Pora neprieštarauja. Trumpai pasitaria, vyras perduoda piniginę moteriai - pirkti maisto eis ji. Vyras lieka laukti gatvėje. Tokių scenų Italijoje galima pamatyti kasdien ir kone kas valandą. Šeimyniniai apsipirkimai uždrausti specialiu vyriausybės dekretu, nors tai žino ne visos šeimos. Ir ne kiekviename prekybos centre ši taisyklė griežtai taikoma.


Vakar nuėjęs apsipirkti į Romos prekybos centrą „Elite“ netoli San Giovanni bazilikos likau priblokštas. Išvydau tai, ko buvau seniai nematęs. Pamačiau ilgą sovietinio tipo eilę, ji vingiavo nuo sankryžos iki pat prekybos centro durų. Kažką panašaus esu matęs vaikystėje vasaros atostogų metu Druskininkuose, kai gatvėje vingiuodavo milžiniška eilė prie geidžiamų deficitinių produktų. Dažniausiai tai būdavo bananai arba tualetinis popierius.

Atsistojau į eilės galą ir pabandžiau prisiminti sovietinės eilės dėsnius. Jeigu yra eilė, vadinasi, atsiras eilės reguliuotojas, - toks tipas, kuris savo malonumui prižiūrės visą procesą, stebės, kad niekas neužlįstų, aprėks, paragins judėti pirmyn. Kitas dėsnis: visi prieš eilę lygūs, bet yra lygesnių – kai lieka paskutinis kilogramas bananų, ateina ordinais pasipuošęs arogantiškas senis, parodo eilei veterano pažymėjimą ir nusiperka paskutinį bananų kilogramą. Be eilės. Sovietinėje kasdienybėje eilės buvo žmonių prakeiksmas ir džiaugsmas.
Italija

Pandemijos epicentre – Italijoje eilė prie prekybos centro durų yra prakeiksmas ir išsigelbėjimas. Jeigu tiksliau – vienas iš bandymų gelbėtis nuo mirtino viruso. Dabar, kai žmonių susibūrimų nebeliko niekur, kai maršrutinis autobusas ryte į miesto centrą važiuoja tuščias, vienintelė žmonių sankaupa lieka prekybos centras. Epidemiologiniu požiūriu tai pati pavojingiausia vieta, kurioje pirkdamas duoną arba druską gali pasigauti virusą ir parnešti jį namo kartu su pirkiniais.

Ar bus uždaryti prekybos centrai? Italijos vyriausybė kiekvieną dieną kartoja: ne, prekybos centrai tikrai nebus uždaryti. Netgi Kinijoje, netgi Uhano mieste žiauriausio karinio karantino sąlygomis prekybos centrai buvo atidaryti. Italija įvedė saugaus apsipirkimo taisykles, kurios galioja visose maistu prekiaujančiose parduotuvėse. Štai jos.

Pirmoji taisyklė. Ryte atidarius prekybos centrą įleidžiami penki – dešimt pirkėjų, priklausomai nuo veikiančių kasų skaičiaus. Visiems kitiems siūloma rikiuotis į eilę. Bet eilė turi būti jokiu būdu ne viduje, o išorėje – gatvėje!

Antroji taisyklė. Kol neišeina vienas iš įleistų penkių ar dešimties visi gatvėje kantriai laukia. Vienas pirkėjas išeina, vienas įeina. Tokiu būdu per visą darbo dieną prekybos centro viduje niekada nebūna daugiau kaip penki – dešimt pirkėjų.

Trečioji taisyklė. Paskiriamas eilės dispečeris. Mažesniuose prekybos centruose šis vaidmuo skiriamas kasos darbuotojams, dažniausiai - stambesnio stoto vyrams. Didesniuose prekybos centre eilę reguliuoja apsaugos tarnyba.

Ketvirtoji taisyklė. Jau minėtoji – vieno šeimos nario teisė įeiti į prekybos centrą. Pradėjus taikyti šią „delegato“ taisyklę prekybos centre nebeliko vaikų ir paauglių. Tėvai paprasčiausiai jiems nesuteikia šeimos „delegato“ vaidmens ir nesiveda jų drauge. Sumažėjo pagyvenusių žmonių, kurie anksčiau eidavo pirkti vieno duonos kepaliuko ir šimto gramų dešros. Priežastis labai paprasta: stovėti šiltai eilėje prie kasos – beveik malonumas. Stovėti lauke lyjant lietui ar pučiant šaltam vėjui – jokio malonumo.

Penktoji taisyklė. Tos prekybos vietos, kuriose spiečiasi daugiau žmonių, pavyzdžiui, duonos, mėsos, konditerijos skyriai – visos atitvertos užtvaromis maždaug metro atstumu iki vitrinų. Kontaktai su pardavėjais – per ištiestos rankos ilgį. Visi pardavėjai, kasos darbuotoja, krovikai, valytojos mūvi vienkartines pirštines, veidus dengia kaukėmis.

Šeštoji – vieno metro atstumo taisyklė. Ji galioja tiek laukiantiems gatvėje, tiek esantiems viduje, tiek stovintiems prie kasos. Prekybos centro darbuotojai nesibodi aprėkti ir sugėdinti tuos, kurie šią taisyklę pamiršta.

Na, štai - mano eilė pagaliau atėjo, žengiu į prekybos centro vidų. Negaliu pabendrauti nei su pažįstamu duonos pardavėju, nei su sūrių skyriaus žinovu, kuris man kantriai aiškindavo sūrių ypatumus. Uždrausta. Pasakai ką perki, koks svoris ir jokių diskusijų apie skonį. Negaliu patarti senolei, kurį alyvuogių aliejus iš viršutinės lentynos pasirinkti – bendravimas mažesniu nei vieno metro atstumu draudžiamas.

Ką perka ir ko neperka žmonės pandemijos epicentre? Perka miltus, makaronus, ryžius. Alyvuogių aliejų, cukrų, prieskonius. Žuvies ir mėsos konservus, pomidorų tyrę, konservuotas pupeles. Stipriai perka šokoladą ir kavą. Perka daug vyno, bet brangesni buteliai dulka lentynose. Labai stipriai perka higienos priemones. Mineralinį vandenį tai pat smarkiai perka. Mažai perka šviežios mėsos. Jūros gėrybių ir žuvies visai neperka, - bent jau per tą pusvalandį, kai aš stebėjau. Neperka tortų, ledų, egzotiškų vaisių.

Pusvalandis prekybos centre Romoje – siurrealus. Lauke – daugybė žmonių. Viduje – tuščia ir tylu. Lentynose visko daug.