Kol kas turbūt labiausiai išgarsėjo trečiojo pagal dydį Sicilijos miesto Mesinos meras Cateno De Luca. Jis ne tik smulkmeniškai tvarko 240 tūkstančių savojo miesto gyventojų kasdienybę, bet ir užsiima geopolitiniais reikalais, kurių nedrįsta imtis nei salos gubernatorius, nei prefektas, nei ministrai.

Mesinos miesto savivaldybės vadovas atliko tai, ką specialiu vyriausybės dekretu galėtų padaryti nebent Italijos premjeras: uždaręs žmonių judėjimą keltais Mesinos sąsiauryje jis de facto atskyrė kontinentinę Italiją nuo Sicilijos.

Nesvarbu, kas esi – policininkas, turistas, gydytojas, prekeivis, tačiau be asmeninės mero vizos Mesinos sąsiaurio neperplauksi ir į Siciliją nepateksi! Neturi mero vizos? Tuo pačiu keltu keliausi atgal į kontinentinę Italiją!

48 metų miesto galva ne tik peržengė konstitucinės teisės normas, bet ir visiškai atvirai iškvietė į institucinę dvikovą vyriausybės ministrus: „Transporto ir vidaus reikalų ministrai sėdi rankas sudėję, nekreipia dėmesio į mano raginimus imtis griežtos judėjimo kontrolės? Man nusispjauti. Kontrolės imsiuosi aš! Savo teritorijoje vadovausiu aš! Išrikiuosiu savo kariuomenę ir blokuosiu visus, kurie nesilaiko mano įsakymų.“

Mesinoje karantino pažeidėjus suseka savivaldybės dronai, pakimba virš galvos, o tada iš garsiakalbio pasigirsta rūstus mero balsas: „Kokio b... čia vaikštote? Varykit namo, kol negavote spyrio subinėn!“
Paulius Jurkevičius

Mero kariuomenė – maždaug 300 jam pavaldžių ginkluotų municipalinės policijos pareigūnų, sraigtasparniai, kateriai. Tiesa, C. De Luca su Romos valdžia kol kas kariauja nebent feisbuke. Žymiai rimčiau kariauja su savojo miesto gyventojais – įvairiais būdais, įskaitant technologiškus bei egzotiškus. Juos aptarinėja visa Italija: Mesinoje karantino pažeidėjus suseka savivaldybės dronai, pakimba virš galvos, o tada iš garsiakalbio pasigirsta rūstus mero balsas: „Kokio b... čia vaikštote? Varykit namo, kol negavote spyrio subinėn!“


Panašiai su savo miesto žmonėmis bendrauja ir Bazilikatos regiono nedidelio Tursio miestelio meras Salvatore Cosma: „Jeigu nesilaikysite karantino ir slankiosite po miestą aš galiu jums sudaužyti marmūzes.“

Renesanso šedevrais garsėjančioje Umbrijoje pasižymėjo Gualdo Tadino meras Massimiliano Presciuttis viešai išvadinęs nedrausmingus gyventojus „absoliučiais kretinais, nelaimingais subingalviais“.

Merų-šerifų diktatūra vieniems kelia siaubą, kiti jiems pritaria: tvarka yra tvarka. Mažieji savivaldybių musoliniai susilaukė net „The Wall Street Journal“ ir „New York Times“ apžvalgininkų dėmesio. Romoje kalbama apie naują reiškinį – pandeminį feodalizmą, kai valstybės konstitucija vietinių valdininkų iniciatyva praranda savo viršenybę atskirose šalies teritorijose.

Vos tik vyriausybės dekretuose, kurie reguliuoja nacionalinius karantino ypatumus, atsiranda aiškumo ir konkretumo spragų, ją specialiomis nutartimis ir įsakymais papildo savivaldybių galvos. Papildo pagal savo teisinį išsilavinimą, asmeninį požiūrį į drausmę ir vietinės komunikacijos papročius. Sindaco (it. – meras) valstybinių švenčių proga miesto gyventojams mielai demonstruoja konstitucinės galios regaliją – persijuosia plačia trispalve mero juosta. Karantino dienomis ne vienas Italijos miesto meras nusijuosė trispalvę, pasiuntė velniop konstituciją ir pasijuto savo feodo – savivaldybės viešpačiu.

Italijos savaitraštis „Venerdi“ komentuodamas sultingą ir ne visada cenzūrinį merų žodyną konstatuoja: žmonėms patinka, kai valdžia kalba griežtai, bet suprantamais žodžiais. Ir primena ekstremalų atvejį, kai kranto apsaugos karininkas Gregorio De Falco radijo ryšiu skęstančio kruizinio laivo „Costa Concordia“ kapitonui Gennaro Schettino riktelėjo legenda tapusią frazę: „Torni a bordo cazzo“ – grįžkite atgal į laivą, b**i“. Niekam nežinomas G. De Falco vėliau padarė staigią politinę karjerą ir buvo išrinktas į Italijos senatą.

Premjeras Giuseppe Conte pasirašė daugybę karantino drausmės dekretų, tačiau aptardamas draudimus nutolti nuo gyvenamosios vietos nė karto tiksliai nenurodė, kokiu atstumu nutolti galima. Šią spragą sėkmingai užpildė miestų merai ir regionų gubernatoriai lenktyniaudami kas išleis patį griežčiausią potvarkį.

Čempionu tapo Činizelo Balsamo meras Giacomo Ghilardi. Jis paskelbė negaliojančiu vyriausybės dekretą, kuriuos buvo leista tėvams su vaikais pasivaikščioti gryname ore. „Vaikas gali pastovėti namų tarpduryje. Vos tik žengs bent vieną žingsnį į lauką jo tėvų lauks 400 eurų bauda.“
Paulius Jurkevičius

Čempionu tapo Činizelo Balsamo meras Giacomo Ghilardi. Jis paskelbė negaliojančiu vyriausybės dekretą, kuriuos buvo leista tėvams su vaikais pasivaikščioti gryname ore. „Vaikas gali pastovėti namų tarpduryje. Vos tik žengs bent vieną žingsnį į lauką jo tėvų lauks 400 eurų bauda.“

Šiek tiek daugiau laisvės suteikė Veneto regiono valdytojas Luca Zaia: galima išeiti ir nueiti 100 metrų, o jeigu daugiau – bauda. O štai Trento miesto galva sutelkė dėmesį į suoliukus: prisėdusiųjų paskaityti laikraštį arba šiaip – pailsėti laukia bauda.

Parmos provincijos Traverstolo miestelio meras Simone Dall’Orto pasirašė įsakymą, kuriuo draudžiamas sėdėjimas bet kur atvirame ore visoje savivaldybės teritorijoje. Mero įsakymą vykdymą prižiūri municipalinė policija.

Kampanijos regiono Angrio miesto valdžia mero nurodymu taip pat kontroliuoja gyventojus, tačiau skaičiuoja ne metrus ar distanciją nuo namų, o apsipirkimus maisto parduotuvėse: vienas kartas vienai šeimai per savaitę ir jokių kitų variantų.

Kaprio salos Kaprio miestelio meras Cirino Lembo kasdien stoviniuoja uoste. Ką jis ten veikia? Jis asmeniškai kontroliuoja visus keltais ir jachtomis atplaukiančius keleivius į milijonierių pamėgtą salą. Ir aiškinasi, ar atvykėlis nuolat gyvena saloje, ar viso labo ketina praleisti savaitgalį prabangioje asmeninėje viloje. Visus vilų savininkus siunčia atgal į keltą arba į jachtą.

Vis tik daugiausiai siaubo ir vieną kitą šypseną sukėlė Kampanijos regiono gubernatoriaus Vincenzo De Luca drausminimo priemonė: liepsnosvaidžiai. „Mes žinome, kad yra norinčių atšvęsti draugų būryje „festa di laurea“ – universiteto diplomo gavimo šventę. Švęskite, bet turėkite galvoje, kad mes jums atsiųsime karabinierius. Ne šiaip karabinierius, o karabinierius ginkluotus liepsnosvaidžiais.“

Pandeminio feodalizmo reiškinį „Delfi“ žurnalistas paprašė pakomentuoti Triesto universiteto ordinarinį teisės profesorių Mauro Barberis. „Būtent šiomis dienomis Italijos konstitucinio teismo pirmininkė Marta Cartabia mums priminė, kad šalies konstitucija nenumato jokių išskirtinių galių nepaprastosios padėties atvejais. Po to, kai šalis pergyveno fašizmą, 1947-aisiais valstybės kūrėjai pasistengė, kad ateityje būtų išvengta bet kokių autoritarinio valdymo pagundų“, – paaiškino žinomas teisininkas.

„Aš manau, kad kai kurių Pietų Italijos merų teisinių galių viršijimo atvejai (nors kai kurie regionų valdytojai – nebūtinai Pietų Italijoje pasirodė dar blogiau) susilaukė pernelyg didelio užsienio spaudos dėmesio. Jeigu gyventume kitais laikais, jeigu nebūtų išmaniųjų telefonų ir įrašymo įrenginių apie tuos nerimą keliančius atvejus greičiausiai net nebūtume sužinoję.

Jeigu atvirai, – pabrėžčiau ne tiek kai kurių išgarsėti užsimaniusių merų postringavimus, kiek pakankamai griežtą mūsų vidaus reikalų ministrės reakciją: vieni merai susilaukė oficialių perspėjimų, kitų elgesį įvertins teisėtvarkos pareigūnai.“