus sausio 8-osios ryto reikalingos didelės policijos pajėgos. M. Misiukonis atkirto, kad jo šaltiniai tokios informacijos nepraneša. Ir kai apie 7 val. parlamento link pajudėjo raudonųjų kolonos, prie Aukščiausiosios Tarybos tebuvo 15 policininkų. Juos minia iškart nušlavė.
Porą valandų ATAS vyrai vieni gynė rūmus nuo įsisiautėjusios minios, kurstomos kagėbistų (vėliau buvo nustatyta, kad tarp riaušininkų vieni aršiausių buvo čia atvaryti Antakalnyje buvusios rusų karo mokyklos kursantai). „Aras“ į pagalbą atvyko tik apie 9 val.
Tačiau ir po šių įvykių M. Misiukonis išsaugojo postą. Pasak A. Skučo, ministras tada neišlėkė iš posto todėl, kad jį rėmę politikai tvirtino, jog jei M. Misiukonis nebus ministru, „nesusikalbėsim su Maskva“, policija taps nekontroliuojama, kils chaosas.
M. Misiukonis posto neteko tik po Medininkų žudynių.
Komunistus pastatė prie sienos
Parlamente buvo radijo studija, iš kurios būdavo transliuojama Lietuvos radijo dažniu. Norintieji pakalbėti per radiją Aukščiausiosios Tarybos deputatai turėdavo tai suderinti su žmonėmis, atsakingais už studijos darbą, gauti leidimus. Sausio įvykių metu prie studijos durų buvo pastatyta ginkluota sargyba.
13 dieną kreiptis į tautą užsigeidė, pasak A. Skučo, pora „užkietėjusių komunistų“ – Mindaugas Stakvilevičius ir dar vienas (jo pavardės A. Skučas neprisiminė). Apsauga jų į studiją neįleido. Tačiau parlamentarai nenurimo, bandė įsibrauti jėga.
Nusiramino tik tada, kai ATAS pareigūnai pagrasino jiems ginklais ir pastatė prie sienos.
Konfliktas su lietuvių kariškiais
Sausio pabaigoje pas A. Skučą atbėgo ATAS Ryšių tarnybos viršininkas Tadas Vyšniauskas: „Man Gečas su Jezersku buvo įrėmę pistoletą į krūtinę!“
Pasirodo, Krašto apsaugos departamento žmonės ant radijo antenų, esančių ant parlamento stogo, prikabinėjo minų (planavo jas susprogdinti, jei ant stogo rusai išlaipintų desantą). Tačiau ATAS ryšininkų manymu, mintis antenas apkabinėti sprogmenimis buvo nevykusi: priešams būtų labai lengva palikti parlamentą be ryšio – tereiktų keleto taiklių šūvių į kabančias minas ir antenos būtų sunaikintos.
Ryšininkai norėjo sprogmenis nukabinti, bet jiems to neleido Krašto apsaugos departamente tarnavę Jonas Gečas ir Česlovas Jezerskas. Savo sumanymą jie gynė ginklu.
A.Skučui teko įsiveržti į V. Landsbergio kabinetą, kur tuo metu vyko susitikimas su Rusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatų grupe. Tik įsikišus parlamento vadovui kariškiai nusileido ir antenos buvo greitai išminuotos.
ATAS pareigūnus sovietų kariškiai kankino tris paras
Po sausio įvykių okupacinė kariuomenė Vilniaus gatvėse įrengdavo blokpostus – tikrindavo pravažiuojančius automobilius. Stabdė ir mieste patruliavusius ATAS operatyvininkus. Kadangi pareigūnai buvo ginkluoti, jie negalėjo leistis tikrinami kareivių. Operatyvininkai nestojo, rusai puolė vytis šaudydami iš automatinių šautuvų ir kulkosvaidžio (laimei, tai vyko Savanorių prospekto gale, o ne kur nors miesto centre).
Buvo prakiurdytos visos automobilio padangos, vien bagažinėje vėliau buvo rasta apie 30 kulkų. Prasidėjus šaudymui vairuotojas ranka palenkė greta sėdėjusį kolegą ir tai pastarajam išgelbėjo gyvybę – sėdynės atlošą prakiurdžiusi kulka būtų pataikiusi jam į nugarą. Iš daugybės kulkų tik viena kulka kliudė pareigūną – pataikė į koją.
Peršovus visas padangas kariškiai be vargo pavijo ATAS automobilį. Pareigūnus nusivežė į savo bazę vadinamajame Šiaurės miestelyje. Ten juos tris paras mušė, keliskart inscenizavo sušaudymą.
ATAS pastangomis tuo metu spaudoje pasirodė straipsniai, kad sovietų kareiviai sučiupo Aukščiausiosios Tarybos inkasatorius, važiavusius į Kauną. Galų gale po trijų parų rusai pareigūnus paleido. Vėliau jie buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais.
Saugojo T. Šerną
Po Medininkų žudynių vienintelis likęs gyvas labai sunkiai sužeistas Tomas Šernas iš pradžių buvo paguldytas į vieną iš Vilniaus ligoninių. Tačiau ten, pasak A. Skučo, su sužeistuoju medikai „nieko nedarė“, todėl po poros dienų T.Šernas buvo išvežtas į Kauną.
Ligoninės viduje sužeistąjį saugojo ATAS pareigūnai, iš išorės, ant pastato stogo budėjo „Aro“ policininkai.
ATAS pareigūnai ne tik saugojo T. Šerną, bet ir vežiodavo jam maistą (nuogąstaujant, kad jį gali būti bandoma nunuodyti, buvo nuspręsta ligoninės maistu jo nemaitinti). Valgį T. Šernui namuose gamindavo tuometinio vidaus reikalų ministro pavaduotojo Juozo Matonio žmona Jūratė.
Amerikiečiams perdavė KGB paslaptį
1991-ųjų rudenį po žlugusio pučo KGB paskubomis nešdinosi iš Lietuvos. Saugumiečiai taip skubėjo, kad pridarė lietuviams labai naudingų klaidų.
ATAS perimant KGB pastatą dar buvo šiltos laužavietės, kuriose saugumiečiai degino kalnus dokumentų. Kagėbistai net nespėjo kaip reikiant išvalyti kompiuterių atminties – specialistai paskui atstatė bent jau dalį ištrintų duomenų.
Saugumiečiai, perduodami pastatą, net nespėjo išsivežti spec. ryšio aparatūros, kuria koduotais pranešimais bendraudavo Vilniaus ir Maskvos KGB. Tiesa, patalpa, kur buvo laikoma slapta įranga, dalyvaujant ATAS ir KGB pareigūnams buvo užantspauduota ir užplombuota.
Tuo metu Vilniuje jau veikė CŽV padalinys, įsikūręs Turniškėse (ten žvalgų grupė dirbo iki 1993-iųjų). Amerikiečius slaptoji KGB aparatūra labai domino (analogišką įrangą jie bandė perimti Čekijoje, bet nespėjo). ATAS pareigūnai nusprendė padėti draugiškos valstybės žvalgams – paprasčiausiai iš patalpos, kur buvo CŽV labai dominęs aparatas, durų išėmė vyrių kaiščius. Tada atsargiai pravėrė tą durų pusę, kur buvo vyriai – kitoje pusėje buvusios plombos (popieriaus juostelės su antspaudais) liko nepažeistos.
Išnešę šifravimo aparatą ATAS vyrai jį perdavė amerikiečiams. Šie jį iškart išskraidino į JAV specialiai iškviestu lėktuvu. Po kelių dienų įrenginį amerikiečiai grąžino, lietuviai jį padėjo į vietą.
Paskui amerikiečiai atsidėkodami atskraidino kompiuterių prikrautą lėktuvą. Kompiuterių buvo tiek, kad jų užteko ne tik ATAS, bet Valstybės saugumo departamentui bei Krašto apsaugos ministerijai. Tarp dovanų buvo ir keliasdešimt specialių telefonų vyriausybiniam ryšiui.
Pirmieji legaliai pirkti ginklai, pirmasis šarvuotas automobilis
Porą metų parlamento gynėjai buvo apsiginklavę kuo pakliuvo: iš medžioklės parduotuvių surinktais šautuvais, žmonių suaukotais arba iš sovietų kariškių slapčia nupirktais įvairiausiais ginklais ir pan. 1992 metais ATAS pirmą kartą legaliai įsigijo ginklų partiją – Austrijoje buvo nupirkta 100 pistoletų „Glock“.
Sienas tuo metu dar kontroliavo rusai, tad kilo problemų dėl ginklų atsivežimo. Tai padaryti ėmėsi austrai.
Kai pistoletai pagaliau buvo atgabenti, pareigūnus pribloškė austrų paprastumas – ginklus jie tiesiog sukrovė į vilkiką, vežusį į Maskvą mėsą. Austras vairuotojas iš pradžių nuvežė krovinį į Rusiją, o grįždamas užsuko į Lietuvą.
Pirmasis valstybės vadovo šarvuotas automobilis dabar kelia juoką. Tai buvo šarvuotas „Moskvič“. ATAS užsakymu, buvo forsuotas variklis tos mašinos variklis, o į dureles įmontuotos titaninės plokštės. Šiuo automobiliu kartais buvo vežiojamas V. Landsbergis.
Tačiau „Moskvič“ langų pakeisti neperšaunamais nepavyko. A. Skučas juokdamasis prisiminė: „Kažkas buvo atitempęs neperšaunamą karinio sraigtasparnio langą, bet „Moskvičiui“ jis netiko“.
Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnai saugojo ir 1991 metais Lietuvoje viešėjusį buvusį JAV prezidentą Richardą Nixoną.